LIBERASTIJA
lapkričio 8, 2012

Laisvės sutemos

Laisvės sutemos

Liberalusis nihilizmas kaip paskutinė globalizacijos stadija

Šiandien daug kas kalba apie liberalizmo krachą, liberaliosios civilizacijos kolapsą, globalinio liberalaus projekto žlugimas yra akivaizdus. Tai pasireiškia kaip akivaizdus Amerikos nesugebėjimas išlaikyti pasaulinę hegemoniją, kaip Amerikos nesugebėjimas kontroliuoti procesų islamo pasaulyje, kaip nenumaldomai artėjanti naujoji finansinės krizės banga, kaip numatomas Europos Sąjungos subyrėjimas.

Liberalizmas žūsta mūsų akyse, panyra į sutemas. Liberalizmas – nebe ta ideologija, kuri dar visai neseniai sugebėjo įkvėpti milijonus planetos gyventojų. Šiandien būti „liberalu“ nepadoru, panašiai kaip ir marksizmas ėmė darytis nebemadingas Europos intelektualiniuose sluoksniuose po to, kai Solženycinas paskelbė seriją kritinių knygų. Liberalizmo likimas klostosi nelinksmai, nors, žinoma, pažvelgus iš kitos pusės, liberaliųjų režimų ir „demokratijos kūrėjų“ nusikaltimų kol kas dar niekas nedokumentavo knygose ar knygų serijose. Mes regime visa tai aplink save – tūkstančiuose informacinių pranešimų, naujienų antraštėse, biržų suvertinėse, vaizduose, kuriuos transliuoja TV iš įvairiausių pasaulio kampelių. Abejonių nebelieka – tai agonija. Liberalizmo dienos suskaičiuotos.

PRINCIPAS „LAISVĖ NUO…“

Dabar pats laikas užduoti klausimą: kokios liberalizmo krizės priežastys? Krinta į akis tai, kad ši krizė įsiplieskė kaip tik tuo momentu, kai liberalioji ideologija nugalėjo savo svarbiausius priešus – fašizmą ir komunizmą. XX amžiaus pabaiga pasižymėjo būtent liberalizmo triumfu, kai jis pasiekė pergalę tuo pat metu visuose frontuose: geopolitikoje įvedė vienpoliariškumą ir neginčijamą JAV hegemoniją, ekonomikoje rinka visoje planetoje išstūmė socialistinius visuomenės modelius, individualizmas ir „žmogaus teisių“ ideologija nugalėjo kolektyviškumą ir solidarumą, tautiškumą, religingumą, socialumą ir dar daug ką. Išeina, kad krizė užklupo liberalus kaip tik tuo momentu, kai jie atšventė savo absoliučią pergalę prieš savo istorinius priešus. Tai paradoksas, tačiau būtent tokių paradoksų kupina istorija.

Liberalizmas susitvarkė su savo oponentais, bet nesugebėjo susitvarkyti pats su savimi. Kai jis pasisakė už laisvę, suprasdamas laisvę kaip politinę liberaliosios demokratijos santvarką, kuri iš esmės skiriasi nuo įvairių totalitarizmo rūšių (tiek fašistinio, tiek tarybinio), jis buvo labai daug kam patrauklus. Lyginant su uždaromis visuomenėmis, ši laisvė atrodė kaip labai konkreti, turininga ir patraukli. Tačiau kai formalūs liberalų priešai žlugo ir liberalizmo principai pradėjo dominuoti globaliu mastu (o tai ir yra globalizacija), viskas beveik akimirksniu pasikeitė. Taip, liberalai davė laisvę, lyginant su totalitariais režimais, ir tai buvo įrodyta akivaizdžiai. Tačiau gavusios laisvę, visuomenės susidūrė su problemomis: kam tą laisvę reikėtų panaudoti? Koks šios laisvės turinys? Kas nustato jos ribas? Laisvė nuo ko – visa tai buvo aišku, tačiau neaišku – kam ta laisvė. Šie klausimai lieka be atsakymų.

Kad iš tikrųjų triumfuotų ir užvaldytų žmonių protus, liberalams reikėjo duoti teigiamą atsakymą į šiuos principinius klausimus: ne tuos atsakymus, kuriuos jie pateikdavo ankstesniais ideologinės kovos etapais, kai visa esmė slypėjo išsilaisvinimo procese, kai laisvė buvo savitikslis principas, kai kalba ėjo apie priešinimąsi konkrečiai ir juntamai nelaisvei – diktatūrai, totalitarizmui, despotijai, tironijai.

Bet štai tironai nuversti. Liberalūs režimai ir liberalios normos tapo etalonu. Didžioji dauguma pasaulio gyventojų gyvena liberaliosios demokratijos sąlygomis, laisvoje rinkoje, juridinėje sistemoje, pripažįstančioje žmogaus teise, žmonės turi parlamentinį valdymą ir konstituciškai įtvirtiną valdžių atskyrimą. Sienos tarp valstybių ištrinamos. Judėjimas po planetą darosi vis paprastesnis. Liberalizmo minimalią programą galima laikyti įgyvendinta visoje planetoje. Laisvė yra. Tačiau kas ta laisvė? Ką su ja daryti? Kur panaudoti? Kaip panaudoti? Ir kur yra laisvės matas? Ar mums pakaks tos, kurią turime, ar reikia dar kažko?

Štai čia liberalizmas ir užstrigo.

Bėda yra ta, kad liberalizmas – tai ideologija, kuri apsiriboja išimtinai principu „laisvė nuo…“ Jinai puikiai žino, nuo ko siekia išlaisvinti individą. Atsakymas paprastas: nuo bet kokių kolektyvinio identiškumo formų. Liberalizmo pagrindą sudaro filosofinis individualizmas, kuriame visa realybė susiveda į „tą vienintelį ir jo nuosavybę“ (kaip pas M. Štirnerį). Normatyvus liberalizmo subjektas – tai individas pats savaime, be kokių nors sąsajų su kitais subjektais (kurie tik apribotų jo laisvę). O normatyvus liberalizmo objektas – tai ta privačios nuosavybės apimtis, kurią individas gali įsigyti, išsaugoti ir padauginti. Ir vėlgi – atskirai nuo kokių nors galimų bendrasavininkų. „Aš – tai tiktai aš“. Toks filosofinis liberalizmo pagrindas.

Kol tokia sistema priešinosi fašizmui ir komunizmui, ji buvo pakankamai patraukli.

Nacionalistinėje ar rasistinėje visuomenėje individas yra neatskiriamas nuo nacijos, rasės, pavirsta smiltele, neturinčia visumai jokios ypatingos reikšmės. O jeigu individas priklauso dar ir mažumai, tai jo likimas apskritai tragiškas. Tokiame fone lozungas „individas yra svarbus pats savaime“ ne tik patrauklus, bet neretai ir gelbstintis. Šitaip liberalai išlošia prieš nacionalistus – ne tik karuose tarp armijų, bet ir idėjų kautynėse. Individualus subjektas siekia išsilaisvinti iš nacionalinio kolektyvo jungo, ir tai pateisinama. „Vienintelis ir unikalus“ nori save įtvirtinti. Ir tai padaro, pasirinkęs liberalizmą.

Viešpataujant socializmui, kolektyvizuojama dar ir nuosavybė, kurią perduoda bendram naudojimui – valstybiniam arba grupiniam, tai neturi reikšmės. Individas ištirpsta masėje. Socializmas atima ir privačią nuosavybę, padarydamas subjektą tiesiogiai priklausomą nuo sociumo, atimdamas iš jo privatumą visomis prasmėmis. Kai liberalai prieš tai protestavo, jie rezonavo su individais, pavargusiais nuo socializmo ir trokštančiais privatumo, nuosavybės, pačių savęs. Ir vėlgi tai galima suprasti. Ir žvelgiant iš tokių pozicijų, liberalizmas atrodo pakankamai pagrįstas ir patrauklus.

Trumpiau tariant, liberalizmas, kaip laisvė nuo fašizmo, nacionalizmo, rasizmo ir socializmo – tai pakankamai turininga ideologija, sugebanti uždegti kovai ir įžiebti siekį palaikyti tas visuomenes, kuriose šis liberalusis modelis jau nugalėjo.

ŠEŠI SMŪGIAI

Tačiau viskas radikaliai pasikeičia tuo momentu, kai liberalizmas apsiekia pergalę. Dabar laisvę palyginti galima tik su ja pačia. Ir liberalizmui reikia duoti atsakymą – vardan ko vyko visa toji ką tik pasibaigusi dramatiška išsilaisvinimo istorija? Ir štai čia aptinkame svarbiausią dalyką: liberalizmas atsakyti į šį klausimą negali jokiomis aplinkybėmis. Ne todėl, kad nežino atsakymo, o dėl to, kad šis atsakymas neegzistuoja. Liberalizmas – tai nuosekli ideologija, pasisakanti už individo išlaisvinimą nuo konkrečių apribojimų, limitų, ribų. Kai viso to daugiau nebelieka, belieka tik patsai procesas, nebeturintis daugiau jokio turinio. Išlaisvinimas vardan paties išlaisvinimo, vis didesnio ir didesnio, nuo visko, kas tik papuola, vien tam, kad nesustotų veiksmas. Kaip sakoma: show must go on.

Čia mes tiesiogiai susiduriame su tokiu reiškiniu, kaip liberalusis nihilizmas. Po to, kai liberalizmas nugali tiesioginius priešus, t.y. tas ideologijas, kurios pripažįsta kolektyviškumo pirmenybę – nacionalinio, klasinio, socialinio, rasinio ir t.t., jis yra priverstas tęsti „valymą“ ir laisvinti individą nuo visų kolektyviškumo likučių, kurie dar galėjo išlikti pačiame liberalizme iš inercijos. O tai jau smūgis, nutaikytas į patį save.

Pirmas smūgis smogiamas valstybei.

Ir nors buržuazinė nacionalinė valstybė (kaip taisyklė – demokratinė parlamentinė) buvo kitados svarbiausiu liberaliosios buržuazijos instrumentu kovoje prieš luominę visuomenę ir šventąsias imperijas, šiandien tokia valstybė tik stabdo liberalius procesus, supančiodama individus ir politiškai (nacionaliniai rėmai), ir ekonomiškai (liberalams bet koks mokestis yra „pasikėsinimas į privačią nuosavybę). Iš čia atsirado liberalų planas pereiti nuo valstybės link pilietinės visuomenės.

Pirmajame etape šita pilietinė visuomenė kuriama valstybės viduje, o paskui išeina už jos ribų ir tampa globaline, o valstybės atmiršta. Dėl to liberalizmas yra neatskiriamas nuo globalizacijos. Bet koks nuoseklus ir logiškai išbaigtas liberalizmas – tai judėjimas link galutinio valstybių nepriklausomybės ir pačių valstybių panaikinimo. Pilietinė visuomenė užima nacionalinės valstybės vietą. Ir vėlgi ta pati „laisvė nuo“. Šį kartą laisvė nuo valstybės. Tai ne atsitiktinis sutapimas, tai geležinė liberalizmo logika: valstybė turi išnykti. Laisvė nuo valstybės – tai šiuolaikinių procesų internete, technologijų ašis.

Iš čia – ir „žmogaus teisių“ akcentavimas. Tariant „žmogaus“ čionai turimas galvoje individas, atplėštas nuo bet kokio kolektyvinio identiteto, visų pirma – nuo valstybingumo. Dėl to „žmogaus teisėmis“ užsiima tarptautinės transnacionalinės instancijos. „Žmogaus teisės“ – tai valstybinio suveriniteto žlugdymo strategija. Būtent tai ir vyksta nugalėjusio liberalizmo pasaulyje.

Bet jeigu paaiškintume visiems štai taip aiškiai ir atvirai, tai visiškai akivaizdu, kad didžioji dalis žmonijos atsisakytų šito projekto, atmestų globalizaciją, nesutiktų savanoriškai atsiakyti valstybių. O liberalizmas savo ruožtu negali nereikalauti savo: jo dienotvarkėje įrašytas būtent suverinitetų naikinimas. Ir liberalizmas negali išlikti ideologiškai vientisas ir nuoseklus, jeigu nei šia kryptimi. Globalinis valdymas vietoje nepriklausomų vyriausybių. Governance vietoje governments.

Šitaip nugalėjusio liberalizmo priešais tampa valstybės kaipo tokios – tame tarpe ir demokratinės. Jeigu jos vis dar iki šiol valstybės, o ne pilietinės „atviros“ visuomenės, tai demokratijos jose akivaizdžiai per mažai.

Antrasis smūgis suduodamas šeimos institutui.

Jei liberalizmas turi reikalą tiktai su individu, tai lytis, kaip dar viena kolektyvinio identiteto forma, irgi turi būti panaikinta. Laisvė nuo lyties, nuo jos „diktatūros“ pavirsta iš neesminės detalės į savotišką socialinės ir politinės strategijos smaigalį. Iš čia atsirado seksualinių mažumų teisių gynimo tematika. Tai nėra atsitiktinumas, tai ideologinės liberalizmo programos esmė. Liberalizmas privalo išlaisvinti individą nuo lyties. Lytis tampa laisvo pasirinkimo objektu, žaidimu, socialiniu statusu, kurį galima įgyti. Dėl to kiekvienas turi turėti galimybę lytį pasirinkti, pasikeisti ar susigrąžinti atgal – ir neribotą skaičių kartų. Iš čia – šeimos sąlygiškumas, vaikus įsisūnijantys homoseksualistai arba santuokų, kurias sudaro daugiau negu du žmonės registravimas. Liberalioji programa nebus realizuota, kol nebus panaikinta lytis. Akivaizdu, kad mūsų pasaulyje tokia dienotvarkė, kad ir labai logiška liberalams, susilauks pernelyg daug priešininkų: vargu ar tam subrendo didžioji žmonijos dalis ir vargu ar šeimos institutas pasirengęs visiškai išnykti, užleisdamas kelią kolonams ir surogatams.

Trečias smūgis kertamas pačiam žmogui.

Juk žmogus kaip rūšis – tai kolektyvinė būtybė. Individu žmogus niekad nebūna pavieniui, jis visada tuo dalijasi su kitais individais. Vadinasi, jis nėra laisvas. O tai reiškia, kad „žmogus yra tai, ką būtina įveikti“, kaip liberalai traktuoja Nyčės formulę. Bet jeigu Nyčė siūlė įveikti žmogų judant aukštyn, per Viršžmogį, tai šiuolaikiniai liberalai įveikinėja jį kita, nenustatyta kryptimi, eidami link post-žmogaus, transhumanizmo.

Viskas prasideda nuo to, kad nauji technikos, biologijos, mechanikos, chemijos skaičiavimo technikos, genų inžinerijos išradimai „progresyvių“ mokslininkų nuomone leidžia patobulinti žmogaus funkcijas, tame tarpe išgelbėti beviltiškus ligonius, luošius ar išvengti garantuoto žmogaus gemalo luošumo. Prisidengus humanistiniais šūkiais, į žmogų diegiama kažkas nežmogiško ir to nežmogiškumo apimtis palaipsniui didės. Kietas diskas leidžia padidinti atmintį. Naktinio matymo prietaisai, įauginti į akies lęšį, pagelbės matyti naktį. Žmogus gali aukščiau šokinėti, greičiau bėgioti, ilgiau gyventi ir, pagaliau, skraidyti. Tačiau tai bus jau kažkas kito – ne žmogus. Tai bus individas, išlaisvintas nuo visų apribojimų ir perkonstruotas iš naujo. Šie moksliniai projektai bus įgyvendinti netolimoje ateityje. Ir šito proceso niekas nesustabdys, kadangi jis pagrįstas liberaliąja idėja: „laisvė nuo“. Šį kartą tai bus laisvė nuo žmogaus.

Ketvirtas smūgis nutaikytas konkrečiai į rinkos ekonomiką ir jo fundamentalų paklausos ir pasiūlos dėsnį.

Kainas fonfu rinkoje pakeičia trendai – tendencijos. Finansiniai mechanizmai ir lėšų, kurios sukasi globalioje rinkoje, apimtis visiškai atitrūko nuo realių prekių ir paslaugų gaminimo, pranoksta visų pasaulio valstybių realų sektirų daugybę kartų. Naujoji ekonomika, susijusi daugiausiai su finansais, sunaikina tiek žemės ūkio, tiek pramonės reikšmę. „Turtingosios Šiaurės“ šalys virsta paslaugų teikimo zonomis, kalba pirmiausiai eina apie finansines paslaugas, dėl ko pramonė, prekės, daiktai tampa sąlyginiais, o kainos darosi priklausomos ne nuo produkto kokybės ar paklausos/pasiūlos santykio, o nuo reklaminių kampanijų masto ir nuo biržų strategijos.

Galiausiai visa pasaulis pradeda vartoti ne daiktus, bet įvaizdžius, simbolius, ženklus. Liberalizmas išlaisvina pinigus nuo prekių, o prekes nuo jų materialumo. Viskas susiveda į kodą, skaičių rinkinį. Ekonomika atitrūksta nuo savo materialumo, nuo savo fizikos ir pavirsta pasaulio finansinės oligarchijos moderuojamą spekuliacinį žaidimą, kur savarankiško gamintojo ir vartotojo vaidmenys praranda bet kokią reikšmę. Pinigai gyvena savo nuosavą gyvenimą, pagal savus dėsnius.

Šitas katastrofiškas pasaulio finansų atotrūkis nuo realaus sektoriaus tapo priežastimi, dėl kurios artimiausioje ateityje neišvengiamai sugrius visa pasaulio ekonomika. Bet ir tam liberalai negali užkirsti kelio: šiuolaikinė situacija – tai tiesioginis jų sėkmingos ekonominės politikos, dėsningai vedančios pasaulį į pražūtį, rezultatas.

Penktą smūgį liberalizmas smogia realybei. Realybė apriboja individą. Vadinasi, reikia išvaduoti jį nuo realybės, panardinti į valdomą, moderuojamą sapną. Tai ir yra virtualybė, online būtis, kuri palaipsniui įtraukia į save vis didesnę dalį žmonijos. Realiame pasaulyje visada egzistuoja ribos ir užtvaros, jų nėra kompiuterių komunikacijų, žaidimų, tinklų pasaulyje.

Šeštasis liberalizmo smūgis atitenka kalbai. Iš pradžių visuotine kalba tampa anglų, kaip liberaliosios civilizacijos branduolio kalba. Paskui ji pakeičiama mašinine kalba, kuri tėra vien schematiškų gestų ir protokolų rinkinys. Ir pagaliau kiekvienas individas gaus galimybę sukurti savo nuosavą kalbą, kuria jis galės be jokių kliūčių išreikšti bet kokias būsenas ir ber kokius jausmų atspalvius. Liberalizmas neįgyvendins savo programos, jei nesunaikins klasikinių pasaulio kalbų, neišlaisvins individų nuo būtinybės operuoti kieno nors, bet ne savo, nuosavybe.

Visus šiuos smūgius liberalizmas smogia tuo pačiu metu. Be to, šiandien jis nekovoja su kokia nors kita ideologija, bet realizuoja nuosavą programą, daro tai visiškai laisvai ir be jokių kliūčių.

Tačiau nesunku pastebėti, kad tuo pačiu jis pakerta ir savo paties pagrindą. Neturėdamas jokių pozityvių tikslų, liberalizmas siūlo tik vieną dalyką: išsilaisvinti vis daugiau ir daugiau, išsilaisvinti nuo visko, nuo ko tik įmanoma, nuo visko, kas neindividualu, kas kolektyviška, kas riboja, o paskui galiausiai išsilaisvinti ir nuo paties individualumo. Šitaip paskutiniame laimėjusio liberalizmo horizonte mes išvystame viso labo filosofinio Nieko figūrą. Belytis virtualus individas, kalbantis niekam nesuprantama kalba, gyvenantis visur ir niekur tuo pat metu, operuojantis finansiniais prieigos į tinklą kodais – štai kur sparčiai skubame, gyvendami liberalioje civilizacijoje. Ir vėlgi: kalba eina ne apie karikatūrą ir ne apie atsitiktinumą – šitą kritimą į Nieką garantuoja pati liberalizmo struktūra, o nugalėjęs liberalizmas paprasčiausiai negali judėti kokia nors kita kryptimi. Likęs akis į akį su pačiu savimi, jis, galiausiai, pradės laisvintis pats nuo savęs. Tai savotiškas trumpas sujungimas. O tai ir vyksta mūsų akyse.

Ir paskutinis dalykas. Pas mus liberalizmas ir liberalieji tinklai išplitę pakankamai plačiai. Jie marširuoja opozicijos eitynėse. Jie tam tikru laipsniu kontroliuoja vyriausybės ekonomikos politiką. Jie griežia pirmuoju smuiku masinės informacijos priemonėse. Jie įtraukia į savo gretas didžiąją dalį ekonominio ir politinio elito. Vadinasi, šiuo momentu jie yra skleidėjai būtent tokio radikalaus nihilizmo, kuris tapo paskutiniu žodžiu jų reformatoriškose programose. Realizuodami šias programas, mes garantuotai prarandame suverinitetą, valstybę, šeimą, lytį, ekonomiką, kalbą, realybę ir žmogiškumą. Nuo viso to liberalai mus išlaisvins. Ir tai reikia aiškiai įsisąmoninti. Kito plano liberalai neturi.

Visiškai akivaizdu, kad daugumai pasaulio gyventojų tokia dienotvarkė, kuri darosi vis aiškesnė ir grėsmingesnė, yra nepriimtina. Nepriimtina jinai ir Rusijai bei Rusijos visuomenei. Ir čia bus dėsninga iškelti klausimą dėl alternatyvos. Jeigu mes atmetame liberalizmą ir jo logiką, tai kokią ideologiją pasirinksime vietoje jo? Į šį labai rimtą ir gilų klausimą pamėginsiu atsakyti sekančiame straipsnyje. Tikiuosi, tai ir taps savotiška idėjine mūsų visuomenės konservatyviojo sparno programa naujame politiniame sezone.

Pagal

 

Turite prisijungti kad galėtumėte komentuoti.