Nuomonė ir balsas

Šiuolaikinis sociumas neturi nieko bendro su „demokratijos“ principais, nors išoriškai politinis gyvenimas ir apipavidalintas „demokratijos“ dekoracijomis. O svarbiausia, kad žmonių pažiūros pagrįstos jiems įteigtais „demokratijos“ idealais. Kurių dauguma yra kvaili ir kenksmingi. Įskaitant lygias teises ir reikalavimą, kad visi gyventojai vienodai dalyvautų visuomeniniame gyvenime. Turima galvoje, kad kiekvienas žmogus turi savo nuomonę, aiškią ir gerai apgalvotą, absoliučiai kiekvienu klausimu, kokie tik egzistuoja pasaulyje. Tuo pagrįstos visos sociologinės metodikos. Apklausos išlieka vienu svarbiausiu sociologinių tyrimų metodu. Iš esmės ir psichologinių. Bet juk tai visiškais kliedesys! Dauguma žmonių neturi savo nuomonės netgi apie pačius svarbiausius jiems dalykus, nekalbant jau apie tos nuomonės vertingumą ir pagrįstumą. Tai kam gi žmogui suteikti balso teisę, jeigu jis neturi ką pasakyti?

Visa tai suteikia puikius svertus žmonėms valdyti. Visų pirma protingiems, talentingiems, neeiliniams. Jus išklausys (galbūt) – ir galite būti tuo patenkinti. Jūsų nuomone ne ką vertingesnė už bet kurio kito žmogaus nuomonę. Patyrusio, išmanančio ir išmintingo žmogaus nuomonė sulyginama su bukagalvio ir kvailio nuomone. Sąžiningo žmogaus nuomonė laikoma tokia pačia vertinga, kaip ir melagio. Esant tokiai nuomonių lygiavai, „demokratija“ nuvertina jas visas. Bet ir tai dar ne viskas. Atsiranda galimybė darant įtaką masėms pasiekti pageidaujamų sprendimų, kuriuos, atseit, priima dauguma.

Demokratijos apgaulė slypi tame, kad dauguma iš principo negali priimti sprendimų ir juolab valdyti. Vienintelis dalykas, apie ką galima kalbėti – tai apie savanorišką kieno nors iniciatyvos mėgdžiojimą. Nedemokratiškose šalyse tai daroma atvirai ir sąmoningai, „demokratija“ gi nuolat apgaudinėja. Emilis Fage kitados išleido knygą, kritikuojančią demokratiją „Nekompetencijos kultas“. Ir iš tiesų, „demokratija“ neskatina vertingų žmonių autoritetų, ji štampuoja vidutinybes, ir ne šiaip kokias – o įžūlias ir labai ambicingas vidutinybes. Vudvordo romane „Duonos ir reginių“ pagrindinis herojus, filosofas, parašė ironišką knygą „Kaip svarbu būti antrarūšiu“, kurią publika priėmė labai rimtai, kaip vadovėlį, tapusį bestseleriu.

Visiškai ne atsitiktinai „demokratija“ išsikerojo prie kapitalizmo, viešpataujant buržuazijai. Savo turtų dėka įgiję valdžios, galios ir kolosalių galimybių, žmonės mėgina legalizuoti savo ypatingą statusą. Talentingų, neeilinių žmonių fone jie atrodytų labai blankiai. Kad be kliūčių galima būtų realizuoti savo planus, visus neeilinius žmones reikia neutralizuoti vienu mostu. Ir šis tikslas pasiekiamas pasitelkus „demokratinius“ principus. Nė viena sveika socialinė iniciatyva nebus įgyvendinta, kai jai kliudo, metaforiškai išsireiškus – filtrai. Paprastas pavyzdys. Apie atominės energetikos keliamą pavojų buvo rašoma jau devintame dešimtmetyje. Tačiau šitie sveiko proto balsai paskendo optimistiškų publikacijų okeane. Paklauskite patys savęs, už ką mokės daugiau pinigų žurnalistams ir „ekspertams“: už pagyras ar už griežtą kritiką?

Demokratija išklauso vertingas nuomones, kad paskui jas ignoruotų. Balso teisė atima galimybę piktintis tuo, kad iš tavęs atėmė galimybę įtakoti įvykius. „Demokratiniai“ principai prasiskverbia į absoliučiai skirtingai mąstančių žmonių aplinką, tame tarpe ir į anarchistų tarpą. Viską reikia spręsti bendrai, atsižvelgiant į kiekvieno nuomonę. Ar tai teisinga? Akivaizdu, kad ne. Negalima vienodai vertinga laikyti kvailio ir protingo, patyrusio ir neišmanėlio nuomonę.

Balsavimas nesuteikia žmogui galimybės laisvės pasisakyti ir padaryti įtaką įvykiams. Kitaip sakant, „demokratinės“ procedūros ir pati socialinio konsensuso idėja tėra tiktai iliuzijos. Žmonės nėra lygūs ir nėra vienodi ir, juo labiau, nelygios ir ne vienodai vertingos jų nuomonės. Vienodai skaitytis su kiekviena nuomonė – tai ignoruoti nuomonių turinį, vertinti jas grynai formaliai. Aš nepritariu žmonių suskirstymui į grupes, kurios turėtų skirtingas teises (kaip buvo kastų sistemoje), bet ir „demokratinei“ sistemai pritarti negaliu. Aš, kaip asmenybė, šiandien neturiu nė menkiausios galimybės įtakoti to, kas vyksta aplink mane. Dėka būtent šitos išgirtosios „demokratijos“. Kurių galų dauguma turi būti visada teisi? Kodėl, norėdamas pasisakyti, turiu gauti leidimą?

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!