Kur bastėsi Mozė?

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Priimta manyti, kad žydų kelionės iš Egipto maršrutas yra detaliai ištirtas. Viena tiktai bėda – tas maršrutas absoliučiai ignoruoja Sinajaus pusiasalio ypatumus, tokius kaip, pavyzdžiui, smulkios, kvėpavimo takus užkemšančios dulkės ir pavojų gyvybei kelianti temperatūra. Netgi armijai, kurią sudaro stiprūs jauni vyrai, šešeri vasaros mėnesiai Sinaujuje yra nepakeliami. Apie tai žinojo visi ir dėl to karvedžiai rengdavosi tokiems žygiams tarsi svarbiems mūšiams, iš anksto aprūpindavo kiekvieną karį porele kupranugarių su vandeniu. Viduramžių maldininkai, užgrūdinti savo kelionių metu, puikiai treniruoti vienuolių ordinų riteriai – su dviem kupranugariais kiekvienam – prarasdavo žygio per Sinajų metu iki pusės savo karių. O Mozė vedėsi su savimi moteris ir vaikus.

DAR VIENA MOZĖS PROBLEMA – VANDUO

Tai atskira problema – netgi palankiausiais metų mėnesiais, keliaujant per pusiasalį tenka apsirūpinti vandeniu, skaičiuojant po 20 litrų vienam žmogui per parą. Būtent tiek išgarina žmogaus kūnas šioje dykumoje per vieną dieną. Ir jeigu neapsirūpinsi – mirsi. Kitaip sakant, netgi savaitės trukmės keliui iki Raudonosios jūros kiekvienas keliautojas turi apsirūpinti 140 litrų vandens. O prieš akis – dar dvi savaitės kelio per Sinajaus dykumą. Viso – 420 litrų, po dvi 200 litrų talpos statines kiekvienam suaugusiam žmogui. O buvo dar ir vaikų.

O juk reikia dar ir gyvulius girdyti. Jokių kupranugarių neužteks, kad šitiek vandens su savimi gabentum. Pasižiūrėkite į žemėlapį – būtent taip, ignoruojant vandens šaltinius, piešiamas Mozės maršrutas, ir piešia jį knygininkai, neturintys žalio supratimo, ką dykumos klajokliams reiškia vanduo.

Gyvuliams reikia kažką gerti, ir gerti kiekvieną dieną, kitaip neišvengsime kritimo. Ir apskritai išgyventi Arabijos širdyje, faktiškai – orkaitėje, gyvuliai negali, ten ir dabar terasime vieną gyvą padarą šimtui kvadratinių kilometrų vien dėl to, kad antram gyvam sutvėrimui vietinio vandens jau nebepakaks.

Štai kaip apibūdino tas vietas notaras Burchardas, matęs Arabų dykumos pakraštį 1175 metais: „O dar aš praėjau per dvi dienas kelio nuo Sinajaus kalno… Šios dykumos didingumo ir ribų nesuvoks nė vienas žmogus, nes ji nepraeinama tarytum jūra…“

TREČIA MOZĖS PROBLEMA: GANYKLOS

Gyvulius, be abejo, reikia šerti. Ten, kur žemėlapiuose brėžiamas Mozės maršrutas, jokių ganyklų nėra. Ten yra haratai – lavos ir sukepusių akmenų laukai.

Galima daryti prielaidą, kad Mozė keliavo palei pat Raudonosios jūros krantą, kur kartas nuo karto pasitaiko į jūrą tekantys upeliukai ir dėl to esama siauros žalumos juostelės. Tačiau tai neatitinka Biblinių aprašymų: Mozė išėjo ant jūros kranto tik antroje kelionės pusėje. Be to, esant tokiam maršrutui, jam kiekvieną dieną tektų veltis į kautynes dėl svetimų pievų išganymo. O ir Biblijoje aprašytas vienas tokių susirėmimų – su kenėjais, tačiau jis yra vienintelis. Arabijoje Mozei būtų tekę laužtis su mūšiais per kiekvieną tokią pakrantės gyvenvietę.

KITI NESKLANDUMAI

Netikslumų yra ir kituose dalykuose. Sinajaus kalnas Biblijoje aprašytas labai vaizdžiai ir detaliai, iškart darosi aišku: tai vulkanas. Tačiau Arabijoje vulkanų nėra. Ir svarbiausia: kur Mozė taip veržėsi? Šiuolaikinė Palestina jokiais būdais neprimena žemės, kurioje tekėtų medaus ir pieno upės. Tai akmenuota nederlinga žemė su unikaliai menku skaičiumi ežerų ir upių, praktiškai netinkama ganykloms ir gyvulininkystei. Klajoklio požiūriu, šiuolaikinė Palestina – labai nemaloni vieta. Žydai galėjo ten apsigyventi ir netgi, galiausiai, apsigyveno, tačiau ėjo jie visiškai ne ten.

MOZĖS MARŠRUTAS. PRASISKYRUSI JŪRA

Visų pirma kaip darbinę versiją siūlau priimti prielaidą, kad Mozė keliavo Raudonosios jūros pusėn senovinio gėlo vandens Izmailijos kanalo krantu, šis kanalas driekėsi iš Nilo per Kairą ir Heliopolį, per Timsacho ežerą ir Suecą tiesiai į Raudonąją jūrą.

Senais laikais šis kanalas buvo vadinamas daugybe kitų vardų: Amnis Augustus (Augusto upė), Amnis Trajanus (Trajano upė), o taip pat Darius canal (Darijaus kanalas) ir Pharaon canal (Faraono kanalas). Kaip jis buvo vadinamas jį pastačiusio faraono Neho ir Mozės laikais, man nėra žinoma, tačiau krantai ten nuolaidūs ir gyvulius girdyti ten patogu. Tai vienintelis galimas klajoklio maršrutas. Šis kanalas ir šiandien eina per Karčiuosius ežerus į Raudonąją jūrą ir užverstas tik pačiame Kairo miesto centre.

Čionai Raudonoji jūra galėjo prasiskirti labai paprastai. Formaliai kanalas Timsaho ežero rajone yra jau ne kas kita, kaip Raudonosios jūros dalis ir stiprus vėjas galėjo suvaryti visą vandenį išilgai kanalo į jūrą ir apnuoginti kanalo dugną. Sinajaus pusiasalyje vėjai visais metų laikais pučia jūros pusėn, dėl to dėsninga tikėtis kad vanduo iš kanalo gali būti išpučiamas greičiau, negu jį vėl užpildys Nilas.

Yra ir dar viena svarbi aplinkybė – Nilo vandens spalva tam tikru metų laiku pasidaro ryškiai raudona dėl molio priemaišų – tai beveik kraujo spalva. Ir Nilo vanduo kanale irgi paraudonuoja. Kitaip sakant, Biblijoje pavadinimas „raudonoji jūra“ – tai ne toponimas, o tiesioginis nurodymas, kokios spalvos buvo vanduo.

Kodėl esu tikras, kad „raudonoji jūra“ Biblijoje – ne toponimas? Viskas labai paprasta: ši jūra gavo savo dabartinį pavadinimą visiškai neseniai. Esama žemėlapių, kuriuose ji vadinama „Mare di Mecca“ (1660 metai), „Mer Rovge, Mer de la Mecqve“ (1683 metai), „Mare Erithraeum“ (1712 metai), „Mare Rubrum, Mare Meccense, Sinus Arabicus“ (1714 metai), „Red Sea“ (1774 metai) ir vėl „Sinus Arabicus“ (1812 metai). Kaip matote, toponimas „Raudonoji jūra“ nusistovėjo tik XVII-XVIII amžiais, vadinasi, jūra buvo pervardinta, remiantis Biblijos tekstu – jau naujausiais laikais.

MOZĖS GREITIS IR MANEVRAI

Atstumas nuo Memfio iki Timsacho ežero, kur kanalas pasuka į pietus, yra apie 130 kilometrų, Mozės žmonės keliavo septynias dienas, vadinasi, kolonos, kuri su savimi vedėsi dar ir gyvulių bandas, greitis turėjo būti 18 kilometrų per parą. Reikia atsižvelgti, kad Mozė neskubėjo, kadangi, kaip sakoma Biblijoje, norėjo suklaidinti faraoną ir nusivedė žydus apgaulingu keliu. Tiesioginė citata iš Biblijos: „Dievas nenuvedė Mozės tiesiu keliu“. Vadinasi, tikrasis kelias į Pažadėtąją Žemę vedė ne į rytus, ne į šiuolaikinę Palestiną.

O kai faraono žmonės paskendo „raudonojoje jūroje“, Mozė staigiai pasuko į pietus ir link Sueco, pajudėjo beveik bėgte – 27 kilometrai per parą, dabar jau į Palestiną. Tarkime, jis toliau judėjo vidutiniškai 21 kilometro per valandą greičiu, vadinasi, per tris mėnesius nepaliaujamo ėjimo (o būtent tiek jis ėjo be sustojimo), Mozė įveikė 1800 kilometrų.

MOZĖS MARŠRUTAS

Šioje vietoje tenka priimti kaip aksiomą tai, kad nuo Sueco Mozė pajudėjo beveik tiesiai į pietus – paprasčiausiai dėl to, kad per tris mėnesius keliavimo Mozė du-tris kartus buvo išėjęs ant kranto ir ėjo „Juodosios jūros keliu“. Tačiau Raudonoji jūra turi du krantus. Mozė galėjo eiti arba siaurute žalumos juostele išilgai Arabijos pakrantės, arba lygiai tokiu pačiu krantu, tačiau iš kitos jūros pusės – Egipte. O jei atsižvelgsime, kad jis ėjo kalnais ir išėjo prie vulkanų, variantas belieka tik vienas – Egiptas. Arabijoje nėra nei kalnų, nei vulkanų, o Afrikos krante esama ir vieno, ir kito.

Dar viena detalė: Mozė perkirto prasiskyrusią jūrą tik vieną kartą. Jeigu jis keliavo dešiniuoju, afrikietišku Izmailijos kanalo krantu, tai kirtęs jį išdžiūvusiu dugnu, turėjo atsidurti kairiajame, azijietiškame krante ir toliau eiti palei jūrą Arabijos pakrante. Jeigu Mozė keliavo kairiuoju krantu (apgaulingas kelias, bylojantis, kad jis keliauja į Sinajaus pusiasalį), tai kirtęs kanalą, turėjo sugrįžti į dešinį krantą, į Egiptą. Toliau jis buvo pasmerktas keliauti link Nilo aukštupio.

Ir čia reikia pasakyti, kad būtent šiuo maršrutu Egipto gyventojai keliavo aukštyn Nilu karo atveju, arba bėgdami iš faraono valdų. Aukščiau žydiško Elefantinos miesto (pirmasis Bilo slenkstis) prasidėjo faraonams nedraugiškų karalių žemės.

Maršrutas čia labai patogus: gausybė viršukalnių, ant kurių, artėliau dangaus, galima aukoti aukas, o svarbiausia – čionai, dešiniajame Nilo krante, pilna smulkių į Nilą įtekančių upeliukų, o tai – puikios girdyklos ir sultinga žolė gyvuliams. Jokiu kitu keliu tris mėnesius iš eilės keliauti neįmanoma.

Gerame žemėlapyje nesunku įžiūrėti: tik vienoje vietoje nėra į Nilą įtekančių upelių – Keno miestelio rajone. Čia Mozė be jokios abejonės buvo priverstas nusileisti iki paties Nilo, vesti gyvulius svetimais laukais ir konfliktuoti dėl pašaro – pats pirmas konfliktas šios kelionės metu. Ir jūs tik pagalvokite – būtent kenėjai (matyt, Keno miesto gyventojai) įrašyti Biblijoje kaip patys pirmieji, kurie susilauks Dievo keršto.

Būtent čia, Nilo pakrantėje, yra dvi dykumos – Arabijos ir Nubijos ir kažkur čionai Mozė apdairiai vedė dar vieną žmoną – etiopę – tai buvo gyvybiškai svarbu, kadangi tik taip galima buvo susigiminiuoti su vietiniais, o jis kaip tik įžengė į jų teritoriją. O po trijų mėnesių, eidamas po 21 kilometrą per dieną, Mozė pasiekė šventąjį Soiros kalną, jis taip pat vadinamas Amba Seiru.

Jūs ir dabar galite pamatyti Soeira kalną (jis taip pat – Amba Soira, Emba Soira, Mount Soire, Soyra, Sowera) bet kurime geresniame atlase, į rytus nuo Sudano sienos, Eritrėjos žemėje, toje pačioje paralelėje, kuri eina per Chartumą. Tai aukščiausias Etiopijos kalnas (3018 metrų).

Štai ką rašo apie šį kalną angliška Wiki:

Emba Soira – pats aukščiausias Eritrėjos kalnas. Aukštis – 3018 metrų (9902 pėdų) virš jūros lygio, kalnas prieklauso Eritrėjos prieškalnei, vienoje jo pusėje eina Didysis riftinis slėnis, kuris kerta Ertitrėją ir leidžiasi į Raudonąją jūrą. Kalnas stūkso Debugo administracinio rajono pietrytinėje dalyje, centrinėje Eritrėjoje.

O štai dar viena citata:

Eritrėjoje esama dviejų pagrindinių miško zonų: Agar Nišo plokštikalnė (Hagar Nish Plateau) šalies šiaurėje ir sritis Seiro kalno rajone.

Įdomu, kad būtent čia, prie Seiro kalno, Mozė sustojo, kad pasiųstų į priekį žvalgus. Kodėl? Viskas labai paprasta: priekyje prasidėjo stiprių valstybių žemės – Aksumas, kontroliavęs visą jūrų prekybą per Bab el Mandebo sąsiaurį. Paskui žydai pralaimėjo kautynes su vietinėmis gentimis, 38 metus nesiryžo pakartoti mėginimo ir ganė gyvulius arba čia, palei Seiro kalną, arba palei jūros krantą. Pastarasis variantas patikimesnis: nuo Seiro kalno iki Raudonosios jūros kranto (žemyn palei upę) – 50 kilometrų, viso labo dviejų dienų kelias.

Biblijoje Seiro kalnas – tai posūkio taškas, paskutinė „pasienio užkarda“, skirianti išėjimą iš Egipto nuo kautynių dėl Pažadėtosios žemės. Už to kalno – jau Palestina.

PALESTINA

Žinomas faktas: šiuolaikinėje Palestinoje nėra jokios archeologinės medžiagos, kuri galėtų patvirtinti Biblinius įvykius. Per TV periodiškai rodomi labdaringų fondų finansuojami populiarūs filmai apie naujus atradimus Šventojoje žemėje, tačiau būtina mokėti atskirti bažnytinę archeologiją nuo mokslinės. Mokslininkui nepakanka vieno kapo, kad paskelbtų, jog aptikta turtinga senovinė karalystė. Nėra Izraelyje nei etnografinių buvusių įvykių pėdsakų, nei etnografinių – apskritai jokių. Kiekviena gyvenvietė susiejama su rekonstruota Biblijos geografija per didžiausius vargus ir vis tiek tas susiejimas gaunasi labai „pritemptas“.

Užtat jokių „pritempimų“ nėra Afrikos rage (Etiopija, Eritrėja, Somalis). Priešingai, čionai, į pietus nuo Seiro kalno, matome žemėlapiuose Nazaretą ir Magdalą, Sidaimą ir Gamarį, „sūriąją jūrą“ – Rudolfą, Hargeisą, kurioje, matomai, ir gyveno bibliniai hergesėjai. Stebėtinai lengvai galima aptikti žemėlapyje tegu ir laiko bei lotynų raidyno iškraipytus Avarimo bei Amorėjų kalnus, o už Raudonosios jūros, Arabijoje, esanti vietovė Asiras tiksliai sutampa su bibline grėsme: atseit, atplauks laivais Asirai… O kiek čia taip vaizdingai Biblijoje aprašytų vulkanų!

O svarbiausia, čionai, greta Somalio esama link jūros besileidžiančio tarpupio su žmogaus ūgio žole ir begale upelių – tikras rojus bet kokiems gyvuliams. Gyvulininkystės produktai tradiciškai sudaro šiuose kraštuose 90% nacionalinių pajamų. Tarp čia gyvenančių genčių nemažai priklauso semitų grupei. Toponimai – absoliučiai bibliniai.

Čia pat, Etiopijoje, yra ir tiksli metraštinės Jeruzalės „kopija“ – akmeninis šventyklų miestas Lalibela su savo Jordano upe, savo Golgota, savu Jėzaus kapu ir savu mergelės Mariam kapu. Vietiniai gyventojai žvelgia į savo paveldą labai rimtai ir laiko savo Jordaną būtent tuo pačiu tikruoju Jordanu, savo Jėzaus kapą – tuo pačiu tikruoju Jėzaus kapu. Dar daugiau. Laikoma, kad būtent čia saugomos Mozės akmens plokštės su Dievo įsakymais ir dar vienas labai svarbus artefaktas – Siono vežėčios. Ir būtent iš čia, iš Lalibelos, anglai kaip karo grobį išsivežė XIX amžiuje Nojaus Arką. Neseniai po didžiulio skandalo ji buvo sugrąžinta su žodžiais „jinai pas jus vis tiek buvo netikra“.

Galbūt šis tas ir netikra, tačiau Etiopijos žydai turi daugybę reliktinių bruožų, o Etiopijos krikščionys iki šiol laiko apipjaustymą privalomu. Etiopijos imperatoriai savo dinastiją kildino iš Sabos karalienės ir Saliamono iš Dovydo šakos, ir tai visiškai neprieštarauja mokslui, kadangi būtent čia (ir tai nustatyta pakankamai tiksliai) plytėjo senovės valstybė Aksumas ir senovės Sabatėja. Čia esama gerokai daugiau šventų raštų, nei Europoje, ir esama nuosavo Biblijos varianto – Kibre Negastas su daugybe ryškių barbariškų detalių, kurios smarkiai apkarpytos europietiškoje Biblijos versijoje.

Apie senovines valstybes tarp viso kito liudija ir tokie statiniai kaip pats didžiausias pasaulyje (33 metrų aukščio) monolitinis obeliskas. Jo svorie siekia 500 tonų ir stovi jis Etiopijoje, Aksumo miestelyje. Padarytas iš žydro atspalvio granito, padengtas paslaptingais raižiniais. Dabar obeliskas yra nuvirtęs ir suskilęs į kelias dalis. Pati didžiausia obelisko paslaptis yra ta, kad žydroko granito telkinių Aksumo apylinkėse nėra ir neaišku, kokiu būdu tasai kolosas buvo pristatytas į vietą ir pastatytas. Ne per seniausiai archeologai padarė dar vieną stulbinantį atradimą. Kalba eina apie taip vadinamą Aksumo stelų lauką (Axum Stelae Field) – 115 metrų ilgio platformą, sudėtą iš tašytų granito plokščių. Kasinėjimų metu mokslininkai nustatė, kad stela – tai tik viso labo viršutinė išties fantastiško dydžio statinio, paslėpto po žeme, dalis.

2005 metais po automobilių stovėjimo aikštele buvo aptiktos karališkos laidojimo kameros, priskirtos priešistoriniams laikams. Į Etiopiją netgi atvažiavo Elizabet Vangari iš UNESCO pasaulio paveldo centro ir Džimas Viljamsas ir kultūros skyriaus. Buvo pažadėta nedelsiant pradėti kasinėjimus ir informuoti visuomenę apie kapaviečių turinį. Praėjo šešeri metai, o jokių naujienų apie šitą grandiozinį atradimą taip ir nepasirodė.

WWW

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!