PASAULIO ŠEIMININKAI
kovo 17, 2017

Labiausiai nekenčiama Amerikos šeima

Labiausiai nekenčiama Amerikos šeima

Legendinius milijardierius kartą išgelbėjo atradimas: pasaulis priklauso tam, kas mokas teisingai save pateikti. Nuo to laiko versle įsiviešpatavo naujas reiškinys – PR’as, arba ryšiai su visuomene.

1914 gegužės 2 penki žmonės su gedulingais raiščiais ant rankovių, keturias valandas tylėdami piketavo Rokfelerių namą 54-ojoje gatvėje Niujorke. Po penkių dienų toje pačioje vietoje susirinko jau didžiulė minia, nutraukusi eismą gatve. Vadovavo jai kažkoks žmogus, apsirengęs Mirties kostiumu. Demonstrantai mitingavo prieš Rokfelerių šeimos politiką Kolorade, kuri susirėmimuose su valdžia ir anglies kasyklų apsauginiais žuvo streikuojantys darbininkai. Patys Rokfeleriai pasislėpė Pokantiko Hilso dvare ir skubiai tarėsi, kaip reaguoti į visuomenės kaltinimus. Rokfeleris jaunesnysis susisiekė su Niujorko laikraščio Evening Journal redaktoriumi Arturu Brisbenu ir tas rekomendavo jam naudingą žmogų – Aivį Li.

Purvas: Asmeninės sąskaitos

XX amžių Rokfelerių šeima pasitiko pačiame jėgų žydėjime. Džonas Devisonas Rokfeleris – tėvas – buvo „amerikietiškos svajonės“ įsikūnijimas: išeivis iš žemiausių sluoksnių savo jėgomis tapo turtingiausiu pasaulio žmogumi. Magnato sūnus Džonas Devisonas Rokfeleris jaunesnysis buvo tipiškas antrosios turtuolių kartos atstovas. Tėvas, savo laiku nebaigęs mokyklos, pasirūpino, kad įpėdinis gautų universitetinį išsilavinimą ir įsisavintų džentelmeno manieras. Respektabilumo šeimai pridėjo dievobaimingumas ir dosnios aukos labdarai.

Du Džonai Devisonai Rokfeleriai – tėvas ir sūnus

Tačiau amerikiečių požiūris į savo kapitalistinius herojus ėmė keistis daugiausiai dėl žurnalistinių tyrimų bangos. 1906 metais Teodoras Ruzveltas išvadino „purvo kapstytojais“ publicistus, demaskuojančius politikų korupciją ir nesąžiningus verslo metodus. Viena tokia žurnalistė Aida Tarbel pasirinko patį pastebimiausią taikinį – Rokfelerių šeimą, su kuria turėjo asmeninių sąskaitų. Žurnalistės tėvas buvo nepriklausomas naftos verslininkas, tačiau bankrutavo dėl nesąžiningos vyresniojo Rokfelerio konkurencijos.

Aida Tarbel surinko visoje šalyje žodinius liudijimus ir dokumentus ir parašė šokiruojančią ataskaitą apie tai, kokiais metodais uždirbti Rokfelerio milijardai: karteliniai sandėriai, konkurentų išstūmimas, žiaurus darbininkų išnaudojimas. 1902-1904 metais Tarbel spausdino tyrimą žurnale McClure’s, o paskui išleido atskiros knygos pavidalu: „Standart Oil kompanijos istorija“.

Tarbel darbas, paklojęs pamatus šiuolaikinei tiriamajai žurnalistikai, sukėlė sensaciją ir nuteikė visuomenę prieš magnatus. Tai atsiliepė verslui: po kelių metų Rokfelerių kompaniją teismas pripažino neteisėta monopolija ir suskaldė į 34 smulkesnes firmas. Pasitraukęs 1911 metais iš verslo vyresnysis Rokfeleris perleido sūnui verslo imperiją, kurios galybė susvyravo, tačiau atsilaikė. Tačiau vos tik jaunesnysis Rokfeleris ėmė jai vadovauti, kai nutiko nauja bėda.

Kraujas: Anglies karas

1902 metais Rokfeleris Vyresnysis įsigijo 40% kompanijos Colorado Fuel and Iron akcijų, firma užsiėmė anglies gavyba. Šeima mažai domėjosi atskiros įmonės veikla ir pražiopsojo, kad jai teko aktyvas, gresiantis socialiniu sprogimu. Kolorado kalnakasiai, daugiausiai imigrantai, dirbo sunkiose sąlygose, jų šeimos gyveno firmos miestuose su griežtu režimu, kur viskas – mokyklos, parduotuvės ir kitkas priklausė kompanijai.

Prarasti darbą reiškė būti išmestam į gatvę, o nepatenkintus išvydavo iš karto. Kovodami dėl savo teisių šachtininkai kūrė profsąjungas, tačiau jų nepripažino įmonių savininkai. Netekę vilties, 20-ies kompanijų darbininkai 1913 rugsėjį pradėjo streiką.

Kolorado valstijos milicija ruošiasi atakuoti šachtininkus

Vieną iš savo palapinių miestelių streikuotojai pasistatė palei Ladlou gyvenvietę, kuri priklausė kompanijai. 1914 balandžio 20 firmos apsauginiai ir valstijos milicija įsiveržė į stovyklą tuo pretekstu, kad ten laikomas įkaitas. Per susišaudymą žuvo keli žmonės, prasidėjo gaisras. Ryte paaiškėjo, kad dvi moterys ir 11 vaikų, kurie slėpėsi nuo kulkosvaidžių ugnies, užduso nuo dūmų užsidegusioje palapinėje. Žurnalistai ir profsąjungų veikėjai pavadino tragediją „Ladlou skerdynėmis“, žiniasklaidoje kilo audra. Rokfelerius, kaip įtakingiausius kompanijos akcininkus, paskelbė pagrindiniais tragedijos kaltininkais.

Milijardierių šeimą keikė laikraščiuose ir gatvėse. Šachtininkai sukilo visame Kolorade, puldinėjo Colorado Fuel and Iron ofisus, šaudė jų apsauginius. Šie įvykiai, pavadinti „anglies karu“, kainavo gyvybes dar pusšimčiui žmonių. Šalies prezidentas buvo priverstas įvesti į Koloradą federalinę kariuomenę, tačiau streikas truko iki pat 1914 gruodžio – kol pas profsąjungas ir šachtininkus nepasibaigė pinigai.

Tiesa: Reikalingas žmogus

Vėliau Rokfeleris jaunesnysis pavadins tragediją Kolorade viena iš svarbiausių ribų šeimos istorijoje. Pasidarė aišku, kad požiūrį į darbo organizavimą reikia keisti. Rokfeleriai pasikvietė žinomą darbo santykių specialistą Makenzį Kingą (būsimą Kanados premjerą ministrą) ir pagal jo patarimus sudarė planą, kaip pagerinti šachtininkų gyvenimo sąlygas.

Ladlou, kur per gaisrą žuvo moterys ir vaikai

Lygiai taip pat svarbu buvo atkurti kompanijos ir klano reputaciją, juk Rokfeleriai tapo labiausiai nekenčiama Amerikos šeima. Buvo nuvainikuota netgi jų labdaringa veikla. „Prisiminkite Ladlou! Prisiminkite vyrus, moteris ir vaikus, kurie buvo paaukoti tam, kad Rokfeleris jaunesnysis galėtų tęsti savo geradario ir filantropo, doro krikščionio karjerą“ – rašė spauda. Ir šeima kreipėsi pagalbos į naujos profesijos atstovą, PR specialistą Aivį Li.

Buvęs žurnalistas Li 1904 metais įkūrė vieną pirmųjų ryšių su visuomene kompaniją. 1906 jis parašė PR darbuotojo darbo principų deklaraciją ir paskelbė pirmą istorijoje pranešimą spaudai.

„Manau, kad mano tėvą ir mane labai neteisingai suprato spauda ir tauta. Norėtųsi žinoti, kaip jūs patarsite paaiškinti mūsų poziciją“. – kreipėsi Rokfeleris jaunesnysis į Aivį Li, kai jiedu pirmą kartą susitiko. Ar verta užversti straipsniais, ginančiais šeimą, laikraštininkus? Tai buvo įprasta to meto praktika, tačiau Li atmetė šią idėją: apmokami straipsniai iš karto bus atpažinti ir niekas jais netikės. Norint susigrąžinti visuomenės pasitikėjimą, reikia ne atsitverti nuo jos, nenutylėti problemų ir nesislapstyti nuo žiniasklaidos. Žmonės reikalauja tiesos – reikia jiems duoti ją, ir iš pirmų rankų, dideliais kiekiais. Tegu informacinę erdvę užtvindo tiesa, pateikta tokiais rakursais, kokie naudingi Colorado Fuel and Iron vadovybei. Patarimas Rokfeleriui patiko.

Išsigelbėjimas: Per paradinį įėjimą

Pavažinėjęs po Koloradą, Li ištyrė situaciją. Jis ėmė siuntinėti po visą šalį pranešimus spaudai, informacinius biuletenius apie streiką. Visa tai patekdavo valdininkams, redaktoriams, mokytojams, pamokslininkams, universitetų bibliotekoms. Biuleteniai pasakojo apie konfliktą Kolorade kaip apie profsąjungų apmokėtos agitacijos rezultatą, o gaisras Ladlou – tai viso labo nelaimingas atsitikimas (į kaltinimus, kad iškraipo faktus, Li atsakydavo, kad taip jį informavo įvairūs žmonės).

Li publikavo atvirus laiškus ir kompanijos vadovų kalbas, pranešdavo apie planuojamas reformas bukletuose, atsišaukimuose ir plakatuose – jo informacija turėjo patekti į kiekvienus namus. Buvo užtikrintas ir atgalinis ryšys: pasamdė žmogų, kuris sekė visas publikacijas apie Rokfelerius bei streiką Kolorade ir siuntė iškarpas jam, o taip pat įtikino bosą suteikti darbuotojams teisę tiesiogiai teikti skundus aukščiausiai vadovybei.

Rokfeleris jaunesnysis žaidžia tenisą ant stogo

1915 metais įvyko svarstymas, per kurį Gamybinių santykių komisijai, suformuotai iš darbininkų, fabrikantų ir visuomenės atstovų Rokfeleris turėjo duoti atsakymą dėl streiko Kolorade. Baimindamasis demonstrantų ir reporterių, vienas iš magnato patarėjų reikalavo, kad į svarstymus tasai eitų per užpakalines duris. Li nedelsdamas paprieštaravo: „Užpakalinių durų laikai praėjo. Misteris Rokfeleris įeis per tas pačias duris, kaip ir visi kiti“. Instrukcijas gavęs magnatas sugebėjo pasukti visas savo padarytas klaidas savo naudai.

Jis pripažino teisingais kaltinimus, kad iš pradžių nusišalino nuo kolorado problemų, o iš to sekė, kad tiesioginio ryšio su represijomis jis neturėjo. Tačiau dabar, kai susigaudė situacijoje, jis pats pirmas iš pramonininkų išklausys darbininkus.

Jaunesnysis Rokfeleris pasikvietė profsąjungų lyderius į savo ofisą, o Aivis Li sukvietė ten reporterius. 78 metų amžiaus aktyvistė Motulė Džons, išsėdėjusi kelis mėnesius kalėjime už agitaciją Kolorade, prisipažino svetingam magnatui, kad įsivaizdavo jį visiškai kitokį ir buvo, greičiausiai, neteisi.

Reklamos specialisto patarimu Rokfeleris 1915 rudenį apsilankė Kolorade. Kelionės kronika buvo vedama daugelio laikraščių puslapiuose. Rokfeleris pagerbė Ladlou laikų atminimą, Rokfeleris kalbasi su šachtininkų miesto gyventojais, Rokfeleris apsirengė šachtininko drabužiais ir nusileido į šachtą, Rokfeleris šoka valsą su darbininkų žmonomis. Toks įmonių šeimininko nužengimas iš dangaus ant nuodėmingos žemės tais laikais sukėlė sensaciją.

Rokfelerio teigiamas įvaizdis buvo atkurtas ir skerdynių Ladlou su jo vardu daugiau niekas nesiejo.

1916 metais Aivis Li išėjo iš Džono Rokfelerio štabo, kad pradėtų vadovauti nuosavai reklamos agentūrai, tačiau dar daug metų, iki pat mirties konsultavo buvusį bosą. „Misteris Li  – tai kažkas daugiau negu ryšių su visuomene specialistas. Jis yra vienas iš mūsų patarėjų pačiais įvairiausiais politiniais klausimais“. – sakydavo Rokfeleris.

Paskutine reklamine Li paslauga tapo pasiūlymas šeimai pavadinti statomą įstaigų centrą šeimos vardu. Rokfelerių centro dangoraižiai, įamžinantys milijardierių dinastija, ir mūsų dienomis tebėra viena svarbiausių Niujorko įžymių vietų.

Šaltinis

Comments are closed.