SRAUTAS
sausio 26, 2017

Maršai yra už moterų teises – eilinė viešoji banga dėl įvaizdžio ir emocijų

Maršai yra už moterų teises – eilinė viešoji banga dėl įvaizdžio ir emocijų

Su naujos administracijos atėjimu JAV, pakilo susirūpinimas moterų teisėmis visame pasaulyje. Mat naujasis Prezidentas kelis kartus nepagarbiai pasisakė apie moteris (meksikiečius, musulmonus). Bet kita vertus, D.Trumpas naująja Švietimo sekretore (ministre) paskyrė moterį, Betsy DeVos.

O gal politinio korektiškumo-genderistinėje paradigmoje žymiai svarbiau kovoti su įžeidimais kalboje, cenzūruoti viešą kalbą ir formuoti rūpimą Įvaizdį, nei rūpintis realiomis moterų problemomis? Įvaizdis svarbiau nei problema?

Jau matėme kitų labai radikalių pavyzdžių iš šios serijos. Pabėgėlių padaryti nusikaltimai Europoje buvo slepiami politinio korektiškumo cenzūros. Iki tokio lygio, kad nusikaltimo ištyrimas ir teisingumo atstatymas buvo pastumti į antrą planą, nes žymiai svarbiau buvo apginti Pabėgėlio įvaizdį.

Arba islamistų ekstremistams brutaliai žudant miestų aikštėse, oro uostuose, naktiniuose klubuose, iš politinių lyderių nuolat girdime nuostatą, kad islamas čia nieko dėtas, kad tai yra taikos religija. Svarbiau apginti gerą Musulmono įvaizdį.

Kodėl „Kito“ (the ‚Other‘) įvaizdis tapo tokiu svarbiu – yra atskiro aptarimo verta tema. Trumpai galima pažymėti, kad susiformavusi naujoji „teisių“ paradigma yra nukreipta prieš bet kokią Vakarų savastį – bet kokį idėjinį, politinį, kultūrinį stuburą: ar tai būtų šeima, Bažnyčia (bet kurios konfesijos), krikščionybė; ar tai būtų Protas, sekuliarizmas, klasikinės laisvės ir autonomija; jau nekalbant apie nacionalizmus, prigimtines hierarchijas: Tėvo autoritetas, tėvų-vaikų santykiai, nusikaltėlio-aukos santykis.

Visa Vakarų kultūra (pagal didžiausių postmodernistų-dekonstrukcionistų receptus „permąstyti Modernybės vidinius represinius mechanizmus-naratyvus“) iš esmės traktuojama kaip šovinistinė, imperialistinė, rasistinė, seksistinė, engianti, išnaudojanti, pavergianti kultūra. „Kito“ priėmimas yra atgaila – vienintelis kelias atpirkti Vakarų nuodėmę. Tai yra tikrasis civilizuotumo kelias – atsiverti, priimti „Kitą“. Vakarų bet kokios rūšies savasties paneigimas yra naujos, tikros globalios civilizacijos kūrimas. Todėl eilėje rikiuojasi „Kiti“: Moteris, Pabėgėlis, Musulmonas, Afroamerikietė, Vaikas, Nusikaltėlis (kuris yra sociumo abejingumo ir diskriminavimo Auka), eks-Kolonijų atstovas, Gyvūnas…

Politinio korektiškumo-genderizmo ideologija išplovė legitimumą apmąstyti ir teigti Vakarų savasties kanalus – per viešą cenzūravimą ir taip gelbėjant „Kito“ įvaizdį.

Todėl ironiška yra tai, kad pasigirsta perspėjimai apie autokratiją (diktatorystę) JAV. Po to kai B.Obamos administracijos buvo prievarta diegiama genderistinė darbotvarkė? Po to, kai JAV valstybės fundamente įrašytos religinės bendrijų teisės buvo paneigtos? Po to, kai valstybių jurisdickija buvo pažeista absurdiška „tualetų reforma“? Po to kai universitetuose ir viešoje erdvėje įsigalėjo cenzūra ir naujakalbė?

Genderistinė darbotvarkė pernelyg lengvai patikėjo, kad abortų ir LGBT teisių klausimas yra išspręstas visiems laikams. Vien paskelbimas, kad tai yra naujasis Pažangos ir Civilizacijos atributas dar nereiškė, kad cenzūra ir valstybės jėgos pagalba bus galima neigti kur kas senesnes ir patvaresnes konstitucines teises be jokių pasekmių.

Dvigubai ir galbūt pražūtingai ironiška yra tai, kad teigdama besąlygišką atvirumą „Kitam“, Vakarų dominuojanti mąstymo paradigma atsiveria likusiam pasauliui, kuris Vakarų genderistinę kultūrą laiko iškrypimu, su panieka žiūri kaip į pasileidėlišką pronografiją. Vakarai traukia imigrantus savo socialine gerove, tačiau atstumia savo seksualine kultūra. Genderizmas savo „teisių rojų“ atveria tam, kas konsoliduojasi aplink savo religines-kultūrines tradicijas, kurių pačios prielaidos ir tikslai yra visiškai priešingi genderistinei programai. Post-kolonializmas/multikultūralizmas idėjiškai privelegijuoja tuos Subjektus, kurie siekia tvirtinti savo kultūrines-religines tradicijas. Kol kas abiejų tikslai sutampa dėl „baltosios kultūros“ demontavimo.

Todėl vargu ar maršai yra už moterų teises ir prieš tikrąsias problemų šaknis. Didele dalimi tai yra eilinė viešoji banga dėl Įvaizdžio ir emocijų. Tam, kad be jokių racionalių diskusijų įtvirtinti tam tikrą vienakryptę politinę darbotvarkę. Madona, savo karjerą padariusi per seksistinius moters įvaizdžius, prieš kuriuos kaip tik ir kovoja genderizmas, dabar stovi pirmose gretose kovoje už Moters teises…

Panašiai kaip Lietuvoje protestuojančios mamos su vežimėliais sako palaikančios naująsias genderistines Vaiko Teisių įstatymo pataisas. Mat, jos tiki, kad įstatymu užrašysime „negalima mušti vaiko“ arba „negalima keiktis prie vaiko“, „negalima rūkyti prie vaiko“ ir problema bus išspręsta. Čia nesirūpinama tikrąja vaiko teisių padėtimi, čia tikima Įvaizdžiu – užrašysime ir viskas pasikeis.

P.S. Lietuviškojo konservatizmo „progresyvumas“ pasirodė kiek nelauktai iš kitos pusės su Karalienės Mortos įvaizdžiu. Juk jeigu atsiliksi nuo šiuolaikinių pasaulinių tendencijų, gali kilti problemų su Įvaizdžiu ir finansavimu.

Andrius Švarplys

Šaltinis

Comments are closed.