Naujoji pasaulio tvarka ir Rytų iškilimas

„Vinstonas puikiausiai suprato, kad realybėje Okeanija kariauja su Eurazija ir draugauja su Rytazija viso labo keturis metus. Tačiau žinojo tai paslapčia, vien dėl to, kad jo atmintį dar nepakankamai valdė. Oficialiai sąjungininkas ir priešas niekados nesikeitė. Okeanija kariauja su Eurazija, vadinasi, Okeanija visada kariavo su Eurazija. Dabartinis priešas visada įkūnijo absoliutų blogį, vadinasi, nei praeityje, nei ateityje susitarti su juo neįsivaizduojama…“ (Dž Orvelas, „1984“)

Šalis, kultūras ir tautas visų geriausia valdyti pasitelkus melagingas paradigmas. Tai istoriškai pasiteisinusi taktika, kuria šimtus metų naudojosi viso pasaulio oligarchai. Pasitelkus Hegelio dialektiką, galima teigti, kad melagingos paradigmos spąstų mechanizmo veikimo principas gali būti išdėstytas tokiu būdu:

Jeigu (A) mano požiūris į laisvę prieštarauja (B) jūsų požiūriui į laisvę, tai (C) nė vienas iš mūsų negali būti laisvas, kol abu mes nesutiksime tapti vergais.

Kitaip sakant, problema – reakcija – sprendimas. Tyčia išprovokuotame ginče tarpusavyje sukiršinamos dvi pusės. Kiekviena pusė įtikinama tuo, kad jos pozicija yra gera ir teisinga. Nė viena iš šių pusių neabejoja konflikto teisėtumo, kadangi baiminasi, kad tai ją ideologiškai susilpnins ir praretins gretas.

Dvi stovyklos pradeda karą, kartais ekonominį, o kartais ir ginkluotą. Abi valstybės reikalauja iš individų atsisakyti laisvės, nepriklausomybės ir pasitikėjimo savo pačių jėgomis, paaukoti visa tai „pergalės labui“. Vieninteliais nugalėtojais tampa oligarchai, šlovinantys vieną ar kitą stovyklą ir tuo pat metu veikiantys išvien. Jie niekad ir neketino kovoti vienas su kitu. Jie turi vieną vienintelį taikinį – piliečius, apkvaitintas minias, valdomas šoko terapija ir teroru.

Šiandien melagingų paradigmų ir Hegelio dialektikos metodas veikia visu pajėgumu. Vos prieš kelis metus Rusija, Kinija ir Amerika buvo laikomos artimomis ekonominėmis ir politinėmis partnerėmis. Šiandien šios sąjungos sparčiai griaunamos tam, kad būtų išpurenta dirva konfliktui – konfliktui, kuris naudingas tik išrinktajam tarptautiniam elitui. Ir jeigu nekreipsime dėmesio į masėms skirtą retoriką, kuria svaidomasi, kai kontaktuoja Obama ir Putinas, galima įžvelgti nuogą realybę, kurios esmė yra ta, kad abiejų šalių vyriausybės yra susijusios su pasauliniu bankų elitų absoliučiai vienodais santykiais.

Per abi savo kadencijas Obama užtvindė savo vyriausybę buvusiais ir tebedirbančiais Goldman Sachs tarnautojais – tai seniai veikiantis bandymų poligonas finansinio elito atstovams, turinčių globalistinių pretenzijų.

O kas yra svarbiausias Putino patarėjas ekonominiais klausimais? Kas per klausimas, žinoma Goldman Sachs.

Amerikos ir Europos elitai visada siekė ekonominės valdžios centralizavimo po TVF sparnu. Tą patį galima pasakyti apie naują pasaulinę valiutą. Nenuostabu, kad Putinas irgi siekia naujos pasaulinės valiutos, kurią kontroliuotų TVF.

Obamą konsultuoja tokie globalistai, kaip Tarptautinių santykių tarybos narys ir vienas iš Trišalės komisijos įkūrėjų Zbignevas Bžezinskis, kuris savo knygoje „Ant amžių ribos: Amerikos vaidmuo technotroninėje eroje“ tvirtina:

„Nacionalinė valstybė palaipsniui praranda savo suverinitetą… Tolimesnė pažanga pareikalaus iš Amerikos didesnio masto aukų. Teks imtis aktyvesnių pastangų, formuojant naują pasaulinę valiutos struktūrą, esant tam tikrai neišvengiamai rizikai palyginti palankiai Amerikos situacijai…“

Būdamas valdžioje, Putinas glaudžiai konsultavosi su Kisindžeriu, dar vienu Tarptautinių santykių tarybos nariu ir Trišalės komisijos šalininku, kuriam priklauso šie žodžiai:

„Galiausiai politinės ir ekonominės sistemos gali būti tarpusavyje harmonizuotos tiktai vienu iš dviejų būdu: sukuriant tarptautinę politinę reguliuojančią struktūrą, kurios veikla apimtų visą pasaulio ekonomiką; arba suspaudžiant ekonominius subjektus iki tokio dydžio, kai jie tampa pavaldūs egzistuojančioms politinėms struktūroms, kas greičiausiai atves į naują merkantilizmą, galbūt iš regioninių darinių pusės. Žymiau labiau pageidaujamas rezultatas yra naujas globalinis susitarimas, panašus į Breton Vudą“.

Ir Bžezinskis, ir Kisindžeris šitą harmonizuojančią politinę-ekonominę sistemą vadina naująja pasaulio tvarka. Tas akivaizdus faktas, kad Rusijos ir JAV politiniai lyderiai yra prižiūrimi tokių žmonių, negali likti be dėmesio.

Kinija irgi reikalauja reaorganizuoti pasaulinę valiutos sistemą ir TVF kontroliuojamą valiutų krepšelį

Kinijos ryšius su Londono bankų elitu puikiai patvirtina ir dokumentai.

Iš abiejų stovyklų sklindantis raginimas įvesti naują valiutos sistemą ir atsisakyti dolerio kaip pasaulinės rezervinės valiutos smarkiai prieštarauja fantazijoms apie tai, kad Rytai ir Vakarai išgyvena fundamentalų konfliktą. Be to, susidaro įspūdis, kad judėjimas link pasaulinės valiutos ir/arba valdomos ekonomikos įsibėgėja drauge su karinių ir ekonominių ryšių sutvirtėjimu tarp rytų šalių. Tai leidžia daryti prielaidą, kad ilgalaikėje perspektyvoje pasaulio bankininkams išties bus naudingas Rytų iškilimas ir Vakarų sugriovimas.

Nežiūrint į tai, kad dezinformatoriai ir parsiduodantys žurnalistai stengėsi sumenkinti bet kokias grėsmes Amerikos ir dolerio galiai, rytų šalių vyriausybės pradėjo skubiai kurti aljansus ir trauktis iš JAV įtakos sferos.

Neseniai buvo pasirašyta 30 metų trukmės dujų kontraktas tarp Kinijos ir Rusijos. Ši sutartis jau atplėšė gabalą rinkos erdvės ir daro įtaką tradiciniam prekybos energetiniais resursais pobūdžiui.

Be to, Kinija ir Rusija išplėtė savo dvišalį 2010 metų susitarimą, pagal kurį doleris nustumiamas į šalį kaip rezervinė valiuta ir šalys atsiskaito savo valiutomis.

Kinų aukso godulys neslopsta, šalis šiuo metu kuria nuosavą aukso biržą kaip amerikietiškos biržos Comex konkurentę.

Rusija neseniai įkūrė Eurazijos ekonominę sąjungą, kurioje dalyvauja Baltarusija ir Kazachstanas – šalys, kurios neseniai atrado didelius naftos išteklius.

Reaguodama į konfliktą Ukrainoje ir į JAV posūkį link Azijos ir Ramiojo vandenyno regioną, Kinija atvirai paragino sudaryti naują sutartį dėl saugumo su Rusija ir Iranu.

Nereikia pamiršti, kad Ekonominės plėtros ir bendradarbiavimo organizacijos vertinimais iki 2016 metų Kinija aplenks Ameriką ir taps stambiausia pasaulio ekonomika.

Nors Rytų pakilimą Vakaruose vaizduoja kaip grėsmę JAV ir NATO, platesnis įvykių vaizdas lieka už akiračio ribų. Taip, teisingai, Rytų konsolidacija išties kelia didelę grėsmę doleriui ir Amerikos ekonomikai – visų pirma tuo atveju, jau Kinija atsisakys priimti dolerius eksporto ir kredito operacijose. Jei stambiausias pasaulio eksportuotojas atsisakys dolerio, jo pavyzdžiu paseks dauguma šalių. Tokios įvykių plėtotės skeptikai argumentuoja, kad tokiai aršiai fiskalinei atakai nėra racionalių priežasčių. Norėčiau priminti skeptikams, kad iki Ukrainos krizės dabartiniams Rusijos ir Kinijos suartėjimui irgi nebuvo racionalių priežasčių. Ar atsiras kas nors tiek kvailas, kad ims įrodinėti, jog tarp NATO ir Rytų nekils dar koks nors tiesioginis ar netiesioginis konfliktas? Ar atsiras bent vienas neišmanėlis, kuris laikytų savaime suprantamu dalyku, kad nurodytas įvykis nebus panaudotas kaip pretekstas galutinai išmušti pagrindą iš po dolerio?

Naujosios Pasaulio Tvarkos žaidėjai numatė Rytų ir Vakarų pozicijas būtent tokiam scenarijui. Kodėl? Savo straipsnyje „Kas yra naujas slaptas JAV skolos pirkėjas?“ aš pateikiu duomenis, nurodančius, kad Tarptautinių atsiskaitymų bankas ir TVF ruošia finansų pasaulį naujai pasaulinei valiutos sistemai, kuri bus įvesta antrojoje Breton-Vudo konferencijoje. Dolerio vertės sumažinimas ir Rytų iškilimas tokiam planui neprieštarauja. Greičiau atvirkščiai – tai privalomi faktoriai. Be „harmonizacijos“, be atsisakymo nuo dolerio kaip pasaulinės rezervinės valiutos principo ir suverenaus ekonomikos valdymo negali egzistuoti rimta pasaulinė ekonominė sistema.

Tie, kurie tokiu scenarijumi abejoja, gali paskaityti naujausią Polo Volkerio pareiškimą leidinyje Zero Hedge.

Volkeris, tas pats žmogus, kuris turėjo tiesioginį ryšį su pirmojo Breton-Vudso žlugimu ir toliau sekusia aukso standarto agonija, šiuo metu propaguoja naują panašaus stiliaus susitarimą, pagal kurį valiutos būtų pririštos prie valdomos ekonominės sistemos – iš esmės tai būtų centralizuota tarptautinė valiutos sistema. Volkeris taip pat užsimena, kad rezervinė sistema, susijusi su viena vienintele valstybe, tokia kaip doleris, gali kelti pavojų visuotinei finansinei gerovei.

Volkeris teisus. Forex-kazino viešpataujant doleriui – išties grėsmė visame pasaulyje. O juk tokios sistemos egzistavimas dabartiniu pavidalu – Volkerio nuopelnas. Ir koks siurprizas – buvęs FRS vadovas pateikia amerikiečių tautai ant lėkštutės naują dovaną – viskas, ką reikia padaryti – tai globalinė centralizacija ir biurokratinė priežiūra.

Meinstrymo ribose rūpestingai puoselėjama propaganda. Kristin Lagard iš TVF visus savo interviu žiniasklaidai dabar skiria tam, kad įterptų frazę „globalinė ekonominė perkrova“, nepaaiškindama konkrečiai, kas po to seks. O centrinio banko elito atstovai, tokie kaip Volkeris, patarinėja surengti antrą Breton Vudsą, kurio rezultatu turėtų tapti pasaulinės monetarinės valdžios įvedimas. Tuo pat metu valstybės finansuojami rusų kanalai, tokie kaip RT, skelbia straipsnius, kaltinančius Ameriką tuo, kad ji kelia branduolinę grėsmę, o mes, amerikiečiai, turime galimybę mėgautis manipuliacijų pilnais filmais, tokiais kaip „Džekas Rajenas: chaoso teorija“, pasakojančiais apie rusų sąmokslą sugriauti Amerikos ekonomiką. Geopolitiniuose susitikimuose Kinijos ir JAV atstovai, didindami diplomatinės krizės grėsmę, pradeda kivirčytis, o Pentagonas „daro užuominas“, kad gali peržiūrėti savo karines strategijas, atsižvelgdamas į eilinio pasaulinio karo perspektyvą. Viskas kaip Orvelo knygoje – seni priešai tampa sąjungininkais, o paskui – vėl priešais. Nuo piramidės viršūnės visa tai atrodo kaip farsas.

Netgi tobuliausiame mele esama tiesos elementų. Šiuo atveju tiesa yra ta, kad Rytai formuoja aljansus, opoziciškus Vakarams, Vakarai gi susiję su slaptomis užkulisių operacijomis visoje planetoje, ir abi stovyklos faktiškai stovi ant katastrofiškų kautynių dėl pranašumo slenksčio. Didžiausias melas yra tai, kad mūsų trumpoje istorijoje praleistos svarbios detalės. Ir viena, ir kita stovykla – tai viso labo manipuliacijų objektai dideliame lošime pasauliniais šachmatais, ir bet koks konfliktas galiausiai bus naudingas nedidelei grupei žmonių, kurie stovi prie tų šachmatų lentos. Tarp jų yra ir tarptautinių finansininkų, padarę įtaką vyriausybės politikai krizės atžvilgiu. Krizės, kuri, kaip jie tikisi, galiausiai duos jiems Naująją Pasaulio Tvarką, apie kurią jie visada svajojo.

WWW

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą