Neregimi ir klastingi globalizmo instrumentai

Žmonėms, kurie mąsto apie pasaulyje vykstančių įvykių prasmę, visada buvo aišku, kad pasaulyje vyksta kova tarp dviejų jėgų. Tarp griovimo ir kūrimo jėgų, tarp jėgų, kurios siekia sunaikinti pasaulį ir jėgų, kurios tai sulaiko. Ši kova ir yra vadinama šėtono kova su Dievu, nes dievas – tai kūrybinis pradas, o šėtonas – griaunamasis.

Šita kova vyksta praktiškai visose žmogaus gyvenimo sferose. Be to, kūrybinių jėgų kova visada būna gynybinė, sulaikanti blogį, o griaunamųjų jėgų kova – visada puolamoji, agresyvi.

Dar daugiau. Šita priešprieša yra kaip taisyklė dvasinė, t.y. neregima. Ir vyksta ji nuolatos ir visur. Kiekvienoje smulkmenoje, kiekvieną akimirką. Tačiau plačiosioms žmonių masėms ji pasidaro akivaizdi tiktai tada, kai persikelia į materialią sferą ir perauga į fizinį karą.

Kadangi ši kova yra dvasinė, tai ir jos instrumentai atitinkami – religiniai. Ir kai griaunamosioms jėgoms prireikia aktyvizuoti savo destrukcinę veiklą iki pat fizinio jos pasireiškimo, jos visada atlieka religinį pasirengimą, kuris leidžia išjudinti didžiules žmonių mases.

Mūsų laikais turite galimybę patys tuo įsitikinti, stebėdami kaip suaktyvėjo musulmoniškasis faktorius, kuris transformuojasi į politinį faktorių. Dar daugiau, juk jo politinė propaganda privedama iki absurdo, kai religinį konfesinį priklausomumą prilygina etniniam priklausomumui. Ir į įprastą kalbėseną nepastebimai įsiliejo tokios prieštaringos formuluotės, kai sakoma: štai prancūzas, o čia – musulmonas; štai anglas, o čia – musulmonas.

Jums tokie deriniai nerėžia ausies?

Tokios charakteristikos sąmoningai siekia absurdiškai supainioti žmogų, sumaišydamos, vaizdžiai tariant, „raudoną“ su „dideliu“ arba „šaltą“ su „mažu“. Vadinasi, mes čionai turime reikalą su klastingu, plataus masto socialiniu etno-religiniu projektu, pasižymintį, kaip mes kasdien turime galimybę įsitikinti, itin agresyvų pobūdį.

Kad suprastume šių religinių instrumentų veikimą, pateiksiu ištrauką iš savo darbo „Kitapus žvaigždžių vartų“, kur pamėginau surasti istorinę analogiją dabar naudojamiems religiniams instrumentams, skirtiems įgyvendinti agresyviems „tamsos jėgų“ sumanymams.

Kai skaitysite šį darbą, neužmirškite apie šių projektų mastą. Įgyvendindamos juos, „tamsos jėgos“ operuoja neįtikėtinomis žmonių masėmis ir laiko parametrais, kurie skaičiuojami dešimtmečiais ir šimtmečiais.

***

Pamąstykime apie vieną keistą religinį fenomeną. Jūs be abejo žinote plačiai paplitusį teiginį, kad būtent protestantai sukūrė Ameriką. Labai įdomus tvirtinimas. Štai citata iš A. Oparino darbo „Pasaulio religijos ir Biblija“:

„Praeitame skyriuje mes jau nagrinėjome šiuolaikinių protestantiškų Šiaurės Amerikos valstybių (JAV ir Kanada) ypatumus ir jų istoriją. Dėl to dabar tiktai išvardinsime skirtumus, kurie išskiria šias šalis iš kitų valstybių tarpo.

✦ Šios šalys yra jaunos – ne senesnės kaip 200 metų;

✦ Jos yra ekonomiškai išsivysčiusios;

✦ Milžiniškas mokslo ir kultūros potencialas;

✦ Didelė žmonių gyvenimo trukmė;

✦ Tai yra teisinės valstybės, kur aiškiai atskirtos teisminė, vykdomoji ir įstatymų leidimo valdžios;

✦ Pasižymi religine laisve, neegzistuoja taip vadinamos valstybinės religijos. Spaudos ir pasisakymų laisvė;

✦ Aukštas gyvenimo lygis, viršijantis kitų šalių gyvenimo lygį;

✦ Šalyse nebuvo destruktyvių revoliucijų, perversmų, diktatūrų, pilietinių karų. JAV Pilietinis karas, kaip jau rašėme ankstesniuose skyriuose, turėjo pažangų pobūdį, jo dėka buvo panaikinta vergovė;

✦ Ekonomikos nuolatos tiktai augo;

✦ Valstybės pasižymi teisiniu stabilumu, pagrįstu 200 metų senumo konstitucijomis;

✦ Karinė ir politinė galia. Šiandien vienintelė pasaulio supervalstybė yra JAV.

Kas gi leido Amerikai ir Kanadai vos per 200 metų aplenkti visas pasaulio šalis, neturint nei istorinės, nei karinės, nei ekonominės bazės? Priešingai, kai šios šalys paskelbė savo nepriklausomybę, jų buvusios metropolijos mėgino karine jėga nuslopinti šiuos siekius, tačiau nesėkmingai. Kaubojų, indėnų ir aukso ieškotojų šalys, kokios jos buvo XIX amžiuje, pavirto supervalstybėmis. Ypač rėžia akį jų palyginimas su Lotynų Amerikos valstybėmis, kurios startavo vienodomis sąlygomis ir turėjo vienodas galimybes. Praėjusiuose skyriuose mes matėme, kaip jų išpažįstama katalikybė privedė Lotynų Ameriką iki ekonominio ir politinio nuosmukio“ (citatos pabaiga).

Papildomai pavartykite pakankamai vertingą Makso Veberio darbą „Protestantiška etika ir kapitalizmo dvasia“.

Nesileidžiant į religinius kivirčus, užduokime sau eilę visiškai paprastų klausimų:

Kodėl totalinėje katalikiškoje aplinkoje taip netikėtai užgimė šita nauja religinė tėkmė, metusi iššūkį katalikybei?

Kodėl ji vystėsi taip intensyviai ir sparčiai?

Kodėl, nežiūrint į protestantizmo persekiojimą, katalikų bažnyčia žvelgė į antikatalikišką ereziją pakankamai pakančiai ir radikalių jos sunaikinimo priemonių nesiėmė?

Kodėl protestantizmo lyderiai nebuvo baudžiami inkvizicijos mirtimi, nors Džordanas Brunas buvo sudegintas?

Kodėl protestantų lyderis elgėsi taip drąsiai, netgi, sakyčiau, įžūliai, kai 1520 metais sudegino Vitenbergo universiteto kieme popiežiaus bulę dėl jo atskyrimo nuo bažnyčios?

Kokiais motyvais galima paaiškinti protestantizmo atsiradimą ir aukščiau paminėtas itin keistas jo vystymosi aplinkybes bei ypatumus?

Aš suformulavau šiuos klausimus nuosekliai, nors atsakymas į paskutinį klausimą iškart atsako į visus likusius.

Štai į jį ir pamėginkime surasti atsakymą.

Audringų religinių pokyčių vadu tapo Martinas Liuteris, kuris pirmą kartą viešai pasisakė prieš bažnyčios politiką 1517 metais, kai viešai ir aršiai pasmerkė prekybą indulgencijomis, o paskui prikalė prie bažnyčios durų 95 tezes, kuriose išdėstė savo poziciją.

Atkreipkite dėmesį – 1517 metai. Be to – viešai ir aršiai.

O kadangi prasidėjo toks neįprastai spartus, viešas ir aršus judėjimas, tai būtent šiuos metus ir laikysime jo pradžia.

Dabar sugretinkime sąlyginio Amerikos atradimo metus su Liuterio veiklos pradžios metais. Kolumbas – 1492 metai, Amerigas Vespučis – 1499 metai ir t.t.

Jums tai nieko nesako?

Jeigu jums tai nieko nesako, pakartosiu citatą iš A. Oparino darbo: „Kas gi leido Amerikai ir Kanadai vos per 200 metų aplenkti visas pasaulio šalis, neturint nei istorinės, nei karinės, nei ekonominės bazės? Priešingai, kai šios šalys paskelbė savo nepriklausomybę, jų buvusios metropolijos mėgino karine jėga nuslopinti šiuos siekius, tačiau nesėkmingai. Kaubojų, indėnų ir aukso ieškotojų šalys, kokios jos buvo XIX amžiuje, pavirto supervalstybėmis. Ypač rėžia akį jų palyginimas su Lotynų Amerikos valstybėmis, kurios startavo vienodomis sąlygomis ir turėjo vienodas galimybes. Praėjusiuose skyriuose mes matėme, kaip jų išpažįstama katalikybė privedė Lotynų Ameriką iki ekonominio ir politinio nuosmukio“.

Atkreipkite dėmesį, fragmente esama beveik visų persikėlėlių kategorijų, išskyrus tiktai vietinių indėnų likučius. Kitaip sakant, pradžiai buvo sukurta pirminė žmogiškų būtybių bendrija. Be to, tam, kad bet kokia bendrija taptų socialiai stabili laike, būtina sukurti valstybę. Ir, kaip man atrodo, būtent šitas uždavinys vykdant Amerikos projektą, buvo iškeltas kaip pirminis. Lygiai taip pat kaip iš anksto buvo numatyti kultiniai konceptualūs šios valstybės pagrindai – Dievo (Aukso veršio) ir Kalbos (anglų) vienybė.

Tačiau pradžiai prireikė tam tikro laiko tarpo, kad būtų sukurta tam tikra žmonių bendrija, kaip pagrindas tolimesnėms socialinėms manipuliacijoms. Ir ji, matuojant istoriniais mastais, buvo labai sparčiai sukurta. Vos per porą dešimtmečių.

Tačiau toji pirminė bendrija, turint galvoje specifinę žmogiškąją medžiagą, buvo pernelyg socialiai nestabili. Tai buvo, vaizdžiai tariant, „laisvos medžioklės zona“. Galbūt tokia zona ir išgyventų kurį laiką, jei nebūtų agresijos iš išorės grėsmės. Tačiau būdama labai agresyvia socialine aplinka, galiausiai ji būtų, vėlgi vaizdžiai tariant, pati save surijusi. Dėl to, kad būtų įvesta tvarka socialinėje būtyje ir kad būtų organizuota kokia nors sisteminė gyvenimo tvarka, reikėjo pereiti prie valstybės kūrimo.

Bet kaip jūs manote, ar galėjo toji žmonių bendrija, turint galvoje specifinę žmogišką medžiagą bei jos profesionalius ir gyvenimiškus įgūdžius, imtis kurti valstybę?

Vėlgi, jei darysime prielaidą, kad šitos agresyvios socialinės aplinkos būtis kažkokiu neįtikėtinu būdu (nesurijusi pati savęs) stabilizavosi ir ji išgyvavo ilgesnį laiką, tai vis tiek lieka išorės agresijos (užsienio valstybių) tikimybė. Prieš tokią agresiją susiskaldžiusi amorfiška „laisvos medžioklės“ socialinė bendrija akivaizdžiai neatsilaikytų.

Dėl to sekantis žingsnis yra visiškai suprantamas. Valstybės sukūrimas buvo tiesiog neišvengiamas. Ir sukurti ją reikėjo kiek įmanoma greičiau.

Tačiau norint sukurti valstybę ir visus jos atributus, reikia turėti žmonių su atitinkamais profesionaliais ir gyvenimiškais įgūdžiais. Reikia politikų ir mokslininkų, juristų ir ekonomistų, armijos ir policijos profesionalų, architektų ir statybininkų, inžinierių ir t.t.

Pirmos kategorijos žmones, kurie sudarė pirminę žmonių bendriją naujose teritorijose, į jas atvarė vargas. Tačiau nors kiekvienas tų žmonių turėjo savus vargus, galimybė persikelti į naujas tuščias žemes atvėrė jiems naujo kitokio gyvenimo perspektyvą ir šita žmonių kategorija žmonių gavo galimybė susikurti sau naują įprastą gyvenimo būdą, kuris atitiktų jų profesionalius įgūdžius, socialines nuostatas, nacionalines tradicijas ir buitinius įpročius, tačiau tai įvyktų, kaip minėta, naujose gyvenimui palankiose teritorijose ir sąlygose, ir tam buvo visiškai nereikalinga valstybė.

Antros kategorijos žmonių, kuriems turėjo tekti kurti valstybę, panašiomis perspektyvomis sugundyti buvo neįmanoma. Šie žmonės turėjo stabilią, neretai aukšto rango socialinę padėtį, kuri jiems užtikrino materialinę gerovę ir netgi gyvenimą prabangoje. Daugelis šios kategorijos žmonių dirbo valstybės tarnybose arba turėjo kitus darbus, užtikrinančius jiems minėtą gerovę.

Taip kad šios kategorijos žmonės neturėjo motyvacijos ką nors keisti savo gyvenime ar, juo labiau, persikelti gyventi į naujas tuščias žemes. Čia reikėjo pasitelkti netiesioginės prievartos metodą. Ir taip gudriai jį užmaskuoti, kad jis neatrodytų kaip grubi primityvi jėga.

Štai tada ir buvo paleistas į darbą protestinis religinis projektas Europoje. Kodėl protestinis? Juk visa Europa, praktiškai visi jos gyventojai išpažino katalikybę. Tačiau, pirma, truputį anksčiau aš jau atkreipiau jūsų dėmesį į labai keistą, išoriškai nesuprantamą katalikų viršūnių aplaidumą šio protestinio judėjimo atžvilgiu. Aplaidumą iki tokio lygio, kad jo dėka protestinis judėjimas pavirto savotiška nauja surogatine krikščionybės forma.

O antras dalykas – pati katalikų dvasininkija, veikdama pagal principą „leidžiama viskas, kas duoda naudos“, jau pakankamai save sukompromitavo. Ir daugybė žmonių, ypač išsilavinusių, pakankamai skeptiškai klausėsi veidmainiškų katalikų dvasininkų kalbų, lygiai taip pat skeptiškai žvelgė ir į beprasmiškus katalikiškus bažnytinius ritualus. Juolab, kad daugelis katalikų dvasininkų gyveno anaiptol ne vargingai, o kai kurie apskritai maudėsi prabangoje ir neretai – ištvirkimuose, tokiu būdu kompromituodami katalikybę.

Galima daryti prielaidą, kad tokia tam tikro masto kompromitacija galėjo būti leista sąmoningai tuo tikslu, kad galėtų susiformuoti protesto judėjimas. Ir buvo gana toliaregiškai numatyti ne tik šito protesto mastai, bet ir socialiniai sluoksniai, susiję su tuo protestu.

Tokiu būdu šis religinis protesto judėjimas ir buvo skirtas tiems socialiniams sluoksniams, kuriuos išvardijome aikščiau. Socialiniai sluoksniai, kurie dėl savo padėties visuomenėje ir aukšto profesionalizmo galėjo ir Europoje susikurti materialią gerovę, neleidžiančią priimti pasiūlymo savanoriškai persikelti į naujas tuščias žemes. Ir būtent šie socialiniai sluoksniai, turėdami pakankamą išsilavinimą, kad suvoktų visas katalikų bažnyčioje vykstančias blogybes, aktyviai palaikė Martiną Liuterį. Būtent šiuos socialinius sluoksnius pradėta persekioti, nors, kaip jau sakėme, tie persekiojimai buvo pakankamai švelnūs. Tai buvo netgi ne persekiojimai, o, vaizdžiai tariant, išstūmimas iš visuomenės religiniu pagrindu.

Štai tada ir prasidėjo šio socialinio sluoksnio, turinčio pakankamai gyvenimiškos patirties ir profesionalių žinių, būtinų kurti valstybei, migracija. O vadovauti šiam persikėlimui ėmėsi slaptų draugijų nariai. Būtent dėl to Amerikos valstybės administracijos ir valdžios viršūnės nuo pat valstybės įkūrimo iki pat šių dienų visada sudarytos iš slaptų draugijų narių.

Persikėlimo procesas vyko laipsniškai ir pakankamai ilgą laiką. Drauge su šiuo procesu buvo dedami ir ekonominiai būsimos valstybės pamatai. Vystantis statybai ir pramonei, kaip būsimos valstybės ekonominiam pagrindui, buvo kuriami ir valstybiniai struktūriniai atributai, skirti užtikrinti vidaus ir išorės saugumą. Ir, pagaliau 1776 metais, susivienijus trylikai britų kolonijų, paskelbusių nepriklausomybę, buvo sukurta valstybė.

Bet neapsieita čionai ir be tam tikro nemalonaus kazuso.

Manau, britų valdantis elitas nenutuokė apie galutinį šio plataus masto socialinio projekto tikslą. Ir išdidžiai išpūtęs žandus buvo įsitikinęs, kad tiesiog įgyja naują užjūrio dominiją, kuri bus valdoma iš Londono. Ir jau iš anksto mėgavosi klaidingu pasitenkinimu dėl globalinio savo valdžios išplėtimo. Tačiau labai greitai šitas elitas gavo įsitikinti klydęs, kadangi buvusios kolonijos atsiskyrė galutinai.

Dar daugiau – nauja valstybė ne tik paskelbė visišką savo nepriklausomybę, bet ir buvo pasiryžusi kovoti dėl jos, dėl ko prasidėjo nepriklausomybės karas, kuris tęsėsi iki 1783 metų ir baigėsi buvusių kolonistų pergale. O 1787 metais buvo priimta JAV konstitucija bei „Teisių bilis“ (1791).

Tačiau tolimesnio Amerikos kaip valstybės formavimo proceso tykojo dar vienas nemalonus ir, kaip man atrodo, nenumatytas kazusas.

Kaip visi žino, JAV Pietūs – tai derlingų žemių ir žemės ūkiui palankaus klimato zona. Dėl to, kuriantis Amerikai kaip tam tikrai žmonių bendrijai, turinčiai valstybinį suverinitetą, šalies pietuose daugiausiai susitelkė tos socialinės žmonių kategorijos, kurios pasirinko profesionaliai užsiimti žemės ūkio produkcijos gamyba – žemdirbiai, žemvaldžiai ir pan. Žemės ūkio gamyba palaipsniui stambėjo, ėmė formuotis savotiškos latifundijos. Tačiau žemės ūkio produkcijos gamyba visada yra menkai rentabili ar apskritai nerentabili. Ir vystantis pramonei bei finansams Šiaurėje, dvarininkiški Pietūs palaipsniui ėmė suvokti, kad laikui bėgant jie taps priklausomi nuo Šiaurės pramonės ir finansinio elito, juolab, kad ir pati valstybė jau formavosi iš to elito atstovų, vadovaujant slaptų draugijų nariams.

Dėl to dalis pietinių valstijų nutarė pasitraukti iš Šiaurės Amerikos sąjungos. Tačiau Šiaurės Amerikos valdantis elitas visiškai nesirengė prarasti teritorijas su tokiomis palankiomis klimato sąlygomis ir derlingomis žemėmis. Šita prieštaringa situacija išsiplėtojo į taip vadinamą pilietinį karą, kuris buvo vedamas, prisidengus veidmainingu „vergų išlaisvinimo“ lozungu.

Šiaurės pusėje kariavo 20 valstijų, kuriose nebuvo vergijos ir keturios vergvaldinės valstijos. Už Pietus stojo 11 vergvaldinių valstijų. Karas tęsėsi nuo 1861 iki 1865 metų ir baigėsi Šiaurės pergale.

Ir dar.

Tikiuosi, esate matę amerikiečių filmą „Vėjo nublokšti“. Pamenate, ką pasakė pagrindinė herojė vienam iš savo pažįstamų? Cituoju iš atminties: „Pasižiūrėkite, kas eina prieš mus iš Šiaurės. Banditai ir plėšikai, žmogžudžiai ir prievartautojai, ir su jais drauge… bankininkai“.

Ir dar viena scena.

Viename iš miestelių, ant šaligatvio sėdi grupė buvusių vergų negrų su ištiestomis rankomis. Prašo išmaldos. Ir vienas kitam sako: „Tebūnie prakeikta toji laisvė!“

Štai šitaip, mano manymu, ir buvo kuriama Amerikos valstybė, kai pirminė žmonių bendrija buvo suformuota iš europiečių, kuriuos į svetimą šalį išvijo vargas. O kai pagaliau prireikė specialistų profesionalų, buvo pritaikyta netiesioginės prievartos socialinė religinė manipuliacija. Dėl to dabar ir girdime visur plačiai paplitusią frazę, kad Ameriką sukūrė protestantai.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!