2005-2006 metų sandūra pasižymėjo ištisa serija triukšmingų mokslinių skandalų. Žymūs mokslininkai buvo sučiupti už rankos, juos kaltina faktų ir irodymų manipuliavimu ir kitomis panašaus pobūdžio nuodėmėmis.
Skaitydami susižavėjimo kupinus straipsnius apie eilines mokslo pergales, nepagalvojame, kad mus gali apmulkinti miklūs perėjūnai, kuriems moksliniai laipsniai ir vardai tėra tik priedanga jų anaiptol ne patiems kilniausiems tikslams.
Tame nėra nieko stebėtino: šiuolaikinis mokslas jau seniai liovėsi būti elito užsiėmimu, kai šioje sferoje darbavosi keli tūkstančiai pasiaukojančių talentų. Šiandien moksliniais tyrimais užsiima milijonai puikiai išsilavinusių ir padoriai apmokamų specialistų. Greitos šlovės, grantų ir prestižinių premijų vaikymasis veda į tai, kad kai kurie mokslininkai vietoje to, kad darytų pasauliui naudą nešančius atradimus, sukelia didžiausius skandalus, kaip kad pseudo mokslinių machinacijų autoriai.
Pavyzdžių toli ieškoti nereikia.
ATRADIMAI KAIP APGAULĖ
Nemažai mokslinių atradimų šiandien kelia labai daug klausimų, tačiau apgaulės fakto šimtu procentų įrodyti nepavyksta. Apgaulėmis užsiima ir itin aukštos klasės tyrinėtojai, neretai netgi pripažinti genijai, o ką jau kalbėti apie paprastus mirtinguosius. Tačiau ši šešėlinė mokslo istorijos pusė nelabai afišuojama, nors ir egzistuoja, kaip rašo Washington Profile.
Tarkime, aštuntame dešimtmetyje Meksikoje buvo aptikti, o paskui ir paskelbti tekstai, kuriuos, kaip buvo skelbiama, sukūrė majų civilizacija. Žinomas mokslininkas, 1965 metų Nobelio laureatas fizikos srityje Ričardas Feinmanas, kuris taip pat užsiėmė majų hieroglifų vertimu (jis vertė tos civilizacijos astronominius traktatus), išanalizavęs tuos tekstus (tiksliau, išanalizavęs juose esančius astronominius duomenis), padarė išvadą, kad tai falsifikacija. Tačiau tiksliai to įrodyti nepavyko, mat išliko labai nedaug knygų, kurias sukūrė majai, dėl to esama tikimybės, kad tuos tekstus sukūrė paprasčiausi mažaraščiai senovės indėnai.
1884 metais Delavero valstijoje archeologas Haraldas Kresonas aptiko senovinį pakabutį. Jis buvo padarytas iš jūsų kriauklės, ant kurios buvo pavaizduotas mamutas. Pakabutis leido padaryti dvi sensacingas išvadas: pirma – mamutai persikėlė į Šiaurės Ameriką iš Sibiro drauge su kitais Amerikos kontinento gyventojais, o antra – Šiaurės Amerikos mamutai praktiškai išgyveno vos ne iki mūsų laikų.
Šitos teorijos išgyveno iki 1988 metų, kai istorikas Džeimsas Grifinas paskelbė žurnale American Antiquity straipsnį, kuriame įrodinėjo, kad pakabutis yra falsifikuotas. Jis tvirtino, kad, pirma, Kresonas buvo mažai žinomas archeologų tarpe iki atradimo, antra – daugelis archeologų iš pat pradžių įtariai žvelgė į Kresono radinį, trečia – nežiūrint į tai, kad kriauklė akivaizdžiai buvo vietinės kilmės, tai nieko neįrodo, ketvirta – graviruotas mamutas buvo beveik tiksli kopija mamuto, aptikto Europoje ir t.t. Radioaktyviosios anglies analizė parodė, kad kriauklė išvydo pasaulį maždaug prieš 1500-110 metų. Teoriškai mamutai iš tiesų galėjo gyventi užsislėpę kur nors Šiaurės Amerikos platybėse toje epochoje, tačiau jokių jų liekanų iki šiol aptikti nepavyko.
2005 metų gruodžio pabaigoje Seulo nacionalinio universiteto veterinarijos mokslų profesorių Vu Suk Hvaną apkaltino sąmoninga falsifikacija, susijusia su žmogaus embrionų kamieninių ląstelių klonavimo eksperimentų rezultatais, dar jį apkaltino darbo su donorais taisyklių pažeidimais, nesąžiningu valstybinių lėšų panaudojimu ir visa puokšte nukrypimų nuo mokslinės etikos ir teisinių normų principų. Skandalas pasiekė apogėjų 2006 metų sausio pradžioje, kai universiteto vadovybės sudaryta komisija iš esmės patvirtino tų kaltinimų teisingumą. Praėjus mėnesiui, Hvaną nušalino nuo pareigų iki tyrimo pabaigos, o kovo viduryje Korėjos molekulinės ir ląstelių biologijos Draugija pašalino jį iš savo gretų. Hvano byla užsiėmė prokuratūros tyrėjai. Kovo pradžioje prokuratūra pareiškė, kad Hvanas prisipažino, davęs vienam savo asistentui nurodymą modifikuoti kelias paprastų somatinių ląstelių linijas, kad jas galima būtų pateikti kaip klonuotas kamienines ląsteles. Negalima atmesti, kad Hvano byla gali baigtis kalėjimu. Kovo 16 dieną Pietų Korėjos Sveikatos apsaugos ministerija anuliavo Hvano licenciją, leidžiančią atlikti eksperimentus su embrionų kamieninėmis ląstelėmis.
2006 sausio pradžioje paaiškėjo, kad norvegų onkologas Ionas Sudbo sugalvojo beveik tūkstantį fiktyvių ligos istorijų, kad jomis pagrįstų savo išvadas apie galimą gerklės vėžio gydymą nesteroidiniais priešuždegiminiais preparatais (straipsnį apie tai jis 2005 metais paskelbė rimtame britų medicinos žurnale Lancet).
Maždaug tuo pat metu prasidėjo nemalonumai Stefanui Vilichui, Berlyno Socialinės medicinos instituto direktoriui. Vilichą apkaltino tuo, kad jis sąmoningai manipuliavo klinikinių tyrimų duomenimis, siekdamas įrodyti, kad didelis triukšmas smarkiai padidina širdies veiklos sutrikimų tikimybę.
2006 kovo pradžioje britų žurnalo Nature redakcija paskelbė rimtai abejojanti amerikiečių branduolinės fizikos specialisto Ruzi Taleijarchano (Rusi Taleyarkhan) pretenzijų pagrįstumu. Mokslininkas kelis metus tvirtino, kad stebėjo termobranduolines reakcijas, kurias sukelia garso smūginės bangos. Perdju (Purdue) universitetas, kuriame dabar dirba šis mokslininkas, kol kas nepradėjo formalaus tyrimo, tačiau tučtuojau pareiškė, kad reikalas perduodamas ekspertų komisijai nagrinėti.
2006 metų kovo viduryje Ijenas Vilmutas (Ian Wilmut), kuris laikomas pirmojo pasaulyje klonuoto gyvūno – avytės Doli – kūrėju, pripažino, kad jo vaidmuo šiame atradime smarkiai perdėtas.
Iš esmės, tai čia nieko naujo. Mokslas jau seniai pavirto sritimi, kurioje darbuojasi milijonai gerai apmokytų ir padoriai apmokamų specialistų, kuriems būdingos visos žmogiškos silpnybės ir kurie, be viso kito, darbuojasi žiaurios konkurencijos sąlygomis. Tikėtis iš visų jų krištolinio sąžiningumo ir absoliučios profesionalios atsakomybės būtų pernelyg optimistiška.
2005 metų birželį daugiau kaip trečdalis Minesotos universiteto atliktos masinės mokslo darbuotojų iš biomedicinos sferos apklausos dalyvių prisipažino, kad jiems buvo tekę pažeisti mokslo etiką, neretai tie pažeidimai buvo tokie rimti kaip eksperimentų rezultatų falsifikavimas. Jeigu šie skaičiai yra tipiški, tai tik stebėtis bereikia, kad taip retai nugriaudi rimti skandalai dėl mokslinių aferų. 1988 metais amerikiečių sociologė Patricija Vulf suskaičiavo 26 tokius atvejus, nutikusius Amerikos moksliniuose centruose 1980-1987 metais. Įdomu, kad visi jie, išskyrus keturis, buvo susiję su medicina, farmakologija ir gretutinėmis disciplinomis.
Tiesa, kartais tokie konfūzai pasipila serijomis. 1981 metų kovo mėnesį vienas iš Mokslo ir Technologijų komiteto (Committee on Science and Technology) prie JAV Kongreso atstovų rūmų (House of Representatives) pakomitečių surengė specialų posėdį dėl netikėtai padažnėjusių mokslinių apgaulių atvejų. Pakomitečiui vadovavo Albertas Goras, tuomet dar ne senatorius ir, juo labiau, ne viceprezidentas, o viso labo pradedantysis kongresmenas. Žymiausio to laikmečio skandalo herojumi tapo kardiologas Džonas Darsis (John Darsee), kuris prifarširavo falsifikuotais duomenimis daugiau kaip šimtą mokslinių straipsnių. Darsis darbavosi anaiptol ne kokiame nors provincijos koledže, o dviejuose žymiausiuose universitetuose – iš pradžių Emoryje (Emory University), o paskui Harvarde.
Šio dešimtmečio pradžioje visame pasaulyje žinomos Bell korporacijos laboratorijos darbuotojai apstulbino pasaulį melagingais pranešimais apie molekulės dydžio tranzistorių sukūrimą. Straipsnius apie tai jie paskelbė tokiuose elitiniuose mokslo9 leidiniuose kaip Science ir Nature.
Yra pavyzdžių, kai kovotojai už sąžiningumą moksle patirdavo fiasko. Amerikoje plačiai pagarsėjo „Baltimorės skandalas“. Į jį įsipainiojo žinomi mokslininkai Tereza Imaniši Kari (Thereza Imanishi-Kari) ir Nobelio laureatas Deividas Baltimoras (David Baltimore), stambaus mokslinių tyrimų instituto vadovas, kuris rengėsi tapti Rokfelerio universiteto prezidentu. Tyrinėtojai ištyrė imuninės sistemos darbo principus. Viena iš Imaniši Kari laboratorijos darbuotojų – Margo O’Tul (Margot O’Toole) – atkreipė dėmesį į tai, kad kai kurių Imaniši Kari bandymų rezultatai prieštarauja tyrimo išvadoms. Atlikusi darbą savarankiškai, O’Tul irgi gavo „prieštaraujančius“ rezultatus, tačiau Imaniši Kari juos atmetė. Tada O’Tul kreipėsi į Masečiusetso Technologijos instituto ir Tafto universiteto, kur dirbo jos viršininkė, vadovybę. Buvo atliktas nepriklausomas tyrimas, kuris patvirtino O’Tul išvadas. Baltimoras ir Imaniši Kari buvo nušalinti nuo darbo. Tačiau jų juristai atakavo ir tyrėjus, ir pačią O’Tul, apkaltinę juos šališkumu ir etikos taisyklių pažeidimu. Nagrinėjimas tęsėsi beveik dešimt metų. Galiausiai O’Tul gavo darbą kitame tyrimų institute, Imaniši Kari atgavo pareigas Tafto universitete, o Baltimoras ėmė vadovauti Kalifornijos Technologijos institutui.
Manipuliavimas moksliniais duomenimis būdingas ne tik mokslininkams, bet ir politikams. 2004 metais žinoma organizacija Sunerimusių mokslininkų sąjunga (Union of Concerned Scientists) paskelbė ataskaitą, kurioje buvo tvirtinama, kad Džordžo Bušo administracija sistemingai manipuliuoja moksliniais duomenimis, kad galėtų pagrįsti savo politiką. Po ataskaita pasirašė 12 Nobelio laureatų. Autoriai įrodinėjo, kad, pirma, JAV administracija naudoja valstybinį mokslo finansavimą savais ideologiniais ir politiniais tikslais, o antra – skiria į valstybines organizacijas, užsiimančias mokslu, žmones, remdamasi jų politinėmis pažiūromis, o ne moksliniu autoritetu. Dėl ko administracija grindė savo sprendimus, susijusius su globaliniu atšilimu, aplinkos užterštumu gyvsidabriu, miškų kirtimu ir kitais klausimais, sufalsifikuotais duomenimis. Ataskaitoje buvo pateikti ir kiti valstybės ir mokslo santykių pavyzdžiai. Pavyzdžiui, valstybinis Nacionalinis vėžio institutas (National Cancer Institute), įsiteikdamas JAV administracijoje dirbantiems konservatoriams, patalpino savo tinklapyje pranešimą, kad abortai skatina onkologinius susirgimus. Administracija kategoriškai paneigė visus tuos kaltinimus.
TITANŲ DARBAI
Ir praeityje ne visi mokslininkai pasižymėjo krištoliniu sąžiningumu. Dar daugiau – apgaulių griebdavosi ir ekstra klasės tyrėjai, neretai netgi pripažinti genijai. Šita šešėlinė mokslo istorijos pusė nelabai afišuojama, bet ji egzistuoja.
Horacijus Džadsonas (Horace Freeland Judson), tyrimo „Didžiosios išdavystės: Apgaulė moksle“ (The Great Betrayal: Fraud in Science) autorius pateikia įrodymus, kad nepatikimus faktus publikavo netgi tokie gigantai kaip Izaokas Niutonas ir Robertas Milikenas, kuris 1922 metais gavo Nobelio fizikos premiją už darbus, susijusius su elementariojo elektros krūvio nustatymu ir fotoefekto tyrimais. Nors dalinis nesąžiningumas ir nepadarė įtakos tų tyrimų kokybei ir reikšmei.
Gregoras Mendelis. Gamtos tyrinėtojas ir vienuolyno vadovas Gregoras Mendelis – mokslo apie paveldimumą kūrėjas. XIX amžiaus viduryje jis vykdė plataus masto tyrimus hibridizuodamas žirnius. Mendelis pirmasis išaiškino paveldimumo faktorių dėsningumus, tačiau šiandien Mendelio darbų tyrinėtojai atkreipia dėmesį į tai, kad jo darbuose eksperimentų rezultatai yra pernelyg nepriekaištingi. Iš visko sprendžiant, Mendelis neužsiėmė moksliniu sukčiavimu, jis paprasčiausiai laiku nutraukdavo eksperimentus tais momentais, kai gaudavo jį patenkinusius rezultatus.
Zigmundas Froidas. Jo kūrybą ilgus metus tyręs, daug mokslinių premijų gavęs Judžinas Malouvas (Eugene F. Mallove) išleido knygą „Froido klaidos ir sukčiavimai“ (The Faults and Frauds of Freud), kurioje pateikė įrodymus, kad psichoanalizės teorijos kūrėjas fabrikavo įrodymus.
Malouvo nuomone, Froido teorija pagrįsta šešiomis pagrindinėmis šešių žmonių principinėmis istorijomis. Su tais žmonėmis Froidas ilgą laiką dirbo kaip gydytojas. Tačiau archyvų analizė parodė, kad vienas iš pacientų liovėsi lankytis pas Froidą po trijų mėnesių nuo terapijos pradžios, o du pacientai apskritai niekad neturėjo reikalų su Froidu. Iš trijų likusių, tiktai vienas pasidalino su Froidu savo pasąmoningomis baimėmis. Kitaip sakant, psichoanalizės kūrėjas pagrindė savo teoriją tik vieno žmogaus pasakojimais. Malouvas mano, kad Froidas leidosi į falsifikacijas, kadangi manė, jog psichoanalizės neįmanoma išmokti iš knygų – psichoanalizės specialistas privalo savarankiškai analizuoti žmonių elgesį.
Ernstas Hekelis. Žinomas vokiečių biologas ir filosofas Ernstas Hekelis, nuoširdus Darvino pasekėjas, 1866 metais atrado taip vadinamą „bioenergetikos dėsnį“, pagal kurį individualus žmogaus vystymasis supaprastinta forma atkartoja visas žmonijos evoliucijos stadijas. Kitaip sakant, žmogaus embrionas, vystydamasis, pereina žuvies, roplio ir kitas stadijas. Kaip įrodymą, Hekelis pateikė atitinkamus embrionų paveiksliukus. Falsifikacija buvo demaskuota jo kolegų, kurie pateikė Hekelio bylą universiteto teismui. Hekelis pripažino, kad „pripiešė“ reikalingas detales. Šeštame XX amžiaus dešimtmetyje buvo galutinai įrodyta, kad netgi pačiose ankstyviausiose vystymosi stadijose žmogaus embrionas nėra panašus į žuvį, roplį ar paukštį.
Rene Blondlo. XX amžiaus pradžioje žinomas prancūzų fizikas, Prancūzijos mokslų akademijos narys korespondentas Rene Blondlo pranešė atradęs N spindulius (pagal analogiją su X spinduliais (rentgeno). N raidė – tai iš miesto Nansi, kuriame Blondlo dirbo, pavadinimo). Tuos spindulius neva skleidžia visos materijos rūšys, išskyrus žalius medžius ir kai kuriuos metalus. N spinduliai prasiskverbdavo per rūkomąjį popierių ir platinos plokšteles, tačiau akmuo buvo jiems neįveikiamas. Blondlo pelnė didžio atradėjo laurus. Laikotarpyje tarp 1903 ir 1906 metų maždaug 120 prancūzų mokslininkų paskelbė apie tris šimtus mokslinių straipsnių, kuriuose analizavo ir aiškino N spindulių fenomeną. Pats Blondlo paskelbė 26 straipsnius ir knygas.
Tačiau jis turėjo akivaizdžių problemų, demonstruodamas savo eksperimentus užsienio mokslininkams – bandymai buvo atliekami prietemoje, stebėti Blondlo veiksmus buvo ganėtinai sudėtinga, betgi naudojamos mokslinės aparatūros paskirtis buvo neaiški. 1904 metais pasirodė pirmieji straipsniai, kurių autoriai tvirtino, kad Blondlo sukčiauja – vienu iš įrodymų tapo tas faktas, kad prancūzų genijaus bandymų nepavyko atkartoti niekur, išskyrus jo laboratoriją. Įdomu, kad trečiame dešimtmetyje atskiri mokslininkai Anglijoje ir Airijoje patvirtino N spindulių egzistavimą. Mokslo istorikas Robertas Lagemanas (Robert T. Lagemann), knygos „Naujas žvilgsnis į senuosius spindulius“ (New Light on Old Rays) pažymi, kad prancūzų mokslininkų susidomėjimas N spinduliais buvo panašus į masinę beprotybę.
PASTERO JUODLIGĖ
Pakankamai dažnai žymūs mokslininkai paskelbdavo ir iki šiol tebeskelbia svetimus atradimus. 1870 metais prancūzų daržovių augintojai patirdavo didžiulių nuostolių dėl juodligės epidemijos. Kasmetiniai nuostoliai dėl gyvulių kritimo siekė 20-30 mln frankų, kas tais laikais buvo astronominė suma. Pagelbėti fermeriams apsiėmė didysis mikrobiologas ir chemikas Luji Pasteras. 1881 metų vasarį jis paskelbė straipsnį, kuriame pranešė, kad jam pavyko sukurti vakciną nuo šios ligos. Tačiau Pasteras sukčiavo.
Vakcinos efektyvumą Pasteras įrodė per viešą eksperimentą, atliktą gana teatrališkai. Gegužės 31 dieną jis su savo asistentais užkrėtė juodlige pusšimtį avių vienoje fermoje šalia Paryžiaus. Anksčiau tą patį mėnesį 25 gyvūnai buvo imunizuoti nauju Pastero preparatu. Pasteras iš anksto paskelbė, kad šitos avys nesusirgs, o likusios neišvengiamai žus. Praėjus dviem dienoms, birželio 2 dieną, į fermą Pastero kvietimu atvyko vietinės valdžios atstovai, žurnalistai, deputatai ir fermeriai – iš viso daugiau kaip du šimtai žmonių. Tai, ką jie pamatė, visus apstulbino. 24 vakcinuotos avys atrodė visiškai sveikos, mirė tik viena, kuri turėjo netrukus susilaukti ėriuko. O štai iš nevakcinuotų avių 23 jau buvo žuvusios, likusios dvi vos dvėsavo. Pranešimai apie eilinį didžiojo Pastero pasiekimą apskriejo visą pasaulį.
Šita chrestomatinė įvykių versija pasiekė ir mūsų dienas. Tačiau 1995 metais amerikietis mokslo istorikas Džeraldas Geisonas (Gerald Geison) išleido knygą „Privatus Luji Pastero mokslas“ (Private Science of Louis Pasteur), kurioje tie patys įvykiai buvo apžvelgiami kiek kitokiu kampu. Autorius papasakojo, kad Pasteras pagamino savo vakciną pagal svetimą metodą.
Vienas iš skiepijimo būdų yra gyvos, bet susilpnintos patogeninio mikroorganizmo kultūros įvedimas į mikroorganizmą. Aštuntojo XIX amžiaus dešimtmečio pabaigoje Pasteras atliko sėkmingus bandymus išgaunant vakcinas nuo vištų choleros ir tų bandymų dėka jam kilo mintis, kad norint susilpninti ligos mikrobus, juos reikia ilgėliau palaikyti deguonimi prisodrintoje aplinkoje, paprasčiau kalbant – gryname ore. Tiesa, juodligei toks būdas tiesiogiai nesuveikė, kadangi jos bacila (o ji tuo metu jau buvo atrasta) gryname ore sukuria labai atsparias sporas. Tačiau Pasteras apėjo šią kliūtį, išmokęs susilpninti antrakso bacilą patalpinęs ją į vištienos sultinį. Kitas prancūzų bakteriologas Šarlis Šamberlenas, kuris tada dirbo Pastero laboratorijoje, susilpnino tą pačią bakteriją antiseptikais ir kalio bichromato. Geisonas įrodė, kad Pasteras išgydė avis su skiepais, kuriuos pagamino pagal Šamberleno metodus.
Nei publikai, nei kolegoms Pasteras to nepranešė, tačiau savo laboratorinėse užrašų knygutėse užfiksavo. 1964 metais vienas iš Pastero įpėdinių perdavė šiuos dienoraščius Nacionalinei bibliotekai, kuri po septynerių metų leido susipažinti su jais viešai. Geisonas pirmasis iš mokslo istorikų ėmėsi juos iššifruoti. Jis paaukojo šiam užsiėmimui ištisus 12 metų (ten daugiau kaip 10 000 puslapių, užpildytų gana neįskaitoma rašysena). Išvada buvo vienareikšmiška: Pasteras susilpnino juodligės bacilas bichromatu.
Geisonas tvirtina, kad Pasteras sąmoningai suklaidino ir publiką, ir kolegas, tačiau padarė tai, apskritai paėmus, kilniais sumetimais. Jis iš tiesų tikėjo savo metodu, kai juodligės patogenas talpinamas į vištienos sultinį, ir 1881 metų pavasario gale jau ėmė išgauti tokiu būdu preparatus, kurie atrodė pakankamai perspektyvūs.
Vasaros pradžioje jis nutarė, kad šis darbas jau baigtas ir visiškai sėkmingai ėmė naudoti gyvūnų skiepijimui nuosavus skiepus. Galbūt gegužės mėnesį jis dar neapsisprendė jų naudoti, manydamas, kad juos reikėtų patobulinti. Kaip ten bebūtų, tada jis pasinaudojo Šamberleno metodika, tačiau nė karto neužsiminė apie tikrąjį šio atradimo autorių.
Rekordinis skaičius plačiai žinomų mokslinių falsifikacijų ir apgaulių susijęs su tyrimais istorijos, paleontologijos, archeologijos srityse.
Tokių apgaulių pavyzdžiu gali tapti „kūrybiškas paredagavimas“ ar papildomų įrašų padarymas dirbant su senoviniais manuskriptais – tokių atvejų būta jau ankstyvuosiuose viduramžiuose. Audringo mokslo plėtojimosi era pateikė daugybę naujų pavyzdžių.
Turbūt geriausias to pavyzdys – Džordžo Psalmanazaro istorija.
1704 metais jis atvyko į Angliją, kur pasakojo visiems norintiems, tame tarpe ir rimtiems mokslininkams, kad buvo patekęs aborigenų nelaisvėn Formozoje (šiandien – Taivanis). Jo istorija pateko į jūrų locijas, knygas apie geografiją ir panašiai. Kaip netrukus paaiškėjo, Psalmanazeris paprasčiausiai išgalvojo kalbą, kultūrą, religiją, kalendorių ir Formozos gyventojų papročius.
„Saulėtekio žmogus“. 1912 metais netoli Anglijos miesto Piltdauno buvo aptiktos žmogaus kaukolės ir žandikaulio liekanos. Atradimo autoriais tapo žinomas archeologas Čarlzas Dousonas ir mokslo entuziastas Arturas Vudvordas. Jie padarė išvadą, kad „Piltdauno žmogus“ gyveno maždaug prieš milijoną metų. Tuo metu Europoje buvo aptikti neandertaliečio palaikai (gyveno prieš 200-300 tūkstančių metų), o Javoje buvo aptiktas Homo Erectus, kurio amžius siekė 700 000 metų. „Piltdauno“ žmogus turėjo dideles smegenis. Tokiu būdu jis tapo seniausiu Homo Sapiens atstovu. Jį pavadino Dousono Eoantropu (Dousono saulėtekio žmogus).
1953 metais antropologas Džozefas Vineris pirmasis suabejojo, kad eoantropas realiai egzistavo. Kaip parodė gausūs tyrimai, eoantropo žandikaulis ir dantys priklausė orangutangui, o dalis kaukolės – anglui, greičiausiai Šekspyro amžininkui. Šiuo metu istorikai ginčijasi apie tai, kas sufalsifikavo seniausią Anglijos džentelmeną.
Archaeroraptorius. Šeštame XX amžiaus dešimtmetyje nelegalūs Kinijos archeologai aptiko liekanas būtybės, kuri buvo pripažinta „trūkstama grandimi“ tarp dinozauro ir paukščio. Sutvėrimas, atrodęs kaip paukštis, turėjo dinozauro uodegą. Jis buvo pavadintas archaeroraptoriumi, tačiau vėliau pagarsėjo kaip „Piltdauno kalakutas“ (užuomina apie eoantropą). Istoriniai kaulai buvo išvežti iš Kinijos ir parduoti privačiam amerikiečiui kolekcionieriui. 1999 metais žurnalas National Geographic išspausdino straipsnį, kuriame buvo aprašytas dar vienas atradimas, susijęs su archaeroraptoriumi – paukščio ir dinozauro kaulus kažkas buvo suklijavęs.
„Dievo ranka“. Žymus japonų archeologas Šiničis Fudžimura padarė daugybę atradimų ir gavo pravardę „Dievo ranka“ už nepaprastą sėkmę. Jis aptiko daugybę liudijimų apie tai, kad japonų civilizacija susikūrė neatmenamais laikais. 2000 metais japonų laikraštis išspausdino dvi nuotraukų serijas: vienoje buvo užfiksuota, kaip Fudžimura užkasinėja akmens amžiaus artefaktus archeologinių kasinėjimų vietoje, kitoje serijoje – kaip Fudžimura su triumfu atkasinėja tuos istorinius akmenis ir kitus artefaktus.
„Trūkstama grandis“. Prieš kelis metus netoli Hamburgo buvo aptiktos liekanos žmogaus, gyvenusio maždaug prieš 36 tūkstančius metų. Tai tapo mokslo sensacija, nes liekanos galėjo būti „pereinama grandimi“ tarp neandertaliečių ir šiuolaikinio žmogaus. Atradimo autoriumi tapo profesorius Raineris Protšas fon Zaitenas.
Tačiau vėliau Frankfurto universitetas, kuriame dirbo profesorius, paskelbė, kad jis daugiau nebedirba universitete, kadangi sistemingai falsifikavo akmens amžiaus laikmečio artefaktus. „Pereinamosios grandies“ žmogus, kaip parodė ekspertizė, atlikta Oksfordo universitete, gyveno ne prieš 36, o prieš 7,3 tūkstančius metų. Kitų profesoriaus radinių ekspertizė irgi parodė, kad jis sumaniai „sendino“ artefaktus. Tačiau profesoriaus nesąžiningumas buvo įrodytas tiktai po to, kai jis pamėgino parduoti universiteto šimpanzės skeletų kolekciją.
Washington ProFile