Mokslas ir kitaminčiai

Mokslinis isteblišmentas turi įprotį reaguoti į konfliktines bei nepatogias teorijas apjuodindamas, išsekindamas, atmesdamas ir ignoruodamas mokslininkus, kurie tas teorijas pasiūlo.

„Jei už kieno nors pozicijos ar teorijos slypi svarūs interesai, nepaprastai sunkus uždavinys iškyla tiems, kurie meta jiems iššūkį. Sunkumų dar labiau padaugėja, jeigu iššūkius meta autsaideriai, „nežaidžiantys pagal taisykles“. Jeigu esate talentingas mokslininkas su puikia reputacija, dirbantis elitiniame institute ir parašysite iš pirmo žvilgsnio įprastą straipsnį su iššūkį metančiomis idėjomis, tai galite patirti labai didelių sunkumų. Bet kuriam kitam mokslininkui bus dar sunkiau… („Habitat Australia“, 1992, N7) .

Mokslas veikia kaip sudėtingas filtruojantis procesas. Akademijų sienos ir salės veikia ranka rankon su mokslu. Nepriklausomai nuo to, koks esate talentingas, jeigu neturite mokslinio laipsnio, jūs nepasieksite sekančio filtro. Naudinga turėti teisingą laipsnį, gautą teisingame (prestižiniame) institute. Jei tokį laipsnį turite, pamatysite, kad straipsnių rašymas – mokslininko, kaip tyrinėtojo, pasisekimo sąlyga. Štai čia ir sužinosite, ką reiškia „žaisti pagal taisykles“.

Sekantis filtras – išankstinio recenzavimo procesas. Jūsų straipsnius nagrinės recenzentai. Tikriausiai juos išspausdins, jei atitiks priimtas teorijas ir, matomai, jie bus atmesti, jei tų teorijų neatitiks. Galite būti kad ir triskart teisus, bet tai negarantuos, kad nauja, iššūkį metanti, pagrindus griaunanti teorija, sviesta į mokslinio isteblišmento dramblio kaulo bokštą, nepriklausomai nuo to, kokia ji puiki, nebus priimta.

ERETIKAI IR UŽDRAUSTI TYRIMAI

1994 metais BBC transliavo ciklą dokumentinių filmų „Eretikai“, kur buvo parodyta, kaip mokslininkai reaguoja į nepriimtinomis laikomas idėjas. Nepriimtinomis laikomas gana platus idėjų ratas, pradedant teorija apie didelių vitamino C dozių efektyvumą, baigiant teorijomis apie antigravitaciją ar telekinezę. Kai kurie mokslininkai, pasiūlę šias „klaikias“idėjas, turėjo solidžius diplomus, pavyzdžiui, Lainusas Polingas ar Robertas Džanas. Kiekvienu atveju reakcija buvo vienoda. Jų hipotezės buvo akimirksniu atmestos ir išvadintos „kvailystėmis“ bei „neįmanomais dalykais“ be jokių rimtesnių mėginimų užmesti akį į įrodymus ar išklausyti tų idėjų šalininkus. Tose serijose buvo puikiai parodyta, kokia stipri mokslo bendruomenėje gyvuoja kastų ir nuosavo pranašumo dvasia.

Robertas Džanas buvo raketų kūrimo ekspertas ir Prinstono universiteto Technologijos fakulteto dekanas. Jis susidomėjo telekineze greta savo tiesioginių pareigų ir tyrimų po to, kai vienas studentas paklausė, ar gali jis ištirti galimą smegenų poveikį mikroschemoms. Džanas laikė eksperimentą visiškai nekaltu ir nelaukė jokių teigiamų rezultatų. Ir vis dėlto jie buvo akivaizdūs. Džanas atliko kitą eksperimentą, kad sužinotų, ar galima rezultatą atkartoti ir jo nuostabai rezultatas vėlgi buvo teigiamas. Universitetas uždraudė jam kalbėti apie eksperimentus, tačiau Džanas, kaip tikras mokslininkas, kurį gena smalsumas, tęsė tyrimus ir galiausiai paskelbė savo atradimų rezultatus, įskaudinęs daugelį savo kolegų. Nobelio laureatas Filipas Andersonas sukritikavo Džaną savo straipsnyje žurnale Physic Today (1990, 12 numeris). Įsiplieskė ginčai, kurie buvo labiau susiję su Džano darbų „draudžiamu“ pobūdžiu, negu su diskusija apie jo metodų teisingumą.

Kitą Nobelio laureatą, Stiveną Vainbergą, panašu, labiau neramino Džano eksperimentų įtaka visuotinai priimtoms fizikos teorijoms, nei bet kokie faktai, atrasti telekinezės tyrimų metu. Vainbergo nuomone, jau pati tyrimų tema buvo verta pasmerkimo.

Viso to dėka Džanui, gerbiamam mokslininkui, užimančiam prestižinį postą žymiausiame Amerikos universitete, prilipdė „eretiko“ etiketę…

Žmonės pradėjo aiškiau suprasti, kad mokslininkai – irgi žmonės su savaisiais Aš ir asmeniniais interesais, kurie pastatyti ant kortos. Žmogiškasis faktorius gali paskatinti mokslininkus žvelgti iš aukšto į kitus, jie pradeda manyti, neva žino kas yra geriau ir teisingiau tiesiog remdamiesi tuo faktu, kad jie yra mokslininkai ir jau vien dėl šio statuso niekad neperžengs tikrojo mokslo ribų. Tokie samprotavimai užsisklendę patys savyje. Panašų mąstymą galima pastebėti pas žmones, susijusius su religija, kai kalba užeina apie moralę. Nors mokslininkai irgi neretai elgiasi kaip šventikai, kai pradeda aiškinti, kas egzistuoja objektyvioje realybėje, o kas neegzistuoja.

DISIDENTAI

1999 metais Arpadas Puctajus buvo išvytas iš Roueto instituto Aberdine (Škotija) už tai, kad atkreipė visuomenės dėmesį į ataskaitą, kuri įrodinėjo genetiškai modifikuoto maisto kenksmingumą. Šitą ataskaitą valdžia patyliukais paslėpė archyvuose. Anksčiau Puctajus buvo laikinai nušalintas nuo darbų, kurie įrodė, jog žiurkės, ėdančios genetiškai modifikuotas bulves, kentė nuo imuninės sistemos pažeidimų. Tai buvo ne tos išvados, kurių tuo metu reikėjo britų valdžiai. „Neteisingas“ mokslas, plius dar ir sąžiningas, kainavo mokslininkui darbą.

Mokslo isteblišmentas žiaurus. Puctajus ne tik buvo išvytas, bet ir kaip reikiant apdrabstytas purvais. Spauda pranešė, kad „jo išvados ir tyrimai, kaip vėliau paaiškėjo, buvo nepagrįsti“. Puolamas iš visų pusių mokslininkas pareiškė: „Aš nesu prieš genų inžineriją, aš tik noriu, kad būtų vykdomi privalomi eksperimentai – prieš ir po to, kai genetiškai modifikuotas maistas patenka į prekybą“ (Guardian Weekly, 1999 vasario 12).

Informacijos paviešinimas neretai tampa vieninteliu metodu, kurio dėka galima papasakoti žmonėms, kad mokslo sferoje ne viskas gerai. Tai, žinoma, teisingas poelgis, tačiau jis gali pridaryti viešintojui begalę nemalonumų, jis rizikuoja prarasti draugus ir susilaukti kolegų priešiškumo.

Istorijoje pilna pavyzdžių, kaip mokslininkai ir nepriklausomi tyrinėtojai buvo persekiojami, išjuokiami, bauginami ir visokeriopai juodinami knygų puslapiuose už tai, kad iškeldavo radikaliai naujas idėjas ar įsigilindavo į jų tyrinėjimą.

Imanuelis Velikovskis buvo puikiai išsilavinęs gydytojas su visais reikalingais diplomais, kai susidomėjo senoviniais mitais. Visi jie, kaip jam atrodė, bylojo apie vieną ir tą patį dalyką: praeityje būta neregėtos katastrofos, kuri sunaikino ankstyvąsias civilizacijas. Jam buvo sunku surasti leidėją savo pirmai knygai „Pasaulių susidūrimas“. Kai „McMillan“ pagaliau nusprendė ją išspausdinti, įsiutę mokslininkai ėmė daryti spaudimą leidėjams. Leidykla nusileido, kadangi buvo nuo jų priklausoma: tai buvo žmonės, kurie pirko leidyklos vadovėlius. Knygą galiausiai išleido kita leidykla. Tai įvyko 1950 metais, tačiau ir vėliau mokslininkams ne kartą pavyko uždrausti knygas.

Velikovskio teorija ilgai kėlė aršius nesutarimus akademiniuose sluoksniuose, kol pagaliau Alvaresas devintame dešimtmetyje nepaskelbė, kad prieš 65 milijonus metų asteroidas sunaikino beveik visa kas gyva planetoje. Šiandien ši teorija yra visuotinai priimta, nors dėl jos kaip ir anksčiau vyksta debatai.

Tačiau ne visi nepriklausomi mokslininkai tampa paniekos ir pajuokų objektais, kai kuriems tiesiog užkabinama etiketė „balta varna“ ir jų darbai arba ignoruojami, arba į juos žvelgiama taip pat, kaip į kuoktelėjusių žmonių kūrybą. Ir vis dėlto kai kurie iš jų negali būti taip paprastai pamiršti – vėliau jų netradicinės teorijos būna pripažintos kaip teisingos.

Velionis Skotas MakNeišas buvo archeologas – disidentas, kuris visada žengė savo individualiu keliu. Jis aktyviai dirbo šešis dešimtmečius, ir didžiąją dalį šio laiko praleido ginčuose ir karštuose debatuose. MakNeišas buvo žymus daugiausia tuo, kad sugebėjo nustatyti, jog ankštinės kultūros yra kilusios iš centrinių Meksikos rajonų. Jis buvo 50 knygų ir dviejų šimtų straipsnių autorius bei pirmasis mokslininkas, kuris įvedė į archeologinį tarpdisciplininį metodą. Tačiau jis buvo žinomas ir tuo, kad jo pateikiamos teorijos varė į pasiutimą kitus archeologus ir antropologus.

MakNeišas tvirtino: jis turi svarių įrodymų, kad pirmieji žmonės Šiaurės Amerikoje pasirodė prieš 60 000, o ne prieš 12 000-20 000 metų, kaip įsitikinę mokslininkai. Kartą jis pareiškė per interviu, kad sprendžiant pagal kaulus ir molinius radinius neįmanoma paaiškinti, kaip mąstė ar kuo tikėjo senovės žmonės („Archaeology Today“, 1999, N 5).

Tomas Goldas, miręs 2001 metais, buvo kita „balta varna“. Jis dažnai nematydavo toliau savo nosies dėl savo egzotiškų idėjų, apie kurias niekas daugiau nesusimąstydavo, ir visgi neretai jo teiginiai pasitvirtindavo. Jis kūrė pirmuosius radarus per II Pasaulinį karą, vėliau paskelbė naują teoriją apie žinduolių klausą, kurią ignoravo 30 metų, pirmasis prakalbo, kad Mėnulio paviršius – tai ne sušalusi lava, bet dulkės. Viena iš prieštaringų Goldo teorijų buvo grindžiama idėja, kad didžioji biologinės gyvybės Žemėje dalis iš tikrųjų užgimsta po planetos paviršiumi, o ne ant jo. Goldas manė, kad nafta – tai ne gyvų organizmų irimo šalutinis produktas, bet geocheminių procesų, vykstančių planetos branduolyje, rezultatas. Kai kurie biologai ir geologai labai įsižeidė dėl šių idėjų, o kai kas ėmė neapkęsti ir paties mokslininko.

Goldas parašė straipsnį „Naujos idėjos moksle“, kuris pasirodė leidinyje „Journl of Scientific Exploration“ – 1989 г. (t. 3, Nr 2). Apibūdinęs, koks mokslinis požiūris yra teisingas, jis pareiškė susirūpinimą, kad mokslas eina ne tuo keliu ir virsta sistema, kuri smaugia atradimus: „Aš noriu aptarti šį pavojų ir įvairias tendencijas, kurios, kaip man atrodo, šį pavojų sukuria ar sustiprina. Galiu aprašyti savo nuosavą patirtį, sukauptą per 40 darbo įvairiose mokslo srityse metų, o taip pat daugybę didžių diskusijų, kurios vyko tuo metu“.

Goldas pateikė teigiamus mokslinių idealų bruožus, priešpastatydamas juos realiam pasauliui, kuriame gyveno realūs mokslininkai (kurie, galų gale tėra tik paprasti žmonės su moksliniais laipsniais) – pasauliui, kuris neretai pasižymi nelabai idealistiškais motyvais ir elgesiu. Jis papasakojo apie kai kuriuos atvejus, kurie nutiko jam pačiam, parodydamas, kad idealai turi labai mažai ką bendro su tuo, kaip veikia šiuolaikinis mokslas. Straipsnis tikrai vertas, kad būtų perskaitytas.

Sociologas Mišelis Dž. Mahonis iš valstybinio Pensilvanijos universiteto buvo vienas iš pirmųjų, kurie ištyrė, kaip gerai (ar prastai) veikia išankstinio recenzavimo, vertinant mokslinius darbus, procesas. Mahonis išsiuntinėjo vieno ir to paties darbo kopijas 75 recenzentams, pataisęs darbo rezultatus – vienais atvejais darbas atseit atitiko visuotinai priimtas teorijas, o kitais atvejais joms prieštaravo. Rezultatas nustebins žmones, kurie palaiko visuotinai priimtas teorijas, bet ne tuos, kurie kada nors kėlė „neįprastas“. Mahonis atrado, kad „kai rezultatai prieštaravo recenzentų įsitikinimams, metodika buvo kritikuojama ir rankraštis būdavo atmetamas“. Žinoma, kai rankraštis sutapdavo su recenzento įsitikinimais, viskas buvo atvirkščiai. Kelios nepaprastai svarbios teorijos tiesiog per jėgą prasismelkė į spaudą, nežiūrint į išankstinio recenzavimo išankstinius nusistatymus.

Edvino Krebso, mokslininko, kuris atrado procesą, galiausiai gavusį „Krebso ciklo“ pavadinimą, darbai iš pradžių buvo atmesti. Esminį biologės Lin Margulis, „Gėjos hipotezės“, kuri dabar yra visuotinai priimta, bendraautorės (drauge su Džeimsu Lavloku) darbą irgi šaltai ignoravo. Apie jos teoriją, kuri dabar dėstoma biologijos vadovėliuose, iš pradžių nenorėjo nieko girdėti Nacionaliniame mokslo fonde. „Mane paprasčiausiai pažemino. – sako Lin. – O valdininkai, išduodantys grantus, pridūrė, kad man daugiau niekad neverta į juos kreiptis“ (Boston Globe“, 22 birželio, 1987).

Finansavimo paskirstymo sistema išlaiko dabar egzistuojančią situaciją. Tiek MakNeišas, tiek Goldas kalbėjo, kad turėjo labai didelių sunkumų su naujų ginčytinų teorijų ir projektų finansavimu. Ir tai ne koks nors šnipų sąmokslas, čionai esama kur kas subtilesnės ir klastingesnės, nebylios ir neregimos sistemos, kuri mėgina apginti pati save. Tai sistema, kuri gali neleisti vystytis naujoms idėjoms ir mokslo sritims paprasčiausiai nutraukdama jų finansavimą.

MOKSLININKAI LOŠIA KIETAI

Tai buvo pasyvusis naujų idėjų smaugimo variantas, tačiau, kaip matėme, esama ir labai aktyvaus, agresyvaus varianto, siekiančio užgniaužti atvirą diskusiją.

Brajenas Martinas parašė straipsnį „Intelektualinis užgniaužimas: kodėl mokslininkai ekologai bijo pasisakyti“ („Habitat Australia“, 1992, Nr 7). Jeigu žmonėms gresia pavojus, ar privalo mokslininkai apie tai papasakoti, įspėti juos, surizikavę savo karjera, ar geriau – nutylėti? Martinas aprašė būdus, kuriais gali būti užčiauptas bet koks tiesos balsas: „O ką jeigu „atsakingi asmenys“ turi kitus prioritetus ar netgi yra patys kalti dėl kilusios problemos? Tokiais atvejais būtina įspėti „pašalinius“ – politikus, žiniasklaidą ir organizacijas, užsiimančias gamtosauga. Gaila, bet toks scenarijus yra greičiau išimtis negu taisyklė. Dauguma mokslininkų ekologų bijo pasisakyti viešai, jeigu tai meta iššūkį galingoms korporacijoms, vyriausybei ar profesijoms… Bijo taisyklių, kurios jiems draudžia pasisakyti spaudoje be leidimo… Jie bijo, kad jų karjera gali tuo ir pasibaigti“.

Martinas pastebi, kad intelektualinio kitamintiškumo slopinimas labiausiai efektyvus tada, kai potencialus disidentas vienišas samprotaus apie galimas pasekmes ir, tokiu būdu, greičiausiai nutars tylėti. Tokioje situacijoje mes vargu ar sužinosime, kiek idėjų pasmaugiama iš tikrųjų ar kiek potencialių „paviešintojų“ taip nieko ir nepaviešino.

Dvėjaus MakLino atveju mes matome, kaip mokslininkai, besilaikantys konkuruojančių idėjų, yra išjuokiami, jiems grasinama arba juos paprasčiausiai nustumia į šalį „nugalėjusių“ idėjų šalininkai. MakLino darbas buvo susijęs su „kainozojaus-triaso išmirimu“, kuris prieš 65 milijonus metų sunaikino dinozaurus. Devintame dešimtmetyje tarpusavyje konkuravo dvi „išmirimo“ teorijos. MakLino teorija skelbė, kad serija vulkanų išsiveržimų sukūrė globalinį šiltnamio efektą, radikaliai pakeitusį planetos klimatą, o Nobelio fizikos laureatas Luisas Alvaresas tvirtino, kad planetos klimatas staigiai ir smarkiai pasikeitė dėl nukritusio asteroido. Kai prieštaringos idėjos buvo pirmą kartą išdėstytos 1981 metais konferencijoje Kanadoje, visa tai pavirto nesutramdomomis kautynėmis. Skaitant MakLino straipsnius apie aršius debatus, darosi aišku: jis buvo užkluptas iš netyčių, kadangi Alvaresas buvo fizikas, Nobelio laureatas, o ne geologas. MakLinas rašė: „Gaila, bet rūstūs politikai šitame susirinkime įsuko teoretikus į mokslinių debatų girnas, kur kompromisas atrodė neįmanomas ir kur viena iš dviejų teorijų turėjo žūti…“

MakLinas atvirai pareiškė, kad Luisas Alvaresas pasivadino jį į šalį per pertrauką ir grasino sugadinti jam karjerą. Jo žodžius, panašu, patvirtina ši ištrauka iš grasinančio laiško, kurį Alvaresas pasiuntė Nacionalinei Mokslų Akademijai 1984 metais: „Devėjus dabar užmirštas savo aplinkoje, jeigu jis ir prisimenamas, tai tik kad galima būtų smagiai pasijuokti siurbčiojant kokteilį vakarėlyje, kuriame jis pats yra nepageidaujama persona… Man gaila matyti, kaip jūs riedate žemyn MakLino keliu…“ Į ką panaši tokio pobūdžio taktika – į mokslą ar mafijos krikštatėvio machinacijas? Tas pats Alvaresas kartą pareiškė: „Fizikoje neegzistuoja demokratija. Mes negalime leisti, kad koks nors antrarūšis vaikinas turėtų tokią pat teisę išsakyti savo nuomonę kaip Enrikė Fermis“ (iš Danieliaus Grinbergo knygos „Grynojo mokslo politika“, 1967).

Štai šitaip. O mes manėme, kad mokslininkai – tai puikūs vaikinai su baltais chalatais, kurie ruošiasi mus išgelbėti.

Kol mokslas jėga laužiasi kelią, mosuodamas keistos apsišaukusios monarchijos vėliavomis, kur „karaliai“ ir „karalienės“ sėdi institutų ir fondų sostuose, o „jų didenybės“ Nobelio laureatai yra palaikomi padlaižūniškos profesūros, jie nepanorės išklausyti nė vienos kitamintiškos ar jiems prieštaraujančios teorijos.

Pernelyg stipri metafora? Manau, ji dar nepakankamai stipri. Ji bent jau pelnyta: realybėje faktai yra gerokai liūdnesni. Visuomenė nepamiršo grasinimų, bauginimų ir mėginimo apriboti žodžio laisvę. Mes visa tai matėme. Nemalonu pripažinti, kad Alvaresas buvo teisus: mokslas – nedemokratiškas užsiėmimas. Jame nėra nei atviro, laisvo priėjimo, nei viešo forumo, mokslas tik tam tikru laipsniu veikia pagal nuopelnų principą. Tokia yra rūsti tiesa. Jūs turite „žaisti pagal taisykles“ – ir tai ilgas, painus procesas, kai šoki, kaip priklauso, pagal reikalingą dūdelę, pasilikdamas visas savo abejones sau.

Britų biologas Vorvikas Kolinzas įspyrė mokslo politikų šventajai karvei, naiviai pareiškęs, kad seksualinė atranka nesiderina su Darvino teorija. Jis mokėsi pas žymų profesorių darvinistą Džoną Meinardą Smitą. Žinomas genetikas Džonas Todėjus paragino Kolinzą atsiųsti detalesnę straipsnio versiją į tarptautinę genetikų konferenciją. Tasai priėmė pasiūlymą, nevalingai leidęs profesoriui Smitui peržiūrėti savo straipsnį dar iki to, kai jis bus pristatytas konferencijoje. Įsiliepsnojo šekspyriška tragedija: profesorius Smitas išmušė pagrindą savo mokiniui iš po kojų, kol tas dar tik rengėsi pasiųsti savo darbą, iš anksto jį apšmeižęs ir tokiu būdu pasiekęs, kad pakvietimas į konferenciją būtų atšauktas.

Tai įvyko 1976 metais. Pažemintas Kolinzas pastebėjo, kad straipsnio niekur nesigauna išspausdinti. Paskutinį kartą pamėgino tai padaryti 1994 metais, straipsnį vėl atmetė be jokių paaiškinimų. Tada Kolinzas pasitraukė iš biologijos.

NUOSTABUS NAUJASIS DIDŽIOJO MOKSLO PASAULIS

Haltonas Arpas iš Makso Planko instituto Vokietijoje užfiksavo susidariusios situacijos grėsmingumą savo esė pavadinime. Esė buvo publikuota „Journal of Scientific Exploration“ (t. 14, Nr. 3): „Kur atėjo mokslas?“ Jis nešvelnina išsireiškimų: „…tai, ką dauguma žmonių šiandien laiko fundamentaliu mokslu, mažai kuo skiriasi nuo to, į ką pavirto religinės organizacijos prieš kelis šimtmečius. Pats kenksmingiausias mokslo aspektas šiandien yra plačiai paplitusios teorijos, kurios prieštarauja atliktiems stebėjimams ir eksperimentams…“

Mokslas daugiau nebėra bešališkas, apolitiškas institutas, kaip anksčiau. Didysis mokslas šiandien – tai nepaprastai politizuota struktūra, kuri naudojasi tomis pačiomis strategijomis ir PR gudrybėmis kaip ir Didysis Verslas ir Didžiojo Politika.

Haltonas Arpas įžvelgia tame dar klastingesnį aspektą: „Nors religija, galimas daiktas, pasiskolino iš mokslo žargoną, pats mokslas, kas yra kur kas svarbiau, perėmė iš religijos jos metodus“.

Stivas Vainbergas labai lengvai galėjo tapti viduramžių bažnyčios kardinolu, o Robertas Džanas – eretiku. Ore tvyro dogmų ir tikėjimo kvapas, kurį skleidžia XXI amžiaus mokslo žyniai. Tai jaučiasi siekyje cenzūruoti „nepriimtinas“ doktrinas ir rėžti pamokslus aplinkiniams žmonėms bažnytinių pamokslų stiliumi.

Gaila, bet spauda, susidūrusi su mokslu, iš mūsų visuomenę saugančio sargybinio vilkšunio pavirsta nuolankiu dekoratyviniu šuneliu. Dauguma žurnalistų, panašu, jaučia pagarbų virpulį mokslo atžvilgiu ir neretai netgi patys žymiausi iš jų retai uždavinėja išties aštrius klausimus ar kuria bent kiek rimtesnius reportažus.

Per bitų televiziją nebuvo parodytas nė vienas dokumentinis filmas, kuris pademonstruotų evoliucijos teorijos silpnąsias vietas. Jums tai neatrodo keista?

Interviu su Goldu, kurį paskelbė Washington Post 1999 lapkritį, reporteris pastebėjo: „Prieš aštuonis metus, kai Goldas plėtojo savo teoriją, kai kurie geologai buvo tiek įniršę, kad pateikė reikalavimus, kad vyriausybė pašalintų bet kokius šio mokslininko paminėjimus iš nacionalinių bibliotekų… Mokslo pasaulis, kuris neva ieško tiesos, ne ką svetingesnis, nei tais laikais, kai Galilėjus pateko inkvizitoriams į nagus“.

Žurnalistas Ričardas Miltonas savo laiške Aurioliui Stivensui – redaktoriui, kuris atmetė jo anti-darvinišką straipsnį – rašė: „Aš manau, kad didi mokslo ir mokslinių metodų jėga slypi atvirume, viešume ir diskusijoje. Mokslui nereikalingi budrūs mokslininkai, kurie saugotų vartus nuo eretikų. Jeigu šis straipsnis būtų apie kokį nors kitą dalyką – finansus, politiką, ekonomiką – aš žinau, kad jį laikytų puikiai parašytu, verčiančiu susimąstyti, net jeigu jo teiginiai būtų ginčytini“.

Tame ir bėda, kad straipsnis buvo parašytas ne „apie kitus dalykus“, o užkliudė šventą darvinizmo temą. Galbūt Miltonas buvo naivus, bet jo patirties kaupimas šioje srityje dar tik prasidėjo. Esama daugybės kitų uždraustų temų, kurioms prieštaraujančios idėjos niekad nebus išspausdintos.

Žinoma, ne visi mokslininkai yra vienodi. Esama daugybės puikių, darbščių mokslininkų, kuriems kelia siaubą nemalonūs dalykai, vykdomi mokslo vardan. Tačiau kur kas daugiau mokslininkų, atrodo, mėgaujasi, puldinėdami alternatyvias teorijas ir jų šalininkus, kabinėdami jiems „pseudomokslininkų“ etiketes, tartum jie būtų Baltieji Riteriai, atliekantys šventą pareigą – saugoti mokslą. Atėjo laikas išmesti į šiukšlyną neigimo maniją, išvalyti nuo jos mokslą, kol nesulaukėme naujos inkvizicijos mokslo pavidalu.

Vilas Hartas, žurnalas Nexus

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!