„Naujos tvarkos“ gimimas

Gali pasirodyti keista, bet XIX amžiaus pabaigoje didžiausią susirūpinimą Amerikos verslui kėlė visuotinės gerovės perspektyva. Skirtingai negu Marksas, kuris tikėjo, kad idealus pasaulis – tai pasaulis, kuriame kiekviena turės tiek, kiek reikia normaliam gyvenimui, kapitalistus neramino, kad po to, kai apsirūpins visais patogumais, žmonės paprasčiausiai nustos pirkti jų prekes. Atrodė, niekas nesugebės priversti žmogaus pakeisti baldus, drabužius ar virtuvinius įrankius tiesiog todėl, kad jie prarado naujumą. Tačiau potencialios gerovės problemą pavyko sėkmingai išspręsti ir lemiamą vaidmenį tame suvaidino Edvardo Berneiso (Edward Louis Bernays), Zigmundo Froido giminaičio ir pagrindinio jo idėjų propaguotojo Amerikoje, veikla.

Froido teorija, vaizdavusi žmogų kaip emocijų, aistrų ir potraukių sankaupą, skelbė, kad reali žmogaus poelgių priežastis yra ne protingas apskaičiavimas, bet giluminių norų tenkinimas. Įkvėptas tokio požiūrio, Berneisas nusprendė, kad Amerikos biznis turi pasirūpinti žmonių požiūrio į pirkinius pasikeitimu. Reikėjo, kad jie daugiau nesistengtų vadovautis protingais poreikiais, o nusitaikytų į norų tenkinimą. Taip užgimė konsiumerizmas arba, kaip jį vadino 3-iame dešimtmetyje – konsumpcionizmas. Būtent tam laikotarpiui priskiriami Kelvino Kulidžo žodžiai apie tai, kad „amerikietis svarbus savo šaliai ne kaip pilietis, o kaip vartotojas“. Vietoj to, kad parduotų pirkėjui prekes, reklaminė industrija pradėjo prekiauti laime.

Berneiso įtaka neapsiribojo vien reklama. Tiek gamintojai, tiek vartotojai, miestų gyventojų masė, buvo ta jėga, kuri stūmė į priekį industrinės Amerikos augimą. Būtent jie statė geležinkelius, apgyveno naujus miestus, užtikrino paklausą didėjančiai prekių gausybei. Tačiau I-asis pasaulinis karas ir Rusijos revoliucija privertė įsitikinti, kad žmonės, veikiantys kaip masė, gali būti nepaprastai pavojingi. Pagrindinė pamoka, kurią davė Froidas, buvo dar ir žmogaus griaunamojo potencialo demonstracija, žmogaus ne tik individualaus, bet ir visuomeninio.

Teodoro Ruzvelto prezidentavimas (1901-1908), įkvėpę naują gyvybę Amerikos demokratijai ir parodęs, kad politiniai sprendimai kartais kuria realias permainas, šalia viso kito leido pajausti Amerikos stambiajam verslui, kad prezidentas reformatorius, kuris naudojasi plačia parama, gali įveikti monopolijas, apriboti vaikų darbą ir sukurti įstatyminius barjerus nekokybiškai maisto produkcijai. Berneisas ir jo klientai Amerikos korporacijose savo kailiu patyrė Froido teisumą, kai jis tvirtino, kad demokratija yra labai rizikinga ir neverta jai pataikauti. Kiti stebėtojai, tokie kaip Volteris Lipmanas, įtakingiausias Amerikos žurnalistas analitikas 4-5 dešimtmetyje, pripažino, kad liaudies valdžia nėra tinkamas metodas valdyti tokią sudėtingą šalį ir kad masėms turi vadovauti elitas.

Visa eilė konservatorių, prezidentavusių po T. Ruzvelto (išskyrus Vilsoną, kuriam buvo surišusi rankas konservatyvaus kongreso priešprieša) sutelkė pastangas apriboti plačiųjų gyventojų masių socialines ir politines teises. Be to, šalis palaipsniui pradėjo nuiminėti Berneiso ir jo mokinių korporacijose veiklos derlių: vartotojiškas bumas 3 dešimtmetyje privertė daugumą amerikiečių pamiršti politiką ir reformas. Ne veltui 1928 metais prezidentas Huveris, užtikrindamas, kad laikosi prieš tai Kulidžo suformuluotos pozicijos, pavadino žmones „laimės mašinomis be stabdžių“. Paskui Froidą, kalbėjusį, kad pataikavimai mūsų egoistiniams troškimams daro mus paklusniais ir patenkintais, o viskas, kas tam kliudo – neramiais ir nepatenkintais, Huveris priminė, kad žmonės, kurių troškimai patenkinti, nėra linkę būti politiškai aktyviais.

Amerikiečiai savo pavyzdžiu pardemonstravo, kad laikantis tam tikro taisyklių rinkinio, niekas neprivers jų nustoti pirkti, o taip pat tai, kad politinėje sferoje vartotojiškumo ekvivalentu neišvengiamai tampa konservatizmas. Ankstesnei Laukinių Vakarų užkariautojų dvasiai, kuri sunkumus ir praradimus laikė kaina, kurią tenka mokėti už laisvę, pakeitė tikėjimas, kad gyvenimiška gerovė yra pasiekiama įsigyjant daiktus. Profsąjungos pradėjo prarasti narius, didėjo turtinė nelygybė. Federalinė vyriausybė kūrė mokestines lengvatas turtingųjų naudai, o kai fermerių pajamos krito per pusę, atsisakė imtis kokių nors priemonių, kad ištaisytų padėtį – rinkos laisvė išliko neliečiama.

3-iame dešimtmetyje Aukščiausiasis Teismas išbraukė iš įstatymų sąrašo minimalaus užmokesčio garantijas moterims ir vaikams ir faktiškai vėl atvėrė erdvę monopolijoms. Legaliai emigracijai buvo uždėti rūstūs apribojimai, o Vilsono mėginimai paversti JAV globalinio klubo, atviro bendradarbiavimui su europiečiais, nare nerado supratimo nei kongrese, net apskritai tarp amerikiečių. Anksčiau priimti „Džimo Krou įstatymai“, įvedę segregaciją didžiojoje šalies teritorijos dalyje, buvo papildyti naujais. Kukluksklanas, apie kurį buvo beveik negirdėti nuo 1880 metų, 1915 metais atgimė grėsmingesniu pavidalu ir 3 dešimtmetyje turėjo apie 4 mln narių, tame tarpe daug industrinės Šiaurės gyventojų. Paplitusiu reiškiniu tapo linčai ir atvirukai su jų nuotraukomis. 1921 metais vykstant „rasiniams neramumams“ Talsoje, Oklahomos valstija (faktiškai tai buvo tikslingas mėginimas išstumti iš miesto juodaodžius gyventojus), buvo užmušta nuo 150 iki 200 juodaodžių. Antisemitiniai lozungai buvo atvirai skelbiami laikraščiuose. Pagaliau, būtent tuo metu amerikiečiai išbandė savo kailiu kaip veikia pirmoji taip vadinama „raudonoji panika“ – valdžios kurstoma visuomenės isterija, išsiliejusi į policijos gaudynes ir beveik 6000 žmonių, įtariamų radikalizmu, areštus. 1920 metais įvestas draudimas parduoti ir vartoti alkoholį, kas sudarė sąlygas organizuotam nusikalstamumui, bendradarbiaujančiam su korumpuotais pareigūnais paimti savo kontrolėn stambių Amerikos miestų gyvenimą.

Kas buvo gerai bizniui, tas buvo gerai ir Amerikai, tačiau Amerika buvo jau nebe ta, kaip prieš porą dešimtmečių. Jos paveikslas kaip šalis imigrantų, kuriančių laisvą visuomenę ant tarpusavio paramos ir palaikymo pamatų, nuėjo praeitin. Amerika tapo šalimi, kur žmonėms netikėtai atsivėrė galimybė gyventi niekieno netemdomą pilnavertį gyvenimą, bet tuo pat metu viešpatavo ksenofobija, organizuotas nusikalstamumas ir korupcija. „Laisvasis“ kapitalizmas, lekianti link vis naujų ir naujų viršūnių ir įrodinėjantis savo nepralenkiamą efektyvumą gaminant prekes ir teikiant paslaugas, nesugebėjo taikstytis su tuo, kas stodavo jam skersai kelio. Žmonių bendrabūvio struktūros, tradicinė tvarka, giminiški santykiai buvo pasmerkti tapti aukomis nepasotinamo poreikio tiekti į rinką vis daugiau ir daugiau prekių – dar kokybiškesnių, pigesnių, naujesnių.

Tokia sistema galėjo veikti, kadangi 3 dešimtmetyje Amerikos industrija atsidūrė nepaprastai naudingoje situacijoje: kuo daugiau prekių ji parduodavo, tuo gausesnė tapdavo darbuotojų ir vartotojų armija; kuo pigesnis buvo samdomas darbas, tuo aukščiau kilo gamintojų pelnai. Bet jeigu mažumai geri laikai niekaip nesibaigė, tai mažą atlyginimą gaunantys darbuotojai pradėjo pastebėti, kad su tokiomis algomis jie jau negali nusipirkti visko, ko nori. Nepaisant paklausos mažėjimo, pramonės švytuoklė nemažino apimčių iki pat to laiko, kol ekonomika nesusidūrė u gigantiška perprodukcija: akcijinio ir kitokio kapitalo vertė buvo pernelyg užkelta, o sandėliai šalyje lūžo nuo nepareikalautų prekių. 1929 metų spalį biržos makleriai iš Volstrito pradėjo atsikratyti turimų aktyvų. Akcijų rinka nugarmėjo į bedugnę ir nusitempė paskui save visą amerikietišką laisvąjį kapitalizmą.

Pagal Rodžerio Osborno knygą „Civilizacija. Nauja Vakarų pasaulio istorija„.

__________

Papildymui – citata iš žymiosios Edvardo Berneiso knygos:

„Sąmoningas ir mokslinis manipuliavimas plačiųjų masių įpročiais ir nuomonėmis yra svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tie, kurie valdo šiuos paslėptus visuomeninius mechanizmus, yra tikrieji mūsų šalies valdovai… Žmonės, apie kuriuos mes niekad negirdėjome, valdo mus, įperša mastymo šablonus, formuoja skonį ir diegia idėjas. Ir tai visiškai logiška demokratinės visuomenės vystymosi kelias. Daugybė žmonių privalo sąveikauti atitinkamu būdu, kad gyventų kaip griežtai organizuota bendruomenė… Dauguma mūsų poelgių bet kurioje srityje, ar tai būtų politika, verslas ar etikos problemos, yra valdomi palyginti nedidelio išrinktųjų skaičiaus, kurie supranta, kaip veikia masių sąmonė ir elgesio dėsniai. Būtent jie tampo siūlelius, kontroliuojančius visuomenės sąmonę.“ (iš knygos „Propaganda“)

Įdomu, kodėl liberalai, taip mėgstantys kartoti paskui Hajeką griausmingus žodžius apie laisvę, niekad necituoja šitų eilučių?

Pagal: http://badnews.org.ru/news/konec_staroj_ameriki_rozhdenie_novogo_porjadka/2010-11-20-4981

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą