Nojus buvo ne vienas

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Jei į šiuolaikinį pasaulį pažvelgsime Biblijos tekstų aspektu, tai visi mes esame Nojaus, išsigelbėjusio per visuotinį tvaną, palikuonys.

Tačiau bet kuris sveikai mąstantis žmogus tučtuojau užduos klausimą: nejaugi niekas iš kitų pasaulio tautų atstovų nesugebėjo išgyventi siaubingojo kataklizmo, o gal kitų tautų mitologijoje irgi esama tekstų, aprašančių Tvaną? Į šiuos klausimus atsakyti sutiko žinomas rašytojas ir paleoetnografas Vladimiras Degtiariovas.

-Vladimirai Nikolajevičiau, nejaugi Biblija – vienintelė knyga, kurioje aprašomas žmogaus išsigelbėjimas per Tvaną?

-Iš tiesų apsišvietusiame pasaulyje manoma, kai jeigu ne teisuolis Nojus, pasistatęs savo arką, tai šiandien išvis nebebūtų žmonijos. Pasak Biblijos, Nojus išgelbėjo ne tik septynias poras grynų ir septynias poras negrynų gyvūnų, bet ir visų planetos gyvūnų bei augalų sėklas. Į arką visa tai, beje, negalėjo tilti, nebent Nojus naudojo kažkokią techniką pervežti sėkloms. Tai leistų jam iškart po atoslūgio atkurti ankstesnį pasaulį, kuriame, pagal Bibliją, visa žmonių giminė prasidėjo nuo Abraomo.

-Kaip buvo iš tikrųjų?

-Pradėkime nuo to, kad Biblija – tai ne pirminis šaltinis. Tvano aprašymas į ją pateko iš Babilono tekstų, o Babilonas gavo juos iš šumerų. Šumerų molio lentelėse apie sėklas išsaugančius įrengimus parašyta labai aiškiai. Šiandien nutylima netgi tai, kad po Naciro miestu aptiktas biblinių matmenų medinis laivas yra pastatytas šiek tiek kitaip, nei tai aprašo Biblija. Milžiniškos medinės laivo detalės sutvirtintos kniedėmis, įvorės, per kurias buvo prakišamos plieninės kniedės, padarytos iš platinos. Dar daugiau – kniedžių plienas anoduotas aliuminiu – apsaugai nuo korozijos. Nejaugi Nojus savo palapinėje, apdengtoje ožkų kailiais, lydė platiną ir plieną?

-Ar egzistuoja kitų tautų mitologijoje savi Nojai?

-Taip, ir jų yra keli šimtai. Šiandien etnografai žino apie du šimtus viso pasaulio tautų legendų apie kitados įvykusį tvaną. Pradžią tokiam vertingų liudijimų rinkimui padarė anglų etnografas Džeimsas Frezeris. Jo knyga „Auksinė šaka“ (aštuoni tomai) faktiškai yra ne kas kita, kaip vadovas, mokytis etnografijos ir paleoetnografijos pagrindų.

Tarkime, kaip byloja kamaro genties (Indija) legendos, motina ir tėvas spėjo paslėpti sūnų ir dukrą didžiuliame medyje su milžiniška dreve. Jie aprūpino vaikus maistu 12 metų į priekį. Kai po 12 metų vanduo atsitraukė, tai dangiškasis dievas nusileido ant žemės ir išgirdo žmonių kalbą medyje. Jis atvėrė drevę ir privertė brolį ir seserį susituokti, jie pakluso ir apgyvendino pasaulį palikuonimis.

Malajų archipelage po tvano išgyveno tik viena moteris. Ant kalno ji buvo priversta klaidžioti tarp vyrų lavonų ir apraudoti savo likimą. Tuo pat metu moteris rinko akmenis ir mėgino jais susimedžioti paukščių ar žuvų, kad turėtų ką valgyti. Atsitiktinai nepataikiusi, ji vietoje žuvies, smogė akmeniu į negyvo vyro kūną. Ir čia nutiko stebuklas – vyras atgijo. Tada moteris ėmė svaidyti akmenis į visus žmonių kūnus, gulinčius saloje – visi jie atgijo, o jų palikuonys apgyvendino pasaulį.

O Pietų Amerikoje Orinoko indėnai pasakoja, kad po tvano liko tik vienas vyras ir vien moteris. Jie labai išgyveno savo vienatvę ir nežinodami, kuo užsiimti, ėmė svaidyti atgal, per galvas, kažkokios palmės sėklas. Jeigu sėklą mesdavo vyras, iš tos sėklos išaugdavo vyriškis, jei moteris – tai moteris. Taip buvo apgyvendintas pasaulis.

Ir tokių pasakojimų galima pateikti šimtus.

-Ar šiuolaikinės Rusijos tautos irgi turi panašią mitologiją?

-Žinoma. Kamčiadalai pagal jiems vieniems težinomus požymius sužinojo apie būsimą kataklizmą ir nesirengdami žūti, iš milžiniškų medžių pasistatė plaustus, apsirūpino maistu, o taip pat didžiuliais akmeniniais inkarais. Beje, informacijos apie inkarus esama kas trečioje legendoje apie tvaną. Galiausiai, kai vandens stichija įsisiautėjo, kamčiadalai mėtė inkarus, neleisdami plaustams nuplaukti pasroviui į okeaną. Jie palaukdavo, kol vanduo pradėdavo tekėti link kalnų ir tada iškeldavo inkarus. Tokiu būdu jie pasiekė kalnų viršūnes ir išsigelbėjo.

Sibire čiukčiai, evenkai, nencai ir kitos autochoninės Sibiro tautos, įskaitant aleutus ir eskimus iš Šiaurės Amerikos, pasakoja apie tai, kaip jos išsigelbėjo naudodamos kajakus – valtis, kurios visada buvo parengtos žvejybai ir ruonių medžioklei. Kai vandens lygis pakilo, sibiriečiai susėdo į valtis, plaukiojo, žvejojo, medžiojo. Taip ir išgyveno. Kai vanduo atslūgo, ant žemės liko labai daug jūrų gyvūnų kaulų. Jie ten iki šiol tebeguli, tuo gali visi įsitikinti.

-Kai kuriuose mitologiniuose šaltiniuose kalbama apie stebuklingą mirusiųjų atgimimą po tvano ar netgi apie naujų žmonių sukūrimą. Tai nelabai panašu į tiesą…

-Bent jau taip byloja mitai. Pateiksiu trumpą ištrauką iš Kanados indėnų legendos apie tvaną. Šie indėnai priklausė didelei genčių sąjungai algonkinams. Legendą XXI amžiuje užrašė katalikų misionierius:

„…ir liko žemėje vienas žmogus – vyras. Jis labai norėjo turėti žmoną, dėl to pasiėmė peilį ir išsidrožė iš medžio sutuoktinę. Išdrožė pilnu ūgiu su smulkiausiomis detalėmis. Po meilės akto medinė moteris netikėtai atgijo.“

Pagal nežinomą plačiajai publikai senovinę arijų legendą, po tvano irgi liko tik vienas vyriškos lyties žmogus, kuris smarkiai liūdėjo dėl savo žmonos mirties. Kartą, jausdamas didį liūdesį, sėdėjo ant upės kranto ir vietoje to, kad žvejotų, kasinėjo tvano bangų suneštą dumblą. Susimąstęs, praktiškai mašinaliai, vyras suformavo iš dumblo gulinčią moterį, suteikęs jos veidui savo žuvusios žmonos bruožus. Ir vėl po meilės akto moteris netikėtai atsiduso ir atgijo. Atsistojusi, ji paliepė vyrui eiti rinkti malkų, „…nes baisiai išalko, šitaip ilgai miegojusi. Laikas gamintis pietus“.

Kitoje arijų pasakoje vietoje dumblo vyras panaudojo jūros smėlį, pasilikusį po potvynio. Jis irgi nusilipdė moterį. Tačiau atgijusi po meilės akto nimfa čia pat pateikė jam ultimatumą, kad jis taptų jos vyru. Nelaimėlis skulptorius išsigando atgijusio smėlio ir iš baimės apliejo moterį vandeniu, dėl ko nuostabi būtybė vėl pavirto krūvele jūros smėlio.

-Pasaulio tautų mituose nurodoma tvano priežastis?

-Sakmėje apie senį Rasaną senovės arijai tiksliai ir vaizdžiai aprašo senovės dievus, naikinusius prieš Tvaną savo milžiniškus rūmus ir šventyklas, o tuo pat metu ir žmonių būstus. Tokio elgesio priežastys nežinomos, tačiau galima nuspėti dievų, kaip juos vadino senovės žmonės, siekį sunaikinti savo technikos pasiekimus, kad jie neatitektų jaunai žmonijai, nepasirengusiai jais disponuoti. Įdomu, kad jeigu Biblija ir kai kurie kiti šaltiniai prieš 12 500 metus įvykusio tvano priežastimi laikė žmonių nuodėmingumą, tai šumerų ir Indijos arijų sakmės tiesiai kalba apie kataklizmų cikliškumą, priklausantį nuo Žemės ašies precesijos ciklų. Paskutinį kartą didis tvanas įvyko dėl mūsų planetos kūlvirsčio, kai ašigaliai staiga pasikeitė vietomis.

Tai būtų sudėtinga įrodyti, jei ne senoviniai arabų žemėlapiai, nukopijuoti nuo pakankamai senų ir tikslių iki Tvano sukurtų žemėlapių. Juose pietūs vaizduojami viršuje, o šiaurė – apačioje. Viršuje buvo vaizduojama dabartinė Antarktida, apačioje – Arkties vandenynas. Jo pakrantėse buvo išsidėsčiusios arijų valstybės. Didžiulės ir galingos civilizacijos centras buvo Taimyro pusiasalyje. Jo senovinis, prieštvaninis pavadinimas buvo Ta Binas, ką galima išversti kaip „Žemė, priskirta dievų sūnums“. Beje, arijai dėl baltos odos spalvos, šviesių plaukų, barzdų ir žydrų akių visada buvo vadinami „dievų sūnumis“. Apie tai byloja „Mahabharata“, „Ramajana“ ir „Rigveda“.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!