Senovės biosfera
Planetoje įvykęs branduolinis kataklizmas turėjo palikti materialius pėdsakus. Ėmiau jų ieškoti ir aptikau visiškai netikėtoje vietoje. Dirva atominiuose krateriuose, kaip liudija bandymų rezultatai, įkaista iki 5000 laipsnių pagal Celsijų ir pavirsta stiklo mase. Tokia sustiklėjusi medžiaga aptinkama planetoje daugybėje vietų ir vadinama tektitais. Kaip taisyklė, jie yra rudos arba juodis spalvos. Kai kurie tyrinėtojai daro prielaidą, kad tai meteoritai, nors iki šiol nė vieno meteorito, kurį sudarytų tektitai, neaptiko. Tektitai yra žemiškos kilmės – tai ir yra tie patys materialūs įrodymai, kad būta branduolinės katastrofos.
Tokiu būdu įrodžiau sau, kad planetoje vykusi branduolinė katastrofa – ne hipotezė, ne išsigalvojimas, bet reali tragedija, įvykusi prieš 25-30 tūkstančių metų, po kurios stojo branduolinė žiema, kurią mokslas vadina pasauliniu apledėjimu. Po šios išvados atidėjau išmirusių civilizacijų temą į šalį daugeliui metų, prieš vėl sugrįždamas prie jos, dabar jau jau susidomėjęs ne materialiomis liekanomis, bet XIX amžiuje atrastu evoliucijos dėsniu.
Šiuolaikinis pagrįstas trimis pagrindiniais postulatais – paveldimumas, kaita ir atranka. Jis negali paaiškinti evoliucijos ir, juo labiau, jos krypties bei tikslingumo. Viena sėkminga mutacija pas atskirą sutvėrimą negali privesti iki gyvybės evoliucijos, kadangi tos mutacijos plitimas tarp visų tos rūšies sutvėrimų užtruktų daugybę tūkstančių metų. O gyvenimo sąlygos keičiasi gerokai dažniau ir reikalauja skubaus prisitaikymo, priešingu atveju rūšis žus. Dėl to mutacija atsiranda iš karto visai rūšiai ir išprovokuoja ją tos sąlygos, prie kurių rūšiai reikia prisitaikyti.
Kad galima būtų prognozuoti tolimesnę evoliuciją, reikia ištirti ne atskirą sutvėrimą, bet populiaciją ir rūšį, kartu su jos gyvenimo aplinka – biocenoze. Tik šiame lygmenyje, ar netgi biosferos lygmenyje galima aptikti dėsningumų evoliucijoje. Toks požiūris užgimsta iš Vernadskio teiginio, kad gyvybė keičia savo gyvenamosios aplinkos cheminę sudėtį, o gyvenamoji aplinka keičia gyvybę, kuri ir vėl keičia gyvenamą aplinką. Dėl to pamėginau išvesti evoliuciją iš tų cheminių faktorių, kurie mus supa: atmosferos, vandens, maisto, okeanų, visko, kas daro cheminį poveikį gyvybei, sudėties. O tai, kad cheminės medžiagos sukelia mutacijas, atrasta jau seniai.
Ir čia susidūriau su reiškiniu, kurio niekas niekaip nepaaiškino. Vandenyne angliarūgštės, pasirodo, yra 60 kartų daugiau negu atmosferoje. Atrodytų, nieko čia ypatingo, tačiau upių vandenyje angliarūgštės yra tiek pat, kiek ir atmosferoje. Jeigu paskaičiuosime, kiek angliarūgštės galėjo išskirti vulkanai per paskutinius 25 000 metų, tai jos kiekis okeane būtų padidėjęs ne daugiau kaip 15% (0,15 karto), o ne 60 kartų (t.y. 6000%). Beliko padaryti tik vieną prielaidą: Žemėje būta kolosalaus gaisro, kurio suformuota angliarūgštė buvo „išplauta“ į pasaulinį okeaną.
Apskaičiavimai rodo, kad norint gauti tokį kiekį CO2, reikia sudeginti 20 000 kartų daugiau anglies vandenilio, negu jo yra dabartinėje biosferoje. Žinoma, aš negaliu patikėti tokiu fantastiniu rezultatu, kadangi, išsiskyrus iš tokios milžiniškos biosferos visam vandeniui, Pasaulinio okeano lygis pakiltų 70 metrų. Reikėjo ieškoti kito paaiškinimo. Ir koks buvo mano nustebimas, kai staiga paaiškėjo, jog kaip tik toks kiekis vandens slūgsojo planetos poliarinėse kepurėse. Šis sukrečiantis sutapimas nepaliko jokių abejonių, kad visas šis vanduo anksčiau tekėjo žuvusios biosferos augalų ir gyvūnų organizmuose. Išeina, kad senovės biosfera išties turėjo 20 000 kartų didesnę masę nei dabartinė.
Būtent dėl to planetoje išliko tokios didžiulės upių vagos, kurios dešimtis ir šimtus kartų didesnės už dabartines, o Gobio dykumoje išliko grandiozinės išdžiūvusios vandens sistemos. Dabar tokio dydžio upių nebėra. Palei senovinius krantus augo kelių lygių miškai, kuriuose veisėsi mastodontai, megaterijai, gliptodontai, kardadančiai tigrai, milžiniški urviniai lokiai ir kitokie gigantai. Netgi visiems žinoma kiaulė (šernas) tais laikais buvo didumo sulig raganosiu. Nesudėtingi apskaičiavimai rodo, kad esant tokiam biosferos dydžiui, atmosferos slėgis turėjo siekti 8-9 atmosferas.
Ir čia aptikau dar vieną sutapimą. Tyrinėtojai nusprendė išmatuoti slėgį oro burbuluose, kurie susiformavo gintaro gabalėliuose – suakmenėjusioje medžių dervoje. Ir slėgis pasirodė esąs lygus 8 atmosferoms, o deguonies koncentracija ore – 28%. Dabar pasidarė aišku, kodėl stručiai staiga liovėsi skraidę. Juk gigantiškas paukštis gali skristi tik tankioje atmosferoje, o kai ji išretėjo, nusileido vaikštinėti žeme. Esant tokiam tankumui, oro stichija buvo labai tankiai apgyventa, o skridimas buvo visai normalus reiškinys. Skraidė visi – ir tie, kurie buvo su sparnais, ir tie, kurie jų neturėjo.
Senosios biosferos „pražuvusios prabangos“ likučiai – tai milžiniškos sekvojos, siekiančios 70 metrų aukščio, 150 metrų aukščio eukaliptai, kurie dar visai neseniai buvo paplitę visoje planetoje (šiuolaikinio miško aukštis ne didesnis nei 15-20 metrų). Dabar 70% planetos teritorijos sudaro dykumos, pusdykumės ir menkai apgyventos erdvės. Išeina, kad 20 000 kartų didesnė biosfera nei dabartinė visiškai galėjo sutilpti mūsų planetoje. Planeta gali sutalpinti ir žymiai didesnę masę.
Tankus oras buvo laidesnis šilumai, dėl to subtropinis klimatas išplito nuo ekvatoriaus iki ašigalių, kur nebuvo ledinio šarvo ir buvo šilta. Faktą, kad Antarktida buvo laisva nuo ledų, patvirtino amerikiečių ekspedicija 1946-47 metais, aptikusi šalia Antarktidos dumblo nuosėdas, kurios liudija, jog prieš 10-12 tūkstančių metų iki mūsų eros (toks nuosėdų amžius) Antarktidoje tekėjo upės. Apie tai liudija ir žemyne aptikti užšalę medžiai. XVI amžiaus Pirio Reiso žemėlapiuose aptinkame Antarktidą, kuri buvo atrasta tik XVIII amžiuje, ir ji pavaizduota neapledėjusi. Kaip mano dauguma tyrinėtojų, žemėlapis, kaip ir visa eilė kitų panašių, yra perpiešti iš senų šaltinių, saugotų Aleksandrijos bibliotekoje, galutinai sudegintoje 7-ame mūsų eros šimtmetyje. Ir tuose žemėlapiuose vaizduojamas žemės paviršius, koks jis buvo prieš 12 000 metų.
Didelis atmosferos tankis leido žmonėms gyventi aukštai kalnuose, kur slėgis sumažėja iki 1 atmosferos. Dėl to apleistas šiais laikais indėnų miestas Tihuanakas, pastatytas 5000 metrų aukštyje, kitados iš tiesų buvo gyvenamas. Po branduolinių sprogimų, išsviedusių orą į kosmosą, slėgis nukrito nuo 8 iki1 atmosferos lygumose ir iki 0,3 atmosferos 5000 metrų aukštyje, dėl to aukštikalnės tapo negyvenamos.
Išretėjus orui, dauguma medžių pavirto žolėmis, o augalai gigantai, turėję nuo 150 iki 1000 metrų aukščio, arba visiškai išnyko, arba sumažėjo iki 15-20 metrų. Didžioji dalis medžių, kurie anksčiau augo kalnuose, nusileido į lygumas. Nusileido iš kalnų ir fauna, kadangi dauguma kalnų gyventojų – tai kanopiniai (tvirtas gruntas nukreipia pado evoliuciją sutvirtėjimo kryptimi, t.y. susiformuoja kanopos). Dabar kanopiniai plačiai paplitę lygumose, kur minkšta žemė niekaip negalėjo išprovokuoti padų virtimo kanopomis.
Planetoje išliko dar vienas įrodymas, kokia galinga buvo senovės biosfera. Iš dabartinių dirvožemių derlingiausiais laikomi geltonžemis, raudonžemis ir juodžemis. Pirmieji du dirvožemiai sutinkami tropikuose ir subtropikuose, paskutinis – vidutinėje juostoje. Įprastas derlingo dirvožemio storis – 20 cm, kartais – metras, itin retas atvejis – keli metrai. Kaip įrodė V. Dokučiajevas, dirvožemis – tai gyvas organizmas, kurio dėka egzistuoja šiuolaikinė biosfera. Tačiau Žemėje visur aptinkami milžiniški raudono ir geltono molio telkiniai (rečiau – pilko), iš kurių potvynio vandenys išplovė organikos liekanas. Praeityje šie moliai buvo geltonžemiu ir raudonžemiu.
Daugelio metrų storio senovės dirvožemio sluoksnis – galingos praeities biosferos palikimas. Medžių šaknų ir kamienų ilgio santykis yra maždaug 1:20, dėl to, jei dirvožemio storis siekia 20-30 metrų, ką galima pastebėti molio telkiniuose, medžių kamienai galėjo siektu 400-1200 metrų aukštį. Atitinkamai ir šių medžių vaisiai svėrė nuo kelių dešimčių iki kelių šimtų kilogramų, o vijokliai, tokie kaip arbūzai, moliūgai – iki kelių tonų. Įsivaizduojate, kokio dydžio buvo jų žiedai? Žmogus šalia jų pasijustų Coliuke.
Daugelio šiuolaikinių gyvūnų rūšių gigantizmas senojoje biosferoje yra patvirtintas paleontologiniais radiniais. Netgi įprastas šernas buvo didumo sulig raganosiu. Šitą laikotarpį apsako ir įvairių tautų mitologija, pasakojanti apie praeities gigantus. Pavyzdžiui, ciunsanis iš kinų mitologijos – tai didžiulis medis, augantis ant vakarų jūros kranto, siekiantis 1000 siuanių aukščio, turintis raudonus lapus ir nešantis vaisius kartą į 1000 metų.
Pagal leidinį: V. Šemšukas. Trijų paskutinių civilizacijų gyvenimas ir žūtis