Nenugalimoji armada. Sutriuškinimas, kurio nebuvo

1588 metų vasarą Ispanija pastatė gigantišką laivyną, pavadino jį Nenugalimąja Armada ir pasiuntė prie Anglijos krantų. Anglai armadą paskandino, ispanų hegemonijai pasaulyje atėjo galas, o Anglija tapo „jūsų valdove“.

Taip pateikiamas šis įvykis istorinėje literatūroje. Realybėje Nenugalimosios Armados sutriuškinimas – istorinis mitas.

XVI AMŽIUS. ANGLIJA PRIEŠ ISPANIJĄ

Tuometinė Ispanija, valdoma karaliaus Pilypo II, buvo milžiniška imperija, kuriai priklausė Pietų Italija, Olandija, dalis Prancūzijos, Portugalija ir didžiulės teritorijos Afrikoje, Indijoje, Filipinuose, Pietų ir Centrinėje Amerikoje. Buvo sakoma, kad „ispanų karaliaus valdose niekad nenusileidžia saulė“. Ispanų armija buvo laikoma geriausia pasaulyje, laivynas – nenugalimu. Iš Peru ir Meksikos plaukė laivai su auksu, iš Indijos – karavanai su prieskoniais. Ir štai Anglija nutarė atsilaužti viso to „pyrago“ gabalą.

1498 metais Kolumbas jau vadino Angliją jūrų galybe ir pasiūlė karaliui Henrikui VII organizuoti ekspediciją Indijos paieškoms. Karalius atsisakė ir greitai jam teko dėl to pasigailėti. Paskui Kolumbą anglai pasiuntė savo ekspediciją, kuri atrado Niufaundlendą, tačiau Šiaurės Amerikos kailiai ir mediena anglų smarkiai neįkvėpė. Visi troško aukso.

PLĖŠIMAS KAIP BŪDAS UŽPILDYTI IŽDĄ

Tapusi Anglijos karaliene 1558 metais, Elžbieta rado tuščią iždą ir daugybę skolų. Ir tada ji davė neviešą leidimą plėšti ispanų laivus ir gyvenvietes Vest Indijoje. Visoje Anglijoje pradėjo steigtis akcinės bendrovės. Akcininkai įrengdavo laivą, pasamdydavo galvažudžių komandą ir laivas leisdavosi į kelią. O karalienė visą tą laiką užsiėmė, kalbant šiuolaikiniais terminais, „stogo“ suteikimu. Į visus įpykusio ispanų karaliaus laiškus ji atsakydavo „Kalti bus surasti ir nubausti!“ – tačiau niekas jų nerasdavo ir nebausdavo.

1577 metais karalienė nutarė suteikti Ispanijos plėšimui valstybinį mastą, surengdama ekspediciją „naujoms žemėms atrasti“. Vadovavo jai Frensis Dreikas. Jis aplankė ispanų uostus Peru ir atgabeno 500 000 svarų vertės grobį, kas pusantro karto viršijo valstybės metines pajamas. Pilypas II pareikalavo išduoti piratą, o karalienė suteikė Dreikui riterio titulą.

Pilypo pajamos mažėjo, Elžbietos – didėjo. Vien 1582 metais anglų piratai pagrobė iš ispanų 1 900 000 dukatų vertės turto. Be to, Elžbieta parėmė olandų sukilimą prieš Ispaniją, pasiuntusi ten 1585 metais 5000 pėstininkų ir 1000 kavaleristų.

Britų įsikišimą į savo reikalus Pilypas traktavo kaip vasalų maištą: po 4 metus trukusios santuokos su Anglijos karaliene Marija I (vyresne Elžbietos seserimi) Pilypas formaliai galėjo pretenduoti į Anglijos sostą. Patarėjai kuždėjo karaliui, kad engiami protestantiškoje Anglijoje katalikai bus laimingi, matydami soste ištikimą Katalikų bažnyčios tarną.

ARMADOS VADAS

Idėją surengti karinę ekspediciją Anglijai užkariauti Pilypui pasiūlė 1583 metais admirolas markizas Santa Kruzas. Monarchui idėja patiko ir jis paskyrė markizą atsakingu už operacijos rengimą.

Visą tą laiką anglai trukdė rengti ekspediciją: persekiojo ir skandino laivus su kroviniais, organizavo sabotažo aktus.

1587 metais Dreikas užpuolė Kadiso uostą, kur apiplėšė ir sudegino sandėlius, skirtus statomam laivynui. 5 metus Santa Kruzas dirbo, kad išpildytų karaliaus valią. 1588 metų vasarį markizas mirė ir armada liko be vado.

Į jo vietą karalius paskyrė hercogą Mediną Sidonijų, savo pusbrolį, visiškai neturintį nieko bendro su karyba.

Hercogas maldavo atšaukti paskyrimą, tačiau karalius buvo nenumaldomas. Kariniam laivynui ėmė vadovauti žmogus, iš kurio karinių „pasisekimų“ šaipėsi aštrialiežuvis Servantesas.

PRETEKSTAS KARUI

Orficialiu pretekstu pasiųsti eskadrą į Angliją tapo ispanų gauta žinia apie Škotijos karalienės Marijos Stiuart nubaudimą mirtimi. Teisingumo dėlei reikia pasakyti, kad Marija anaiptol nebuvo nekalta avelė. Ji ne vieną kartą atsidūrė sąmokslų, kurių tikslas buvo nuversti ir nužudyti Elžbietą, centre. 1587 sausį buvo atskleistas eilinis sąmokslas. Marija buvo teisiama, teisme buvo pateikti ją demaskuojantys laiškai ir Elžbieta „su ašaromis akyse“ pasirašė mirties nuosprendį.

„Doros katalikės“ nužudymas sukėlė Ispanijoje audringus protestus. Pilypas nutarė, kad pats laikas imtis ryžtingų veiksmų. Labai laiku prisiminė ir apie persekiojamus Anglijoje katalikus, kuriuos reikia gelbėti. 1588 gegužės 29 eskadros jūreiviams ir karininkams atleido nuodėmes ir skambant visiems varpams Nenugalimoji armada išplaukė iš Lisabonos.

Tai išties buvo armada: daugiau kaip 130 laivų, iš jų pusė kovinių, 2430 patrankos, apie 19 000 kareivių, beveik 1400 karininkų, taip pat jūreiviai, kunigai, daktarai, iš viso – 30 500 žmonių. Be to, ispanai tikėjosi susijungti su Flandrijoje kariavusia Parmos hercogo armija – dar 30 000 žmonių. Desantas rengėsi išsilaipinti Esekse ir pasitelkęs į pagalbą vietinius katalikus judėti į Londoną. Įsiveržimo grėsmė buvo daugiau negu reali.

Anglijoje, sužinoję apie išplaukusį laivyną, ėmė skubiai formuoti pašauktinių būrius ir statyti naujus laivus. Vasarą jau buvo parengtas laivynas iš 100 laivų. Liepos 29 nuo kornvalio kranto anglai pamatė armadą.

JŪRŲ KAUTYNĖS

Liepos 31 prie Plimuto ispanai patyrė pirmuosius nuostolius: „Rozario“ susidūrė su „Santa Katalina“ ir liko be stiebo. „San Salvadore“ įsiplieskė gaisras. Medina-Sidonijus įsakė palikti našta tapusius pažeistus laivus. Rugpjūčio 1 anglai juos užgrobė ir atšventė pirmą pergalę. Sekančias keturias dienas vyko susidūrimai, per kuriuos nė viena kariaujanti šalis neprarado nė vieno laivo. Rugpjūčio 8 du laivynai susitiko netoli Gravelino.

Mūšį pradėjo anglai. Išsirikiavę kovine tvarka, jie atidengė artilerijos ugnį. Ispanai vangiai atsakė. Medina-Sidonijus turėjo aiškias karaliaus instrukcijas vengti kautynių: žygio tikslas – desantas, o ne anglų laivyno sunaikinimas. Mūšis truko daugiau kaip 9 valandas. Du laivus anglai paskandino, keturi pažeisti ispanų laivai užplaukė ant seklumos, komandos juos paliko, pačius laivus paskui užgrobė anglai ir olandai. Ir nors anglai neprarado nė vieno laivo, bendrą nuomonė apie mūšį išreiškė vienas karališkojo laivyno karininkas: „Tiek parako išeikvojome, ir viskas veltui“.

O paskui pakilo smarkus vėjas ir nunešė armadą tolyn nuo kranto. Kadangi iš Parmos hercogo nebuvo jokių žinių, Medina-Sidonijus nusprendė atsitraukti ir pajudėjo į šiaurę, aplenkdamas Škotiją. Kai armada nuplaukė, ant kranto pasirodė Parmos hercogo kariuomenė. Ji pavėlavo vos kelias dienas.

KELIAS NAMO

Ispanų laivyno grįžimas buvo siaubingas. Laivams reikėjo remonto, trūko vandens ir maisto, jūrininkai neturėjo tų rajonų žemėlapių. Palei Airijos šiaurės vakarinius krantus armada pateko į galingą 2 savaičių trukmės štormą. Čia ji ir buvo sunaikinta. Į Ispaniją sugrįžo 60 laivų iš 130 ir apie 10 000 žmonių. Tai buvo išties sutriuškinimas, tik anglai su tuo neturėjo nieko bendro.

1588 metais anglai sąžiningai prisipažino: „Viešpats išgelbėjo Angliją“ – ir nesisavino pergalės. Lengviau atsipūtę ir įvertinę situaciją, jie ėmė skubiai ruošti atsakomąjį vizitą. 1589 metais jie suruošė savo armadą iš 150 laivų. Angliškos armados galas buvo toks pats, kaip ispaniškos, tik šį kartą buvo apsieita be Dievo įsikišimo. Ispanai, padaręs išvadas iš nesėkmingo žygio, vietoje didžiulių nejudrių laivų ėmė statytis mažus manevringus ir aprūpino juos toliašaude artilerija. Atnaujintas ispanų laivynas atmušė anglų puolimą. O po 2 metų ispanai pasiekė kelias rimtas pergales. Tikrąja „Jūsų valdove“ Anglija tapo tik po 150 metų.

AR REIKLAINGI ISTORINIAI MITAI?

Kiekviena tauta turi savus istorinius mitus. Prancūzai kasmet švenčia Bastilijos paėmimo dieną, nors jos šturmas – tokia pati pasaka, kaip bolševikų surengtas 1917 metais Žiemos rūmų šturmas. Anglai prilygina el Alameino mūšį Stalingrado kautynėms, nors lyginant mastus, būtų tas pats kas lyginti dramblį su triušiu. Patriotizmo diegimui yra būtini atitinkami pavyzdžiai. Jeigu tokių nėra – juos išgalvoja.

O ispanai visgi išlaipino desantą Anglijoje. 1595 metais 500 buvusių tragiško žygio dalyvių išsilaipino Kornvalyje. Vietiniai pašauktiniai išsilakstė. Svetimšalius pasitiko 12 kareivių, kurie visi žuvo per susirėmimą. Ispanai mūšio lauke atlaikė katalikiškas mišias ir pažadėjo, kad sekantį kartą toje vietoje pastatys bažnyčią.

[contentblock id=1 img=adsense.png]

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!