Naujoji realybė: uodega vizgina šunį

Paskutiniu laiku mes ne vieną kartą stebėjome JAV agresiją Artimųjų Rytų šalių atžvilgiu. Terminai „pasaulio žandaras“, „ketvirtasis Reichas“ palaipsniui tapo įprastais, apibūdinant buvusią laisvės ir demokratijos tvirtovę. Ir, iš pirmo žvilgsnio, viskas teisinga. O jeigu pasižiūrėsime giliau į šią problemą?

Ar šioje agresijoje jūsų niekas nestebina? Tai, kad ji vyksta – neginčytinas faktas. Pamąstykime… Ar neatrodo jums, kad galiausiai JAV, kaip valstybė, susikuria pati sau vis daugiau problemų? Ar jums neatrodo, kad visa tai yra kažkaip beprasmiška? Ar jums neatrodo, kad jeigu JAV būtų Ketvirtuoju Reichu, tai su tokia karine mašina galėtų sumalti į dulkes visus savo priešus – ir labai greitai bei žiauriai. Nagrinėdamas šias problemas aš kiekvieną kartą pradedu jausti globalų loginį neatitikimą, jei tik imu laikyti JAV (kaip valstybę) grandiozinės pasaulio perdalinimo operacijos centru. Turint tokią galią, tokią įtaką, dievaži perdalinti pasaulį galima būtų kur kas paprasčiau, kiečiau ir efektyviau.

Kokia Kadafio nužudymo prasmė? Kokia Libijos sugriovimo prasmė? Kokia chaoso Egipte prasmė? Kokia skerdynių Sirijoje prasmė? Kontroliuojamo chaoso strategija? O kam ji reikalinga? Juolab, kad tas chaosas darosi nebekontroliuojamas… Daugybė klausimų iškyla, kai apie tai susimąstai. Ir klausimai užgimsta ne iš moralinių vertinimų, o tiesiog vertinant JAV veiksmų siekiant konkretaus tikslo – globalinio dominavimo – efektyvumą. Amerikos veiklos analizė verčia manyti, kad visų šitų veiksmų naudingumo koeficientas yra nepaprastai žemas. Netgi karinės intervencijos atveju JAV galų gale užsibarikaduoja keliose karinėse bazėse ir daugiau saugo pačios save, negu vykdo kokią nors politiką. Kitaip sakant, gaunasi, kad Amerika eikvoja krūvas pinigų, tuo pat metu smunka jos reputacija, armija patiria nuostolius, kurie nors ir nepalyginamai mažesni nei pas priešus, bet tėvynėje sukelia daug nemalonumų. Ir visa tai dėl to, kad tupėtum bazėje, drebindamas kinkas dėl savo gyvybės. Kam visa tai?

Šaltojo karo laikais tokia politika buvo naudinga bent jau tuo, kad galima buvo įpiršti kapitalistinę sistemą kitoms valstybėms ar paprasčiausiai įsitvirtinti kokiose nors teritorijose, kad ten neateitu Tarybų Sąjunga su savo socializmu. O dabar? Amerikai niekas nesipriešina. Rusija apskritai nusišalino nuo pasaulinių reikalų. Europa, kaip visada, velkasi Amerikos kilvateryje, tik karts nuo karto parodo kaprizus, norėdama pakelti savo kainą. Kinija kopijuoja viską, kas blogai padėta, bet pakankamai darniai įsipaišė į Amerikos kontroliuojamą pasaulį, nuolat didindama savo reikšmingumą, bet nepažeidinėdama žaidimo taisyklių. Pasaulyje dominuoja doleris, o tai jau savaime daro beprasmišku valstybių užkariavimą, nes jeigu jau tu pripažinai dolerį kaip rezervinę valiutą – viskas, tu jau priklausomas nuo JAV. Super galinga, pati moderniausia pasaulyje kariuomenė užtikrina Amerikai dolerio dominavimą (nors niekas į jį nė nesikėsina). Kokia tuomet karo prasmė? Ne kokia armijos prasmė – ji reikalinga kaip dolerio dominavimo garantas, o kokia karo prasmė. To klausinėti pradeda jau ir eiliniai amerikiečiai.

Ir tokie samprotavimai verčia manyti, kad Amerikai viso to realiai visiškai nereikia. Nereikia Amerikos VALSTYBEI. Nereikia amerikiečių tautai. Tačiau tai vyksta. Ir daro tai Amerika.

Imkime ir padarykime štai tokia prielaidą… Amerika, kaip valstybė, iš tiesų laikosi humanistinės koncepcijos, ji apsėsta mesianizmo, demokratijos, trumpiau tariant, veikia, skatinama kilniausių motyvų, atseit, tegu visi žmonės būna laisvi, tegu daugiau nebebūna tironų, tegu stiprusis daugiau neskriaudžia silpnojo. Juk iš tiesų žmogaus moralė tokia ir yra: stiprusis neturi praeiti pro šalį, kai pastebi neteisybę. Stiprus ir geras turi ateiti į pagalbą engiamiems silpniesiems. Šia prasme man artimesnė amerikiečių pozicija vidinių konfliktų kitose šalyse atžvilgiu. Rusija teigia – tegu sau skerdžia vieni kitus, kištis nevalia – tai jų vidaus reikalai. Amerika gi teigia – ne, mes nuversime visus tironus, mes ateisim į pagalbą engiamiesiems. Be jokių abejonių tokia koncepcija pati savaime yra teisingesnė. Tačiau velnias slepiasi detalėse…

O detalės štai kokios. Amerika pastaraisiais metais su pavydėtinu pastovumu teikia pagalbą piktadariams, nuversdama tegu ir ne idealius, bet pakankamai civilizuotus valstybių vadovus. Dar daugiau – rezultate šalys, kurioms buvo suteikta tokia „pagalba“, būna sugriaunamos ir jose įsiviešpatauja chaosas. Tik aklas nemato, kad Libija prie Kadafio gyveno kaip rojuje. Tik aklas ims neigti, kad demokratiškos permainos Egipte griauna šitą šalį. Tiktai idiotas nesupranta, kad karinė parama Sirijos opozicijai galiausiai baigsis Libijos scenarijumi. Ir visa tai – klausimo KAM TO REIKIA fone. Kolosalią įtaką turinčiai Amerikai būtų nepalyginamai paprasčiau susitarti su visais tais režimais, ar, galiausiai, papirkti aukščiausią valdininkiją, nusipirkti tų šalių valdovus – tai nepalyginamai pigiau negu savaitė lėktuvnešio kovinio budėjimo. O vietoje to stebime kažkokius idiotiškus pretekstus įsikišti, provokacijas ir, galiausiai, didžiulius nuostolius Amerikai ir „pagalbą“ gavusių šalių pražūtį.

O juk mes turime su kuo palyginti JAV veiksmus. Palyginti visiškai korektiškai, nes lyginsime su ta pačia Amerika. Prisiminkime JAV ekspansiją Šaltojo karo laikais. Bet kuri šalis, kurioje Amerika įgydavo dominuojančias pozicijas, kaip taisyklė, kokybiškai pakeldavo savo gyvenimo lygį. Nuo Europos iki Pietų Korėjos. Ir toji pažanga apimdavo visas gyvenimo sferas – nuo pramonės, iki paprastų piliečių gyvenimo kokybės. Jeigu pagerėjimo ir nebūdavo, tai nebūdavo ir katastrofų, panašių į dabartines, vykstančias Artimuosiuose Rytuose. Be to, nereikia pamiršti, kad tais laikais Amerika turėjo galingą oponentą – TSRS, kuri iš visų jėgų priešinosi JAV veiksmams.

Ir ką gi mes turime? Pagalius jai į ratus kaičiojančios TSRS laikais, įsivėlusi į rimtus karus Amerika vis dėl to nešė civilizaciją į šalis, patekusias jų įtakos zonon. Kartais tai buvo daroma labai kietai – per kraują, prakaitą ir ašaras, beveik visada – amoraliai, bet galiausiai viskas baigdavosi gyvenimo lygio pakilimu tose šalyse. Aš dabar nekalbu apie moralinę šio reikalo pusę. Tiesiog fiksuoju: Amerika pajungia sau kažkokią valstybę ir po kelių metų ten jau atsiranda kažkas panašaus į civilizaciją. Tegu ir visiškai atitinkančią amerikiečių interesus. Šiuo atveju nesvarbu, kad gauna galutinę naudą. Svarbiausiai, kad vyko PAGERĖJIMAS. Bet taip buvo anksčiau.

O dabar? Kur tik šiandien neįlenda Amerika – visur chaosas, idiotizmas ir jokios naudos pačiai Amerikai. Ir visada seka visų šalies, į kurią įžengia JAV, gyvenimo sferų PABLOGĖJIMAS. Kalbos apie tai, kad reikėjo subombarduoti Libiją, kad galima būtų užgrobti naftą, yra neįtikinančios, kai giliau pamąstai. Vis tiek nafta bus pardavinėjama už dolerius, o tai reiškia, kad Amerika ją gaus praktiškai už ačiū. Sąlyginai taikaus ištisų valstybių pajungimo technologijos yra ne vieną kartą išbandytos ir iki šiol neprarado aktualumo. Dar daugiau – šiandien egzistuoja šalys, kuriose viskas labai nedemokratiška, bet nepaisant to, jos turi puikiausius santykius su JAV, nepaisant to, kad ten viešpatauja tironai, karaliai, šeichai, nafta. Ir nieko baisaus nenutinka. Niekas nepastebi jokių žmogaus teisių pažeidimų. Jokių bombardavimų. Jokių opozicijų ir sukilėlių. Kaip visa tai paaiškinti?

O paaiškinti galima tiktai vienu būdu. Pasaulyje atsirado TREČIAS ŽAIDĖJAS, kuris manipuliuoja valstybę, kurios pavadinimas Amerika. Manipuliacijų esmė glūdi šios valstybės visuomeninėje politinėje santvarkoje – demokratijoje. Būtent per demokratinius mechanizmus, kurie yra kraštutinai priklausomi nuo informacinių srautų, kažkoks trečias žaidėjas nenumaldomai Amerikos rankomis vykdo SAVO politiką, siekia savo tikslų, kurie ne šiais nėra naudingi JAV, bet ir daro žalą tiek Amerikos valstybei, tiek amerikiečių tautai.

Pavyzdys, kaip galima manipuliuoti ištisa valstybe ir tauta pateiktas puikiame amerikiečių filme „Uodega vizgina šunį“, o taip pat filme „Siuvėjas iš Panamos“. Iš literatūros dar galime prisiminti knygas apie Džeimsą Bondą ir slaptą organizaciją „Spektras“, kuri mėgino manipuliuoti iškart dviem šalimis – JAV ir TSRS. Kitaip sakant, pati idėja nėra nauja. Tiktai lygis ir realizacijos mastai, kuriuos mes šiandien stebime realybėje, smarkiai pranoksta netgi menininkų išmonę.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą