Motinos vaizdinio diskreditacija šiuolaikinėje masinėje kultūroje

Vienoje konferencijoje, kurioje kalba ėjo apie vaikų psichikos žalojimą masinės kultūros priemonėmis, savo ataskaitą psichologai pailiustravo skaidrėmis iš kompiuterinių žaidimų. Tačiau žmonės pasipiktino jau po trečios skaidrės – neišlaikė to siaubo, kurį jiems bandė įteigti stambiu planu demonstruojami demoniški personažai.

Ataskaitos autoriai pažymėjo, kad vaikai, masiškai žaidžiantys kompiuterinius žaidimus, ir tuos vaizdus ne po kelias sekundes, kaip konferencijos dalyviai, o po kelias valandas iš eilės. Tuos pačius vaizdus šiandien galima pamatyti ir televizoriuje.

NIŪRUS BLOGIO ŽAVESYS

Psichologai parodė be viso kito „puolusio angelo“, moteriškos lyties nelabosios – apnuogintos moters su sparnais už nugaros ir ragais ant galvos, paveikslą. Atstumiantis pavidalas buvo sukurtas madingu fentezi stiliumi. Nesunku įsivaizduoti, kad paaugliams jis gali pasirodyti patrauklus ir netgi gražus. Ne iš karto, savaime suprantama. O tik po to, kai bus sulaužytas apsauginis psichikos barjeras. Tas pats, kuris neleidžia suaugusiems ilgai žvelgti į ekraną.

Šiuolaikinėje kultūroje naudojama daug metodų, priverčiančių žmogų žavėtis blogiu. Tuo tikslu, pavyzdžiui, baisūs momentai filmuose pateikiami su humoru. Tada paaugliams kyla dvejopa reakcija – ir baisu, ir linksma. O jei piktadarys kompiuterio monitoriuje staiga atliks kažkokį gerą poelgį, tai kai kurie žiūrovai apskritai nustos jį laikyti neigiamu.

Apie tai, kas vyksta tokiais atvejais su žmogaus psichika, rašė žymus psichologas Erichas Noimanas: „Mes kalbame, kad asmenybė yra dvilypė, kai joje vienu ir tuo pačiu metu veikia teigiama ir neigiama kryptys, meilė ir neapykanta vienam ir tam pačiam objektui… Sąmonė sutrinka ir susipainioja ir sulaukiama afekto reakcijos…“ Kitaip sakant, protas pasuoja ir žmogų užplūsta grynos emocijos ir nuogi instinktai.

MAMOS VAIZDINYS – GENETINĖS PROGRAMOS DALIS

8-9 dešimtmetyje susiformavo prisirišimo teorija (M. Einsvortas, Dž. Boulbis), pagal kurią santykis su motina per pirmuosius vaiko gyvenimo metus nulemia tolimesnę jo psichinio ir asmeninio vystymosi eigą. Patys geriausi yra santykiai, kai motina mažyliui demonstruoja švelnumą, rūpestį ir supratimą.

O jeigu motina isterikuoja, yra nenuspėjama ar svetima, ryšys su vaiku išsikreipia ir vaikams prasideda elgesio ar net psichikos sutrikimai. Esama nuomonės, kad vaikui genetiškai užprogramuotas ne tik prisirišimas prie motinos, kaip prie pačios artimiausios pasaulyje būtybės, bet ir tam tikras moters vaizdinys. Būtent toks, kuris sukelia mažyliui ramybės ir saugumo jausmą. Be to, augant vaikui šis vaizdinys nesikeičia.

Motina, maitintoja, prižiūrinti kūdikį, turi būti geraširdė, rami, nuolaidi, švelni, geranoriška vaiko atžvilgiu – teigia psichologai. Netgi jos išvaizda: putli krūtinė, švelnios rankos, draugiška šypsena, motinos pieno kvapas – visa tai kelia mažyliui pasitikėjimo ir saugumo jausmą.

O jeigu mamos vaizdas ir jos elgesys neatitinka šio standarto, mažylis jaučia nerimą ir pavojaus jausmą. Prasideda programos sutrikimai. Kūdikio amžiuje tam pakanka kartais visiškai nereikšmingų detalių. Pavyzdžiui, mama kvepia tabaku, o ne natūraliu moters kvapu. Arba pas ją grubus balsas ir staigūs judesiai. Be to, nuo pirmųjų gyvenimo mėnesių vaikas gyvena konkrečioje kultūrinėje aplinkoje ir visa siela sugeria tą „kultūros kvapą“. O moters vaizdinys – vienas iš esminių bet kurios kultūros vaizdinių.

Vaiko sąmonėje vienas kitą uždengia trys sluoksniai: genetiškai užprogramuotas požiūris, kokia turi būti mama, jo nuosavos mamos vaizdinys ir tie motinų vaizdiniai, kuriuos transliuoja kultūra. Didžiausią psichologinį komfortą vaikas jaus tada, kai nebus jokių prieštaravimų tarp šių trijų „paveiksliukų“.

MOTINOS VAIZDINYS IR PENKTASIS PRIESAKAS

Konstrukcija gali susvyruoti netgi jei su realia mama viskas gerai, o štai „trečiasis paveiksliukas“, susijęs su kultūra, prieštarauja pirminiam užprogramuotam motinos vaizdiniui. Širdis protestuoja, matydama tą neatitikimą ir akivaizdų melą. Motinos vaizdinio diskreditacija šiuolaikinėje kultūroje tikslingai naikina tradicinį požiūrį į gėrį ir blogį ir į visa tai labai liguistai reaguoja vaiko sąmonė.

Netgi kai šeimoje sudarytos pačios palankiausios sąlygos, vaikas, žiūrintis animacinį filmą, kuriame mama vaizduojama kvaila, nerangia, sukarikatūrinta – nevalingai pradeda jausti nepagarbą. „Tu šlapia višta!“ – šaukia penkiametis berniūkštis mamai, kuri drįso jam kažkuo neįtikti. Stiprių keiksmažodžių jis kol kas neišmoko, užtat mėgstamų filmukų leksikonas ir herojų elgesio maniera jau įsisavinta.

Palyginti neseniai, 10 dešimtmečio viduryje, tokių dalykų beveik nebūta. O jeigu būta, tai pasitarnavo kaip nerimą keliantis simptomas, liudijantis, kad vaiką reikia parodyti psichiatrui. Nes netgi baisiausiai įpykusiems, tačiau psichiškai normaliems vaikams net į galvą nešaudavo šitaip elgtis su mama. To, ką šiandien girdi savo adresu daugelio paauglių mamos, geriau necituoti. Tie, kuriems įdomu, gali pažvejoti pavyzdžių internete, kur aptarinėjami „išsigimėliai tėvai“ ir t.t.

Ant to paties malūno vandenį lieja ir pastoviai eskaluojama masinėje kultūroje ir informacijoje blogų, neatsakingų, o kartais ir nusikalstamų motinų tema. Vos ne kas savaitę, o gal ir dažniau žiniasklaida įdrebia į eterį eilinį širdį draskantį siužetą. „Siaubingos motinos“ paveikslas tiesiog tvyro ore. O tai irgi, savaime aišku, prisideda prie motinų prestižo naikinimo.

GRUBI SEKSUALIZACIJA

Situaciją komplikuoja dar ir tai, kad moters paveikslas šiuolaikinėje visuomenėje yra grubiai seksualizuotas. Pakanka pasižiūrėti bent jau reklamą su atitinkamos rūšies moterimis, o tas reklamas norom nenorom mato visi mažyliai nuo ankstyviausio amžiaus. O juk vaikams suaugusios moters vaizdinys yra glaudžiai susijęs su mamos vaizdiniu. Ir moteriško orumo trypimas, kurio taip gausu televizijoje, negali neatsiliepti vaikų bei paauglių (visų pirma berniukų) santykiams su moterimis apskritai ir mamomis konkrečiai.

Nepažindami gyvenimo, vaikai it kempinės sugeria įspūdžius, kuriuos pateikia jiems aplinkinis pasaulis ir laiko visa tai absoliučiai normaliais dalykais.

KAME KONFLIKTAS?

Susiformuoja konfliktas: sąmonė kalba viena, vidinis balsas (sąžinė) – kita. O kadangi aplinkos spaudimas šiandien itin galingas, juk masinė kultūra – tai ne tik terminas, o išties masinė gamyba produkcijos, naikinančios tradicines vertybes, tai sąmonės lygmenyje dauguma vaikų nepajėgia tam priešintis. Sąmonė gali būti užkrėsta kvapą gniaužiančiu siužetu, apgauta melagingu grožiu, išmušta iš vėžių. Ji gali pasiduoti bandos instinktui – visi tai turi, žiūri, klausosi, o kuo aš blogesnis?

Kuo toliau sąmonė išklysta iš teisingo kelio, tuo labiau nerimauja sąžinė. Vadinasi, tuo smarkiau ją reikia slopinti. Iš čia – puolimas prieš tėvus, visų pirma prieš motinas, kadangi motinos širdis labiau susijusi su vaiku ir juo rūpinasi ir mamos dažniau už kitus artimuosius stengiasi apsaugoti vaikus nuo pavojų draudimais.

Tačiau maištaujančiai prieš sąžinę sąmonei tenka kariauti dviem frontais: kautis dar ir su nuosava genetine atmintimi, kuri įrodinėja, kad kelias, kuriuo siūlo eiti masinė kultūra, yra mirtinai pavojingas. Dėl to agresija ir grubumas pas dabartinius vaikus – tai nesąmoningas maištas prieš šėtonišką pasaulio vaizdinį, kurį bruka į sąmonę masinė kultūra. Kitaip sunku paaiškinti, kodėl vaikai ir paaugliai ne šiaip susitaiko su suaugusių draudimais, kai įsitikina jų tvirtumu, bet ir daro tai su džiaugsmu.

Ne kartą teko stebėti kaip mokiniai, apimti kažkokios nepakaltinamos būsenos dėl priklausomybės nuo kompiuterinių žaidimų, pasirengę suplėšyti į gabalus mamą, kuri nedrąsiai mėgina apriboti žaidimų laiką, staigiai pasikeičia į gerąją pusę, kai sukaupusios ryžto mamos ryžtingai atkerta juos nuo kompiuterio. O juk dar visai neseniai jie keikė motiną paskutiniais žodžiais ir grasino pabėgti iš namų.

MOTINOS ATSTŪMIMAS – PATOLOGIJA

Kai prisirišimas prie motinos formuojasi klaidingai, mažylis nesijaučia apsaugotas ir tai daro blogą įtaką jo psichikai. Vaikai gali jausti didelį nerimą, baimes, jie neretai tampa isteriškais manipuliatoriais, demonstruoja agresiją, stengiasi pritraukti į save dėmesį arba, atvirkščiai, slepiasi savo kiaute, tampa baikščiais ir uždarais. Negalima būtų teigti, kad tai rimta patologija. Parodžius tokį vaiką psichiatrui, pastarasis greičiausiai nesuras nieko įdomaus savo profesijai ir patars kreiptis į psichologą.

O štai kada mažas vaikas atstumia motiną, psichiatrui pats laikas sunerimti. Esmė čia tame, kad toks grubus prisirišimo fenomeno pažeidimas būdingas šizofrenijai arba ankstyvajam vaikiškam autizmui. Vaikų psichiatrijoje taikomas toks testas. Jis naudojamas, kai vaikas jaučia didelį nerimą ir kai būtina suprasti: ar pas jį vystosi šizofrenija, ar tai viso labo neurotinė reakcija? Vaikui pasiūloma įsivaizduoti tam tikrą kritišką situaciją: kažkas skriaudžia jo mamą arba priešai užpuolė tėvynę. Ir vaikas turi pasakyti, į kieno jis stos pusę.

Jeigu kompensaciniai mechanizmai nepažeisti, vaikas jaudinsis dėl artimųjų, pasakys, kad gins mamą ir eis kariauti už tėvynę. Jis ir pats blogai nepasisakys prieš motiną, ir kitiems neleis to daryti. Jeigu tokį testą atliksime su vaiku, kuris pasižymi gilesne patologija, gausime visiškai kitus rezultatus. Šizofrenikas, atstumiantis artimuosius, testo metu stos į priešo motinos skriaudėjų pusę.

Negatyvus mažo vaiko požiūris į motiną – labai pavojingas simptomas, kuris gali byloti apie gilią patologiją, apie rimtus psichinius sutrikimus. Bet juk tada gaunasi, kad motinos vaizdinio iškraipymas šiuolaikinėje kultūroje skatina patologiją! Gaunasi, kad visa tai – kelias į masinę šizofreniją!

Be bazinių mūsų kultūrai vaizdinių, tokių kaip teigiamas motinos vaizdinys, jokia kultūra egzistuoti negali. O kultūros griūtis neišvengiamai sunaikina visuomenę ir žmonių psichiką. Tikėsimės, kad pagaliau bus suprastas „motinų klausimas“. Ir, žinoma, reikia patiems kuo aktyviau užpildyti kultūros erdvę.

Ar daug eilėraščių apie mamą šiandien žino mūsų vaikai? O dainelių? O pasakų ir pasakojimų? O istorinių pavyzdžių? Motinystės tema neišsemiama ir nuostabi dėl to, kad tai – pats gyvenimas. Pradėję vaikytis Barbių, mes galiausiai panirsime į beprotybės tamsą.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!