VARTOTOJIŠKUMAS
sausio 5, 2016

Mesk viską lauk ir gyvenk

Mesk viską lauk ir gyvenk

Gremas Hilas gyveno prabangiai, bet po kiek laiko suvokė, kad iš tikrųjų daiktai tiktai rijo jo gyvenimą ir laiką.

Neretai daiktizmas pas žmogų susiformuoja tuo metu, kai jis patiria finansinių sunkumų. Bet štai situacija pagerėjo, žmogus vėl pasiturintis ir gali viską nusipirkti. Bet ar pasidarys jis dėl to laimingesnis? Finansinių problemų neturinčių žmonių patirtis vienareikšmiškai byloja, kad ne.

Gremas Hilas – verslininkas, pakankamai pasiturintis žmogus, jis gyveno prabangiai, apsupo save krūva visko, ko, kaip jam atrodė, labai reikėjo, o iš tikrųjų tik trukdė.

Pateikiame ištraukas iš jo samprotavimų.

***

Aš gyvenu 39 kvadratinių metrų studijoje. Miegu ant sudedamos lovos, įtaisytos sienoje. Turiu 9 marškinius, 10 lėkščių salotoms ir kitiems patiekalams. Kai ateina svečiai, išlankstau sudedamą stalą. Pas mane nėra DVD, o dabartinė biblioteka sudaro 10% anksčiau turėtų knygų.

Įveikiau ilgą kelią nuo praėjusio amžiaus paskutinio dešimtmečio, kai sėkmingas internetinis startapas užvertė mane pinigais. Tada nusipirkau gigantišką namą ir užgriozdžiau jį daiktais, elektronika, buitine technika, organizavau nuosavą automobilių parką.

Visas tas gėris ėmė užimti vis didesnę mano gyvenimo dalį. Daiktai, kuriuos vartojau, galiausiai mane prarijo. Taip, pas mane anaiptol ne eilinis gyvenimo scenarijus, juk nedaug kas tampa turtuoliu, sulaukę 30-ties metų, bet štai mano sąveikavimo su daiktais scenarijus – pats įprasčiausias.

Mes gyvename prekių pertekliuje, hipermarketų pasaulyje. Praktiškai visų socialinių grupių atstovai gali apsupti save daiktais.

Tačiau neegzistuoja jokių požymių, kad tie daiktai padaro mus laimingais. Faktiškai stebiu visiškai atvirkščią vaizdą.

Man prireikė 15 metų, kad atsikratyčiau visko, ką taip rūpestingai kaupiau ir kad pradėčiau gyventi plačiau, laisviau ir geriau, turėdamas gerokai mažiau.

Viskas prasidėjo 1998 metais. Drauge su partneriu mes pardavėme savo konsultavimo kompaniją už tokią sumą, kurios, kaip man atrodė, neuždirbsiu per visą gyvenimą.

Gavęs tą sumą, nusipirkau 4 aukštų namą. Gavęs galimybę plačiai vartoti, nusipirkau baldus, porą akinių už 300 dolerių, ištisas tonas aparatūros ir, žinoma, juodą Volvo su distanciniu būdu įjungiamu varikliu.

Pradėjau aktyviai kurti naują kompaniją ir laiko namams visiškai neliko. Tada pasisamdžiau vyruką, vardu Svenas, kuris, kaip jis pats teigė, dirbo pačios Kortni Lav asistentu. Jis tapo mano apsipirkimo asistentu: vaikščiojo po buitinės technikos, elektronikos, baldų parduotuves su fotoaparatu, fotografavo daiktus, kurie, jo požiūriu, galėjo man patikti, paskui aš tas nuotraukas peržiūrėdavau ir išsirinkdavau patikusias, kad jis man jas nupirktų.

Tačiau vartojimo narkotikas greitu laiku nustojo kelti euforiją. Atvėsau nuo viso to. Naujutėlė Nokia nebekėlė daugiau pasitenkinimo. Susimąsčiau apie tai, kodėl gyvenimo pagerėjimas, kuris teoriškai turėtų padaryti mane laimingu, nesuveikė, o tik kelia nerimo jausmą.

Gyvenimas pasidarė sudėtingesnis. Tiek visko atsirado, ir viską reikėjo prižiūrėti. Gazonas, tvarkymasis, automobiliai, draudimas, aptarnavimas. Svenas turėjo daug darbo ir… Po galais, nejau aš išties turiu asmeninį asistentą pirkiniams? Kuo aš pavirtau?! Mano namas ir mano daiktai tapo mano naujais darbdaviais, pas kuriuos aš visiškai neketinau darbintis.

Paskui viskas dar pablogėjo. Persikėliau darbo reikalais į Niujorką ir išsinuomojau didelį namą, reikalingą savo statusui pabrėžti. Namą reikėjo užpildyti daiktais, ir tai užėmė daug laiko, pareikalavo daug pastangų. O dar turėjau namą Sietle. Dabar turėjau galvoti jau apie du namus. Kai nusprendžiau, kad pasiliksiu Niujorke, teko padėti daug pastangų ir begalės skrydžių pirmyn-atgal, kad išspręsčiau problemas, susijusias su senuoju namu ir atsikratyčiau visų jame buvusių daiktų.

Man akivaizdžiai pasisekė su pinigais. Tačiau su panašiomis problemomis susiduria ir mažiau pinigingi žmonės.

Tyrimas „Gyvenimas namuose XXI-ame amžiuje“, paskelbtas praėjusiais metais, aprašo 32 vidurinės klasės šeimų gyvenimą. Būtinybė rūpintis savo nuosavybe garantuotai paspartina streso hormono išsiskyrimą. 75% šeimų negalėjo pastatyti automobilio į garažą, nes tasai buvo užgriozdintas kitais daiktais.

Mūsų aistra daiktams palietė beveik visus gyvenimo aspektus. Didėja namai, mažėja tuose namuose gyvenančių žmonių skaičius. Per 60 metų erdvė, skirta vienam žmogui, padidėjo 3 kartus. Įdomu, kuriems galams? Kad laikytume joje daugiau daiktų?

Ką mes laikome tose dėžėse, kurias tampome, kai kraustomės gyventi į kitą vietą? Mes patys nežinome, kol tų dėžių neatidarome.

Įdomi tendencija. Ar žinote, kad The Natural Resources Defense Council duomenimis gaunasi taip, kad 40% maisto, kurį nusiperka amerikiečiai, atsiduria šiukšlių konteineryje?

Toks nepasotinumas turi pasaulinio masto pasekmių. Klaikus vartotojiškumas įmanomas dėka intensyvios gamybos, o ši griauna mūsų ekosistemą. Tie išmanieji telefonai, kuriuos gamina Foxconn – jie irgi tapo siaubingų ekologinių pokyčių pramoniniuose Kinijos rajonuose priežastimi. Pigi gamyba, kuriai nusispjaut į pasekmes. Ar padaro tai jus laimingesniais?

Yra dar vienas momentas – socialinis ir psichologinis. Faleno Bodenhauzeno, psichologo iš Šiaurės Vakarų universiteto Ilinojuje, duomenys vienareikšmiškai susieja vartojimą ir anomalų antivisuomeninį elgesį. Vartotojiškas mąstymo būdas vienodu mastu yra negatyvus visiems žmonėms, nepriklausomai nuo jų pajamų lygio.

Mano pažiūros pasikeitė po susitikimo su Olga. Drauge su ja aš išvažiavai į Barseloną. Jos vizos galiojimas baigėsi, o mes gyvenome nedideliame kukliame bute ir buvom laimingi. Paskui supratome, kad Ispanijoje mūsų niekas nelaiko. Susipakavome šiek tiek drabužių, pasiėmėme tualeto reikmenis, nešiojamus kompiuterius ir leidomės į kelią: Bangkokas, Buenos Airės, Torontas ir dar daugybė vietų. Aš toliau dirbau, tačiau mano ofisas dabar sutilpo kuprinėje. Jaučiausi laisvas ir visiškai nesiilgėjau savo automobilio ir namuose paliktų daiktų.

Santykiai su Olga baigėsi, tačiau mano gyvenimas pasikeitė visiems laikams. Jame mažiau daiktų, užtat daug patirties, daugiau laiko ir laisvų pinigų.

Intuityviai mes suprantame, kad geriausi daiktai gyvenime – tai ne tie patys „daiktai“, o santykiai, patirtis ir tikslų siekimas. Būtent jie yra laimingo gyvenimo produktai.

Man patinka materialūs objektai. Aš studijavai dizainą, mėgstu elektroniką, drabužius ir kitokius daiktus. Tačiau mano patirtis byloja, kad nuo tam tikro momento materialius objektus išstumia emociniai poreikiai, kuriuos tie objektai teoriškai turėtų tenkinti.

Aš kaip ir anksčiau esu verslininkas ir dabar kuriu kompaktiškų namų projektus. Namai statomi taip, kad palengvintų mums gyvenimą, o ne atvirkščiai. Panašiai kaip tie 39 kvadratiniai metrai, kuriuose gyvenu aš, tie namai nereikalauja daug medžiagų statybai, nereikalauja rimtų išlaidų išlaikymui, leidžia šeimininkui gyventi taupiau.

Aš puikiai miegu, nes žinau, kad nenaudoju daugiau resursų, nei man iš tiesų reikia. Pas mane mažiau daiktų, bet daugiau pasitenkinimo jausmo. Mažai vietos – daug gyvenimo.

www




 

Comments are closed.