Kuklus Rokfelerių sumanymas

Dž. P. Morganas niekad neturėjo nei laiko, nei noro transformuoti savo milžiniškus turtus į mokesčiais neapdedamą fondą ir plėsti savo įtaką toli už savo banko ir korporatyvinių investicijų ribų. Džonas D. Rokfeleris gi tokį fondą sukūrė po negatyvių straipsnių bangos, kilusios po įvykių Kolorade, įsitikinęs „visuomenės nuomonės“ jėga. Pagal jo įsakymą streikuojančių anglies šachtų darbininkų stovyklą atakavo saugumo tarnyba, kurios darbuotoji buvo ginkluoti kulkosvaidžiais. Žuvo 11 vaikų ir daugybė beginklių žmonių.

Rokfelerio patarėjas esminiais klausimais Frederikas T. Geitsas 1913 metais pasiūlė perkelti dalį turto į mokesčiais neapdedamą fondą ir, tartum amerikietiškam Medičiui, šių lėšų pagalba plėsti šeimos įtaką be ypatingos kultūros, tačiau sukuriant filantropijos regimybę. Tais pačiais metais Niujorko valstijoje buvo užregistruotas Rokfelerio fondas, vadovaujamas Geitso, apie kurį pats Rokfeleris atsiliepdavo kaip apie talentingiausią verslininką, su kokiu jam tik teko turėti reikalų. Geitsas turėjo užsiimti programomis, kurios smarkiai didino tiek Rokfelerio turtus, tiek ir politinę bei socialinę šeimos galią.

Po šia labdaros priedanga 4 dešimtmečio pabaigoje Rokfelerio fondas pradės keisti visą pasaulinę tarpusavio santykių schemą. Metodai ir mechanizmai, kurių pagalba ši programa buvo įgyvendinama, buvo nepaprastai svarbūs ir neįtikėtinai menkai suvokti tais laikais, kadangi buvo kruopščiai slepiami nuo pašalinių.

1939 metais, užsitikrinusi finansinę Rokfelerio fondo paramą, Niujorko tarptautinių santykių taryba ėmėsi darbų, išsiplėtojusių į seriją ilgalaikių tyrimų, bendradarbiaujant su JAV valstybės departamentu. Visiškai slaptas projektas, pavadintas „Karo ir taikos tyrimu“, tęsėsi 5 metus. Jam vadovavo Isakas Boumanas, Tarptautinių santykių tarybos direktorius, iš pradžių priklausęs slaptai patarėjų strateginiais klausimais grupei. Tai buvo grupė akademikų, pramintų „Tyrinėtojais“, patarimus jie davė prezidentui Vilsonui I Pasaulinio karo metu. Pats Boumanas, Džono Hopkinso universiteto prezidentas ir geografijos specialistas, vadino save amerikietišku Haushoferiu, lygindamas save su Hitlerio geopolitiku.

Gerokai prieš JAV pergalę II Pasauliniame kare, Rokfeleriui ir kitiems stambiausių Amerikos korporacijų bei bankų vadovams pasidarė aišku, kad vidinė JAV rinka yra pernelyg maža, kad patenkintų jų ambicijas. Jie matė savo ateitį, „akivaizdžią amerikiečių misiją“, neribotame Amerikos valdžios plėtime per tarptautinį verslą. Lengva, iš pirmo žvilgsnio, pergalė I Pasauliniame kare ir įsigijimai Europoje pagal Versalio sutartį, tik skatino jų apetitus. 1939 metų pabaigoje Rokfeleriai slaptai suformavo grupę, turinčią didžiulę politinę įtaką, kaip tik po savaitės nuo Hitlerio įsiveržimo į Lenkiją ir prieš du metus iki Perl Harboro, atvedusio Ameriką į tiesioginį dalyvavimą kare.

Rokfeleriai, finansavę šią slaptą grupę iš savo Fondo, iškėlė ji uždavinį: suformuoti pokarinių ekonominių ir politinių JAV tikslų pagrindus, darant prielaidą, kad pasaulinis karas įvyks ir Amerika išeis iš šio karo kaip viešpataujanti globalinė planetos galybė. Tuo laikotarpiu Tarptautinių santykių taryba ir „Karo ir taikos tyrimo“ grupė atlikinėjo visus reikšmingus planavimo uždavinius, pagelbėdamos nesukomplektuotai JAV valstybės departamento komandai. Po 1942 metų didžioji šių grupių narių dalis buvo „tyliai“ pervesta į aukštas pareigybes Valstybės departamente. Gaudami oficialų atlyginimą, tie žmonės toliau dirbo ties ankstesniu projektu.

Nuo 1939 lapkričio iki 1942 pabaigos Rokfelerio fondas pervedė ne mažiau kaip 350 000$, finansuodamas pokarinio Amerikos ekonominio viešpatavimo planų kūrimą, apmokėdamas grupės „Karo ir taikos tyrimai“ darbą. Tai buvo investicija, kuri, kaip ir dauguma kitų Rokfelerių „labdarų“, šimteriopai sugrįš jiems vėlesniais metais. Šioji investicija lėmė patį pokarinės globalinės amerikiečių verslo imperijos egzistavimą. Amerikos epocha – tai iš esmės Rokfelerių imperija, nors dauguma amerikiečių gyveno palaimingoje nežinioje dėl šio fakto.

Savo oficialioje istorijoje, kuri buvo paviešinta tik po dešimtmečių, Tarptautinių santykių taryba stulbinančiai tiksliai apibrėžė projekto „Karo ir taikos tyrimai“ tikslus: „Daugiau kaip prieš du metus iki mus užpuolant japonams Perl Harbore, ši Tarybai priklausanti tyrimo grupė pradėjo darbą, skirtą numatyti, kas dominuos pasaulio bendrijos gyvenime ilgus dešimtmečius į priekį. Turėdami galvoje vykdomą tyrimą, jie suvokė Tarybos reikšmę formuojant nacionalinę politiką. 1939 rugsėjį, kai naciai įsiveržė į Lenkiją, Tarybos nariai Armstrongas ir Meloris sėdo į traukinį iki Vašingtono, kad susitiktų su valstybės sekretoriaus patarėju Džordžu Meseršmitu. Tuo metu Valstybės departamentas turėjo labai nedaug resursų tyrimams, politiniam planavimui ir iniciatyvoms. Tokiuose reikaluose kadriniai diplomatai II Pasaulinio karo išvakarėse buvo vargu ar pajėgesni negu jų pirmtakai iš I Pasaulinio karo pradžios laikų. Tarybos nariai pasiūlė štai ką: nepriklausomo tyrimo ir analizės apie tai, kuo turi vadovauti Amerikos užsienio politika prasidėjusio karo metais ir sudėtingų tarpusavio santykių naujame pasaulyje, kuris ateis pasibaigus karui, programą. Projektas tapo žinomas grupės „Karo ir taikos tyrimai“ vardu.“

„Tai nepaprastai slaptas darbas. – rašė Isakas Boumanas. – nes visas planas bus „palaidotas“, jei paaiškės, kad Valstybės departamentas bendradarbiauja su kažkokia išorine komanda“. Rokfelerio fondas sutiko finansuoti projektą, iš pradžių, tiesa, nenoriai, tačiau, įsitikinęs jo reikšmingumu, išskyrė 350 000$. Per sekančius 5 metus Grupės darbe dalyvavo beveik 100 žmonių, kurie buvo paskirstyti į keturias komandas: ekonomika ir finansai, saugumas ir ginkluotė, teritorijos, politika. Komandos susitiko daugiau kaip 250 kartų, paprastai Niujorke, po pietų ir vėlai naktį. Jos sudarė 682 memorandumus Valstybės departamentui, kuri turėjo slaptumo grifą ir buvo prieinami tik tam tikriems vyriausybiniams padaliniams.

Slapto Tarptautinių santykių tarybos projekto tikslas buvo sukurti tvirtą ir stabilią bazę tam, kad Amerika galutinai „paveldėtų“ tą vaidmenį, kurį Britų imperija vaidino iki 1914 metų – „Pax Americana“, kaip neturintis sau lygių byrančios „Pax Britanica“ paveldėtojas.

Naujieji neoficialūs politikos kūrėjai buvo parinkti iš uždaros bendrijos, priklausančios Niujorko Tarptautinių santykių tarybai, kurioje vis labiau įsigalėjo žmonės, kuriuos specialiai parinko Rokfeleriai.

Skirtingai nei Britų imperija, kuri buvo sukurta užkariavimais ir rėmėsi tiesioginiu kariniu kolonijų valdymu, amerikietiška pasaulinio viešpatavimo versija buvo grindžiama finansiniais užkariavimais ir ekonominėmis valdomis. Tai buvo žymus patobulinimas, leidęs JAV korporatyviniams gigantams paslėpti savo interesus po „demokratijos ir politinių teisių engiamų kolonijų gyventojams“ skraiste, dangstytis „prekybos laisvės“ ir „atvirų rinkų“ gynimu.

Slapta Tarptautinių santykių tarybos atmintinė, parašyta 1941 metais ir skirta Valstybės departamentui, aiškiai informuoja: „Jeigu viešai paskelbtume karo tikslus, o jie numato akivaizdžią naudą anglo-amerikietiškam imperializmui, tai paaiškės, kad šie tikslai neatneš nieko naudingo niekam kitam pasaulyje reikia pabrėžti naudą, kurią gaus kiti žmonės. Tai turės didelį propagandinį efektą“.

Uždavinių, kuriuos išsikėlė Tarptautinių santykių taryba, sąrašą galima vadinti kaip norite, bet tik ne demokratišku. Jis atspindėjo saujelės Amerikos bankų ir pramonės elito interesus, elito, kuris plėtė savo tarptautinę įtaką. Verslininkai ir jų juridinės firmos, atstovaujami Taryboje, buvo atskira žmonių rūšis, skirtinga nuo likusių amerikiečių – oligarchai, pinigų ir valdžios aristokratai.

Grupės „Karo ir taikos tyrimai“ saugumo pakomitečio protokolai atspindi jų pokarinės JAV užsienio politikos kriterijus. Suvokiant neįtikimumą, „..kad atsikurs Britų imperija tuo pavidalu, kuriuo ji egzistavo anksčiau… Amerikai tikriausiai teks užimti jos vietą… [JAV] turi vystyti vidinį bendros pasaulio tvarkos po šio karo matymą, kuris leis mums įpiršti mūsų pačių taisykles, įnešant indėlį… į Pax Americana“.

Amerikiečiai sugebės suvokti savo energiją, – rašė Tarptautinių santykių tarybos strategai. – tik priėmę begalinių svetimų teritorijų ir rinkų grobimo logiką. 1942 metais Tarybos direktorius Isakas Boumanas rašė: „Mūsų pergalės matas bus mūsų įtakos po pergalės laipsnis… (JAV turi padaryti saugias sritis), strategiškai būtinas, kad galima būtų kontroliuoti pasaulį“.

Dar vienas politinis šios slaptos grupės pareiškimas, Memorandumas E-B19, apibrėžia JAV pokarinės užsienio politikos esmę, susumuodamas „sudėtines dalis iš bendros politikos, siekiant Amerikos karinio ir ekonominio viešpatavimo…“ Toks viešpatavimas, pasak jų argumentacijos, gali būti pasiektas pokarine „JAV pastangų koordinacija ir Amerikos kooperacija su kitomis šalimis, ribojant suverinitetą bet kokios užsienio valstybės, kuri galėtų kelti grėsmę netgi minimaliai pasaulio daliai, kuri yra svarbi Amerikos ir Vakarų pusrutulio saugumui ir ekonominiam klestėjimui“.

Valstybės departamento balandžio mėnesio memorandumas paaiškina šios grupės filosofiją apie Vakarų priėjimą prie resursų. JAV viešpatavimas šiame kontekste reiškia: „Išlaikyti absoliučios lyderystės pozicijas, pasiektas iki šio momento, o tam reikalingas nenuilstamas gynimas egzistuojančių koncesijų, kuriomis disponuoja JAV, kartu su atkaklumu, sprendžiant „atvirų durų“ JAV kompanijoms naujuose regionuose klausimą“.

Tarptautinių Santykių Tarybos tyrimai parodė, kaip pavojinga gali būti suvienyta Europa (tiek vadovaujama nacių, tiek ir be jų) JAV gerovei. Ši Tarybos grupė, dirbusi Valstybės departamente per visą karą, nustatė, kad naujai amerikietiškai „Didžiai erdvei“, ekonominiam „laisvo pasirinkimo“ variantui būtina bendradarbiauti su dauguma šalių, nepriklausančių vokiečių įtakos sferai. 1941 liepos viduryje H. F. Armstrongas pabrėžė, kad negalima leisti susivienyti Europai, nes tai bus tokia galinga sąjunga, kad jos egzistavimas kels grėsmę amerikietiškai „Didžiai erdvei“. Europa, organizuota kaip vieninga esybė, buvo suvokiama jo kaip „iš principo nesuderinama su amerikietiška ekonomikos sistema“.

Pagal savo galutinį variantą, Amerikos pokarinis „Didžios erdvės“ planas buvo sudarytas iš Vakarų Europos, Tolimųjų Rytų, buvusios Britų imperijos (kuri byrėjo į gabalus), gausių Artimųjų Rytų energetinių resursų (kurie tuo metu pereidinėjo JAV žinion, kadangi konkurentai prancūzai ir britai buvo išstumti), likusių 3-ojo pasaulio šalių, ir, pagal galimybę, iš viso planetos rutulio. Kinija irgi buvo įjungta ištisai.

Šiame imperiniame dokumente neatsirado vietos kuklumui. Vienintelis neišspręstas klausimas Amerikos epochos architektams liko: ar sutiks Stalinas padaryti milžinišką Sovietų Sąjungą šio projekto dalimi?

__________

Ištrauka iš naujos V. Engdalio knygos „Pinigų dievai“

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą