Naujas globalizacijos etapas

Priimta kalbėti, neva po 2001 rugsėjo 11 pasaulis tapo kitoks. Jei paliksim ramybėje filosofinį teiginį, kad pasaulis kiekvieną sekundę tampa kitoks (į tą pačią upę dukart neįbrisi) ir turėsim galvoje, kad kalbantys apie pasaulio pasikeitimą šiuo atveju turi tikslą skelbti apie radikalias socialines permainas, neva įvykusias planetoje būtent po minėto įvykio, tai į šį teiginį galime žvelgti kaip į būdingą ideologinės propagandinės manipuliacijos žmonijos sąmone pavyzdį. Tokiomis kalbomis stengiamasi sudaryti įspūdį, tartum pasaulis tapo kitoks būtent dėl rugsėjo 11 katastrofos, kurią žiniasklaida pateikia kaip Vakarų krikščioniškos ir netgi pasaulinės civilizacijos užpuolimą iš kažkokio galingo pasaulinio masto priešo pusės.

Pasaulyje išties įvyko kažkas reikšmingo. Tačiau kas būtent? Kada? Ir koks vaidmuo šioje permainoje priklauso 911? Iš tiesų dar gerokai prieš 2001 rugsėjį pasaulyje įvyko lūžis, kurio esmė tokia. Tas pasaulinis procesas, kurį vadina ideologiškai neutraliu žodžiu „globalizacija“, yra ne kas kita, kaip naujas pasaulinis karas. Kariauja jį Vakarų pasaulis su Amerika priešakyje. Kariaujama už planetos užvaldymą ir, dar daugiau – už visos socialinės žmonijos evoliucijos užvaldymą. Įveikęs „šaltojo“ ir „šiltojo“ karo stadijas, naujasis karas jau perėjo į „karštą“ stadiją, kai naudojama visa JAV ir NATO karinė galia, kai visa nevakarietiška planetos teritorija paverčiama aktualių (faktiškų) ir potencialių karinių veiksmų arena.

Nepriklausomai nuo to, ar rugsėjo 11 buvo specialiai išprovokuota JAV spectarnybų (prisiminkim Gleivicą II pasaulinio karo išvakarėse), ar nutiko nelauktai, bet įvykis pasitarnavo patogia proga Vakarams atvirai pareikšti savo pretenzijas pasauliui užvaldyti ir ketinimus panaudoti šiam tikslui pasiekti visą savo karinę galią bet kokiame planetos regione, koks tik jiems pasirodys reikalingas.

Pasaulis po rugsėjo 11 tapo kitoks tik ta prasme, kad daugumai blaiviai mąstančių žmonių mūsų planetoje tapo akivaizdi socialinė globalizacijos, kaip Vakarų karo už valdžią planetai esmė. Akivaizdus ir tas faktas, kad šis karas perėjo į „karštą“ stadiją. Pabrėžiu: „karštą“ potencialiai, bet bet kuriuo momentu galintį tapti aktualiu – tai akivaizdu, turint galvoje Serbijos, Irako, Afganistano užpuolimus.

Globalizacija – grandiozinis procesas. Jis apėmė visą žmoniją. Ant kortos pastatyta būtent žmonijos kaip visumos likimas, visa jos tolimesnė evoliucija. Natūralu, kad siekimas apmąstyti šį procesą jau pagimdė ir toliau gimdys daugybę įvairiausių samprotavimų ir vertinimų. Į tai įtrauktos didžiulės žmonių masės, vieni iš jų kaip konkistadoriai, kiti – kaip užkariaujamieji, vieni – kaip išlošiantys, kiti – kaip pralošiantys. Tikėtis kokios nors akademinės ir moralinės vienybės šio proceso suvokime būtų naivu. Ir vis dėlto, galima nusibrėžti daugiau ar mažiau konkretų lauką teorinėms batalijoms, ginčams apie globalizacijos realijas, kur bent jau galima bus pamatyti, kas yra kas, kokius vaidmenis atlieka šiame pasauliniame kare.

Esu giliai įsitikinęs, kad globalizacijos nesugalvojo kokie nors konkretūs pikti žmonės. Joje, žinoma, būta ir esama piktos valios. Globalizaciją skatina ir iš jos pelnosi kažkokie konkretūs negeri žmonės. Tačiau savo socialine esme ji yra dėsningas reiškinys, kurį pagimdė tasai didžiulis evoliucinis lūžis, kuris įvyko XX amžiuje ir baigėsi iš esmės to paties amžiaus pabaigoje. Lūžio esmė ta, kad, pirma, žmonija perėjo iš žmonių bendrijų ir susivienijimų viešpatavimo stadijos į stadiją, kai viešpatauja superbendrijos, o antra – evoliucinis procesas tapo projektuojamu ir valdomu. Nesupratus moksliniu lygmeniu šio lūžio objektyvių dėsningumų, neįmanoma suprasti nė vieno bent kiek reikšmingesnio socialinio reiškinio šiuolaikiniame žmonijos gyvenime.

Vakaruose jau susiformavo vakarietiška superbendrija, kurios metropolija tapo Amerika. Išsireiškimai „JAV“, „Amerika“ ir „Vašingtonas“ tapo dviprasmiai. Jie apibūdina JAV kaip vieną iš Vakarų šalių, šalia Anglijos, Prancūzijos ar Vokietijos, tačiau tuo pat metu ir JAV, kaip vakarietiškos superbendrijos metropoliją, kuri yra aukščiau tų valstybių. Pasaulinį karą, pavadintą „globalizacija“, kariauja išties Amerika ir NATO šalys, tačiau daro jos tai kaip integruotos į kažką vieningą, kaip pasaulinio reiškinio komponentai. To reiškinio metropolija yra Amerikoje ir manipuliuoja pačia Amerika.

Globalizacijoje kaip naujame pasauliniame kare, arba naujame pasauliniame kare, įgavusiame globalizacijos formą, galima išskirti kelis etapus. Pirmas etapas – sovietinio komunistinio bloko sutriuškinimas. Pagrindinį vaidmenį čia suvaidino „šaltojo“ karo priemonės. Šio etapo pabaigoje pradėta naudoti „šiltojo“ karo metodai, įskaitant didžiulio masto diversines operacijas ir „penktąsias kolonas“, o taip pat atskiras „karštojo“ tipo operacijas Čečėnijoje, Libijoje, Irake, Jugoslavijoje.

Globalizacija nebuvo pradinis Vakarų pasaulio tikslas. Ji gimė vykstant „šaltajam“ karui prieš sovietų komunizmą, kuris po II pasaulinio karo tapo rimta grėsme Vakarų pasauliniam statusui ir netgi egzistavimui. Komunizmas tais laikais ne tik žodžiais, bet ir darbais siekė užvaldyti pasaulį ir turėjo realių šansų tai padaryti. „Šaltojo“ karo pirmasis tikslas buvo apriboti sovietų įtaką Europoje ir pasaulyje, kitaip sakant, Vakarams tai buvo labiau gynybinis karas. Tik išaugus Vakarų galiai ir jų pranašumui prieš Sovietus, „šaltasis“ karas iš Vakarų pusės pavirto puolamuoju. Vakarai laimėjo „šaltąjį“ karą, tačiau tuo metu bendrais bruožais susiformavo vakarietiška superbendrija. Ir objektyvūs socialiniai naujos Vakarų pasaulio struktūros dėsningumai tapo lemiamu faktoriumi tolimesnėje žmonijos evoliucijoje.

Pirmasis globalizacijos kaip naujo pasaulinio karo etapas baigėsi jugoslavų pasipriešinimo nuslopinimu. Serbijos bombardavimai tapo pirma atvira operacija pereinant į sekančią stadiją. Tačiau tai buvo tik pabandymas. Nebuvo sąlygų ryžtingam žingsniui šia kryptimi, nors poreikis jam subrendo veikiant vidiniams vakarietiškos supervisuomenės dėsningumams. Amerika ir NATO šalys šios agresijos metu palaikė musulmonus albanus, kariaujančius prieš krikščionis serbus. Dar nebuvo aiškios ir veiksmingos ideologijos, pateisinančios šį žingsnį ir įkvepiančios agresijai. Po sovietų kapituliacijos ir demonstratyvaus komunistinių socialinių organizacijų sutriuškinimo buvusiose socialistinėse šalyse, antikomunizmo ideologija prarado ankstesnę jėgą. Putino pareiškimai apie pasaulinio terorizmo grėsmę Vakaruose buvo ignoruojami, JAV ir NATO rėmė čečėnų teroristus jų kare prieš Rusiją, o Rusijos gynybą nuo terorizmo laikė žmogaus teisių pažeidimu. Ir Serbijos prezidentas Miloševičius niekaip netiko vaidmeniui vado, kuris vestų paskui save kažkokias pasaulines jėgas, neva keliančias grėsmę Vakarų, krikščioniškai ir pan. civilizacijai. Karas prieš Serbiją nebuvo užbaigtas kaip naujo ir geidžiamo globalizacijos karo pradžia. Reikėjo kažko galingesnio. Jeigu Vakarų teoretikai būtų pasivarginę atlikti mokslinę to evoliucinio lūžio analizę, jie būtų pastebėję, kad Vakarų pasaulio viduje ir visoje planetoje dėl Vakarų pasaulio evoliucijos subrendo neatidėliotinos problemos, kurias galima išspręsti vakariečių interesų naudai tik perėjus pasauliniame kare į naują – „karštą“ stadiją. Jie būtų nustatę, kad štai štai turėtų atsitikti kažkas, kas patenkintų šį subrendusį poreikį. Rugsėjo 11 nutiko labai laiku ir labai vietoje.

Jei nebūtų 911, tai artimiausiu laiku sugalvotų arba panaudotų kažką kita. Nedelsiant buvo nustatytas priešas: pasaulinis terorizmas, kurio šaknys – musulmoniškame pasaulyje. Buvo paskirtas ir šito terorizmo „vadas“ – Ben Ladenas, nors jo tiesioginių ryšių su rugsėjo 11 aktu ir nebuvo rasta. Žaibiškai susiformavo ideologija, skelbianti, kad islamo terorizmas kelia grėsmę vakarų (krikščioniškai) civilizacijai. Pradėta kalbėti netgi apie civilizacijų karą. Nors šios ideologijos melagingumas buvo akivaizdus (dauguma musulmonų neremia terorizmo ir kariauti su krikščionimis nesiruošia), Amerikoje ji turėjo pasisekimą. Ir ne tik Amerikoje. JAV prasidėjo karą pranašaujanti psichozė, primenanti analogišką psichozę Vokietijoje – lengvos ir žaibiškos pergalės nuojautą. Bušas dabar galėjo pradėti „karštą“ karą bet kurioje planetos vietoje, kurios gyventojai bus apkaltinti terorizmo rėmimu. Visas likęs pasaulis arba su entuziazmu palaikė JAV ketinimą bombarduoti Afganistaną, paskelbtą Ben Ladeno buveine ir atraminiu punktu, arba davė tam tylų sutikimą. Žodžiu, susiklostė visos sąlygos, būtinos tam, kad globalizacija pereitų į antrą stadiją visiškai atvirai, galima sakyti – teisėtai.

JAV agresijos objektu antroje globalizacijos stadijoje tapo musulmoniškas pasaulis. Nėra reikalo pasakoti apie šios stadijos įvykius, jie visiems žinomi. Ši stadija dar neužbaigta. Sėkmingai agresoriui susiklostė tik pirma jos dalis – pasaulis suskilo į tuos, kurie už amerikiečius, ir į tuos, kurie yra linkę patylėti. Islamo pasaulis irgi suskaldytas. Dauguma – už amerikiečius, kiti užsislėpė. Rusija atplėšta nuo musulmonų ir linksta prie amerikiečių. Talibai sutriuškinti. Afganistanas pavergtas. Amerikiečiai užėmė svarbius regionus buvusios Sovietų Sąjungos azijinėje dalyje. O svarbiausia – amerikiečiai įsitikino, kad gali be nuostolių ir nebaudžiamai kariauti „karštą“ karą prieš islamo pasaulį iki jo visiško pavergimo ir ruoštis trečiam globalizacijos etapui.

Kokie Vakarų superbendrijos (JAV ir NATO šalių) strateginiai tikslai šiame globalizacijos etape? Vakarai nori susilpninti nevakarietišką pasaulį, atimti iš jo galimybę sukurti rimtą pasipriešinimą globalizacijai. Reikia patraukti į savo pusę dalį šio pasaulio, kad ji kovotų būsimame kare prieš kitą dalį. Užvaldyti strategiškais svarbius islamo pasaulio resursus. Įtvirtinti savo buvimą tame pasaulyje, karinį – tame tarpe. Nuslopinti islamiško pasipriešinimo globalizacijai bazes ir šaltinius, visų pirma – terorizmą. Pademonstruoti visam pasauliui savo karinę galią ir ryžtą ja naudotis. Visa tai akivaizdžiai matoma, kaip sakoma, plika akimi.

Kaip vyks sekanti antrojo globalizacijos etapo dalis? Manau, tai pedantiškai suplanuota ir daugiau ar mažiau yra žinoma politologams ir žurnalistams, nekalbant jau apie politikus, įtrauktus į plano įgyvendinimą. Tikriausiai jau pasiekti susitarimai su valdančiomis Vakarų ir ne Vakarų, įskaitant Rusiją, jėgomis. Taip kad šio etapo užbaigimas – tai tik laiko ir patogumo klausimas, kadangi dabar vykstantis karas yra ne kas kita, kaip konkista, kai gerokai galingesnis agresorius pavergia silpnesnę auką (žodis „priešas“ čia būtų ne vietoje). Nesiimu spręsti, kaip procesas vyks konkrečiai. Man akivaizdu svarbiausia: antrojo etapo baigtimi globalizacija nepasibaigs. Iškart po to prasidės trečias etapas.

Šis etapas irgi suplanuotas atitinkamuose Vakarų superbendrijos centruose, įstaigose, štabuose ir t.t. Politikai ir ideologai Vakaruose atvirai kalba, kad XXI amžius taps Vakarų karo prieš Kiniją ir apskritai azijietišką komunizmą amžiumi. Vyksta pasiruošimas šiam karui. Suplanuoti dalyvių vaidmenys. Vakarų jėgos, sutriuškinusios sovietus ir sovietų komunizmą pačių sovietinių žmonių rankomis, ketina veikti pagal tokį pat šabloną ir prieš Kiniją – suskaldyti kinus, sukurti Kinijoje savo „penktą koloną“ ir panaudoti Rusijos teritoriją bei žmonių resursus, kai ateis laikas „karštam“ karui.

Kadangi pasaulinio terorizmo grėsmės ideologija baigia išsisemti, bus dedama pastangų išpūsti antiglobalizmo ir ekstremizmo grėsmes. Galimybės tam kol kas nelabai didelės. Tačiau jei atitinkamos Vakarų tarnybos padės pastangų, lygiaverčių toms, kurios buvo padėtos pasaulinio teroro grėsmės išradimui, tai bus sukurtas naujas priešo vaizdinys, pakankamai galingas, kad apkvailintų Vakarų gyventojus (ypač amerikiečius) sekančiame karo etape. Akivaizdu, kad bus atkurta antikomunizmo ideologija. Reikia manyti, kad posovietinė Rusija taps vakarietiškai superbendrijai ne tik vieta jos karinėms bazėms ir žmogiškų resursų tiekėja, bet ir ideologiniu antikomunizmo ramsčiu. Turtinga rusų patirtis triuškinant komunizmą, be jokios abejonės, taps neįkainuojama paspirtim amerikiečiams ir patiems kinams, triuškinant kinų ir apskritai azijietišką komunizmą.

A. Zinovjevas

www

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą