MTV ir Bilderbergas

MTV, komercinis populiarios muzikos ir klipų kanalas paaugliams ir jaunimui, kurį sugalvojo ir kuriam vadovavo Robertas Pitmanas, pradėjo savo transliacijas 1981 rugpjūčio 1 dieną. Šiandien jis yra mediaimperijos „Viacom“ (žinoma kaip korporacija CBS, kurios prezidentas ir generalinis direktorius Samneris Redstounas yra pilnateisis Tarptautinių santykių tarybos narys ir kurio masinės informacijos priemonių grupė priklauso Bilderbergo klubo sudėčiai). Kad įteigti jaunimui reikalingas žinias tokiu būdu, kad visuomenė nepastebėtų apgaulės, reikėjo turėti kontr-įstaigą, kuri propaguotų vertybes, prieštaraujančias toms, kurios yra priimtos visuomenėje. Tai ir yra ta veikla, kuria užsiima MTV. Vulfas pasakoja: „Kad tokia politika būtų sėkminga, reikia neutralizuoti pozityvią tėvų ir mokyklos įtaką arba, bent jau, susilpninti ją“.

Jeigu tu esi paauglys ir gyveni Vakaruose, MTV programos patenkina tavo informacijos apie tai, kaip turi augti ir gyventi, poreikius. Šiose programose nėra nei pamokslų nei kitokio mokymo, tau neaiškina, kas teisinga, o kas neteisinga. Per kitų žmonių gyvenimo patirtį ji tiesiog demonstruoja, kas yra gyvenimas arba koks jis gali būti tam visuomenės segmentui, į kurį nukreiptas šis kanalas. Viskas postmoderno stiliumi ir viskas labai apgaulinga. Šita realybė egzistuoja todėl, kad reklama suteikia jai gyvenimą kaipo tokiai, o taip pat dėl to, kad ja galima manipuliuoti.

MTV, kuri laikoma pagrindine pop kultūros jėga, šios televizijos „muzikinių klipų parinkimas, nerelevantiški jaunų vedėjų ir fotogeniškų didžėjų komentarai, reklamuojantys koncertus, naujienos ir dokumentiniai filmai apie grupes ir atlikėjus, tapo pasisekimo požymiu jaunimo tarpe“. Didžiąją eterio dalį MTV užima muzika; vyrauja realybės šou, sukurtos tam, kad „būtų patenkinti auditorijos poreikiai“, o taip pat eina nuolatinis „naudingos“ informacijos srautas, paduodamas kaip pavyzdžiai ir paprastų žmonių gyvenimo. Šiuo metu, be jokios abejonės, tai pagrindinė įstaiga, stumianti roko ir pop muziką pasaulyje.

„Modeliu visam tam (MTV) pasitarnavo muzikiniai spektakliai, kuriuos rengė Richardas Vagneris ir kurie vėliau padarė didelę įtaką nacistų judėjimui. Juose publika buvo privedama iki savotiškos ekstazės. Vėliau šį metodą naciai sąmoningai panaudojo savo pačių simboliniams ritualams, pavyzdžiui, partijos suvažiavimams Niurnberge“, – rašo Harlis Šlangris. Smegenų plovimo specialistai, kurie sukūrė MTV, puikiai suvokė šio metodo efektą. Ana Kaplan (1)vienoje savo knygų apie šį kanalą „Rokas ištisą parą“ („Rocking Around the Clock“) tvirtina, kad MTV „hipnotizuoja smarkiau už bet kokį kitą (TV) kanalą, nes eterį sudaro srautas trumpų tekstų, kurie palaiko mus nuolatinio emocinio susižadinimo ir laukimo būsenoje… Mes tampame nuolatinio pojūčio, kad kitas klipas galiausiai patenkins mūsų poreikius, įkaitais. Sugundyti nedelsiamo patenkinimo, mes ir toliau be pabaigos vartojame šiuos trumpus tekstus“.

Viskas buvo sukurta sąmoningai. Maršalas Makluhanas, komunikacijų teoretikas ir įtikinimo pop kultūros sferoje ekspertas, apibūdina šį faktą kaip „tvirkinančią televizijos jėgą“. Vulfas tvirtina, kad „[nuolat besikartojančios] muzikos derinys su paveiksliukais [ir besikartojančiomis frazėmis] padeda užgniaužti bet kokią mintį, vienpusiškai traktuojant muzikinį kūrinį ir nereikalaujant naudotis logika“. Per keturias minutes, per kurias eina muzikinis klipas (Tavistoko mokslininkai nustatė, kad tai yra tasai maksimumas, kurio metu klausytojas nevalingai suvokia žinią, esančią pačiose programose), „dirbtinė realybė, pagrįsta „kontrapunktais“, prasiskverbia į sąmonę, pakeisdama savimi kognityvią realybę. Žmogus, gaunantis tokio pobūdžio žinias, atsiduria savotiškame transe ir nesusimąsto apie gaunamos informacijos turinį. Nėra laiko apmąstymams, kadangi emocijos apgaubia migla kognityvią sąmonės jėgą, pažadindamos žiūrovuose iracionalų proto pasimaišymą. Ten, kur nėra prasmės, negali būti ir moralės“. To siekiama sąmoningai.

Volteris Lipmanas rašo: „Jei žmonės susimąstytų apie šį procesą, galbūt jis ir apsibaigtų“. Tačiau galiausiai daro išvadą: „Neišsilavinusių, su nestabilia psichika ir giliomis neurozėmis, išsekusių ir nieko nepasiekusių individų masė yra toki reikšminga, kad verčia rimtai susimąstyti. Tokiu būdu, masių kvailinimo metodas labiausiai tinka žmonėms, kuri pagal išsivystymo lygį išlieka vaikais arba barbarais, kurių gyvenimas – tai tikra painiava, dėl to pop kultūros srities teoretikai ir renkasi primityvų turinį, šitaip pritraukdami žiūrovą…“ 1922 metais Lipmanas pastebėjo: „Žmonės labiau negu pasiruoš suvesti sudėtingas problemas į paprastas formules, suformuoti savo nuomonę, remdamiesi tuo, ką galvoja tie, kuriuos mato aplink save, nepripažindami savo pačių išvadose tokio faktoriaus, kaip tiesa. Straipsnių ir reportažų masinės informacijos priemonėse pasirodymas suteikia toms istorijoms tikroviškumo: jeigu tai būtų netiesa, kam tada apie tai pasakoti?“ Edvardas Berneisas knygoje „Kristalizuojant visuomenės nuomonę“ („Crystallizing Public Opinion“) tvirtino, kad „vidutinis pilietis – tai pat efektyviausias cenzorius pasaulyj. Jo nuosava sąmonė – tai pagrindinis barjeras, atskiriantis jį nuo realių faktų. Jo nuosavas „sustingęs loginis elgesys“ ir jo nuosavas konservatizmas – tai kliūtys, kurios neleidžia jam suvokti reiškinį ar faktą patirties ir apmąstymo požiūriu; jis vertina tai iš grupinės reakcijos pozicijų… Bandos gyvūnui fizinė vienatvė – tai reali baimė ir asociacija su banda suteikia jam saugumo jausmą. Vienatvės baimė sukelia žmogui norą identifikuoti save su banda situacijose, kai reikia pareikšti savo nuomonę“. MTV panaudojo šitą „bandos jausmą“ daugybės žmonių smegenų išplovimui.

Žiūrovui, kuriam plaunami smegenys, susidaro iliuzija, kad jam paliekama teisė pasirinkti (2). Lygiai taip pat narkomanas galvoja, kad jis kontroliuoja savo potraukį, o ne potraukis jį kontroliuoja. Ana Kaplan rašo: „Kanalas MTV (3) sukurtas pasinaudojus vis besiplečiančiomis žiniomis apie psichologinio manipuliavimo metodus“. Vulfas savo ruožtu tvirtina: „Fredo Emerio (pagrindinio Tavistoko komunikacijų priemonių eksperto) darbe „Mes ateityje“ („Futures We Are In“), paskelbtame 1975 metais, pasirodė informacija, kad programų turinys buvo ne toks jau svarbu, kaip pats neriboto televizijos vartojimo faktas“. Kasdieninio TV žiūrėjimo vidurkis pastoviai augo nuo pat televizijos atsiradimo. Tokiu būdu, 8 dešimtmečio viduryje tai tapo kasdieniniu užsiėmimu, kuriam teko daugiausia laisvalaikio (beveik 6 val per dieną). Atsiradus video ir žaidimų priedėliams šis rodiklis dar labiau padidėjo. Mokyklinio amžiaus vaikai praleisdavo prie televizoriaus beveik tiek pat laiko, kiek užimdavo miegas. Net neverta kalbėti, kad tai padėjo susiformuoti pačiai degeneratyviausiai vaikų kartai istorijoje. Bilderbergo klubas gali didžiuotis! Šie atradimai, kaip nurodė Tavistokas, įkyriai piršo mintį, kad televizorius buvo savotiškas narkotikas, kuris sukelia priklausomybę. Emeris pareiškė, kad pagal kai kuriuos neurologinius tyrimus, nuolatinis buvimas priešais televizorių negatyviai atsiliepia kognityviems sugebėjimam, kadangi „sumažina žmogaus nervų sistemos aktyvumą“.

Emeris priduria: „Žiūrovas, žiūrintis klipą, atsiduria transo būsenoje, į kurią patenka veikiant nuolatiniam spalvų ir ryškių paveiksliukų kaitai, kuri vargina regėjimą (4), kai tuo tarpu pulsuojantis ir vibruojantis muzikos ritmas daro analogišką poveikį klausai“.

Mes ne šiaip gyvename televizijos epochoje. Visą mūsų epochą lemia jos įtaka. Tai nesėkmių, nerimo ir nepasitenkinimo laikas, nepasitenkinimo niekuo ir tuo pat metu viskuo. Ir tokia situacija yra visiškai logiška pasaulyje, kur televizija yra visur esanti. Loginis mąstymas formuojasi su patirtimi. Jis nėra įgimta žmogaus savybė. Greičiau tai reakcija, kurią sukelia aplinkos specifika. Tai, ką siūlo mums šiandien televizija, panardina mus į kažką panašaus į senovinę gentinę jausmų pusiausvyrą. Būtent tai turėjo galvoje publicistai, kai kalbėjo, kad pasaulis taps globaliu kaimu. Klausos pojūčiai – tai dar viena dominantė. Žmonės, kuri gauna informaciją klusos pagalba, yra labiau priklausomi nuo to, ką jiems pasakoj ir tuo pat metu, dėl intonacijos, gali pajausti, kokias emocijas patiria kalbantysis. Rašytinis žodis tokių pranašumų nesuteikia.

Kontroliuojant nerimo laipsnį, galima sukelti panašias būsenas didelėms žmonių grupėms, ir po to jų elgesys tampa kontroliuojamas ir manipuliuojamas iš šalies. Daro tai šio pasaulio galingieji, kuriems dirba Tavistoko institutas. Ar supranta TV žiūrovas, pasižiūrėjęs klipą, ką jis pamatė? Iš tikrųjų nesupranta, kadangi supratimas – tai proto, intelekto prerogatyva ir daugumai žmonių tai yra pats sunkiausias darbas. Galvoti yra sunku; galvoti rimtai – dar sunkiau; o jausti yra lengva, dėl to, esant galimybei pasirinkti, pagrindinė žmonių masė yra linkusi pasikliauti jausmais. Iš tikrųjų vietoje „Aš manau, kad…“ daugumai žmonių vertėtų sakyti „Aš jaučiu, kad…“. Šiandien „realus gyvenimas“ – tai televizija; tie, kurie sumaniai ją naudoja ir kelia jausmus, turės ištikimus žiūrovus.

Todas Gitlinas, socialinis kritikas ir Berklio universiteto sociologijos fakulteto profesorius, interviu žurnalui „Time“ pareiškė, kad MTV „pagreitino poveikio masėms procesą, dėl ko žmonės yra linkę mąstyti labiau vaizdiniais, negu žodžiais“. Izraelis Rozenfeldas knygoje „Atminties išradimas: Naujas žvilgsnis į žmogaus smegenis“ („The Invention of Memory: A New View of the Brain“) laikosi tokios nuomonės: „Sako, kad jeigu paleisi kokią nors dainą be vaizdo, tai nuolatinio žiūrovo sąmonėje, mintyse ims kurtis video vaizdai, tarsi ekranas jo galvoje. Šiuose vaizduose nėra nei skubos, nei nuoseklumo: tai savotiški minčių diapozityvai, asociatyviai susiję su konkrečiais garsais, kurie, savo ruožtu, atitinka konkrečias emocijas. Smegenų plovimo specialistai pasakytų, kad vaizdai užfiksuoti atmintyje: jie susiję su konkrečiais garsais. Kai šie garsai nuskamba, net kai nėra vaizdo, atitinkami paveikslai irgi atsiranda klausytojo sąmonėje. Tokiu būdu gaunasi vėlgi tas pats muzikinis klipas. Taip ir programuoja mūsų vaikus“.

Panašią metodologiją panaudojo ir kuriant vaikiškus komiksus. Frederikas Vertmanas, žinomas psichiatras ir knygos „Nekaltojo gundymas“ („Seduction of the Innocent“), rašo: „Komiksai sukūrė protinius barjerus skaitymui, neleidžiančius vaikams ugdyti kalbos ir mąstymo, skirtingai nei didžioji literatūra ir poezija, nustatančius asociatyvinį žodžių ryšį su atitinkamais paveikslais. Rezultate atsijungia protas ir aktyvuojamos emocijos. Jis pridūrė, kad komiksų skaitytojai neskaitė, nes jie negalvojo; jie paprasčiausiai pasyviai žiūrėjo paveikslėlius su bukais dialogais“.

Pasak duomenų, gautų iš Amerikos psichiatrų asociacijos, kurią finansuoja Rokfeleriai, vaikai, skaitantys agresyvius komiksus, pripranta prie smurto ir netgi pripažįsta jį kaip efektyvų būdą spręsti problemoms. Asmuo, užimantis aukštą postą šios asociacijos vykdomąjame komitete, patvirtino, kad daugiau kaip 980% mažamečių nusikaltėlių godžiai rijo komiksus, t.y. toks produktas yra svarbus faktorius, vedantis vaikus į nusikaltimus ir smurtą, – išvada, kurią asociacija slėpė nuo plačiosios publikos (5).

MTV pateikia žiūrovams informaciją ne kaip logiškus ir nuoseklius fragmentus, bet nuolat besikartojančiais ir nerimo jausmą keliančiais vaizdais, „dėl ko žiūrovas neįgyja sau kokių nors konkrečių žinių, o tiesiog pradeda jausti tam tikrus pojūčius“ (6). Taip ir veikia MTV mechanizmas: pastovus atskirų asmenybių pasirodymas ir jų populiarumas yra aukštinamas virš viso kito. Jiems lenkiamasi dėka jų charizmos ir to pasitikėjimo jausmo, kurį jie sukelia ir kurį sunku paaiškinti ar argumentuoti. Tai, ką jie kalba, nėra svarbu; žymiai reikšmingiau yra tai, kokį įspūdį daro jų žodžiai: stilius tampa esme. Žiūrovas reaguoja į vaizdą, o ne į turinį. Realybe laikoma tai, ką mums rodo per TV, tai, kaip žiūrovas tai priima, o ne tai, kas egzistuoja iš tikrųjų. Dažnai gaunami įspūdžiai priklauso ne tiek nuo informacijos turinio, kiek nuo būdo, kuriuo ją pateikia masmedija.

Straipsnyje „Išjunkite televizorių“ Vulfas tikina, kad „šioje būsenoje, panašioje į sapną, sąžinė (arba, pagal Froidą, superego) pasitraukia į šalį ir pabunda pačios primityviausios emocijos. Ryšys, užsimezgęs tarp žiūrovo ir muzikinio klipo, pagrįstas tam tikro poreikio, vaikiškų norų pasireiškimo be apribojimų, kuriuos perša mums socialinė sąmonė. Nuo tokio patyrimo, ypač jeigu jis kartojasi daug kartų, lieka nerimo ir konflikto tarp realybės ir videoklipo paveikslų pojūtis. Tai veda į moralinį paklydimą, ypač tai liečia jaunimą, kurių sąmonė dar nesutvirtėjo. Pas juos formuojasi nestabilus charakteris, kuris sustiprinamas siekiu emocionaliai ir iracionaliai elgti kasdieninėse situacijose“. Būtent tai ir sumanė Bilderbergo klubo nariai 1954 metais, kai kūrė savo rafinuotą planą, pagal kurį turi būti prijaukinta žmogaus dvasia šiuolaikinėje visuomenėje, o tai padaryta turi būti šėtoniškais spąstais, kurie gavo pavadinimą „Tylus ginklas tyliam karui“.

Tavistokas nustatė, kad tam, kad atitoltum nuo nuoseklios logikos, reikia suteikti žmonėms galimybę išlieti emocijas ir pasiūlyti jiems tam tikrus idealius vaizdinius, link kurių jie veržtųsi ir su kuriais norėtų identifikuotis. Net jeigu žmogus absoliučiai tolimas idealui, jam norėtųsi galvoti atvirkščiai. Turint galvoje šį faktą, reikėjo išrasti būdą, kurio dėka televizija galėtų perduoti savo žinią. Kitaip sakant, reikėjo įtraukti subjektą, įsiskverbti į jo aplinką, apsupti auditoriją paveiksliukų kaleidoskopu – sukurti šį vaizdo trimatiškumą.

Lindonas Larušas tvirtina, kad „Tavistokas žvelgia į žmones kaip į tuščia popieriaus lapą, ant kurio galima piešti ir perpiešti viską, ką tik panorėsi“.

Tokia padėtis įsipaišo į globališkesnį planą, skirtą įvesti visuomenės kontrolei ir realizuojamą Tavistoko ir su juo susijusių tinklų, jų globėjų labui. Knygoje „Ateities pasirinkimas“ („А Choice of Futures“) autorius tvirtina, kad „sąmonė visuomenėje darosi vis mažiau reikšmingesnė“. Ir akivaizdu, kad tai padaryta tyčia. Bertramui Grosui, politikos analitikui, žaisliukui Tavistoko rankose ir knygos „Draugiškas fašizmas: Naujas valdžios pavidalas Amerikoje“ („Friendly Fascism: The New Face of Power in America“), pasirinkimas akivaizdus: „Kalba eina apie apsišvietusį pasaulinį elitą, daugiausia apie europietišką galingą oligarchiją, kuri kontroliuoja globalinę masmedijos industriją, o taip pat kitus kritinius resursus ir finansus. Šitas elitas turi būti išugdytas ir suformuotas gudraus Tavistoko tinklo; elitui reikia parodyti, kad didžiules protinių zombių, kurie pasimaišę dėl televizijos, mases galima lengvai užkariauti tam naujam laimingam pasauliui, padedant reginiam ir nesibaigiančiam paviršutiniškos informacijos srautui“. Ir nežiūrint į tai, kad mus nugali smegenų plovimo specialistai, mes, tauta, praradome savo dorovinius orientyrus.

Mes pavirtome silpnais, bailiais, agresyviai nusiteikusiais ir patikliais žmonėmis, turinčiais tas savybes, kurias visada smerkėme kituose žmonėse. „Kultūrinės paradigmos pasikitimas“, kurį sukūrė Tavistokas, galiausiai užvaldė mus. Neapsigaukime dėl šio karo reikšmės: mes įžengiame į globalinių cezarių erą.

Slaptų organizacijų, Bilderbergo klubo ir pogrindinių galios centrų veikla, susijusi su apgalvota žmonių įpročių kontrole – visa tai yra manipuliacijos žmonėmis pasireiškimai. Manipuliacijos, kurios tikslas sukurti pasaulinę vyriausybę, kuri atsakinga tik pati prieš save. Čia yra ts dalykas, prieš kurį mes turime pasiaukojamai kovoti, jeigu nenorime pakartoti ne tokios jau tolimos praeities klaidas. Galutinis Bilderbergo tikslas yra įkūrimas pasaulinės totalitarinės vyriausybės, universalios religijos, kurioje derės katalikybei būdingas pompastiškumas ir niu eidžo retorika; globalinės pasaulinės rinkos be barjerų, kuriuos stato demokratinės vyriausybės, jaučiančios atsakomybę prieš rinkėjus sukūrimas; bus imtasi visos eilės priemonių apsaugoti gyvybei ir socialiniam turtui, sukurti pasauliui, apgyvendintam atbukusių, budrumą praradusių, demoralizuotų gyventojų, kurie bus kontroliuojami prie kompiuterių prijungtais čipais, pasaulio vyriausybei priklausančia vieninga pasauline armija, ekonomiškai valdomi pasaulinio banko per vieningą globalią valiutą.

Kaip priversti žmones prisitaikyti prie globalinių finansinių ir ekonominių reikalavimų? Sprendimas įžvelgiamas totalitarizme ir jo globalinio karo koncepte, nesveikame pasirinkime nestabilumo naudai (masinė kultūra, tušti vaizdiniai, įžymybės – visa tai, ką demoralizuoti gyventojai savanoriškai praryja pagal valią fanatikų, kurie niekam neatsakingi ir siekia absoliučios valdžios, žemindami šiuolaikinio žmogaus orumą per manipuliavimo ir smegenų plovimo mechanizmus).

Bendromis Bilderbergo klubo, Tarptautinių santykių tarybos, Tavistoko ir jų mokslininkų, psichologų, sociologų, niu eidžo ideologų, mistikų, antropologų ir fašistų pastangomis artinasi naujosios Romos imperijos sukūrimas.

Visa tai pradėjo Edvardas Berneisas ir Volteris Lipmanas. Pratęsė Gelapas ir Jenkelovičius. Vėliau juos parėmė Rizas ir Adorno, Oldosas Hakslis ir Velsas, Emeris ir Tristas, kurie padėjo plisti narkotikų kultūrai ir Vandenio sąmokslui. Naujoji era, kuri pakeis seną kultūrą, pasižymės tuo, kad žmogus tenkinsis tik menkučiu trupiniu laisvės. Tokiu būdu galima bus lengvai pasiekti žmonių degradacijos, iki pat pavertimo banda, atėmus iš jų tai, kas skiria žmogų nuo gyvulio – protą (7).

Vandenio sąmokslas buvo protestas prieš vaizduotę, originalumą, mokslą ir laisvę – žodžiu, pieš pačią žmogišką sąmonę. Kaip filosofinė tėkmė, šis sąmokslas ir postindustrinio pasaulio projektas tampriai susijęs su bandymais reformuoti Britų imperiją ir įamžinti ją kaip pasaulinę valstybę Velso dvasia, kurioje būtų atsikratyta praeities liekanų, siekiant nulinio ekonominio augimo ir išauginant naują gyventojų tipą, reikalingą šiai postcivilizacinei epochai. Daugelis šio projekto šalininkų išties dirbo Ost Indijos kompanijoms.

Naujoji era bus tamsos era. Ji reikš priešlaikinę mirtį daugiau kaip pusei gyventojų ir laipsnišką pagrindinių žmonijos pasiekimų užmiršimą. Tai ta totalitarinė naujosios pasaulinės vyriausybės ideologija, kuri nusprendė valdyti pasaulį, net jeigu teks peržengti per mūsų lavonus. Politika – ne vienintelė sfera, kurioje, kaip išsireiškė istorikas Polas Džonsonas, „už intelektą reikia kovoti“. Daugiau kaip prieš pusę šimtmečio ispanų filosofas Chosė Ortega i Gasetas tvirtino: „Paprastas šiuolaikinės civilizacijos išsaugojimo procesas yra nepaprastai sudėtingas ir reikalauja didžiulių pastangų“. Kodėl reikia ginti mūsų civilizaciją? Kodėl režimas, grįstas laisve, yra geresnis už tironiją, kuri išplito didžiojoje planetos dalyje? kai kam atsakymai į šiuos klausimus yra akivaizdūs, bet daugumai žmonių – ne.

Kaip sako Harlis Šlangeris, „panirimas į klasikinę kultūrą skatina universalios istorijos suvokimą ir mokėjimą pasimokyti iš praeities. Jis paruošia tave aktyviai pilietinei pozicijai. Tragedijos, klasikinės kultūros pavyzdžiu jis pademonstruoja, kad katastrofa nėra neišvengiama ir egzistuoja kelias, leidžiantis jos išvengti.“ Drįstu teigti, kad laisvasis pasaulis dar nepasakė savo paskutinio žodžio.

PAAIŠKINIMAI:

1. Ratgerso universiteto anglų kalbos ir filmografijos dėstytojas, Valstybinio Niujorko valstijos universiteto humanitarinių mokslų instituto vadovas.

2. Kaip pasakė Jozefas Šumpeteris, XX amžiaus pirmosios pusės austrų ekonomistas, „demokratija nereiškia, kad valdo tiesiogiai liaudis. Demokratija reiškia tik tai, kad liaudis turi galimybę priimti ar nepriimti tuos žmones, kurie turi ją valdyti“.

3. Helas Bekeris, „The Futures Group“ (privatus smegenų trestas, kuris specializuojasi interfeisų naudojime kompanijų vadovų ir politinių lyderių psichologinėse manipuliacijose), 1981 metais viename interviu pasakė štai ką: „Mes esame kelyje į Orvelo visuomenę, bet Orvelas savo „1984″ padarė vieną klaidą. Didžiąjam Broliui nereikia pastoviai į tave žiūrėti, jeigu tu pastoviai žiūri į jį“.

4. Vizualinis paveikslas, kaip taisyklė, deaktyvuoja nervų sistemos funkcijas, susijusias su intelektu. Smegenų plovimo specialistas Fredas Emeris pabrėžė tai savo darbe „Mes ateityje“. Protui reikalinga aukšta disciplina ir koncentracija, o įspūdžiai yra žymiai paprastesni. Mąstymas tiesiog užpuola žiūrovą, reikalaudamas jo pritarimo arba nepritarimo; įspūdžiai gi gali jį užvaldyti, patraukti, nereikalaudami jokio protinės energijos eikvojimo. Įspūdžius žmogus gali gauti be būtinybės mąstyti linijiniu ir struktūriniu būdu.

5. „Daktaras Vertamas, kuris nepritaria klasikinei Froido pasekėjų nuomonei, teigiančiai, kad vaiko asmenybė formuojasi laikotarpyje nuo 3 iki 5 metų amžiaus, sakė, kad esminis žmogaus individualumo pagrindas – tai jo moralinė sąžinė, kuri susiformuoja sąveikaujant vaikui su visuomene. Čia yra tai, ko mokomasi,o kad išmoktum, reikia sugebėti mąstyti“ (Vulfas „Smegenų plovimas: Kaip britai naudoja žiniasklaidą masiniam psichologiniam karui“, „American Almanac“, 1997 gegužės 5).

6. 1981 metais viename „Pasaulinės ateities draugijos“ renginyje Tonis Lencas, Pensilvanijos universiteto retorikos dėstytojas, straipsnyje „Priemonė – tai beprotybė“, pastebėjo, kad „leisdami, kad mums darytų poveikį neaiškios, bet galingos TV iliuzijos, mes einame link tam tikros kolektyvinės beprotybės, kuri gali turėti siaubingas pasekmes nacijos ateičiai… Gali būti, kad mes pradėjome matyti dalykus, kurie neegzistuoja realybėje, suteikdami kažkam kitam galią kurti už mus tas iliuzijas. Perspektyva kelia siaubą ir, turint galvoje mūsų kultūrinį paveldą, mes turėjome išmokti šią pamoką“.

7. 50 metų Tavistoko institutas grūmėsi už tai, kad sugriautų proto viešpatavimą, nes tai leistų jam pažeminti žmogų iki lengvai kontroliuojamo gyvulio lygio.

Ištrauka iš knygos „BILDERBERGO KLUBO PASLAPTYS“

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą