Naujoji pasaulio tvarka: paranoja ar realybė?

Išsireiškimas „Naujoji pasaulio tvarka“ yra taip užminuotas pavojingomis prielaidomis ir spėlionėmis, kad jo naudojimas žurnalistikoje darosi panašus į vaikščiojimą po minų lauką. Daugelis tyrinėtojų (kai kurie iš jų priklauso meinstrymui) mėgino rašyti ir kalbėti apie šitą visiškai realią socialinę ir politinę ideologiją atvira ir tiriamąja maniera, suprantama kalba ir remdamiesi pasitvirtinusia informacija, ir nepaisant to, jie patyrė išpuolius, buvo išjuokti arba visiškai ignoruojami dar prieš tai, kai pas juos atsirasdavo galimybė pateikti skaitytojų ar klausytojų dėmesiui savo darbo rezultatus. Priežastis labai paprasta: didžioji plačiosios publikos dalis yra mentališkai paskiepyta netgi nuo pakuždomis išsakomos tam tikros terminologijos. Kitaip sakant, publika buvo išdresiruota instinktyviai demonstruoti neigiamą reakciją į panašaus pobūdžio diskusijas, ir toji publika netgi nežino, kodėl ji taip reaguoja.

Dresiravimas vyksta prikabinant prie Naujosios pasaulio tvarkos tyrinėtojų „konspirologų“ etiketę (žodžio „psichas“ sinonimas). „Konspirologai“ vaizduojami kaip fantazuotojai, beviltiškai mėginantys atkreipti į save dėmesį, arba dezorientuoti asmenys, kurie beprasmiškai stengiasi pritaikyti kūrybinę logiką, kad paaiškintų beprotiškai chaotišką pasaulį, kuriame viešpatauja sutapimai ir atsitiktinumai. Kalbu apie tai ne iš nuogirdų, kadangi pats priklausiau bandai „racionalistų“ ir drauge su daugeliu savo pažįstamų vartojau tuos pačius paviršutiniškus argumentus, kad atmesčiau bet kokį atkaklų faktą, kalbantį NPT naudai, su kuriuo susidurdavau. Pamačius, kokį apgailėtiną įvaizdį įgavo konspirologinė bendrija šimtuose, jeigu ne tūkstančiuose knygų, filmų, serialų, reklaminių klipų ir naujienų siužetų, daugeliui žmonių darosi sudėtinga susigaudyti temoje, neišsilaisvinus nuo jau įdiegtų į jų galvas griežtų prietarų.

Kita aplinkybė, verčianti vengti NPT tyrinėjimo, kaip nebūtų ironiška, – tai viešo problemos aptarinėjimo trūkumas. Taip, ši problema primena amžiną klausimą apie vištą ir kiaušinį. Jeigu daugiau žmonių nebijotų tiesos, tai daugiau žmonių, savo ruožtu, patirtų troškimą ją išvysti. O jeigu daugiau neinformuotų žmonių pajaustų norą išklausyti nešališką informaciją, tai daugiau išmanančių šį reikalą žmonių panorėtų ta informacija pasidalinti. Tokiu būdu psichologinis barjeras, atribojantis mus nuo šios informacijos, nėra pagrįstas kokiais nors protingais argumentais, neigiančiais NPT egzistavimą. Priešingai, žmonės atsisako jūsų klausytis dėl to, kad baiminasi asmeniškai priimti idėjas, kurių, kaip jie mano, nesilaiko dauguma.

Tenka apgailestauti dėl tokios situacijos visuomenėje, kai didžioji žmonių dalis trokšta būti ganomaisiais, o ne piemenimis. Ir tik kai kurie iš jų, per didelius sunkumus ir traumas, visgi išsitiesia visu ūgiu ir suranda savyje jėgų išsiveržti iš kolektyvinės pasaulėžiūros aptvaro.

Kai visuomenė neturi bendrų žinių apie šio klausimo istoriją, elitui priklausantys analitiniai centrai ir propagandos mašinos pilnu pajėgumu naudojasi „skruzdėlyno mentaliteto“ pranašumais, atakuodami NPT tyrėjus. Puikus to pavyzdys – straipsnis „Priesaikos saugotojai“ (buvusių ir dabar tebetarnaujančių kariškių ir teisėtvarkos pareigūnų organizacija, įsitikinusi, kad turi ginti Amerikos konstituciją, jeigu ją pažeidinės vyriausybė). Straipsnyje nušviečiami Gynybos ministerijos planai pakviesti rusų kareivius į Ameriką apmokymams. Dėl to, kad straipsnis išdrįso paminėti NPT, oponentai skuba padaryti banalią išvadą, kad „Priesaikos saugotojai“ yra „paranojikai“.

Apgailėtinai sukurpta kaltinamoji kalba mažai kuo skiriasi nuo vaikiško „pats tu durnius“, bet man pasirodė, kad ji visgi turi tam tikrą vertę kaip tipiškas pavyzdys: kaip neapsišvietusios ir neinformuotos žmonių masės yra eksploatuojamos strateginiais tikslais. Jei ne žymios dalies amerikiečių tamsumas, geltonoji žurnalistika būtų seniai atsidūrusi istorijos šiukšlyne.

Jeigu žmogus suranda jėgų įveikti savo prietarus ir išankstinę nuomonę mūsų nagrinėjamo klausimo atžvilgiu, sekantis jo žingsnis bus užduoti tiesmuką klausimą: kas per daiktas yra toji NPT? Kuo pagrįsta jos filosofija? Kokios jos ištakos? T.y. kils klausimų apie tai, kas niekad nebuvo patekę į mokslo interesų sritį, jei kalbėti apie meinstrymininus mokslininkus. Pastarieji laiko savaime įrodytu faktu, kad mes šituos dalykus išsigalvojame savo pramogos dėlei. Tuo tarpu realybėje sąvoka Naujoji Pasaulio Tvarka debiutavo publikoje XX amžiaus pradžioje ir buvo aptarinėjama politinio ir verslo elito tarpe prieš daugelį dešimtmečių iki atsirandant tokiam reiškiniui kaip „konspirologija“.

Mūsų judėjimas visada apibūdino NPT kaip elitinių organizacijų suderintus veiksmus, pasireiškiančius kaip politinės manipuliacijos, ekonominės diversijos ir netgi karų pavidalu, o viso to tikslas – sutelkti globalią valdžią niekieno nerenkamo ir niekam neatsakingo vadovaujančios organo rankose. Galutinis tikslas: visiškais asmenybės, valstybės ir nacijos suveriniteto panaikinimas, atėjus tam tikram momentui.

Daugybėje savo straipsnių aš jau pateikiau bendrais bruožais nepaneigiamus įrodymus apie tikslingas korporatyvinės globalizacijos pastangas ir suplanuotą centrinių bankų strategiją uzurpuoti tautų finansinę kontrolę. Tačiau kad susiformuotų supratimas, kuo NPT laiko patys galingiausi finansine ir politine prasme pasaulio žmonės bei tokių žmonių palaikymo grupės, būtų ne pro šalį kreiptis tiesiai į pirminius šaltinius:

„Nacionalinio individualizmo sistema turi pasitraukti… Mes gyvename gyvuojant paskutinei suverenių valstybių egzistavimo stadijai… Šiuolaikinės vyriausybės gali išnykti prabundant vakarietiško modelio Pasauliniam socializmui… Nesuskaičiuojama daugybė žmonių jaus neapykantą Naujajai pasaulio tvarkai ir mirs, protestuodami prieš ją“ (Herbertas Velsas, „Naujoji pasaulio tvarka“, 1940).

„Kai kas tiki netgi tuo, kad mes (Rokfelerių šeima) esame dalimi slaptos politinės grupės, kuri veikia prieš Amerikos gyvybinius interesus ir apibūdina mano šeimą ir mane kaip „internacionalistus“, sudariusius suokalbį su kitomis grupėmis visame pasaulyje, kad sukurtume labiau integruotą globalinę politinę ir ekonominę struktūrą – vieningą pasaulį, jei jums taip patinka. Jeigu kaltinimai yra būtent tokie, tai aš pripažįstu savo kaltę ir aš tuo didžiuojuos“ (Deividas Rokfeleris, „Memuarai“, 405 puslapis angliškame leidime).

„Kitame šimtmetyje tokios valstybės, kokias mes dabar žinome, išnyks; visos šalys pripažins vieningą, globalią valdžią. Galų gale nacionalinis suverinitetas nebuvo tokia labai jau puikia idėja“ (Klintono administracijos Valstybės sekretorės pavaduotojas Strobas Telbotas, žurnalas „Time“, 1992 birželio 20).

„Tarptautinis anglofiliškas tinklas iš tiesų egzistuoja, ir egzistuoja jis jau seniai, veikdamas kai kuriais atvejais taip, kaip dešiniųjų radikalų manymu veikia komunistai. Šitas tinklas, kurį galime apibūdinti kaip Apvaliojo stalo grupes, iš tikrųjų nesigėdina bendradarbiauti su komunistais ar bet kokia kita grupe, ir dažnai tuo užsiima. Aš žinau apie šito tinklo veiklą, kadangi tyrinėjau jį nuo dvidešimties metų, o 7 dešimtmečio pradžioje man du metus buvo leista dirbti su šio tinklo popieriais ir slaptais užrašais. Aš nejaučiu pasibjaurėjimo šiam tinklui ar daugumai jo tikslų, aš buvau artimas jam ir daugeliui jo instrumentų didžiąją savo gyvenimo dalį… Ir praeityje, ir ne per seniausiai aš nepritariau kai kurioms šio tinklo nuostatoms, tačiau apskritai mūsų pagrindiniai nuomonių skirtumai susiję su tuo, kad tinklas trokšta išlikti šešėlyje, o aš manau, kad jo vaidmuo istorijoje yra pakankamai reikšmingas, kad būtų paviešintas… Tarptautinių santykių taryba, amerikietiška angliškos draugijos šaka, turi nuomonę, kad ribas tarp valstybių reikia ištrinti ir kad turi būti įvestas vieningas pasaulinis valdymas“ (Profesorė Kerol Kvigli, Bilo Klintono mokytoja, paimta iš knygos „Tragedija ir viltis“).

„Galutinis mūsų uždavinys yra tai, kad svetingai priimtume Tarybų Sąjungą atgal į pasaulinę bendriją. Galbūt, ateities pasaulio tvarka taps tikrąja nacijų šeima“ (Džordžas Bušas, pasisakymas Teksaso universitete Ostine, 1989).

„Mes pasieksime savo tikslus Įlankoje. Ir kai mes tai padarysime, pasaulio bendrija pasiųs griežtą įspėjimą bet kokiam diktatorius ar despotui, dabartiniam ar būsimam, kuris sumanytų nusikalstamą agresiją. Dėl to pasaulis gali priimti šią galimybę įgyvendinti seną naujosios pasaulio tvarkos pažadą – kai žiaurumai neatsipirks, o agresija susilauks kolektyvinio atsako“ (Džordžas Bušas, ataskaita kongresui apie padėtį šalyje, 1991).

„Tuo metu, kai vargingieji kelia savo pragyvenimo lygį, turtingoms visuomenėms, kad išsaugotų pasaulinių resursų naudojimą proto ribose, būtina mažiau vartoti. Gyventojų skaičius, vartojimo ir technikos sferos, vystymasis ir aplinka susijusios tarpusavyje sudėtingais tarpusavio ryšiais, kurie tiesiogiai susiję su žmogaus gerove globalinėje kaimynystėje. Efektyvaus ir teisingo valdymo interesai reikalauja sistemiško, apskaičiuoto ilgalaikei perspektyvai globalinio požiūrio, kuris atitiktų stabilaus vystymosi principą, kuris taptų pagrindine pamoka, gauta iš ekologinių problemų gausėjimo pastaruoju metu. Šio požiūrio visuotinis pritaikymas – pagrindinis globalinio valdymo uždavinys“ (JTO ataskaita „Mūsų globalinė kaimynystė“, 1995).

„Tai, kas bus pateikta svarstyti Kongresui, bus ne paprastas prekybinis susitarimas, o naujos pasaulinės sistemos architektūra, pirmasis žingsnis link naujosios pasaulio tvarkos“ (Henris Kisindžeris apie NAFTA, „Los Angeles Times“).

„Visi šitie nauji iššūkiai, drauge paimti, lemia patį didžiausią struktūrinį persitvarkymą, kokį mes kada nors esame regėję, ir ne tik globalinėje ekonomikoje, bet ir globalinėje santvarkoje apskritai. Prieš du šimtmečius žinomas britų užsienio reikalų ministras pasakė, kad naujas pasaulis buvo sukurtas tam, kad būtų subalansuotas senasis (Džordžo Kaningo pasisakymas apie Anglijos palaikomą išsivadavimo judėjimą Pietų Amerikoje: „Aš pažadinau gyvenimui Naująjį Pasaulį, kad atstatyčiau pusiausvyrą Senajame Pasaulyje“). 1989 metais pasibaigė dar vienas pasaulis, kuriame viešpatavo Šaltasis karas, ir 1990 metais žmonės pradėjo kalbėti apie naują pasaulio tvarką. Tuo metu ši tvarka buvo suprantama kaip nauja politinė santvarka. Ir tai, kas nebuvo numatyta tada, bet kas yra suprantama dabar iš viso to, ką matome ir darome, ką jaučiame kasdieniniame gyvenime – tai pilno masto, visaaprėpianti, sparti globalizacija…“ (Premjeras Gordonas Braunas, pasisakymas britų pramonininkų konferencijoje, 2007).

„Naujoji pasaulio tvarka turi būti sukurta, greičiau, iš apačios į viršų negu iš viršaus į apačią… Kūrimas po gabalėlį, apeinant nacionalinį suverinitetą, leis pasiekti gerokai daugiau nei tiesioginė ataka“ (Tarptautinių santykių tarybos narys Ričardas Gardneris, straipsnis balandžio mėnesio TST žurnale Foreign Affairs, 1974).rnrnKaip aiškiai matome iš pateiktų atvirų pasisakymų, NPT ir siekis sukurti pasaulinę vyriausybę – tai ne kokia nors „iliuzija“, pagrįsta baimėmis ir perdėjimais, kuriems nelemta išsipildyti. Iš esmės tai pakankamai atvira ir laisvai pripažįstama socialinė-politinė ideologija, kurios laikosi konkreti įtakingų žmonių grupė. Apšaukti šią ideologiją „sąmokslo teorija“ – absurdas.

Ar kapitalistinės ir socialistinės organizacijos – „sąmokslo teorija“? Ar politinės partijos – irgi „sąmokslo teorija“? Greenpeace – tai, tikriausiai, paranojiškas mūsų vaizduotės darinys? O kaip dėl korporatyvinių lobistų? Ar Stalino valymai Rusijoje – tai tik mitas? Ir vokiečių nacionalsocialistai tikriausiai nemėgino užvaldyti pasaulio? Akivaizdu, kad visa tai buvo labai svarbios jėgos, konstravusios mūsų dabartinę epochą.

Per visą istoriją labai realūs žmonių susivienijimai, turintys specifines pažiūras, siekė nustatyti mūsų pažangos kryptį, derindami ją su savo asmeninėmis vertybėmis, neretai imdamiesi suderintų ir neafišuojamų veiksmų. Naujoji pasaulio tvarka šiuo atžvilgiu niekuo nauju nepasižymi. NPT unikalumas slypi tik užkulisiniuose metoduose ir struktūros sudėtingume. Aš apskritai suabejočiau normalumu žmogaus, kuris neigia, kad sąmokslai yra realūs. Slaptos grupės visais laikais mėgino primesti savo valią likusiems ir maskavo savo valdžios troškimą patriotizmu ir racionalizmu.

Kitas klausimas, ties kuriuo suklumpa vidutinis amerikietis – tai iš anksto melagingas modelio „kairieji-dešinieji“ apibūdinimas. NPT kūrėjams kairieji ir dešinieji, demokratai ir respublikonai yra absoliučiai jokio turinio neturinčios sąvokos. Šito neįmanoma paneigti, pakanka suvokti, kad vadovybė abiejose barikadų pusėse demonstruoja beveik identiškas politines iniciatyvas ir balsavimo rezultatus. Kai dvi pagrindinės politinės organizacijos, veikiančios toje pačioje sistemoje, skiriasi viena nuo kitos tik savo retorika, bet ne realiais darbais, iškyla klausimas, ar jos apskritai yra atskiros ir skirtingos partijos.

O kada laisvę mylintys žmonės susivienija į grupes, tokias kaip „Priesaikos saugotojai“ ir atkreipia dėmesį į tai, kad pagrindinė Gynybos ministerijos programa dėl rusų kariškių apmokymo Amerikos žemėje turi ryšį su NPT ir nurodo centralizuotą šios procedūros pobūdį, tai jie yra visiškai teisūs. Visa bėda tame, kad nesusigaudydami situacijoje ir klausimo istorijoje, jie yra visiškai nepasirengę suvokti gresiančio pavojaus masto. Jeigu jie žinotų apie programas dėl Partnerystės vardan klestėjimo ir saugumo, vykdomas Kanados, Amerikos ir Meksikos ir sukonstruotas tokiu būdu, kad būtų ištirpdytos suverenios trijų valstybių funkcijos karinėje ir ekonomikos sferose…

[…]

Manoma, kad dirbdami tyrėjais ir internetiniais žurnalistais mes turėtume vengti paminėti NPT. Mums priimta susilaikyti nuo atitinkamos leksikos naudojimo kaip tik dėl to, kad dalis mūsų visuomenės šios leksikos nesupranta. Jeigu atvirai, tai aš netgi turėčiau išjuokti tokius dalykus. Manau, kur kas geresnis variantas yra priimti tiesą šiuo klausimu ir tuo pačiu jį aptarti. Būti pasitikinčiu savimi ir nesutrikti, pateikiant faktus, nepriklausomai nuo to, kaip elgiasi aplinkiniai. NPT – tai kokybiškai ir kiekybiškai apibūdinamas politinis judėjimas. Viešai pasisakančius šio judėjimo lyderius užverčia pagyrimais, o atvirai pasisakančius prieš juos aktyvistus apkaltina paranoja. Kuo mažiau mus jaudins, ką apie mus pagalvos kiti, tuo daugiau savęs galėsime pašvęsti tiesai. Galų gale, kada kalba užeina apie principinius ir išgyvenimą paliečiančius klausimus, kur kas geriau būti „nenormaliais“, bet teisiais, negu „normaliais“, bet klystančiais.

WWW

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą