Nacių sugulovės ir baikštūs Europos vyriškiai

Pasibaigė karas. Europa buvo išvalyta nuo fašizmo. O taikaus sugyvenimo su okupantais, kaip kad darė didžioji gyventojų dalis, gėdą prancūzai ir kiti civilizuoti europiečiai nutarė nuplauti žiauriai susidorodami su… Savo moterimis.

Išvadavus vokiečių okupuotas Vakarų Europos šalių teritorijas, tūkstančiai moterų, apkaltintų asmeniniais ryšiais ir santykiais su vokiečių kareiviais ir karininkais patyrė iš savo tėvynainių žeminančias ir žiaurias egzekucijas.

Aktyviausiai savo tėvynaines persekiojo prancūzai. Įniršis dėl pralaimėjimo, ilgų okupacijos metų, šalies susiskaldymo išvaduotoje Prancūzijoje buvo išlietas ant šių merginų.

Per kolaborantų ir kolaborančių išaiškinimo ir susidorojimo su jais operaciją, pavadintą „L’épuration sauvage“, apie 30 000 merginų, įtariamų santykiais su vokiečiais, patyrė viešas patyčias.

Neretai tokiu būdu buvo suvedamos asmeninės sąskaitos, o nemažai pačių aktyviausių dalyvių tokiu būdu stengėsi patys išsigelbėti, nukreipdami dėmesį nuo savo bendradarbiavimo su okupacine valdžia.

Įvykių liudininkas pasakoja: „Pro mus, aidint keiksmams ir grėsmingiems šūksniams, lėtai važiavo atviras sunkvežimis. Kėbule buvo koks tuzinas moterų, visos – su nuskustomis galvomis, žemai nuleistomis iš gėdos“.

Neretai galvų skutimu nepasiribodavo – išpaišydavo dažais svastikas ant veido ar išdegindavo žymę ant kaktos.

Buvo ir savavališkų teismų atvejų, kai merginas paprasčiausiai sušaudydavo. Nemažai jų, neatlaikiusios gėdos, nusižudė.

Jos buvo pripažintos „tautiškai nepilnavertėmis“ ir daugelis jų gaudavo nuo šešių iki dvylikos mėnesių kalėjimo, po kurio dar metus būdavo apribojamos teisės. Žmonės tuos metus vadino „nacionalinės gėdos“ metais. Tokie dalykai dėjosi ir kitose išvaduotose Europos šalyse.

Apie dar vieną aspektą buvo gėdingai tylima ištisus dešimtmečius: vaikai, gimę nuo vokiečių kariškių tapdavo dvigubais atstumtaisiais – gimę ne santuokoje ir nuo priešo.

Įvairiais duomenimis Prancūzijoje gimė beveik 200 000 taip vadinamų „okupacijos vaikų“. Prancūzai, kaip nebūtų keista, žvelgė į juos pakankamai lojaliai ir apsiribojo tiktai draudimu turėti vokiškus vardus ir mokytis vokiečių kalbos. Nors ir būta atvejų, kai tokius vaikus užpuldavo suaugusieji, be to, jų neretai atsisakydavo motinos ir jie augdavo vaikų namuose.

Somerseto Moemo apsakyme „Nepalaužtoji“ (1944) pagrindinė herojė užmuša savo vaiką, pagimdytą nuo vokiečių kareivio. Tai ne išmonė – tokie atvejai būdingi šiam laikmečiui.

Prancūzų-vokiečių okupacijos vaikų asociacijos „Širdys be sienų“ įkūrėjas, prancūzas, vokiečių kariškio sūnus, pasakoja: „Mes įkūrėme šią asociaciją, kadangi visuomenė mus diskriminavo. Priežastis – mes buvome franko-vokiški vaikai, gimę per II Pasaulinį karą. Susivienijome mes tam, kad drauge ieškotume savo tėvų, padėtume vienas kitam ir išsaugotume istorinę atmintį. Kodėl dabar? Anksčiau buvo neįmanoma to padaryti: tema buvo laikoma tabu“.

Beje, šių dienų Vokietijoje egzistuoja įstatymas, pagal kurį vokiečių kariškių vaikai, pagimdyti prancūzių, turi teisę į Vokietijos pilietybę.

Norvegijoje tokių merginų buvo apie 15 000 ir penki tūkstančiai nuo vokiečių pagimdytų vaikų. Visos jos gavo pusantrų metų priverčiamųjų darbų, o beveik visus vaikus, vyriausybės nurodymu, paskelbė protiškai nepilnaverčiais ir išsiuntė į beprotnamius, kur jie buvo laikomi iki pat septinto dešimtmečio.

Norvegijos karo vaikų sąjunga vėliau pareiškė, kad „nacių ikrus“ ir „pusgalvius“, kaip buvo vadinami tie vaikai, panaudojo išbandydami medicinos preparatus.

Tik 2005 metais Norvegijos parlamentas oficialiai atsiprašė šitų nekaltų aukų ir paskyrė kompensaciją už pergyvenimus, kuri siekė 3000 eurų. Ši suma galėjo būti padidinta, jei nukentėjusieji pateikdavo dokumentus, patvirtinančius, kad susidūrė su neapykanta, baime ar nepasitikėjimu dėl savo kilmės.

***

Europiečiai, kaip visuomet, demonstruoja savo veidmainiškumo, bailumo ir nežmoniško niekšingumo viršūnę. Miegoti su okupantu – tai, žinoma, nusikaltimas ir fašistų paklodėms nėra pateisinimo. Tačiau ne ką mažesnis nusikaltimas buvo ir dirbti tavo šalies užgrobėjams, ką ir darė didžioji dalis Europos vyrų, gamindami ginklus ir karinę techniką Prancūzijos, Olandijos, Danijos, Norvegijos ir kitų šalių gamyklose. Pasipriešinime dalyvavo labai menka mažuma, o dauguma vyrų tarnavo naciams, nekalbant jau apie tuos, kurie ėjo savanoriais į Vermachtą ir SS divizijas.

Štai keli originalaus straipsnio komentatorių pasisakymai, labai aiškiai parodantys aptariamo reiškinio esmę:

„Iš pradžių prakišo karą beveik be pasipriešinimo, sėdėjo po vokiečiais ir tylėjo, darbavosi kaip spartuoliai, patys vokiečiai stebėjosi, kad jie povandeninį laivą pastato greičiau negu patys vokiečiai. O paskui atsigrojo ant moterų… Išliejo visą savo baimę ir pasiutimą ant bejėgių… Išgamos“.

„Prakišo valstybę praktiškai be kovos. Pralaimėjo, o paskui – pirmyn visą savo silpnumą ir bevališkumą ant dar silpnesnių už juos pačius išgiežti. Šaunuoliai prancūzai. Kad taip su tokiu narsumu būtų su vokiečiais kariavę“.

„Kodėl visi tie išsišiepę vyrukai gyvi? Kodėl jie nekrito kovoje su vokiečiais, kad neprileistų jų prie savo moterų? Iš pradžių patys atsigulė po vokiečiais, prakišę valstybę per porą mėnesių, nors turėjo viską, kad sustabdytų Hitlerį, o paskui atkeršijo moterims“.

„Prancūzijos gėda! Ne tos Prancūzijos, kuri miegojo su vokiečių kareiviais, o tos, kurią išvadavo svetimi ir kuri visą savo „neapykantą“ vokiečių grobikams išliejo ant paprastų moterų, savo tėvynainių. Gėda žiūrėti į minias ginkluotų vyrų (o kur jie slapstėsi 1940-1945 metais?), kurie tyčiojasi iš paprastų, neretai gana solidaus amžiaus moterų. Tokia lytinė nelygybė (kodėl vyrų viešai nebaudė?) – šalyje, vadinančia save galantiškiausia pasaulyje. Šlykštus reginys“.

Mane gi, atvirai pasakius, nustebino nuotrauka, kur keli ginkluoti vyrai vedasi vieną merginą. Iki kokio nežmoniško bailumo reikia nusiristi, kad bijotum užguitų ir pažemintų moterų ir vestum jas su ginkluota palyda.

Iš esmės europiečiai vyrai, o tiksliau – baikščios mazgotės tokiu būdu pateisino patys save. Tai savotiškas savos kaltės, savo baikštumo ir savos išdavystės perkėlimas ant apsiginti negalinčių ir silpnųjų žmonių galvų.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!