Nežinoma civilizacija

1996 metais grupė archeologų tyrinėjo Altiplano plokštikalnę Bolivijoje, daugiau kaip 4000 metrų aukštyje. Archeologai su nuostaba atrado didžiulėje teritorijoje išsklaidytus akmenis, kurių forma bylojo, jog jie buvo kruopščiai apdoroti, naudojant pakankamai tobulus įrankius. Be to, plokštikalnėje buvo pilna medžių kamienų liekanų. Kamienai buvo supjaustyti ir suskaldyti tarsi malkos. Po pirminės apžiūros, kuri truko kelias dienas, specialistai padarė išvadą, kad aptiko kelias stambias, tačiau visiškai sunaikintas gyvenvietes. Tučtuojau prasidėjo kasinėjimai.

Jie vyko iškart keliose vietose ir buvo atrasta begalė labai įdomių radinių. Jų analizė verčia daryti prielaidą, kad Anduose prieš tūkstančius metų gyvavo techniškai išsivysčiusi civilizacija, apie kurią nėra nei tiesioginių, nei netiesioginių duomenų žinomuose šaltiniuose apie Pietų Amerikos praeitį.

Po konsultacijų su kaimyninių šalių kolegomis, archeologai padarė prielaidą, kad gyvenvietes galėjo sunaikinti į Argentiną Kampo del Sjelo vietovėje smogęs nedidelis, apie 50 metrų skersmens dangaus kūnas. Ši lokalinė katastrofa įvyko maždaug prieš 4000 metų.

Epicentras nutolęs nuo kasinėjimo vietos Bolivijoje per 250 kilometrų. Nesunku paskaičiuoti, kad tokio dydžio dangaus kūno smūgis tolygus kelių atominių bombų sprogimo jėgai.

Pačiais įdomiausiais radiniais archeologai laiko juodas akmenines kaukes, papuoštas inkrustacijomis, taip pat akmenines fleitas ir pypkes, tačiau ten pakanka ir kitų įdomių objektų. Visi akmens gaminiai buvo kruopščiai apdirbti, nupoliruoti ir padengti įvairiais ornamentais. Nė vienas tų ornamentų neatitinka žinomų ikikolumbinės Amerikos kultūrų. Piešinių motyvai labiau panašūs į ornamentus, kuriuos paskelbė savo knygoje „Pradingęs Mu kontinentas“ britų armijos pulkininkas Džeimsas Čerčvordas.

Pagal pulkininko teoriją, Ramiajame vandenyne egzistavo kontinentas, iš kurio kultūra išplito į kitus aplinkinius žemynus. Šis požiūris kelia susidomėjimą dar ir dėl to, kad Viljamas Naivenas, 1897-1924 metais kasinėjęs Mechiką, atrado ten tokius pačius ornamentus, nupieštus ant tūkstančių molinių lentelių ir kitų objektų.

Profesorius Masakis Kimura, vadovaujantis povandeninių akmeninių statinių Jonagunio salos (Japonija) rajone, rašo, kad dauguma ženklų, aptiktų ant minėtų statinių, visiškai identiški piešiniams, apie kuriuos kalba Čerčvordas ir Naivenas.

Kai dėl priešistorinių ryšių tarp senovinių kultūrų įvairiuose kontinentuose, tai visa tai, žinoma, hipotezės. Bet jau 1924 metais daktaras Morlis iš Karnegio instituto, daug metų užsiėmęs Naiveno ir Čerčvordo radiniais, rašė, kad kalba eina apie autentiškus artefaktus su simboliais, kurie visiškai nežinomi Meksikoje ir kitose Lotynų Amerikos šalyse, dėl to šie artefaktai, matomai, priskirtini visiškai nežinomai kultūrai.

Archeologams kelia klausimų ne tik patys artefaktai iš Bolivijos, bet ir jų gamybos technologija. Kol nebuvo aptiktos fleitos Bolivijoje, seniausiais tokio tipo muzikos instrumentais buvo laikomos dvi akmeninės fleitos iš Kinijos, kurių amžius buvo apie 6000 metų. Jos pagamintos labai paprastai, netgi grubiai, be jokių papuošimų.

Tuo tarpu Bolivijos fleitos gausiai išpuoštos įvairiais ornamentais, jų angos išgręžtos techniškai tiksliai ir taip kruopščiai, kad kelia nuostabą net ne specialistams. Kokiu būdu senovės meistrai prieš tūkstančius metų įsigudrino milimetrų tikslumu išgręžti skyles tvirtame akmenyje? Ir kaip jiems pavyko išdėstyti tas skylutes tiksliai viena linija išilgai instrumento?

Profesionalus muzikantas iš Bolivijos 2001 metais Vienoje bandė sugroti šia fleita. Iš pradžių nieko nesigavo. Po daugybės eksperimentų muzikantas pūstelėjo iš visų jėgų – fleita užgrojo, tačiau labai keistu garsu. Bandymą stebėję muzikologai iškart suprato, kad instrumento gama neatitinka nė vienos iš šiandien egzistuojančios gamos. Muzikantas padarė išvadą, kad fleitos savininkas turėjo labai didelį plaučių tūrį – tikras milžinas. Turint galvoje šį faktą, įdomus kitas dalykas – netoli fleitos radimo vietos, buvo aptikti žmonių griaučiai, kurių ūgis siekė 2,5-2,7 metro, o kaukolių forma skyrėsi nuo dabartinių žmonių kaukolių.

Gigantų galvos pailgos, tačiau kalba eina ne apie dirbtinę deformaciją. Kasinėjimo metu aptiktų kaukių dydžiai irgi netiesiogiai liudija, kad jų kūrėjai buvo gerokai didesni už mus. Angos akims buvo išdėstytos gerokai plačiau, kad tiktų dabartiniams žmonėms.

Labai įdomus dar vienas aspektas: mumijų iš Atakamo dykumos Čilėje tyrimas parodė, kad jų DNR visiškai sutampa su ainų, iki šiol Japonijoje gyvenančių senovės vietinių šios šalies gyventojų DNR.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!