NAUJOJI PASAULIO TVARKA
gegužės 22, 2017

Nenuostabus Naujasis Pasaulis (1)

Nenuostabus Naujasis Pasaulis (1)

Šiuo metu pasaulis – globalizuotas. Vyksta laisvas prekių, energijos, resursų, paslaugų, kapitalų judėjimas. Visą šį judėjimą užtikrina doleris ir tai suteikia kolosalų pranašumą Amerikai.

Amerika, turėdama maždaug 5% pasaulio gyventojų, vartoja apie 30% pasaulio resursų. Šiek tiek mažesniu mastu parazituoja Europa. Faktiškai visos kitos pasaulio valstybės yra visos šios puotos sponsorės.

Laikoma, kad pasaulyje baigiasi lengvai išgaunama nafta ir kiti energijos resursai. Pasaulio laukia energijos deficitas.

Pasaulis išties susidūrė su resursų trūkumu, tačiau anaiptol ne dėl fizinio energijos šaltinių išsekimo, o dėl proceso, kuris kartais vadinamas vartojimo cunamiu. Gausėjant parazitams Amerikoje, ši šalis pradeda vartoti neproporcingai didelę pasaulio resursų dalį, o tai veda į degradaciją jos ekonomiką. Kažkuriuo momentu procesas pradeda gyvuoti pats savaime. Parazitų skaičiaus didėjimas žudo industriją, žūstanti industrija didina parazitų skaičių.

Be to, komfortiškam egzistavimui parazitams reikalinga žema resursų kaina. Jie pradeda ne rinkos ekonomikos metodais numušinėti realią resursų kainą (pigios naftos politika, pavyzdžiui). O tai, savo ruožtu, veda į neracionalų energijos eikvojimą pasaulyje ir chronišką kapitalizacijos trūkumą resursų gavyboje ir taupyme.

Kadangi procesas pats save stimuliuoja, tam, kad parazitinė sistema, kurios pavadinimas Amerika, išliktų stabili, sulig kiekvienais metais reikia vis žemesnės ir žemesnės resursų kainos ir vis didesnių kolonijinių mokesčių.

Akivaizdu, kad kažkuriuo momentu degraduojanti pasaulio ekonomika išties daugiau nebegalės aprūpinti Amerikos ir pasaulio resursais ir tarp valstybių prasidės kova dėl paskutinių prieinamų resursų šaltinių kontrolės. Šitas stadija vadinama pasaulio klasterizacija. Pasaulio susiskaldymas į atskirus technologinius klasterius.

Technologinis klasteris – tai pati save viskuo apsirūpinanti pasaulio dalis, kurią sudaro pramoninis, technologinis centras („baltoji zona“ ir resursus tiekianti periferija (pilkoji zona). Resursų ir prekių mainai tarp klasterių suvesti iki minimumo. Tiesą sakant, nieko naujo čia nėra – klasikinė XIX amžiaus kolonijinė imperija. Valstybės, nepatekusios į kurį nors klasterį, tampa juodąja zona ir nusmunka į akmens amžių – postapokalipsę, dėl ko galiausiai tampa klasterių kovos dėl resursų arena.

Klasterinis pasaulis gali būti pakankamai komfortiškas ir niekuo ne blogesnis už dabar egzistuojantį pasaulį. Nors gali ir nebūti.

O štai perėjimo į naują sistemą procesas, pasaulio susiskaldymas į atskiras dalis ir kova dėl resursu – visa tai bus baisu ir kruvina. Ne visi tai išgyvens, o turint galvoje didelį kiekį branduolinės ginkluotės, negalima atmesti, kad į darbą bus paleistas ir šis argumentas. Apie pasaulio klasterizaciją negalima galvoti be siaubo, kaip ir į mirtį. Kunigai lyg ir žada amžiną gyvenimą po mirties, tik neaišku – o gal jie meluoja, o jeigu ir bus amžinas gyvenimas, tai neaišku – rojuje ar pragare. Žmonės, kaip taisyklė, stengiasi kaip įmanoma atitolinti kunigų pažadų realų patikrinimą.

Perėjimas į naują sistemą gali būti planingas bei tikslingas, bet gali būti ir priverstinis ar atsitiktinis.

Turėdamas visa tai galvoje, aš netikiu, kad egzistuoja planai, kuriuos sukūrė kažkokios elito grupės, slaptos draugijos ar ordinai, visi tie Rotšildai ir Rokfeleriai, reptiloidai ir kita publika, kuri ruošia pasaulį klasterinei ateičiai.

Bet kokiai asmenų grupei pradėti pasaulio klasterizacija – tai pakankamai egzotiškas savižudybės būdas. Kitas terminas, kuriuo galima pavadinti aptariamą procesą – pasaulio chaotizacija. Labiausiai tikėtinu pasaulio klasterizacijos rezultatu taps ilgalaikis karas, kuriame visi kariaus su visais.

Tikėtis tokioje situacijoje, kad būtent tavo šalis, tavo tauta, asmenų grupė, korporacija atsidurs nugalėtojų tarpe yra, švelniai tariant, pernelyg optimistiška. Tiek optimistiška, kad jau ribojasi su protiniu nepilnavertiškumu. Kaip taisyklė, įtakingi ir turtingi žmonės šituo negalavimu nesiskundžia.

Kalbėti apie tai, kad pasaulyje egzistuojančios įtakingos parazituojančios grupės rengia pasaulio pasiruošimo klasterizacijai planą – tai maždaug tas pats, kas kalbėti apie spirito bakterijų planus sukurti konjaką Henesy. Šitas procesas vyksta, tačiau jis – ne sąmoningos ir planingos bakterijų veiklos rezultatas, o tiesiog pačių bakterijų egzistavimo gamtoje rezultatas. Parazitai nori tik vieno – ėsti, tuštintis ir daugintis. Visa kita – atsitiktinės ir objektyvios jų biologinės veiklos pasekmės.

Pasaulis, planeta, valdantis elitas nenori jokios klasterizacijos, visiems norisi kiek galima ilgiau pasimėgauti gyvenimu. Ir kad pasaulis nenudardėtų į klasterizaciją, naudojamos dvi strategijos.

Pirmoji – momento atitolinimas, principas „Tu mirk šiandien, o aš – rytoj“. Tai toji strategija, kurios laikosi Amerikos valdantys elitai (taip vadinami globalistai). Pagal šią strategiją, krizė turi būti be paliovos atidėliojama rytojaus dienai ir išstumiama į periferiją (Rusija, arabai, Europa, Kinija). Kažkuriuo momentu Amerika nusiris į klasterizaciją, tačiau lyderiai, kurie laikosi šios strategijos, tikisi paprasčiausiai nebesulaukti šio tolimo momento.

Antroji strategija – tai idėja, kad paprasčiau sunaikinti dalį gyventojų (parazitus), negu pražudyti visus besipešant dėl senkančių resursų. „Sunaikinti“ šiuo atveju reiškia nebūtinai fizinį likvidavimą, pakanka paprasčiausiai priversti juos dirbti tose srityse, kur kažkas kuriama ir gaminama. Mano požiūriu, ši strategija atitinka visų adekvačių pasaulio žmonių, tame tarpe mirštančios amerikiečių pramonės likučių interesus. Norisi tikėti, kad būtent tai pamėgins padaryti Trampas.

Yra toks anekdotas. Ligonį veža koridoriumi į morgą. Ligonis medicinos seseriai:

-Sesute, gal visgi vaistų suleiskite?

-Ligoni, liaukitės užsiiminėti savigyda! Daktaras pasakė, kad į morgą, reiškia – į morgą!

Man rodos, mūsų atveju Sesutė (Likimas) pademonstravo gailestingumą ligoniui (Pasauliui) ir sutiko suleisti vaistų (Trampą), prieš nuveždama ligonį ten, kur jai liepta – į morgą (pasaulio klasterizaciją).

Tikimybė, kad Trampas smarkiai sumažins parazitų skaičių Amerikoje labai nedidelė. O jo veikla gali netgi priartinti pasaulio smukimo į klasterizaciją momentą.

Atmetus tikslingos pasaulio klasterizacijos variantą, tampa labiau tikėtinas ir tikriausiai netgi neišvengiamas kitas: priverstinis arba atsitiktinis. Priežastimi gali tapti dešimtys pačių įvairiausių įvykių.

Pavyzdžiui, daugelio amerikiečių džiugiai laukiama dolerio hiperinfliacija, kuri panaikins visas skolas, sunaikins obligacijų piramidę ir leis pradėti Amerikai gyventi nuo švaraus popieriaus lapo. Leisti, tai leis. Tiktai hiperinfliacija sunaikins pagrindinę Amerikos prekę – dolerį ir tam tikram laikui sumažins kolonijinių mokesčių srautą, plūstantį į šalį. Tuo pat metu, Amerikai pereinant prie kitos valiutos, pasaulis netikėtai suskils į porą-trejetą valiutinių zonų. Prasidės klasterizacija.

Kitas galimas scenarijus – muitų karas. Tarkime, Trampas, visai praradęs sveiką protą ir sąžinės likučius, įveda importo mokesčius, kurių dydis 100%. Į ką kitos pasaulio ekonomikos visiškai prognozuojamai reaguos savais užtveriamaisiais muitais. Pasaulis sparčiai suskyla į atskirus klasterius.

Trečias scenarijus – Kinija skubiai atsikrato amerikietiškų obligacijų (treasures). Trampas skelbia Kinijai prekybinį karą ir įveda sankcijas, beveik visiškai blokuojančias kinų prekybą. Atsakydama į tai, Kinija atsikrato savo turimų amerikietiškų obligacijų, sugriauna JAV valstybės skolų piramidę ir pradeda prekiauti už juanius. Pradeda formuotis Kinijos klasteris (o paskui ir visi kiti iš paskos).

Ir dar vienas scenarijus. Karas Persų įlankoje. Saudo Arabijos karalius apsirūko, oficialiai praneša, kad dėjo skersą ant ajatolos Chomeinio ir visų jo abiejų lyčių artimųjų. Atsakydama į tokį įžeidimą, Irano aviacija smogia arabų karinėms bazėms, miestams ir naftos verslovėms. Įlankoje prasideda pilno masto karas, dėl ko pradeda fiziškai trūkti naftos ir barelio kaina pašoka aukščiau 200 dolerių.

Tokių variantų gali būti netgi ne dešimtys, o šimtai.

Taigi, kokie gali susidaryti technologiniai klasteriai pasaulyje – naujosios imperijos? Čia aš įvardinsiu valstybę – centrą, o paskui išvardinsiu šalis – kolonijas. Kai kurios valstybės, priklausomai nuo situacijos, turi šansų patekti į skirtingus klasterius. Dėl to jos nurodytos po du ar tris kartus.

GALIMI KLASTERIAI

Amerikos klasteris – JAV (Kanada, Meksika, Lotynų Amerika, PAR, Didžioji Britanija, dalis Europos, Australija).

Britų klasteris – Didžioji Britanija (Prancūzija, Kanada, Skandinavijos šalys, pietinė Europa, arabų šalys, PAR, Australija, dalis Lotynų Amerikos, dalis Afrikos, Indijos pakrantė).

Vokiečių klasteris – Vokietija ir galbūt Prancūzija (beveik visa Europa, visos šalys, paminėtos britų klasteryje).

Kinų klasteris – Kinija (Mongolija, Turkmėnija, Uzbekija, Korėja, Japonija, visa pietryčių Azija, PAR, Australija, Kanada, dalis Lotynų Amerikos, dalis Afrikos, atskiri Indijos uostai)

Japonų klasteris – Japonija (Korėja, dalis Kinijos, pietryčių Azijos šalys, Kanada, dalis Lotynų Amerikos).

Rusų klasteris – Rusija (šalys, anksčiau priklausiusios TSRS, Vokietija, Suomija, Turkija, Iranas, Mongolija, Korėja, Rytų Europa, Graikija).

Jokios kitos šalys neturi nė menkiausių šansų susikurti savo klasterį. Jos arba pateks į vieną iš kuriamų klasterių, arba taps tamsiąja zona.

Pirmasis klasteris. Amerikietiškas

Pirmasis ir tarsi akivaizdžiausias kandidatas į klasterio susidarymą – tai švytintis miestas ant kalvos. Kovotoja už visa, kas gera prieš visa kas bloga – globali vienvaldė lyderė, Didžioji Galingoji Amerika. Tik niekas kažkodėl neatsižvelgia į tai, kad Amerika didi ir galinga būtent dabar egzistuojančios pasaulio tvarkos rėmuose.

Ir kuriant nuosavą klasterį, iškyla dvi problemos.

Pirmoji, kaip jau rašiau: „Aš būsiu pasirengęs rimtai svarstyti technologinės zonos kūrimą ant Monro doktrinos pamatų iškart po to, kai man kas nors įtikinamai paaiškins, kaip galima iš daugiau kaip pusės planetos surinkti tiek pat kolonijinių mokesčių, kiek ir iš viso pasaulio? Juo labiau, kad šių mokesčių sumos, gaunamos iš Kinijos, Pietryčių Azijos, Rusijos yra nepalyginamai didesnės už sumas, gaunamas iš Lotynų Amerikos, arabų ir Europos“.

Ir antra problema, logiškai sekanti iš pirmosios:

Kaip priversti Amerikos negrus (nežinia kelintos kartos bedarbius, gyvenančius iš pašalpų) ir liberalus (su vaginomis galvose) gyventi vartojant ne pilną dozę maisto, alaus ir narkotikų? Kaip juos įtikinti, kad nemaištautų, o apsigaubtų įkapių marškomis ir tyliai, ramiai pėdintų kapinių linkui? Aš jau netgi nekeliu super sudėtingo klausimo: „Kaip priversti juos visus dirbti?“

Už viską reikia mokėti, ir Amerikos liberastai užmokės už savo gražų gyvenimą tuo, kad nebeturės ateities pasaulyje, kuris suskils į klasterius.

Suirus Amerikai, iš jos beliks du labai vertingi aktyvai ir tas, kuris juos paveldės, stos į atsilaisvinusią klasterio kūrėjo vietą. Aš kalbu apie Amerikos armijos, aviacijos, laivyno likučius, kurie išdėstyti užsienio bazėse ir apie kolonijas (Kanada, Lotynų Amerika). Meksika žus kartu su Amerika, dėl to jos negalima laikyti aktyvu.

(bus daugiau)

Comments are closed.