Laisvė ar vergija?

Frazė „laisvė geriau už nelaisvę“ yra žinoma kiekvienam. Kažkas sustoja ties tuo ir jiems ši formule tampa paskutine tiesos instancija. Dėl to jie padaro išvadą, kad šiuolaikinė liberalioji visuomenė yra pati geriausia ir teisingiausia, kadangi būtent jinai deklaruoja maksimalias asmens laisves.

O kiti, kur kas giliau mąstantys žmonės, susimąsto apie tai, kad egzistuoja laisvė „nuo“ ir laisvė „dėl“. Ir pradeda nagrinėti įvairias situacijas.

Galima viską vertinti įvairiais požiūriais, tačiau yra rakursas, kuris savo svarba pranoksta visus likusius. Ar teisingai mes apskritai suvokiame, kas yra „laisvė“? Ir šitaip iškėlus klausimą, paaiškėja, kad tai, ką laikėme nepajudinama tiesa, iš tikrųjų tėra eilinė chimera, kuri užgožė mūsų smegenis. Mes laikome laisvę kažkokiu momentiniu atributu, būdingu konkrečiam einamajam momentui. Dabar aš galiu išeiti į aikštę ir sušukti, kad mūsų valdžia yra parsiduodanti ir vagianti. Arba parašyti apie tai savo tinklaraštyje ir šitą tekstą perskaitys kelis tūkstančiai žmonių. O štai, tarkime, Tarybų Sąjungoje šito leisti sau negalėjau. Išvada – šiandien visuomenė laisvesnė. Bet ar tikrai?

Tikroji laisvės sąvoka neatsiejama nuo jos tvirtumo patikrinimo. Jeigu laisvė suprantama kaip asmeninių troškimų ir siekių absoliutizavimas, tai šita mano galimybė turi būti išsaugota prie bet kokių išorinių sąlygų. O tai kaip tik ir sukelia daugybę klausimų.

Jeigu aš pats savo žemėje auginu maisto produktus, melžiu karvę, kasu bulves, sėju kviečius, vaikštau, galų gale, į medžioklę, tai mano sugebėjimas sočiai pavalgyti, kaip darbo rezultatas, visiškai nepriklauso nuo nederliaus Europos Sąjungoje ar JAV, kaip nepriklauso ir nuo valiutos vertės.

Jeigu tai, turiu aš nuosavą namą, ar neturiu, priklauso nuo mano sugebėjimo nueiti į mišką, prisikirsti medžių ir pastatyti namą pasirinktame sklype, vadinasi, turiu aš būstą, ar neturiu, priklauso tiktai nuo to, ar turiu aš rankas ir ar moku jomis kažką padaryti, ir nuo to, ar turiu laiko užsiimti šia problema. Ir visa tai neturi jokio ryšio su bankais, statybinių medžiagų gamintojais, statybos kompanijomis ir jų planuojamomis pelno normomis. Dar maloniau, kad visa tai neturi nieko bendro su įvairiausių lygmenų valdininkų nuomonėmis šiuo klausimu.

Kažkas šitoje vietoje jau pradeda šypsotis. Ar kada nors taip būta, kaip čia parašiau? Prisiminė, kaip sakoma, bobutė savo nekaltybę. Tačiau taip tik atrodo. Šiuos pavyzdžius pateikiau dėl to, kad jie yra kraštutinai akivaizdūs. Kad suprastume, kokį prasmės testą mūsų laisvė turi išlaikyti. O kalba eis apie pavyzdžius, kurie yra gerokai šviežesni.

Realybėje per visus paskutinius dešimtmečius mūsų laisvė, tiek asmeninė, tiek visuomeninė, ritasi į bedugnę, net nemėgindama sustoti. Dvidešimt, jeigu ne daugiau, metų, vyksta skrydis. Kitas dalykas, kad visa tai kas vyksta, pateikiama su visiškai kitu padažu. Viskas pateisinama rūpinimusi mumis, mūsų komforto didinimu. Pačiais sunkiausiais atvejais suveikia lozungas, raginantis būti tolerantiškais ir gerbti kitų teises. Štai absoliučiai tipiški pavyzdžiai.

1. Atsiradęs mobilusis ryšys leidžia mums būti ryšio zonoje ištisą parą, kad ir kur mes bebūtume. Patogu? Be jokios abejonės. Tačiau štai su laisve reikalai prastesni. Netgi pagal išjungtą telefoną, iš kurio neišimtas akumuliatorius, galima žaibiškai atsekti mūsų buvimo vietą. O ar seniai kas nors iš jūsų išiminėjo akumuliatorių? O jeigu mus galima ištisą parą stebėti, tai kurgi čia laisvė?

2. Darbas. Kažkas šioje vietoje iškart pradės ginti savo teisę į laisvę, pasakodamas, kaip jis darbuojasi savo paties labui. Apie tai – truputį vėliau, o kol kas – apie tuos 90% jei ne daugiau, kurie dirba ne sau. Ar jie laisvi? Deja deja. Ir esmė netgi ne tame, kad bet kurį iš jų galima bet kada atleisti iš darbo. Nors tai ir rimtas faktorius. Pavyzdžiui, kažkas pernai prarado darbą dėl to, kad apsilankė opozicijos mitinge. O kiti buvo atleisti dėl to, kad neapsilankė. Ir tai visai normali realybė. Blogiau yra kitkas. Jei praradote vieną darbą, visiškai ne faktas, kad susirasite kitą. Ir nereikia pasakoti pasakų apie tai, kad visa esmė slypi profesionalizme. Nieko panašaus. Visų pirma esmė slypi tame, iš kokių pareigų ir kokios kompanijos jūs išėjote. Prieš kelis metus, pavyzdžiui, nugriaudėjo istorija apie tai, kad vokiečių verslininkai sukūrė ištisą sistemą iš kodų ir rekomendacinių laiškų, pagal kurią naujas potencialus darbdavys įžvelgdavo tuose laiškuose visiškai kitus dalykus, nei „laimingas“ laiško savininkas. Ir kas nors mano, kad tai vokiečių unikali technologija? Deja…

Važiuojam toliau. Vis daugiau ir daugiau darbų tampa debiliškais. Tuo pat metu garsiai tokie darbai vadinami „protiniu darbu“, nors su smegenų vingiais jie neturi nieko bendro. Daugiau kaip pusė „ofisinių žiurkėnų“ jau po dešimties metų darbo pasidaro visiškai niekam daugiau nebetinkami. Viskas, ką jie kažkada žinojo, spėjo atrofuotis kaip nereikalingi dalykai. Dar labiau šioje srityje pasižymi bet kuri valstybė. Masiškai kuriamos debiliškos darbo vietos, garsiai pavadintos socialinėmis programomis rūpinimosi gyventojais srityse. O kaipgi kitaip? Juk taip sukuriama dešimtys tūkstančių darbo vietų! O pabandykite tuos darbuotojus pasiųsti netgi į pačią komfortiškiausią negyvenamą salą. Kiek jų išgyvens? Ką ten sala, jūs į kaimą juos pasiųskite su maišeliu sėklų ir kastuvu…

Kartą mano dėmesį patraukė tranzitinių keleivių patikrinimas Hongkonge. Persėdimas iš vieno reiso į kitą. Atrodytų, visi ką tik išlipo iš lėktuvo. Su savimi turi tiktai tai, kas jau patikrinta ankstesniame aerouoste, ir ne vieną kartą. Ir vis dėlto – dar vienas patikrinimas. Na, tiek to. Ką čia galima būtų patikrinti? Bagažą „televizoriuje“ ir dokumentus. Tai štai – mus tikrino SEPTYNI!!! žmonės. Paeiliui, pasikeisdami. Trys bagažą ir keturi – dokumentus. Tokių veiksmų prasmė gali būti tiktai viena – kuo nors užimti žmones. Bet argi toks „tikrintojas“ po kelių metų savo darbo apskritai bus kam nors dar tinkamas? Dar visa tai aiškinama saugumu. Aiškinama tiems, kas gali užduoti klausimą, kodėl jo mokesčių pinigai eikvojami tokių tikrintojų algoms. Tačiau kas sukuria nesaugumą? Iš esmės – pačios valstybės. O paskui jos pačios švaisto pinigus, saugodamos mus nuo savęs pačių.

O kiek žmonių užsiima kitokiais patikrinimais? Mokesčių, taisyklių, įstatymų ir t.t.? Pašalink tikrinimo objektą ir tie žmonės nieko daugiau nesugebės. O juk ir kitoje pusėje, tarp tų kuriuos tikrina, darbuojasi kelis kartus daugiau žmonių, kurių visa darbo prasmė – tai parengti savo darbdavius patikrinimams ir kurti ataskaitas. O kuo šitie žmonės pelnys sau duonos kąsnį sunkią minutę?

Tokiu būdu, jeigu reziumuosime darbo temą, gaunasi, kad kuo toliau, tuo beprasmiškesnis darosi darbas, ir tuo labiau žmogus darosi priklausomas nuo išorinių aplinkybių (rinkos konjunktūra, viršininko palankumas ir panašiai. Ar daug kas iš tų, kurie visa tai skaito, padėję ranką ant širdies gali pasakyti, kad jis kuria kažką visuotinai naudingą? Jeigu apskritai kažką kuria.

Dabar sugrįžkime prie teiginio „pats sau dirbu“, prie verslo. Manyti, kad verslas yra laisvas yra didžiulė kvailystė ir didelis naivumas iš tų žmonių, kurie niekad neužsiėmė verslu, pusės. Savo laiku skaičiau eilinio biržos guru opusą, kuriame jis tvirtino, kad rinkoje visi yra lygūs. Ir gigantai, ir nykštukai. Kiekvienas turi savo unikalių pranašumų. Nykštukų pranašumas tame, kad jie gali leisti sau kurį laiką išbūti už rinkos ribų. Klausimas, ką toks „pasitraukėlis“ valgys, kažkaip liko už borto. Bet jeigu pažvelgsime į realią ekonomiką ir gyvą verslą, pamatysime, kad jame verslininkas neturi netgi šios efemeriškos laisvės. Jis kasdien visiems kažką skolingas. Valstybei – mokesčius, valdininkams – kyšius, policininkams – už stogą, bankams – procentus, tiekėjams – pinigus, pirkėjams – paslaugas, darbuotojams – algas, patalpų savininkams – nuomos mokestį ir t.t. skirtingai nei samdomas darbuotojas, jis netgi neturi teisės liautis galvoti apie darbą po to, kai užvėrė vakare kabineto duris. Ir jeigu jam sekasi, jei verslas pelningas ir jis turi sąskaitą Šveicarijos banke, o pats jis pernai du kartus poilsiavo su šeima Maldyvuose ir Kanaruose, – tai jis laisvas? Anaiptol. Bet kuriuo momentu jį gali aplankyti „klientas’, kuris pasiūlys pirkti „plytą“. Ta prasme – parduoti verslą. Pigiai. Vien dėl to, kad vėliau nekiltų problemų. Manote, perlenkiu lazdą? Galbūt, bet labai nesmarkiai. Aš juk dar ne visus pavojus išvardinau. Taip kad laisve ir čia nekvepia.

3. Pinigai. Kažkada pinigai apskritai turėjo nedaug prasmės. Patogu? Taip, bet ne tai svarbu. Atvežęs į turgų savo pagamintą daiktą žmogus beveik visada sugrįždavo namo su tuo, ko jam reikėjo gauti. Geriausiu atveju – truputį pinigų pasilikdavo atsargai. Paskui laikai pasikeitė ir pinigai tapo savaimine vertybe. Pasisekimas gyvenime jau matuojamas ne žemės valdomis, ne verslo apimtimis ar dvaro prašmatnumu ir netgi ne jachtos išmatavimais. Jis dabar matuojamas piniginės storiu. Tai jau mažesnis laisvės lygis, kadangi įvaizdžiui žmogus negali išleisti visko, ką turi. Žymią dalį jis atideda vėlesniam laikui. Tačiau kišenėje nešiojami pinigai šildė jam širdį. Juk jis buvo apdraustas nuo atsitiktinumų ir problemų. Vėliau, susidūręs su saugumo problemomis, žmogus išsigando ir nunešė pinigus į banką. Ir pinigai tapo jau banko, o ne jo nuosavybe. Taip, žinoma, iki tam tikro ypatingo momento bankas priimdavo jo čekius, apmokėdavo jo išlaidas kreditine kortele. Tačiau žmogus faktiškai jau negalėjo padaryti įtakos tam, turi ar neturi bankas lėšų įvykdyti savo įsipareigojimams klientų atžvilgiu. O neseniai susidūrėme su faktu, kad, pasirodo, yra rizika prarasti pinigus ne tik dėl bankininkų kvailumo ir neatsargumo. Konfiskaciją gali paskelbti bet kokia valstybė. Tai apie kokią laisvę eina kalba?

Čia, beje, galima užkabinti ir dar vieną klausimą. O kas žmogui gali tapti nelaisvės šaltiniu? Anksčiau ši teisė priklausė tiktai valstybei. Tiktai valstybė galėjo generuoti įstatymus ir bendrabūvio taisykles, kurių pažeidimai grėsė darbo, pinigų ir pačios laisvės praradimu. Dabar paaiškėjo, kad virš valstybės stovi dar viena jėga – tarptautinė finansinė mafija. O gal kam nors atrodo, kad Kipras ryžosi konfiskacijai iš didelės meilės plėšikavimams?

4. Maistas. Dar visai neseniai, netgi praradęs darbą žmogus galėjo nusigauti į kokį nors užkampį ir užsiimti asmeniniu ūkiu. Turtų tai nesukraudavo, tačiau pragyvenimo minimumas buvo pasiekiamas. Dabar, vis plačiau pereinant prie GMO produkcijos, darosi vis realesnė grėsmė, kad netgi užauginti bulvių savo sklype žmogus negalės, jei neturės pinigų. Kitais metais jo bulvės paprasčiausiai nebedygs.

Ir jūs visa tai vadinate laisve?

Mano manymu, tai reikėtų vadinti vergove. Įpakuota į gražų popieriuką, išplautomis smegenimis laikoma kaip laisvės ir demokratijos pergalė, tačiau vis dėlto – vergovė.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!