Medicinos mokslas praranda pasitikėjimą

Eksperimento atkartojimas – kertinis mokslo akmuo. Faktai turi būti patikrinti iš naujo ir iš naujo. Bet netgi ištvėręs visus išbandymus, jis gali būti pakeistas kitu faktu, naujomis žiniomis.

Pavyzdžiui, Niutono mechanika, kaip paaiškėjo, yra atskiras bendrosios Enšteino tikimybių teorijos atvejis, o mantra „vienas genas – vienas baltymas“ – atskiras DNR transkripcijos ir transliacijos atvejis.

Dėl to reikalingos mokslinės publikacijos, juk rezultatu reikia pasidalinti kiek įmanoma detaliau, kad kiti mokslininkai galėtų atkartoti rezultatą ir patikrinę jį galėtų žengti toliau. Tačiau neseniai paaiškėjo, kad šokiruojantis duomenų, publikuotų specialioje literatūroje, pašvęstų pačioms įvairiausioms sritims (nuo onkologijos iki psichologijos) kiekis yra neatkartojamas.

Kitados visas mokslinių žinių sąvadas galėjo sutilpti vieno talentingo žmogaus galvoje, o dabar vienam vieninteliam eksperimentui galima paaukoti ištisą gyvenimą.

Farmacijos kompanija Bayer, pavyzdžiui, prisipažino, kad jos darbuotojai negali atkartoti maždaug dviejų trečdalių publikuotų tyrimų, susijusių su potencialių vaistinių preparatų taikinių išaiškinimu. Korporacijos konkurentė Amgen pranešė apie dar didesnį nesėkmių procentą: per pastaruosius dešimt metų šios firmos onkologijos ir hematologijos specialistai padarė gėdą savo kolegoms 47 atvejais iš 53. tai patys ryškiausi pavyzdžiai, kadangi farmacijos kompanijos dėl savo veiklos ypatumų priverstos studijuoti mokslinę literatūrą, kad surastų perspektyviausias tyrimų sritis. Neblogai būtų kažką panašaus padaryti ir kitose mokslo sferose.

Taigi, dabar mes žinome, kad didžioji dauguma biomedicinos tyrimų negali būti atkartoti.

Priežasčių tam daug. Gamta – sudėtingas dalykas ir eksperimentu ne visada galima aprėpti visus kintamuosius. Be to, finansavimas būna ribotas, o publikacijas reikia parengti, laikantis konkrečių terminų, kurie nuolat trumpėja.

Esama ir žmogiškojo faktoriaus. Labai norisi nurėžti aštrius kampus ir išvysti pageidaujamą rezultatą, o kartais tiesiog gaila eikvoti ištisus mėnesius ir metus sunkaus darbo, pripažįstant, kad pasirinkai neteisingą kelią. Ir, galiausiai, nė vienas žmogus negali būti ekspertu visų eksperimentinių metodų, reikalingų papildomiems patikrinimams srityje.

Ir gaunasi taip, kad toks tyrinėtojas perkelia visą savo klaidų naštą (tame tarpe ir finansinę) tiems, kurie pamėgins atkartoti jų gautą rezultatą. Prie to reikėtų pridėti, kad kažkaip nepriimta publikuoti ataskaitas apie nesėkmes ir kažkas vėl ir vėl imasi tikrinti, nežinodami, kad darbas jau padarytas.

Iš esmės čia aprašoma problema tampa būtent problema tik dėl to, kad gyvename sparčiai besikeičiančiame pasaulyje. Mokslas irgi vystosi septynmyliais žingsniais, o štai jo savireguliacijos mechanizmai paseno, tapo pernelyg lėtais ir neefektyviais.

Ką gi daryti? Iš vienos pusės reikėtų sumažinti spaudimą tyrinėtojams – tegu neskuba su publikacijomis ir nebijo, kad jų darbai baigsis niekuo, kad hipotezė nepasitvirtins ir t.t. Gaila, bet toks dalykas įmanomas tik idealiame pasaulyje, kur maistą ir patogumus galima gauti nemokamai. Dėl to kai kas pasiūlė dėti baudas nepatikrintų ir, juo labiau, melagingų publikacijų autoriams.

Tačiau geriau ir humaniškiau tikriausiai būtų papildomai mokėti tiems, kas imsis atkartoti rezultatus iškart po straipsnio pasirodymo (dar geriau – prieš pasirodant). Ir dėl to Elizabet Airons, krūties vėžio specialistė iš Majamio universiteto Medicinos mokyklos tapo programos Reproducibility Initiative ir fondo Science Exchange iniciatore.

Sistema veikia tokiu būdu. Mokslininkas atlieka tyrimus ir pateikia organizacijai rezultatus. Nepriklausoma mokslinio konsultavimo taryba, kurią sudaro žymiausi savo sričių specialistai, nustato tas laboratorijas kandidatės, kurios pajėgs imtis rezultato atkartojimo. Patikrinimo vykdytojai vėliau meta burtus. Rezultatas publikuojamas specialioje internetinio žurnalo PLoS ONE laidoje, o korektiškų tyrimų autoriai gauna garbės sertifikatus.

Eksperimentiniame etape fondas pamėgins atkartoti 40-50 tyrimų ir publikuos rezultatų analizę.

Iš pradžių patikrinimo finansuos patys autoriai (išlaidos siekia maždaug dešimtadalį originalaus tyrimo kainos). Jeigu eksperimentas pasiteisins, toliau galės prisijungti sponsoriai. Derybos su valstybės organizacijomis ir privačiu sektoriumi jau vedamos ir daugelis tiktai džiaugiasi, kad atsirado galimybė atiduoti ekspertizę nepriklausomiems specialistams – bent jau vardan reputacijos išsaugojimo.

Pasisekimo atveju Science Exchange nušaus iš karto du zuikius: nesąžiningi tyrinėtojai ims vengti siuntinėti į žurnalus savo prasimanymus, patikrinimo kaina sumažės (pigiau iš pat pradžių įtraukti į biudžetą išlaidas rezultatų atkartojimui, nei kam nors vėliau imtis patikrinimo – pigiau, žinoma, mokslui apskritai, o ne konkrečiam užsakovui), nebus reikalo kiekvieną kartą publikuoti patikrinimų rezultatus, juk nepavykusį eksperimentą gali pašalinti iš publikacijos pats autorius.

Palinkėkime Science Exchange nenusiristi iki korumpuoto monopolisto lygio, kuo, deja, dažnai baigia savo veiklą kai kurie „sertifikatoriai“.

WWW

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą