Mamutai sociofobai

Liūdna mamutų patinų lemtis visada stebino mokslininkus. Greičiausiai, jų nuomone, didelis jų mirtingumas buvo susijęs su vienišu gyvenimo būdu, gyvenimiškos patirties neturėjimu ir savotiška sociofobija. Žodžiu, viskas kaip pas mus, žmones.

Kaip rodo iškastinių gauruotųjų mamutų (Mammuthus primigenius) palaikų tyrimai, dažniausiai pasitaiko patinų kaulų ir dantų. Santykis tarp patinų ir patelių siekia maždaug 69% prieš 31%.

„Dauguma kaulų ir ilčių bei dantų, priklausančių mamutams ir kitiems ledynmečio gyvūnams, paprasčiausiai nepasiekė mūsų laikų“. – pasakoja vienas iš tyrimo autorių, Švedijos gamtos istorijos muziejaus bendradarbis daktaras Lavas Dalenas (Love Dalen).

Daktaro Daleno vadovaujama komanda ištyrė 98 kaulų, dantų ir ilčių pavyzdžių, surinktų pastaruoju metu Sibire, genetinę medžiagą.

„Mus labai nustebino gauti rezultatai, nes nebuvo jokio pagrindo tikėtis tokios lytinės disproporcijos. – teigia kita tyrimo autorė, Patricija Pečnerova (Patricia Pecnerova), dirbanti tame pačiame muziejuje. – Kadangi gimstant patinų ir patelių santykis greičiausiai buvo apylygis, mums teko aiškintis, kodėl dauguma liekanų priklauso būtent patinams.“

Išvados, kurias padarė tyrinėtojų komanda, byloja, kad mamutai patinai dažniau mirdavo nenatūralia mirtimi, patekę į įvairius gamtinius spąstus ar tapę susiklosčiusių aplinkybių aukomis. Dėl to jų palaikai kur kas dažniau patekdavo į pelkių ar ežerų nuosėdų sluoksnius, kur ir išliko užsikonservavę iki mūsų dienų. Toks vaizdas atitinka šiuolaikiniams drambliams būdingą kolektyvo organizaciją, kai suaugę patinai gyvena atskirai nuo kaimenės, kurią sudaro patelės ir mažyliai, vadovaujami senos patyrusios patelės. Jauni ir nepatyrę patinai, ką tik palikę kaimenę, žūdavo gamtiniuose spąstuose dėl patirties stokos ir traumų.

Susidomėjusi savo etologinėmis išvadomis, tyrėjų komanda užsiėmė kitomis vietovėmis, kur galima rasti kaimenėje gyvenančių gyvūnų palaikų. Ir iš karto aptiko analogiškus statistinius modelius, pavyzdžiui, kalbančius apie laukinius amerikietiškus arklius Equus occidentalis, kurių keli šimtai atstovų pateko į asfalto spąstus La Bri rančoje. Pagrindinę palaikų masę sudarė patinų-paauglių kaulai.

O štai pirmykščių bizonų (Bison antiquus) kaulų kolekcija iš tos pačios vietovės demonstruoja praktiškai dvigubai didesnį patelių palaikų pranašumą. Tikriausiai, daktaro Daleno nuomone, panašiai kaip šiuolaikiniai gentainiai, pirmykščiai bizonai sudarė mišrias grupes ir veršelių, jaunų patinų ir įvairaus amžiaus patelių. Galima daryti prielaidą, kad sezoninės migracijos atvesdavo tokias kaimenes į La Bri apylinkes pavasarį, kai gamtinis asfaltas suminkštėdavo ir pavirsdavo klampiais spąstais. Suaugę bizonai migravo atskirai nuo patelių su mažyliais ir į klastingas asfalto duobes nepakliūdavo.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!