Korporacinis valdymas

Įsivaizduokit 1570 metų pasaulio žemėlapį. Kartografai paliko didžiules baltas dėmes ir apgyvendino žemėlapį siaubingais fantastiniais sutvėrimais. Tiktai kai kur Europoje ir Viduržemio jūros regione nubrėžtos linijos, žyminčios nuolat besikeičiančias karalysčių ir imperijų sienas. Visa kita pažymėta kaip „tų ir anų žemė“. Žinoma tik tiek, kad žmonės ten gyvena, tačiau jokios valstybės neegzistuoja. Valstybėms dar tik teks susiformuoti. Pasaulis kol kas dar priklauso žmonėms. O dabar įsivaizduokime tą patį pasaulį, tačiau pagal 1970 metų žemėlapį. Baltų dėmių nebeliko, visas pasaulis kruopščiai pasidalintas tarp valstybių, kai kurių iš jų amžius – vos keli metai. Kai kurios sritys vis dar lieka kolonijomis. Beveik kiekvienas planetos kvadratinis metras kontroliuojamas valstybės, blogiausiu atveju – nominalios valstybės. Pasaulis dabar priklauso valstybėms.

Kiek toks žemėlapis atitiks tiesą, tarkim, po 30 metų? Mes dar galime sulaukti tų laikų. Ar skirtingos spalvos, kuriomis nuspalvotos valstybės, išties nurodys, kas ten iš tikrųjų valdo?

Ne, jeigu išliks dabartinė tendencija. Valstybių pavadinimus tuomet galima bus pakeisti stambiausių transnacionalinių korporacijų (TNK) prekių ženklais. Tai bus pasaulis, kuriame Shell, Mitsubishi, General Motors, Makdonalds, Philips ir Monsanto sukurs naujas imperijas.

Perlenkiu lazdą?

Jau beveik šimtą metų egzistuojanti valstybių sistema vis mažiau atspindi realią padėtį ir nepaaiškina, kur būtent randasi valdžia. Dauguma šalių išlaiko didžiules armijas, kad galėtų primesti savo valią kitoms, tačiau tos armijos vis rečiau naudojamos šaliai apginti.

Kaip apsiginti nuo spekuliantų antplūdžio, kurie gali per kelias dienas sužlugdyti šalies valiutą ir privesti ekonomiką iki žlugimo ribos? Kaip sutrukdyti užsienio TNK užgrobti visus ekonomikos sektorius, netgi tuos, kurie užtikrina šalies nepriklausomybę, jeigu tokios organizacijos kaip Pasaulinis bankas ir TVF duoda kreditus, reikalingus ekonomikos išgelbėjimui tik su sąlyga, kad minėti sektoriai turi būti privatizuoti ir liberalizuoti? Ką daryti, jei Coca Cola priėmė „nereikšmingą“ sprendimą pakeisti savo gėrimuose natūralų cukrų dirbtiniu? Šis sprendimas 8 dešimtmetyje atėmė darbą ir įstūmė į neviltį šimtus tūkstančių darbininkų Filipinuose, dauguma jų buvo linkę prisidėti prie kariaujančių su vyriausybe partizanų.

Jei mūsų dienomis kas nors ir turi reikšmę – tai tik ekonominė valdžia.

Būtent korporacijos dabar stovi prie šturvalo. Dauguma jų turi daugiau politinės ir ekonominės valdžios negu valstybės, kurių teritorijoje jos vykdo savo operacijas. Kokia didelė jų galia galima suprasti, palyginus kai kurių TNK bendrą apyvartą su šalių bendruoju nacionaliniu produktu. Paaiškėja, kad Ford ir General Motors apyvarta yra didesnė už visų piečiau Sacharos esančių Afrikos šalių BNP kartu paėmus. O suminė 6 stambiausių Japonijos prekybos kompanijų apyvarta beveik lygi visos Lotynų Amerikos BNP. 51 iš 100 stambiausių pasaulio ekonominių sistemų – tai transnacionalinės korporacijos.

Pasaulio Prekybos Organizacija, Pasaulio bankas ir TVF visus klaidina, vaizduodami savo statistinėse ataskaitose pasaulinę prekybą, kaip kažką, kas vyksta tarp valstybių. 70 procentų pasaulinės prekybos randasi 40 000 transnacionalinių korporacijų ir 250 000 jų užsienio filialų rankose. Daugiau kaip 30 procentų šios prekybos yra „vidinė“, kitaip sakant, prekiaujama tarp tų pačių korporacijų skirtingų dalių – Peru „Mitsubishi“ kerta miškus ir parduoda medieną Japonijos „Mitsubishi“. Vaizduoti tai kaip prekybą tarp valstybių – realybės iškraipymas.

Vidinio sektoriaus – ne TNK, bet valstybinės pramonės – vaidmuo ekonomikoje vis labiau mažėja. TNK išgauna, perdirba, paskirsto ir suvartoja vis didesnę pasaulio energetinių resursų dalį. Jos išgauna didžiają dalį pasaulio iškasenų. Būtent jos stato daugumą elektrinių. Jos pagamina dižiają dalį automobilių, lėktuvų, palydovų, buitinių elektros prietaisų, chemikalų, medicininių preparatų ir biotechnologinės produkcijos. Jos iškerta didžiają dalį pasaulio miškų ir gamina beveik visą popierių, augina daugiausia techninių kultūrų ir gamina bei parduoda didžiausią dalį maisto produktų pasaulyje.

Nors bendrai paėmus valstybės pralaimi pasaulinėje kovoje už valdžią, ne visos šalys atsidūrė vienodoje padėtyje. Beveik 90 procentų TNK būstinių įsikūrusios išsivysčiusioje Šiaurėje – JAV, Europoje ir Japonijoje, o daugiau kaip pusė iš jų – vos penkiose šalyse – Prancūzijoje, Vokietijoje, JAV, Olandijoje. Santykiai tarp šių šalių ir „jų“ TNK žymiai skiriasi nuo Coca Cola santykių su, tarkim, Filipinais.

Galingiausių pasaulio šalių interesai dažniausiai tampriai susiję su jose įsikūrusių TNK interesais ir tai atsiliepia tarptautinei politikai. Tuo pat metu TNK visada pasiruošusios atsukti toms pačioms valstybėms nugarą, jeigu tai atitiks jų pačių interesus. Labai nedaug vyriausybių įsidrąsina kištis į TNK darbo jėgos samdymo politiką ir kaip paprastos, beviltiškai atsilikusios besivystančios šalys jos imasi į kyšį panašaus investicijų stimuliavimo, kad išlaikytų šalyje darbo vietas. Kartais TNK kooperuojasi su kažkokia dalimi valstybės tam, kad,pavyzdžiui, pasirašytų Daugiašalį susitarimą dėl investicijų, tačiau veikia prieš kitas valstybės dalis, tokias kaip ekologinės organizacijos, reikalaujančias sumažinti šiltnamio dujų išmetimą į atmosferą.

Kaip ten bebūtų, transnacionalinės korporacijos laimi. Dėl įvairių priežasčių valstybės vis noriau traukiasi iš tų sferų, kuriose visada vaidino lemiamą vaidmenį, pasiteisindamos, kad už valstybę „viską padarys rinka“. Kartais valdžia priversta taip elgtis, neturėdama jėgų priešintis TVF su jo kreditais, bet dažniausiai tai vyksta perduodant reguliuojančius vaidmenis tokiems viršvalstybiniams dariniams kaip Europos Sąjunga ir Pasaulio Prekybos organizacija.

Jeigu korporacijos nugalės, turėsime nebe laisvų žmonių visuomenę be jokios valstybinės valdžios – naivų anarchistų idealą, bet pasaulį, kuriame valdo, su niekuo nesiskaitydamos, korporacijos.

www

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą