Korporacinis totalitarizmas

Žodžių junginys „plano ekonomika“ verčia daugumą mūsų gręžioti smiliumi smilkinį ir žiegnotis. Tokia reakcija – natūralus liberalių reformų rezultatas – tiek ekonomikoje, tiek švietimo sistemoje. Nuo mokyklos mums diegiama mintis, kad plano ekonomika neefektyvi. O tuo tarpu netgi pati „rinkiškiausia“ rinkos ekonomika yra iš esmės planinė. Ir tai vertėtų įsikalti į galvą kiekvienam ofiso darbuotojui, kiekvienam merčendaizeriui ar pardavimų vadybininkui.

Netgi smulkios firmos lygmenyje visada planuojami pardavimai ir užpirkimai, planuojamos išlaidos ir pelnai. Mikromastu kiekviena firma – apskritai totalitarinė valstybė su visais taip neapkenčiamais atributais: vienvaldžiu vadovu (generaliniu direktoriumi), jį tramdančia plutokratija (direktorių taryba), tylia, paklusnia liaudimi (darbo jėga), savu KGB (saugos tarnyba ir pan.), ir, suprantama, Valstybės Planu (nuo finansinio direktoriaus iki menkiausio buhalterio). Parodykite man firmą ar bet kokio dydžio korporaciją, kuri viduje (o ne savo veikla rinkoje) vadovautųsi laisvos konkurencijos ir demokratijos principais?

Štai teko man kartą stažuotis amerikietiškame TV kanale NBC (priklauso Comcast, kitaip sakant, korporacijai General Elektric). Viskas prasidėjo nuo to, kad praktikantai (interns) turėjo duoti privalomą priesaiką jos didenybei Korporacijai milžiniškoje NBC būstinės, įsikūrusioje į zikuratą panašiame dangoraižyje Rockefeller Plaza, salėje. Dangoraižio sienos, tarp kitko, papuoštos masoniškais skriestuvais ir citatomis iš anglų poeto Bleiko, apdainavusio kaip žmogus protingai pertvarkys Visatą. Tačiau čia šiaip – smulkmena. Būsimų internų priesaika labiausiai priminė mano priesaiką kariniame dalinyje Urale. Liesa tetulė generolo balsu rėkavo nuo scenos vieną pavardę po kitos. Pavardė atsistoja ir pasakoja, kodėl ji atėjo būtent į NBC, į pačią geriausią pasaulyje kompaniją. Paskui visi draugiškai žiūri filmą apie pačią geriausią pasaulyje kompaniją. Paskui kelis kartus paaiškinamos elgesio pačioje geriausioje pasaulio kompanijoje taisyklės. Čia dėl visa ko – kad neišlėktum lauk jau sekančią dieną, ir dar su teisminio ieškinio perspektyva. Solženycinas ir Orvelas, Hakslis ir Velsas visa tai matydami netgi negalėtų nervingai parūkyti kamputyje, kadangi rūkymas kelių šimtų metrų spinduliu aplink ofisą, be jokios abejonės, draudžiamas.

Prieš vieną iš kelionių į Baikalo-Amūro magistralę, man teko pabuvoti mūsų transporto statybos būstinėje, totalitariniame pastate su masyviomis durimis ir didžiuliais langais. Tai štai, stiliaus prasme tarp Stalino ir Rokfelerio dangoraižių nėra jokio skirtumo. Ir ten, ir ten – gigantiški projektai, gigantiški uždaviniai, kuriuos neišvengiamai būtina planuoti. Tikslai skirtingi. Uždavinių vektorius skirtingas. Tačiau kasdieninio korporacijų gyvenimo mechanika kaip du vandens lašai primena kokios nors tarybinės ministerijos darbą. Štai, tarkime, kompanijoje NBC, mūsų padalinyje viskas buvo filmuojama prieštvaninėmis Sony kameromis.

-Įsigykime bent vieną kamera, tarkim, Canon?

-Ne, – atsako man. – Negalima. General Elektric turi susitarimą su Sony. Mus paduos į teismą, gausime pylos.

Ir taip visur. Kontrolė, sistematizacija, planavimas. Kontrolė, sistematizacija, planavimas. Kontrolė, sistematizacija… Pradedant bendra duomenų baze, kurioje figūruoja visi Comcast darbuotojai, baigiant korporacijai priklausančių kavinukių subsidijavimu.

O štai kita kompanija – CBS, per kurią kažkada teko siųsti reportažus į Maskvą:

-Tik nelieskite mygtuko „Persukti juostą į priekį“.

-Kodėl?

-Pagal darbo sutartį, valdyti šitą videomagnetofoną gali tik kompanijos įgaliotas darbuotojas.

Ir juk čia tas pats visų taip neapkenčiamas planavimas. Tik kitu rakursu. Tiesiog kadangi Vakaruose valstybes iš esmės privatizavo iki valstybių masto išsiplėtojusios korporacijos, tai vietoje tarybinio Valstybės Plano Komiteto ten veikia kapitalistiniai Korporacijų Plano Komitetai. Be jų nebūtų nei Apple, nei Microsoft, nei Samsung, nei Boeing. Visa tai, žinoma, mato ir patys amerikiečiai, išauklėti Ann Rend ir Miltono Fridmano kliedesių. Ir jie tikriausiai negali nepastebėti, kiek mažai ko bendro beliko tarp minėtų autorių knygose aprašytos laisvos konkurencijos ir Korporacinio Plano pasaulio, kuriame viešpatauja visagalės kompanijos. Tačiau žengti sekančio žingsnio ir suvokti, kad viskas, kas vyksta – tai tik dėsninga kapitalizmo vystymosi pasekmė, neišvengiamo monopolizacijos proceso rezultatas, dauguma amerikiečių nepajėgūs. Jų „dešinieji“ kliedi apie tai, kad privatizuota valstybė galės melžti Korporacinį Planą ir gauti papildomų pinigų sveikatos apsaugai. Jų „dešinieji“ kliedi apie tai, kad kada nors superkorporacijos išnyks, o jų vietoje vėl atsiras sumanūs fermeriai ir kaubojai su savo mažyčiais ir nepriklausomais verslo interesais.

Išvada, iki kurios kurios bandau po truputėlį išvairuoti, yra ta, kad bet kokioje ekonominėje ir politinėje santvarkoje Valstybinis Planas vienokia ar kitokia forma egzistavo, egzistuoja ir egzistuos. Atsisakę pačios planavimo idėjos ir valstybės ūkio reguliavimo, mes paprasčiausiai atiduodame savo ekonomiką kitos, gerokai galingesnės reguliavimo sistemos – Korporacinio Plano – kontrolėn. Siekis stambinti, racionalizuoti ir planuoti būdingas visai žmonių civilizacijai. Kitu būdu išspręsti iškylančių problemų, taip pat ir išgyvenimo, išlikimo problemos, išspręsti neįmanoma. Mintis, kad nepritariančios globalios finansinės imperijos doktrinai valstybės gali kažkaip pratūnoti savo olose ir saugiai peržiemoti – absurdiška. Galima arba būti permaltam ir sunaikintam šio globalaus pinigų valdžios projekto, arba priešpastatyti jam nuosavą, būtinai globalų projektą. Stalino socializmo atskirai paimtoje valstybėje idėja, už kurios bando pasislėpti tradicionalistai, juk nebuvo galutiniu uždaviniu. Tai buvo būdas išsaugoti valstybę, leisti jai sutvirtėti, atsistoti ant kojų, kad galima būtų žengti toliau į priekį. Rezultatas – pergalė II Pasauliniame kare.

Ir visgi egzistuoja principinis skirtumas tarp valstybinio ir korporacinio planavimo. Kaip jau buvo sakyta, pagrindinis skirtumas – galutinis tikslas. Ir jo siekimo priemonės. Vakarai – tai socialinis darvinizmas, kur išgyvena stipriausias. Kadangi orientuojamasi išimtinai į pelno gavimą, kapitalizmas neišvengiamai formuoja disproporcijas ir prieštaravimus (mes dažniausiai vadiname tai krizėmis, recesijomis ar depresijomis). Korporatyvinis planavimas su jam būdingu racionalizmu, nesusimąstydamas įtraukia į skiltį „Nuostoliai“ milijonus žmonių, „nesutilpusių į sąmatą“. Hirosima ir Nagasakis – akivaizdus pavyzdys. Tuo tarpu valstybinis planavimas siūlo visiškai priešingos prasmės buhalteriją, visiškai priešingą planavimą. Kertiniu tokio projekto akmeniu tampa ne pelnas ir pinigai, o žmogus, jo poreikiai ir jo tobulėjimas.

Plačiąja prasme skirtumas tarp dviejų planavimo sistemų tolygus skirtumui tarp gėrio ir blogio. Savaime aišku, kad korporaciniam planavimui blogis visada bus valstybinis planavimas („Blogio imperija“), ir atvirkščiai.

Šaltinis

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!