Kultūra „Made in Bilderberg“

Aš žinau, kaip priversti vidutinį amerikietį patikėti tuo, ko aš noriu. Man pakanka kontroliuoti televiziją… Tu kažką parodai, ir tai tampa realybe. Jeigu aplinkinis pasaulis prieštarauja parodytam, žmonės stengiasi pakeisti jį, kad jis pasidarytų panašus į tą, kurį jie mato per televizorių…

Helas Bekeris, „Futures Group“, 1981

Mūsų neturėtų stebinti, kad per pastaruosius 40 metų pagrindine smegenų plovimo priemone buvo vaizdų ir garsų (TV, filmai, muzikiniai klipai) technologija, galinti pakeisti mūsų nuosavą tiesos suvokimą.1956 metais žmogus, vardu Teodoras Adorno (1), sukūręs muziką augumai „Beatles“ hitų, darbe „Televizija ir masinės kultūros šablonai“ („Television and the Patterns of Mass Culture“) paaiškino, kad „televizija – tai tokia priemonė valdyti elgesiui ir kontroliuoti psichologiją, apie kokią anksčiau negalima buvo net svajoti“. „Adorno ir jo bendrams, – rašo Harlis Šlangeris, – televizija suteikė idealią galimybę sukurti homogenišką, masinę kultūrą, kurios pagalba galima buvo kontroliuoti ir patenkinti masinę nuomonę tokiu būdu, kad galiausiai visoje šalyje visi ėmė mąstyti vienodai“.

„Apgalvotas manipuliavimas masių įpročiais ir nuomonėmis – svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tie, kurie manipuliuoja šiuo nematomu įtakos žmonių protams svertu (t.y. TV, reklama (2) ir, kaip pasekmė – visuomenės nuomone), sudaro nematomą vyriausybę, kuri ir yra tikroji valdančioji jėga“.

Taip pradedama knyga „Propaganda“ apie vieningą pasaulinę vyriausybę, kurią 1928 metais išleido Zigmundo Froido giminaitis Edvardas Berneisas (3). Autorius, tarp viso kito, tvirtina: „Vystantis civilizacijai, nematomos vyriausybės poreikis darosi vis akivaizdesnis. Todėl buvo sugalvotos ir sukurtos priemonės, galinčios reguliuoti visuomenės nuomonę“.

Po to kai manipuliatoriai, pagrindinių smegenų plovimo organizacijų pasaulyje socialiniai inžinieriai suprato, kad žmonėms yra būdinga ne tiek priimti gatavas idėjas, kiek psichologiškai siekti nepasiekiamo idealo, jie tučtuojau gavo reikiamus įrankius, reikalingus moralinio profilio ir visuomeninės sąmonės (to, ką froidistai vadina super ego) pakeitimui.

Žmonėms iš Tarptautinių santykių Tarybos ir Bilderbergo klubo nariams žmonių protų kontrolė yra prioritetinis uždavinys. Atsiradus televizijai ir radėjus ją naudoti žiūrovų gundymui, ankstesnės vertybės išgaravo. Kažkas naujo, neaiškaus ir nenusakomo užgimė prieblandoje, kadangi vadovai suprato: geriausias būdas įpiršti masėms „postmodernistinę“ sąmonę – tai vieningo požiūrio, vieningos filosofijos nebuvimas, neigiant protą įgeidžių, fantazijų ir siekių naudai.

Kiekvienam, kas bent šiek tiek pamąstys, turi būti akivaizdu, kad pop kultūra užgimė ne pati savaime. Ją kontroliuoja stambios korporacijos ir ją sufabrikavo jų pagrindiniai idėjiniai centrai, fondai ir organizacijos, susijusios su Bilderbergo klubu, Tarptautinių santykių taryba ir Tavistoko institutu, kurie, kaip parodysiu tolimesniuose skyriuose, yra atsakingi už muziką, televiziją, knygas, madą ir t.t.

Bilderbergo klubo elitas ir Tavistoko socialiniai inžinieriai suvokę, kad norint pasiekti savo tikslą, jiems reikia susikoncentruoti ties jaunąja karta, tik taip pavyks sukurti bendrą paradigmos pasikeitimą, kuris apimtų skirtingas kartas, arba, kad iš principo yra vienas ir tas pats, pakeis visuomenėje dominuojančių tikėjimų ir vertybių sumą. Žiūrovas tokiu atveju tapo nekalta smegenų plovimo auka.

„Šių pokyčių socialinėse paradigmose indikatorius, – tvirtina Vulf straipsnyje „Išjunkite televizorių“, paskelbtame „The New Federalist“ 1999 metais, – tai vertybės, kurias įkūnija jaunimo pop kultūra. Ji asimiliuojasi, yra perimama iš šeimos narių ir įtaigų, kurios tam tikru laiku pakeičia tėvus (pvz., mokykla). Jeigu nori pakeisti vertybes visuomenėje, lengviausia tai padaryti susikoncentravus ties jaunimu, negu piršti tai visai visuomenei“.

Dviejose novatoriškose knygose, parašytose 8 dešimtmečio viduryje, Erikas Tristas – vienas Tavistoko instituto įkūrėjų, ir Fredas Emeris, socialinis technologas, vienas iš atradėjų tokio sociotechninio sisteminio metodo reorganizuoti darbą, kaip, pvz., komandinis darbas, pagrįstas savivalda, papasakojo apie tą stulbinantį efektą, kurį per 20 savo egzistavimo metų televizija padarė amerikiečių visuomenei. Tristas ir Emeris pareiškė, kad televizijos žiūrėjimo procesas buvo iš esmės smegenų plovimo mechanizmas. Jie įrodė, kad bet kokių TV laidų, nepriklausomai nuo turinio, žiūrėjimas mažina kognityvių mąstymo procesų aktyvumą ir daro centrinei nervų sistemai poveikį, panašų į narkotikų poveikį, paversdamas paprastą žiūrovą įtakojamu ir manipuliuojamu subjektu; be to, jie atrado, kad šitie zombiai, kuriems buvo praplautos smegenys, isteriškai neigė, kad su jais apskritai kažkas vyksta ir netgi tai, kad tokio pobūdžio manipuliacijos su jų „mintimis“ apskritai gali būti įmanomos.

Tristas ir Emeris tvirtino, kad visi tarptautiniai Tavistoko instituto sukurti smegenų plovimo centrai buvo sukurti vienu tikslu – užtvirtinti postindustrinio pasaulio tvarkos paradigmos pakeitimą. Kaip smulkiai paaiškinau savo pirmoje knygoje apie Bilderbergo klubo narius „Kas valdo pasaulį, arba Visa tiesa apie Bilderbergo klubą“, vienas iš prioritetinių tikslų – sukurti nulinio augimo postindustrinę visuomenę. Bilderbergo klubo tikslas, kaip pareiškė Tristas – padaryti šiuos pokyčius negrįžtamais (4). Tristas, kaip ir daktaras Aleksandras Kingas (5), pasisakė už „masių perauklėjimo kampaniją, kurios tikslas – sulaužyti paskutinius nacionalinio pasipriešinimo šiai naujai pasaulinei tvarkai likučius, ypač Amerikoje. Ir iš tiesų visas žiniasklaidos naudojamas priemonių kompleksas, nulėmęs šiuolaikinį mąstymą, buvo esminis, sėkmingai plaunant smegenis didelėms gyventojų grupėms, o taip pat apribojant individualios moralinės atsakomybės sferą. Viena iš Tristo ir Emerio prognozė buvo apie tai, kad jei bus vykdomas jų planas, tai, galbūt, XX amžiaus pabaigoje Amerika taps fašistine policine valstybe. Kokie jie buvo teisūs!

***

PAAIŠKINIMAI

1. Man pasisekė pamatyti privatų EMI susirašinėjimą su Adorno, kurį man pateikė aukšto rango kompanijos atstovas, susijęs su specialiosiomis tarnybomis. Adorno buvo vienas pagrindinių Frankfurto mokyklos filosofų ir knygos „Įvadas į muzikos sociologiją“ autorius. Knygos tikslas buvo užprogramuoti muzikinę masinę kultūrą kaip socialinės kontrolės formą (čia irgi sudalyvavo Tavistoko institutas). Jų pirmas bendras projektas buvo radijo tyrimas, šios masinės informacijos priemonės įtakos kultūrai analizė. Dar daugiau, yra žinoma, kad Adorno yra pareiškęs štai ką: „Niekas nemano, kad šiandien kažkas sugeba kurti muziką geriau negu Mocartas ar Bethovenas, tačiau kurti ją reikia, ir daryti tai reikia naudojantis atonalinę sistemą, kadangi atonalumas pats savaime nesveikas, o liga, kaip sako dialektika, tuo pat metu yra ir gydymo būdas… Nepaprasta protesto reakcija, su kuria muzika susiduria mūsų šiandieninėje visuomenėje […], panašu, įteigia mums idėją, kad jos dialektinę disfunkciją jau galima suvokti kaip griovimą“. „Didžiausias Frankfurto mokyklos pasiekimas. – rašo M. Miničino. – yra tai, kad jos atsovai suprato, kad vykstančių visuomenėje pasikeitimų rezultate jų siaubingos teorijos galės tapti dominuojančios kultūroje“.

2. Reklama – tai paprasčiausias šiuolaikinis mitas, atliekantis tą pačią funkciją, kaip ir mitologija Antikos kultūroje. H. Gardneris savo knygoje „Proto paieškos: Piaže, Levi Strosas ir struktūralizmas“ („The quest for mind: Piaget, Levi Strauss, and the structuralist movement“) štai ką parašė: „Mitai sukurti tam, kad priešintųsi toms žmogaus egzistavimo problemoms, kurios atrodo neišsprendžiamos; jos įkūnija ir išreiškia jas rišlia ir struktūruota forma, kas padaro jas mums suprantamomis. Dėka savo struktūrinio panašumo su realiomis situacijomis, mitai yra tam tikri atspirties taškai. Mitas patenkina mūsų intelektualius poreikius ir susieja mus socialiniame lygmenyje“. Nėra nė vieno sociumo, kuriame neegzistuotų mitai vienokia ar kitokia forma. Tokiu būdu nenuostabu, kad visuomenė, pagrįsta gamybos ir masinio vartojimo ekonomika, vysto savo nuosavą mitologiją reklamos pavidalu. Kaip ir mitas, reklama aprėpia visas gyvenimo sferas ir, panaudodama išgalvojimą, pritaiko jį realybėje. Apie tai rašo V. Leimorė knygoje „Paslėptas mitas: struktūra ir simbolizmas reklamoje“ („Hidden myth: Structure & symbolism in advertising“). Sociologas Džonas Bergeris knygoje „Matymo būdai“ („Ways of Seeing“) apibūdina reklamą kaip glamūro kūrimo procesą. Glamūras charakterizuojamas tokio komponento kaip pavydas egzistavimu. Autorius daro išvadą, kad „reklamos sėkmė grindžiama laime vienatvėje, kuri ateina suvokus, kad tau pavydi kiti“. Tačiau pavydas turi ir kitą, tamsią pusę, kurią, kaip mano vokiečių socialinis psichologas Helmutas Šekas, ignoravo XX amžiaus filosofinės mokyklos. „Nuo viduramžių. – rašo Šekas knygoje „Pavydas. Socialinio elgesio teorija“ („Envy: A theory of Social Behaviour“, 1987) – pavydas tapo pagrindine žmogaus kančių priežastimi. Kaip ir neviltis, neapykanta gimsta subjektui atsiskyrus nuo pageidaujamo objekto, kartu su pojūčiu, kad jis negali to objekto gauti. Pavydo atveju poreikis gauti tampa poreikiu griauti. Tačiau neapykantos širdyje slypi gilus žmogaus siekis gyventi, siekti idealų, vertybių, gyvybinės jėgos, meilės, susiliejimo su grožiu. Tai siekis, kuris pasireiškia optimistine forma, simbolių, vaizdų ir idealizuotų koncepcijų pagalba. Ir tie, kurie užsiima smegenų plovimu, puikiai apie tai žino ir naudoja tai savo naudai“.

3. Jo motina buvo Froido sesuo, o tėvas – Froido žmonos brolis.

4. 1989 metais, kaip pasakoja Vulf, „pasinaudojęs Vakarų rezervinio rajono Keis universitetu kaip priedanga, Tavistoko institutas surengė posėdį… apie tai, kaip sukurti tarptautinį fašizmą be valstybių, naują pasaulinę tvarką ir globalinę informaciją“. Viena iš sąlygų buvo tai, kad projektą turi palaikyti masinė žiniasklaida.

5. Vienoje iš 1991 metų Romos klubo ataskaitų, kuri vadinosi „Pirmoji globalinė revoliucija“, daktaras Aleksandras Kingas tvirtino, kad „nauji pasiekimai komunikacijų technologijoje žymiai padidintų masinės žiniasklaidos priemonių valdžią… [kurios tokiu būdu pavirs] permainų varikliu“ kovoje už įvedimą „vieningos“ tvarkos, kuri „išeitų už nacionalinės valstybės koncepcijos rėmų ir pakeistų tą koncepciją. Nacionalinės valstybės idėja atsirado XV amžiuje ir buvo grindžiama žmogaus gerove, konstitucijos ir natūralios teisės sąvoka, kuri, savo ruožtu, grindžiama tuo faktu, kad žmogus skiriasi nuo visų kitų gyvūnų. Šie idealai pradėjo įsikūnyti iš pradžių Prancūzijoje Liudviko XI laikais, paskui Anglijoje prie Henriko VII. Naujoji pasaulio tvarka siekia sulyginti žmogų su gyvūnu. Tai buvo svarbiausias politinis tikslas, kurio siekia Bilderbergo klubas, Tarptautinių santykių taryba, Tavistoko institutas ir Romos klubas.

ištrauka iš knygos „BILDERBERGO KLUBO PASLAPTYS“

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą