Naujojo Pasaulio riteriai

1492 spalio dvylikta diena. Ispanai žengia į Naujojo Pasaulio žemę. Lūžio momentas žmonijos istorijoje: dviejų pasaulių susitikimas. Nuo šio momento vietiniai amerikiečiai buvo pradėti supažindinti su Europos kultūros vertybėmis. Kolumbas įpareigojo visus gyventojus, vyresnius nei keturiolika metų, tiekti ispanams po antpirštį aukso smėlio arba po 25 svarus medvilnės rajonuose, kur aukso nebuvo. Įvykdžiusiems šitą kvota buvo pakabinami ant kaklo variniai žetonai su nurodyta paskutinės duoklės gavimo data. Žetonas suteikdavo jo turėtojui teisę likti gyvam tris mėnesius. Pagautiems be žetono žmonėms, ar pametusiems žetoną nukapodavo abiejų rankų plaštakas, pakabindavo jas aukai ant kaklo ir išsiųsdavo mirti į gimtąjį kaimą.

Kolumbas, prieš tai užsiėmęs vergų prekyba palei vakarinę Afrikos pakrantę, matyt, perėmė tokių bausmių patirtį iš arabų vergų pirklių. Per laikotarpį, kada gubernatoriumi buvo Kolumbas, vien Espanjoloje tokiu būdu buvo nužudyta 10 000 indėnų.

Surinkti nustatytą duoklę buvo praktiškai neįmanoma. Vietiniai gyventojai turėjo liautis augintis maistą ir visus kitus darbus, kad kastų auksą. Prasidėjo badas. Nusilpę ir demoralizuoti žmonės tapo lengvu grobiu ispanų atsivežtomis su savimi ligoms, tokioms kaip gripas, kurį užnešė kiaulės iš Kanarų, atvežtos į Espanjolą antrosios Kolumbo ekspedicijos metu.

Dešimtys, o gal ir šimtai tūkstančių indėnų žuvo per šią pirmą amerikietiško genocido pandemiją. Liudininkas aprašo didžiules krūvas nuo gripo mirusių Espanjolos gyventojų, kurių nebuvo kam laidoti. Indėnai bandė bėgti, kur akys mato, per visą salą, į kalnus, netgi į kitas salas, tačiau niekur nerado išsigelbėjimo. Motinos žudė savo vaikus ir pačios žudėsi. Žmonės žudėsi ištisais kaimais, šokdami nuo uolų ar nusinuodydami. Tačiau dar daugiau žmonių iš žudė ispanai.

Šalia žvėriškumų, kuriuos, iš bėdos, galima paaiškinti žmogėdrišku sistemingo pasipelnymo racionalumu, genocidas Antiluose, o vėliau ir kontinente įgaudavo ir visiškai iracionalias, niekuo nepateisinamas masinės prievartos ir patologinio sadizmo formas. Kolumbo laikų šaltiniai pasakoja, kaip ispanų kolonistai kardavo, kepdavo ant iešmų, degino indėnus ant laužų. Vaikus kapojo gabalais ir sušerdavo šunims.

Indėnų belaisvių žudymas

Tardymas su kankinimais

Aukso kasyklose. Tų, kurie blogai dirbo, laukė rūsčios bausmės

Kepimas ant lėtos ugnies

Viskas labai padoru ir nekalta

Barbarai ir civilizatoriai

Konkistadoriai puola

Santjagas – konkistadorių globėjas. Užrašas ant graviūros: „Apaštalas Santjagas globoja kastiliečius ir persekioja indėnus“

Nugalėtojai ir nugalėtieji. Indėnai priversti dirbti naujiems valdovams

Nuo konkistos laikų ispanu kalboje esama žodžio aperrear – atiduoti sudraskyti šunims. Indėnai bijojo šunų labiau negu arklių, patrankų ir arkebuzų.

Duobės su kuolais, ant kurių pamaudavo indėnus

Tiems, kurie krinta, nukerta galvas. Pasakojama apie vaikus, kuriuos uždaro namuose ir sudegina, o taip pat nusmeigia, jeigu jie eina pernelyg lėtai. Įprasta praktika buvo nupjauti krūtis moterims ir pririšti joms prie kojų svarsčius, prieš metant jas į ežerą. Pasakojama apie kūdikius, atplėštus nuo motinų, užmušus ir panaudotus kaip kelio rodyklės. Pabėgusiems ar „valkataujantiems“ indėnams nukapodavo galūnes ir nusiųsdavo juos į kaimus, pakabinę ant kaklo nukirstas plaštakas ir nosis. Pasakojama apie „nėščias moteris, vaikus ir senukus, kurių prigaudydavo kiek galima daugiau“ ir mesdavo į specialias duobes, kurių dugne būdavo įsmeigti aštrūs kuolai. Žmones mesdavo ten, kol duobės neužsipildydavo.

Indėnus degina namuose

Rezultate, iš maždaug 25 milijonų žmonių, gyvenusių Meksikos karalystėje tuo momentu, kai atvyko konkistadoriai, iki 1595 metų liko tik 1,3 milijono. Likusieji buvo nukankinti Naujosios Ispanijos šachtose ir plantacijose.

Anduose, kur kalavijais ir botagais siautėjo Pisaro gaujos, iki XVI amžiaus pabaigos gyventojų skaičius smuko nuo keturiolikos milijonų iki vieno milijono žmonių. Priežastys tos pačios kaip ir Meksikoje bei Centrinėje Amerikoje

Šunys drasko indėnus

Šiuolaikiniai istorikai laikosi nuomonės, kad Karibuose egzistavo ištisas tinklas „mėsos krautuvėlių“, kuriose indėnų kūnai buvo pardavinėjami kaip šunų maistas. Kaip ir visas kitas Kolumbo paveldas, žmogėdriškumas valgymas buvo išplėtotas žemyne. Išliko vieno iš Inkų imperijos užkariautojo laiškas, kuriame sakoma: „…kada sugrįžau iš Kartachenos, sutikau portugalą, vardu Rochė Martinas. Ant jo namo terasos kabėjo sukapotų indėnų dalys, skirtos jo šunims šerti, tartum tai būtų laukiniai žvėrys…“

Ispanas, šeriantis skalikus indėnų vaikais

Trumpai tariant, įdiegė europiečiai Amerikos barbarams „bendražmogiškas vertybes“…

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!