TOLERASTIJOS ABC
lapkričio 11, 2015

Mažumų problema

Mažumų problema

Mažumų problema, be to – visų mažumų, ne vien seksualinių, o apskritai, prasideda tuo momentu, kai mažumos pradeda konkuruoti su dauguma.

Kol konkurencijos nėra, kol mažuma niekaip nepažeidinėja daugumos įstatymų ir normų, problemų ir konfliktų neiškyla. Štai, tarkime, operos mėgėjai – tai mažuma. Didžioji dauguma žmonių į operas nevaikšto. Tačiau mažuma, lankanti operą niekaip nepažeidinėja daugumos teisių ir nesikiša į masinių „serialų rijikų“ gyvenimą. Serialų mėgėjai žiūri namuose televizorių, operos mėgėjai keliauja vakare į teatrą. Niekas niekam nelenda į dūšią.

O štai kai prasideda mažumos ir daugumos konkurencija, tada ir susiformuoja ne atskira kolizija, o permanentinis sisteminis konfliktas.

Atsiranda konkurencija dėl valdžios, dėl resurso.

Auditorija – tai resursas, už kurį kaunasi bažnyčios ir sektos. Auditorijos dėmesys – irgi savotiška valdžia. Valdžia žmonių atžvilgiu. Mažos tautos kovoja už savo teises, už dotacijas, kad neišnyktų, ištirpusios pagrindinėje masėje.

O už ką kaunasi seksualinės mažumos?

Jos kaunasi už savo teises – už teisę gyventi savo gyvenimo būdą, nebūti įžeidinėjamos ir engiamos iš daugumos pusės.

Bet štai, atrodytų, gyvybiškai svarbias teises jau iškovojo. Nebėra daugiau bausmių už homoseksualizmą, nebėra dorovės policijos, kuri tikrintų, ką jie ten veikia po antklode. Ko jiems dar trūksta iki pilnos laimės?

Kodėl jiems negana galimybės gyventi drauge viename bute, kodėl būtinai žygiuoti prospektu, mojuoti vėliavomis ir viešai plekšnoti vienas kitam per apnuogintas kūno vietas?

Esmė čia ta, kad paprasčiausiai gyventi drauge viename bute nepakanka. Norisi ir į kavinę drauge suvaikščioti, ir gatve pasivaikščioti, be šito pilnaverčio gyvenimo pora negyvens. P kavinėje ir gatvėje – kreivi žvilgsniai. Nemalonu.

Ką daryti?

Yra specialios kavinės, tačiau užsisklęsti ribotoje erdvėje nesigauna. Vis tiek kyla susidūrimų tarpo homo ir hetero kultūros. Vis tiek lydi kreivi žvilgsniai. Darbe, gatvėje, viešose vietose.

Nesigauna sukurti paralelinio pasaulio, kad galima būtų visiškai išvengti dviejų kultūrų susidūrimo.

Iš esmės yra du variantai – arba susitaikyti su tam tikrais apribojimais, stengiantis nedemonstruoti savo seksualinių polinkių viešumoje, apsiriboti gyvenimu namuose ir specialių klubų lankymu. Arba… Paversti savo kultūrą norma ir būtent taip išvengti kreivų žvilgsnių, atsikratyti jų visiems laikams. Nes į normą niekas kreivai nešnairuoja.

Štai už šį dalyką jie ir kaunasi. Už tai, kad jų kultūra taptų norma. Tam ir rengiami paradai, stumiami jiems naudingi įstatymai, siekiama pripažinimo visuose gyvenimo lygmenyse.

Jie nori tapti norma. Kad niekas nebelaikytų jų gyvenimo būdo nukrypimu. Kad žvelgtų į juos kaip į normalų reiškinį.

Tačiau čionai ir atsiranda konkurencija. Konkuruojama dėl normos.

Kuo labiau homoseksualistinė kultūra taps „norma“, tuo mažesne norma taps tradicinė kultūra, heteroseksualumas.

Tai – kultūrų konkurencija. Panaši į konkurenciją tarp religijų.

Negalima tuo pat metu nešioti ir kryželio, ir chidžabo. Arba priklausote vienai religijai, arba kitai, arba esate ateistas. Priklausyti visiems tuo [at metu neįmanoma.

Galima paprieštarauti, kad seksualinėje kultūroje tai negalioja, nes egzistuoja biseksualai. Ir apskritai galima į visus žvelgti vienodai ir tai vadinama tolerancija.

Bet gal visgi imkime skirti sugebėjimą poruotis su įvairių lyčių atstovais nuo ketinimo susieti savo gyvenimą su kitu žmogumi vienalytėje ar normalioje santuokoje.

Imkime pagaliau skirti principą „šiandien įkišau vienur, rytoj įkišiu kitur“ nuo žmogaus, ketinančio kurti šeimą, pasirinkimo.

Jeigu žmogus priima sprendimą sukurti vienalytę santuoką, tai jis automatiškai atskyla nuo tradicinės kultūros.

Ir dar daugiau. Jei vienalytė šeima auklėja įvaikintus vaikus, tai yra didelė tikimybė, kad jie irgi paskui kurs vienalytes šeimas, nes nuo ankstyviausio amžiaus laikys tai normaliu ir teisingu dalyku. Vaikai kopijuoja tėvus, ypač jei pripažįsta jų patirtį kaip normą, kaip kažką savaime suprantamo.

Tokiu būdu vienalyčių santuokų pripažinimas norma paskatins vienalyčių porų gausėjimą ir normalių šeimų skaičiaus mažėjimą.

Tame ir slypi konkurencija tarp tradicinės kultūros ir LGBT.

Tradicinių santuokų šalininkai visiškai natūraliai gina savo kultūrą. Lygiai taip pat kaip krikščionių dauguma pasisako prieš tai, kad vidury jų miesto statytų mečetes, o mokyklose nešiotų chidžabus. Ir priešingai – musulmonų dauguma savo šalyse reikalauja laikytis jų taisyklių. Tarkime, daugumoje musulmoniškų šalių draudžiama prekiauti alkoholiu.

Tai – kultūrų konkurencija. Viena kultūra nori iškovoti daugiau teisių, daugiau pripažinimo, nori tapti norma ar normos dalimi. Kita – ginasi, nenori nusileisti.

Beje, tolerancija – tai irgi savotiška kultūra.

Tokiu būdu galima išskirti trijų kultūrų konkurenciją – tradicinės, kuri nenori pripažinti vienalyčių santuokų, tolerancijos kultūrą, kuri reikalauja pripažinti visus santykių būdus lygiateisiais ir LGBT kultūrą, kuri ne tik kovoja už savo teises, bet tuo pat metu siekia paversti savo kultūrą madinga, prestižine, kad šitokiu būdu galima būtų užgrobti daugiau kultūrinės erdvės.

Tai būtent konkurencija.

Taip pat kaip kiekvienas parduotas Samsung atima klientą iš Apple, taip kiekviena vienalytė santuoka atima iš tradicinės kultūros porą, o tiksliau – dvi. O jeigu dar ir įvaikinti vaikai bus išauklėti vienalyte dvasia – tada iškart kelios poros, o sekančioje kartoje – prarasime kelias dešimtis porų.

Taip, šiandien LGBT kultūra – vos keli procentai.

O kur garantija, kad po kelių generacijų ji neužgrobs ketvirtadalio visuomenės? O paskui ir pusę?

Ir tada tradicinė kultūra jau nustoja būti norma. O paskui gali tapti ir mažumos kultūra.

Natūralu, kad tradicinė kultūra ginasi, mėgina neįsileisti į savo teritoriją pavojingo konkurento.

Ir kai tradicinės kultūros šalininkai pasisako prieš vienalyčių santuokų legalizavimą, jie tiesiog irgi gina savo teises.

Vieni nori tapti norma, kiti nenori prarasti normos statuso.

Visi konkuruoja su visais.

Tradicinės santuokos šalininkai gina savo teisę į tą pasaulį, kuriame jie išaugo, buvo išauklėti, kuriame civilizacija gyvena tūkstančius metų – teisę į pasaulį, kur tuokiasi vyrai ir moterys, teisę į pasaulį su žodžiais „mama“ ir „tėtis“, teisę į savo tradicinį pasaulį su tradicine žodžio „šeima“ reikšme.

Tradicinės santuokos šalininkai gina dar ir savo teisę į giminės pratęsimą, kad jų vaikai nepatektų naujamadiškos LGBT kultūros įtakon, neimtų vykdyti homoseksualistinių eksperimentų, kurie gali baigtis atsisakymu nuo tradicinės šeimos.

Taip kad čia ne šiaip konkurencija dėl staliuko kavinėje, prie kurio sėdint galima, ar atvirkščiai – negalima pamatyti dviejų vyrų, graibančių vienas kitam tam tikras vietas.

Iš esmės tai yra kova už išlikimą. Tai konkurencija dėl giminės pratęsimo būdo, kuris dominuos po 100 metų – arba jis bus tradicinis, arba per menzūrėles ir surogatines motinas.

Tai galima palyginti su kova už ir prieš GMO.

Vieni aiškina, kad GMO – tai neišvengiama ateitis, o kiti mano, kad gyveno be GMO tūkstančius metų ir norėtųsi pragyventi dar tiek pat.

Vieni aiškina, kad LGBT – tai nieko blogo ir pavojingo, kad tai tiesiog dar viena šeimos rūšis, kuri gali lygiai taip pat sėkmingai auklėti vaikus. Kiti mano, kad gyveno tradicinėse šeimose tūkstančius metų ir norisi pragyventi dar tiek pat.

Jeigu jums įdomi mano nuomonė, tai bet kokią teoriją reikia išbandyti eksperimentais. Tiktai iš pradžių eksperimentais su pelėmis.

Štai amerikiečiai nutarė ant savęs išbandyti LGBT, įteisino visoje šalyje vienalytes santuokas – puiku, vėliava jiems į rankas. Vaivorykštinė vėliava.

O mums reikia sukaupti kantrybę ir 100 metų palaukti. Pasižiūrėti, kuo baigsis amerikiečių eksperimentas. Ar sugebės amerikiečiais lygiai taip pat sėkmingai daugintis vienalytėse šeimose, kaip, tarkime, meksikiečiai.

Mums patiems šitaip eksperimentuoti kol kas ankstoka. Pernelyg pavojinga. Pernelyg jau prasta pas mus demografija.

O kam labai norisi gyventi vienalytėje santuokoje – gyvenkite. Savo bute. Galite netgi gatvėmis vaikštinėti, tiktai laikykitės elementaraus padorumo. Ir niekas nelįs jums į širdį. Ir džiaukitės, kad iš baudžiamojo kodekso panaikino straipsnį už homoseksualizmą.

O jeigu jau visai negalite iškentėti nepavaikštinėję gatve ir vaivorykštine vėliava pamojuoti – važiuokit į Europą ar Ameriką.

Pelės. Eksperimentuojame su pelėmis!

www

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.