DEMOKRATIJA
liepos 6, 2017

Nekompetencija kaip išgyvenimo būdas

Nekompetencija kaip išgyvenimo būdas

(Kodėl Lietuvoje nenusiseka visi valdžios pradėti projektai ir kodėl jie ir toliau visi žlugs – Versijų pastaba)

***

Jums kilo kada nors klausimas, kodėl priimtas toks ar anoks keistas sprendimas? Kaip galima buvo taip kvailai pasielgti? Iš kur imasi visi tie „norėjau kaip geriau, o gavosi kaip visada?“ Jums atrodo, kad teisingas problemos sprendimas guli tiesiai po nosimi, tereikia šiek tiek pagalvoti ar kreiptis į kompetetingą specialistą… Tačiau ne viskas taip paprasta.

Yra du būdai išgyventi: nuolatinis kompetencijos didinimas ir nekompetencija (su teise klysti pagal nutylėjimą). Kompetencija turi paklausą, ypač kai pasiekia aukštą lygį, tačiau jai reikia daugiau sąnaudų ir ji reikalauja daug laiko (idealiu variantu – viso gyvenimo: tobulėti vienoje ar kitoje srityje galima iki begalybės, juo labiau, kad už nugaros trepsi visi kiti lenktynių dalyviai). Be to, kompetencija reikalauja užsikrauti atsakomybės naštą.

Nekompetencija visada veši ten, kur pripažįstama Teisė Klysti, be jos neįmanoma išsilaikyti paviršiuje, kai kažkas eilinį kartą nesigauna. Liūdnai pagarsėjusia Teise Klysti teisinama kuo tik norite – kilniais ketinimais, gerais norais, entuziazmu, ambicingumu, visais tais figos lapeliais ir moralinėmis indulgencijomis. Visuomenėse, kurios pagrįstos ne emocinėmis manipuliacijomis, o logika ir sveiku protu, šitie pasiteisinimai nesuveikia, tačiau kur jūs matėte tokią visuomenę? Ir kuo didesnės emocijos, tuo labiau paklausi nekompetencija. Kai keliate isterijas ar raudate iš susižavėjimo, šalto proto balsas nebus išgirstas (arba bus traktuojamas kaip įžeidimas: negalima skaityti pamokslų, kai vyksta tokia bendra nelaimė, laimė, panika, ažiotažas (reikiamą pabraukti). O ant emocijų bangos (sumaniai manipuliuojant) galima nuvažiuoti labai toli, ypač jeigu moki peršokti nuo vienos tokios bangos, ant kitos. Tai naudinga.

Nekompetencija visada gerokai suprantamesnė (mąstant abstrakčiai – neįmanoma būti kompetetetingu viskame), ir ji visada turi didesnę paklausą žmonių masėse, ji yra bet kokio populizmo pamatas. Kad ir kiek bekartotų proto bokštai: „kuo tai gali baigtis“, „kokios bus pasekmės“ – jie vargu ar bus išgirsti, jų apgailėtini balseliai paskęs pergalingų reliacijų ar saldžių pažadų chore. Piešk šviesias perspektyvas! O galvosi paskui (jeigu prireiks, visada galima prižadėti papildomai). Tai naudinga.

Nekompetencija nereikalauja pastangų ir išlaidų, žinių, analizės, ilgo tobulėjimo kelio. Pakanka entuziazmo, pasitikėjimo savimi, agresyvumo. Kiek daug įvairiausių katastrofų prasidėjo nuo žodžių „mes tai galime!“, ir vis tiek niekas neveikia, kas buvo kurta. Kaip tai bus sukurta? Kokios bus pasekmės? Rezultatas visiškai nesvarbus, čia jau pradeda veikti Greito Problemų Sprendimo magija – „bile kaip“, gal su baisiomis pasekmėmis, tačiau greitai. Ir visi laimingi. Tinka bet koks rezultatas, jeigu jis greitas ir reikalauja mažiau sąnaudų. Tai naudinga (trumpalaikėje perspektyvoje).

Nekompetencijai būdinga labai lengva ir paprasta veiklos sričių kaita, juk jūs nedėjote jokių ypatingų pastangų siekiant profesionalumo, neįvaldėte reikalingų žinių, dėl to galite lengvai persijungti į kokią nors kitą veiklos sritį. Koks skirtumas, ką imituoti, nutaisius protingą veidą? Ir jūs pasiruošęs imtis bet kokios veiklos, juk jeigu nesigaus arba gausis prastai, jūs juk turite Teisę Klysti, kurią papildo šventieji Kilnūs Ketinimai, o svarbiausia – jūs viską padarėte Greitai. O apverktiną rezultatą taisys kažkas kitas, bet juk tai jau ne jūsų problema, teisingai?

Nekompetencija kaip išgyvenimo problema, naudinga individo lygmenyje, tačiau fatališka visuomenės ir valstybės lygmenyse.

Problemos nesprendžiamos, jos vis gilėja ir auga kaip sniego kamuolys. Tačiau tų žmonių, kurie turi susidoroti su visa neišspręstų problemų gausa, nekompetencija neleis jiems kreiptis į kompetetingus specialistus dėl vienos paprastos priežasties: kad suvoktum/įžvelgtum problemą, būtina pačiam turėti atitinkamą kompetencijos lygį. Netgi supratimas, kad kažkas čia negerai, nesuveikia kaip pavojaus signalas, o tik stimuliuoja „kaip nors“ išspręsti, svarbiausia – greitai ir be ypatingų pastangų. Tai užburtas ratas. Iki tam tikro momento klaidos ir neišspręstos problemos vis kaupsis, o paskui ateis neišvengiamas krachas.

Nekompetencijai reikalingas emocinis nestabilumas – kaip maitinanti terpė. Tinka viskas: triukšmas, emocinis manipuliavimas. Emocijos vietoje blaivaus apskaičiavimo – juk tai taip įkvepia… Kuo karštesnės aistros, tuo didesnę paklausą turi problemų sprendimo greitis. Jeigu nestabilumo nėra, jį reikia sukurti ir nuolat pakurstyti, norint sėkmingai išgyventi. Priešingu atveju nekompetetingas žmogus neturi jokių šansų.

Tačiau neretai ir pats nekompetetingas žmogus tampa auka. Neturėdamas žinių, jis tampa labai lengvu grobiu. Pavyzdžiui, galima prisiimti nepakeliamų kreditų, tačiau nekompetencija finansų srityje neleis pasiekti tikslo, ypač, kai problemą spręsti bandoma kuo greičiau. Įžvelgti pavojų ir suprasti kracho neišvengiamumą – visa tai išeina už nekompetencijos ribų. Čionai irgi tas pats užburtas ratas. Neišvengiamo visuomenės, kurioje dominuoja nekompetencija, kracho atveju pirmiausiai pražus būtent jie – neturintys kompetencijos, su savo mažyčiu pasaulėliu, vardan kurio buvo pasirinktas būtent toks išgyvenimo modelis.

Nekompetencijos kaip patrauklaus modelio populiarėjimas išstumia profesionalumą kaip reiškinį. Galima tam tikrą laiką remtis buvusiais pasiekimais, naudotis sukauptu resursu, tačiau regresas neišvengiamas. O kilti iš griuvėsių nepalyginamai sunkiau, nei palaikyti vystymosi procesą.

Nekompetencija pavojinga savo agresyvumu: išstumti konkurentą ir užimti jo nišą – bet kokios išgyvenimo strategijos pagrindas. Problema ta, kad šiuo atveju išstumiami kompetentiški žmonės, su visomis iš to sekančiomis pasekmėmis. Veiklos imitacija neduoda apčiuopiamų rezultatų, kad ir kiek emociškai manipuliuotum. Ir ateina krachas (gerai, jeigu tik asmeniniame mikrolygmenyje). Nekompetencija, vyraujanti visuomenėje, sukuria netikrumo būseną, netikrumas gimdo iliuzijas, o kai iliuzijos subliūkšta, neišvengiamas socialinis sprogimas (kaip susikaupusių klaidų pasekmė).

Tačiau nežiūrint į galingą nekompetencijos savireklamą, nežiūrint į jos sėkmingą parazitavimą, yra ir kitas, paralelinis pasaulis, kur kompetencija egzistuoja ir veikia savos išgyvenimo strategijos rėmuose. Taip, ten nėra Teisės Klysti, ir rezultatas ten svarbesnis už problemų sprendimo greitį, tačiau pasitelkę į pagalbą kompetenciją jūs gausite apčiuopiamą rezultatą. Kad ten patektumėte, pakanka pakeisti išgyvenimo strategiją. O durys – štai jos, visai šalia.

Priešingu atveju beliks tik skųstis likimu ir pasakoti apie savo Gerus Norus. Ir kai viskas vėl nudardės į pakalnę, gydytis elektra…

Šaltinis

Comments are closed.