Manipuliacija protais
vasario 22, 2013

Manipuliacija protais. Sąmokslo teorija

Manipuliacija protais. Sąmokslo teorija

Jeigu jums susidarė įspūdis, kad tai, kas čia parašyta, labai primena sąmokslo teoriją ir jūs jau rengiatės užversti knygą, tai dar truputėlį palūkėkite.

Iš tikrųjų, absoliuti dauguma žmonių, išgirdę žodžių derinį „sąmokslo teorija“, pradeda atlaidžiai šypsotis arba gręžioti smiliumi palei smilkinį. Šiek tiek mažiau žmonių elgiasi kitaip – pradeda karščiuotis, svaidytis „konspirologiniais terminais“ ir tuo dar labiau juokinti aplinkinius. Akivaizdus įdomus faktas: nors sąmokslo teorijos paprastai laikomos paranojikų kliedesiais, pati tema niekaip neišbraukiama iš dienotvarkės. Vienaip ar kitaip panašių istorijų nagrinėjimas, tegu ir išjuokimo forma, vyksta nesiliaudamas jau daugybę metų. Ir tai būdinga ne tik mūsų šaliai. Sąmokslo teorija, nepaisant jos išoriško kvailumo, sugeba išprovokuoti įvykius, turinčius rimtų pasekmių pasaulinio masto procesams.

Tarkime, Duglas Raškofas, vienas žymiausių žiniasklaidos analitikų, pavadino Roso Pero pralaimėjimo 1992 metų prezidento rinkiminėje kampanijoje viena iš svarbiausių priežasčių tai, kad jis patikėjo sąmokslu prieš jį tos Amerikos elito dalies, kuriai buvo nenaudingas atėjimas į valdžią žmogaus, nepriklausančio nei demokratams, nei respublikonams. Puikiausiai pradėjęs rinkiminę kampaniją, aplenkdamas reitingais Klintoną ir Bušą, Pero per patį susirėmimo įkarštį staiga nutraukė savo veiklą, motyvuodamas tai konkurentų kėslų baime. Tuo tarpu milijardierių ir patyrusį politiką Pero sunku būtų pavadinti paranojiku ir marginalu. Kai jis atsipeikėjo ir atnaujino kampaniją, buvo jau per vėlu, jis beviltiškai atsiliko ir nespėjo atsigriebti.

Šitą įvykį intensyviai aptarinėjo Amerikos žiniasklaida, kurios bendras tonas susivedė į užuojautą: štai, atseit, kas atsitinka su tais, kurie tiki sąmokslais. Tačiau ar tikėjo per sąmokslu iš tikrųjų? Arba, galbūt, jis prisidengė tokiu pretekstu, kadangi neturėjo tikslo nugalėti? Buvo kalbama, kad dalyvaudamas rinkimuose, Pero paprasčiausiai nori pareklamuoti savo verslą, kad tikrasis jo tikslas buvo atimti balsus iš Bušo, kad prezidentu taptų Klintonas, o9 kažkas įžvelgė jo poelgyje paprasčiausią persisotinusio turtuolio kaprizą. Tačiau šiuo atveju svarbu visiškai ne tai, ką iš tiesų mąstė kandidatas į JAV prezidentus, o tai, kad sąmokslo teorijos faktorius buvo plačiai panaudotas pačiame aukščiausiame lygyje, tegu ir kaip triukšmo priedanga, tegu ir kaip pretekstas. Atrodytų, jeigu principai, kuriais remiasi įvairiausios sąmokslo teorijos, yra tokie kvaili, kad neišvengiamai kelia šypseną, tai kodėl tas teorijas be paliovos aptarinėja?

Kodėl tokių teorijų išjuokimui ir sukarikatūrinimui ir pavertimui visišku absurdu eikvojamos tokios nemenkos lėšos? Kodėl tų žmonių, kurie apie šias teorijas kalba, diskreditacijai žiniasklaida negaili jėgų? Dievaži, čia kažkas ne taip. Tarp kitko, kai apie kažką arba apskritai nekalbama, arba, priešingai, kai kalbama pernelyg daug ir kai pernelyg aštriai reaguoja – reikalas nešvarus. Juk norint užčiaupti visiems burnas, reikia turėti, pirma, rimtą valdžią, o antra – rimtą motyvą. Ir to paties reikia, kad išplėtotum kokį nors didelio masto ir ilgai trunkantį svarstymą. Šiuo atveju mes susiduriame su antru variantu.

Pats savaime žmonių požiūris į sąmokslo teorijas labai iškalbingas. Kai pradedi analizuoti ši fenomeną, iškart susiduri su būdingiausiais manipuliavimo protais požymiais. „Sakote, sąmokslo teorija? Cha cha cha…“ O į klausimą, kas jus taip prajuokino, mažai kas teiksis atsakyti. Pamanykit, kokios kvailystės. Kitaip sakant – dialogas nesimezga, požiūris į problemą įkaltas į galvą taip stipriai, kad niekam nebereikia jokių įrodymų. Tačiau jeigu vis dėlto ir pasiseks prakalbinti oponentą, tau daugeliu atvejų argumentų nebus pateikta. Čia susiduriame su įtaiga, t.y. su idėjos pripažinimu jos kritiškai neapmąsčius ir taip ir nesupratus jos esmės. O juk tai – manipuliacinių technikų esmė. Pažiūrėkime patys – jeigu sąmokslo teorija tokia kvaila, tai kodėl kovai prieš ją teko griebtis manipuliacijų? Papasakokite visiems viską kaip yra iš tikrųjų, parodykite, kodėl šita teorija yra neteisinga ir absurdiška, trumpiau tariant, įkalkite paskutinį vinį į jos karstą ir pamirškite ją. Tačiau juk ne – gyvenime viskas vyksta kitaip. Vietoje paaiškinimo – manipuliacija, išjuokimas ir sukarikatūrinimas, kitaip sakant, iš esmės, nebūna jokio paneigimo. Įsiminkime šitą svarbų momentą, jis mums dar pravers.

Na, o kadangi oficialioji žiniasklaida apie sąmokslo teorijas praktiškai nekalba, aiškintis teks mums patiems. Iš pradžių išsiaiškinkime apie ką apskritai eina kalba. Dar vienas būdingas manipuliavimo protais bruožas yra terminų nekonkretumas. Aiškumo nebuvimas leidžia manipuliatoriams kabinėti etiketes ant ištiso pačių įvairiausių reiškinių spektro.

Džordžas Entinas, Pensilvanijos universiteto garbės profesorius, siūlo tokį sąmokslo teorijos esmės traktavimą:

„Sąmokslas, tai neteisėti veiksmai nedidelės, paslapčia dirbančios žmonių grupės, sumaniusios įvykdyti perversmą istorinių įvykių eigoje, pavyzdžiui, nuversti vyriausybę. Tuo tarpu sąmokslo teorija – tai mėginimas paaiškinti įvykį ar visą eilę įvykių kaip sąmokslo rezultatą. Konspirologizmas, kaip mentalitetas, žvelgia į visus esminis įvykius iš sąmokslo teorijos pozicijų (Dž. Entinas, „Sąmokslo teorijos ir konspirologinis mentalitetas“)

Internetinė enciklopedija „Vikipedija“ pateikia iš esmės labai panašų sąmokslo teorijos apibrėžimą:

„Sąmokslo teorija – tai konspirologijos dalis, kurią plačiausiai atspindi meno kūriniai ir žiniasklaida. Reiškinio esmė – tikėjimas, kad egzistuoja vienas ar daugiau kruopščiai slepiami sąmokslai, kuriuose dalyvauja „šio pasaulio galingieji“ – prezidentai, aukšto rango spectarnybų pareigūnai, turtuoliai, tarptautinių organizacijų vadovai, religiniai hierarchai, slaptų draugijų nariai ir t.t. Paprastai tokio sąmokslo tikslas yra žmonijos kvailinimas arba pavergimas (ar bent jau sąmokslininkų siekis įgyti neribotą valdžią). Nereikėtų painioti su rūmų perversmų fenomenu. Egzistuoja taip vadinamos mažosios sąmokslo teorijos, jos kitaip negu oficialūs šaltiniai traktuoja atskirus istorinius epizodus, laikydamos svarbiausiomis veikiančiomis jėgomis įvairias slaptas organizacijas.

Konspirologija (nuo angliško conspiracy – slaptumas, sąmokslas) – pažiūrų sistema, pakraipa istorijos ir politologijos moksle, kiuri aiškina vienokius ar tokius įvykius kaip slaptų jėgų sąmokslo rezultatą (turima galvoje, pavyzdžiui, slaptos draugijos, spectarnybos, ateiviai iš kosmoso, okultiniais reiškiniai ir pan.). Pradinė konspirologijos aksioma yra idėja, kad egzistuoja slapta draugija, kurios nariai siekia pajungti sau visą pasaulį ir sukurti visiškai naują tvarką, kuriai gyvuojant, jie užims svarbiausias pozicijas ir taps vienvaldžiais valdovais. Be to, svarbu, kad pati numatoma tvarka bus ne šiaip kokia, bet tiesiog priešinga dabartinei ar kuri gyvavo vakar, t.y. priešinga natūraliai tvarkai. Pačias slaptas draugijas sudaro ne šiaip blogi, bet įprasti žmonės, bet ypatingo „blogio genijai“, kurie turi tam tikrą tipišką anomaliją, lyginant su normalia, „natūralia“ žmonija.

Pirmiausiai imkime ir apvalykime apibrėžimą nuo akivaizdžiai manipuliacinių niekų apie „Blogio genijus“, ateivius iš kosmoso ar okultines jėgas. O po to užduokime sau klausimą, ar būtinai iš tiesų sąmokslininkai turi būti neteisėti, ką primygtinai teigia Entinas. Manau, šis apribojimas apibrėžime yra visiškai nereikalingas ir labai susiaurina mūsų tyrimo objektą.

Rezultate gauname, kad, sąmokslo teorijos požiūriu, istorinis subjektas yra grupė įtakingų asmenų, kurie išsikėlė sau konkretų tikslą ir jo siekia.

Dabar pasakykite man, kas šiame teiginyje yra tokio kvailo ir juokingo, kad praktiškai visiškai užblokuoja bet kokius svarstymus apie sąmokslo teorijos realumą?

Juk nieko nestebina tam tikrų įtakingų organizacijų lobistinė veikla. Pats terminas „lobizmas“ nesukelia nepatiklaus kikenimo, o tarp kitko šis terminas visiškai atitinka sąmokslo teorijos esmę. Miekas neabejoja, kad gali egzistuoti finansinės-pramoninės, ar netgi nusikalstamos grupės, kurios atveda į valdžią politikus, kurie vėliau yra priversti aptarnauti tų grupių interesus. Niekas nenustebs, išgirdęs, kad šalyje esama įtakingų žmonių, pavyzdžiui, stambių verslininkų, kurie siekia įgyvendinti savo grupinius ir asmeninius, paprastai su politika ir ekonomika susijusius interesus. Sąvoka „savas senatorius“, kalbant apie žmogų, kurį į valdžią įstūmė kokia nors stambi verslo struktūra, yra tokia įprasta politiniame amerikiečių leksikone, kad nebesukelia jokios aštresnės reakcijos.

Ar daug tokių įtakingų žmonių? Žinoma, ne, ir būtent dėl to, kad kalba eina apie asmenis, kurie turi galimybę prastumti jiems naudingus įstatymus ir sprendimus aukščiausiame lygmenyje. Taigi, akivazdus dar vienas labai svarbus sąmokslo teorijos elementas – siaura įtakingų asmenų grupė.

Važiuojam toliau. Argi kas nors nustebs, jei sužinos, kad praktiškai visa mūsų šalies ekonomika kontroliuojama labai siauro žmonių rato? Čia juk tokia banalybė, kad jos jau seniai niekas nebesvarsto. Tas pats pasakytina ir apie likusias pasaulio šalis, kurių resursai ir ekonomika priklauso ir/arba valdoma tiesiog saujelės žmonių, priklausančių vos keliems finansiniams klanams, daugelis kurių turi ilgą istoriją.

Ar tokia jau visiškai nesąmoninga yra prielaida, kad minėtų klanų atstovai gali koordinuoti tarpusavyje savo veiklą, susitarti, vykdyti suderintą politiką? Kas kvailo tokiame teiginyje? Žinomas Vakarų žurnalistas Ričardas Konifas ilgą laiką tyrinėjo turtingiausių pasaulio šeimų gyvenimo9 stilių. Savo pastebėjimus jis išdėstė knygoje „Natūralioji turtingųjų istorija“. Joje autorius paprasčiausiai pasakoja apie tai, ką valgo pasaulinio elito atstovai, kuo rengiasi, kaip ilsisi, kokie santykiai viešpatauja jų aplinkoje ir panašiai. Konifas nerašo nė žodžio apie sąmokslo teoriją, bet štai įdomus dalykas: iš jo knygos matosi, kad praktiškai visi pasaulinio verslo elito atstovai pažįsta vienas kitą iš veido. Jie rengiasi pas vienus ir tuos pačius modeliuotojus, perka tas pačias ekskliuzyvines mašinas iš tų pačių pardavėjų. Linksminasi jie vienuose ir tuose pačiuose uždaruose klubuose, ilsisi tuose pačiuose kurortuose, kitaip sakant, verda nuosavose sultyse. Ir nors pasauliniam elitui priklauso daugelio tautų atstovai, jie turi bendrą vertybių sistemą, savo nuosavą atpažinimo ženklų sistemą, savo temas pokalbiams. Iš esmės mes turime reikalą su kvazitauta. Pats Konifas juokais vadina juos atskira žmonių rūšimi. Juokas juokais, bet teisybės tame esama. Ar verta aiškinti, kad ten kur yra ekonomika, ten bus ir politika? Ar verta kalbėti, kad stambiausių media imperijų vadovai yra elito dalis? Kitaip sakant, kad politiniai, ekonominiai ir informaciniai klausimai yra sprendžiami siauroje įtakingų asmenų grupėje, asmenų, kurių interesai glaudžiai persipynę.

Sudėję į krūvą šiuos dalykus, gauname pačią gryniausią sąmokslo teoriją:

a) Egzistuoja grupė įtakingų asmenų – šalyje ir plačiau, pasaulyje;
b) Šie asmenys turi galimybę vykdyti sėkmingą lobistinę veiklą, stumdami sau naudingus sprendimus pačiame aukščiausiame lygmenyje – parlamente, vyriausybėje, prezidentūroje;
c) Įtakingi asmenys sugeba susitarti tarpusavyje, vadinasi, gali vykdyti koordinuotą politiką.

Kiekvienas punktas yra natūralus ir visiškai ne komiškas, o sudėjus į vieną vietą gauname „paranojišką sąmokslo teoriją“, kurios ir aptarinėti padorioje draugijoje negalima. Gauname teoriją, kurios nagrinėjimas priskiriamas psichopatams, tikintiems tuo, kad naftos kainas nustato ateiviai iš kosmoso.

Pamėginkime pasamprotauti toliau. Pasvarstykime, ar naudinga pasauliniam elitui afišuoti savo veiklą? Juk pasaulinis elitas gyvena išimtinai uždarą gyvenimą. Įvairiausi paparaciai, žinoma, aprūpina likusius gyventojus „žvaigždžių“ nuotraukomis, tačiau visa tai tiktai putos ant paviršiaus. Žurnalistai neįsileidžiami ten, kur kuriami rimti sprendimai. Reikia mokėti atskirti vietas, kuriose aptarinėjami rimtin klausimai nuo įvairiausių balaganinių „samitų“ ir „susitikimų“. Visa tai pokalbių šou variantai, skirti miniai. Tegu sau žiūri per televizorius žvalius politikų pasisakymus ir klausosi jų nesibaigiančių plepalų apie partnerystę, draugystę ir bendradarbiavimą, kompromisų ieškojimą ir kitas kvailystes. Nepainiokite kalbančių galvų, kurias į valdžią pastatė korporacijos, su tų korporacijų vadovais. Tai skirtingi žmonės ir apie savo susitikimus bei derybas jie linkę nešūkauti kiekvienoje sankryžoje. Konifas pateikia būdingą tokio „kuklumo“ pavyzdį: leidybinės-informacinės grupės „Thompson“ vadovas lordas Kenetas Tompsonas, vienas turtingiausių ir įtakingiausių pasaulio žmonių, yra beveik visiškai nežinomas savo gimtąjame mieste. Jį ten mažai kas pažįsta iš veido. Taip pat bus ne pro šalį pacituoti Parševą: „…jūs galite suvaikščioti į ekskursiją į JAV Kongresą ir pasiklausyti ten debatų, tačiau kai vyksta TVF vadovų posėdis, žurnalistų neprileidžia netgi arčiau pastato“.

Dėl visiškai natūralių priežasčių valdančiam elitui visiškai nenaudinga afišuoti savo veiklos. Viešai imtis atsakomybės jiems nėra reikalo, tam egzistuoja kalbančios galvos. Vyriausybės keičiamos kaip pirštinės, prezidentus keičia kas keturis metus, o finansiniai-pramoniniai klanai su savo interesais egzistuoja dešimtis, jeigu ne šimtus metų. Jau viena tai apie daug ką byloja.

Tačiau paprastas informacijos apie save nutylėjimas – nepakankamai efektyvus būdas išlikti pilkaisiais kardinolais. Kur kas patikimiau padaryti taip, kad pati valdančio elito veikla, tikrojo elito, o ne viešojo, netaptų svarstymo objektu. O norint tai padaryti, nėra nieko geriau kaip sukarikatūrinti ir išjuokti bet kokius paprasto žmogaus bandymus įžvelgti istoriniuose įvykiuose ne aklą atsitiktinumų sutapimą, ne objektyvių dėsnių veikimą, nepriklausomai nuo žmogaus, bet atskirų įtakingų asmenybių ir siaurų elitinių grupių valią.

Štai dėl ko žiniasklaida sąmokslo teoriją ir pateikia pačiu beprotiškiausiu pavidalu, su visais tais kvailais „masonais“, operetiniais „blogio genijais“, „visagaliais spectarnybų agentais“ ir kitais tautosakos personažais. O ir pats terminas „sąmokslo teorija“ pats savaime yra karikatūriškas. Taip ir išplaukia kino ir literatūros „sąmokslininkų“ vaizdiniai – renkasi kažkur požemiuose, prieš tai užsidengę veidus puskaukėmis, naudojasi idiotiškais paroliais… Nieko nuostabaus, kad tikinčius tokiais kliedesiais įtaria psichikos sutrikimais.

O dabar įsivaizduokime kitą paveikslą. Privačiame klube susirenka respektabilūs žmonės aptarti savo reikalų. Kadangi verslas, politika ir PR’as – neatskiriami vienas nuo kito dalykai, tai šitame klube galime sutikti ir verslininkus, ir politikus, ir masinės kultūros bei žiniasklaidos vadovus. Kliedesys? Akivaizdu, kad ne. Be to, ir senovės romėnai, savo teisinės sistemos pagrindu padarę principą „ieškok, kam tai naudinga“, nebuvo kvailiai. Mūsų laikais šis principas toli gražu neprarado aktualumo.

Galima gėrėtis visais tais „ekologų judėjimais“, bet būtų ne pro šalį atkreipti dėmesį į tai, kad jų neįmanoma atitraukti nuo karinių objektų. Galima tikėti visomis tomis šeimos planavimo organizacijomis, bet būtų ne pro šalį atkreipti dėmesį į tai, kad savo gimstamumo ribojimo propagandą jos varo šalyje, kuri ir taip jau išmiršta pagreitintais tempais. Galima juoktis, prisiminus „Problemą 2000“, kai žmogelius gąsdino programų sutrikimais, kurie sukels baisias katastrofas, bet būtų geriau prisiminti, kaip šios isterijos dėka pasipelnė kompanijos, gavusios užsakymus prevencinei kovai su šita išgalvota, kaip ateitis parodė, grėsmė.

Taip kas patys nuspręskit, ir ko jūs taip linksmai juokiatės – iš apgailėtinų paranojikų, ar iš savęs pačių.

 

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.