Korporacijų valdžia

Iš pradžių šiek tiek statistikos. Stambiausios pasaulyje korporacijos Wal-Mart Stores Inc pelnas viršija bet kurios pasaulio šalies, išskyrus 25 turtingiausias, BNP. O dirbančių joje žmonių skaičius – 2,1 mln – yra didesnis už beveik 100 valstybių gyventojų skaičių. Kukli Niujorko investicinė kompanija BlackRock, dirbanti su žemo profilio aktyvais, valdo aktyvų už 3,5 trln dolerių – tai daugiau nei bet kurios mūsų planetos valstybės nacionaliniai rezervai. Tik per 2010 metus privati labdaros organizacija Gates Foundation, disponuojanti 33,5 mlrd$ fondu, skyrė pinigų įvairiems projektams visame pasaulyje daugiau negu savo metiniame biudžete turėjo Pasaulio Sveikatos organizacija.

Statistika tiesiog stulbina, ir tai ne pokštas. Per paskutinius 100 metų stambiausios privačios korporacijos savo resursais, globaline aprėptimi ir įtaka užtemdė visas vyriausybes, išskyrus pačias turtingiausias šalis. Tuo pat metu netgi turtingos šalys užsiima kova su išsišakojusia biurokratija, biudžeto krizėmis ir pasitikėjimo vyriausybėmis smukimu. Epochoje, kai gyvenimui įtaką darančios problemos įgauna vis labiau internacionalinį pobūdį, vyriausybės visame pasaulyje praranda autoritetą dėl to, kad valstybių sienos pančioja jų veiksmus.

Štai dėl ko pagrindiniu mūsų laikmečio uždaviniu tampa ieškojimas priimtino balanso tarp verslo ir valstybinės valdžios. Suraskite aukso vidurį, o būtent – protingą reguliavimą, suteikiantį gyventojams galimybę dalyvauti konkurencijoje, skatinančią ekonominį dinamizmą ir užtikrinančią visiems priimtiną teisingumą – ir jūsų visuomenė suklestės XXI amžiuje. Mažiausias nukrypimas nuo šio balanso – ir gausite socialinį nestabilumą, gerovės smukimą, o žmonės nustos būti savo likimo šeimininkais. Du poliai: pasirinkimas tarp jų, atrodytų, yra grynai vidinis reikalas, tačiau jis turi milžiniškas geopolitines pasekmes.

Šiuo metu tai yra svarbiausia politinė problema Amerikoje. Ar ne per didelė vyriausybė, ar netapo ji našta visuomenei ir grėsme asmens laisvėms? Galbūt ji yra pernelyg neefektyvi paprastų žmonių gynėja, kadangi ją suformavo stambusis verslas ir siekia ji finansinių interesų? Ar įneša vyriausybė indėlį į bendros gerovės kūrimą, o gal instituciškai įtvirtina nelygybę ir tarnauja mažumai – vos 1% gyventojų, o ne daugumai?

Panašūs prieštaravimai audrina ir Europą, tačiau šis procesas komplikuojamas aršiais ginčais apie tai, kiek įgaliojimų atskiros šalys turėtų perduoti kolektyvinei Eurosąjungai, o taip pat – kieno interesams tarnaus toks bendras valdymas. Juk šitoks valdymas – tai atsitraukimas nuo tradicinės valstybės ir jos vaidmens tradicinio supratimo. Užduokite šį klausimą vokiečiui ir graikui, ir gausite visiškai skirtingus atsakymus.

Kinijoje lyno „valstybė – privatus verslas“ tempimas pastebimas visuose visuomenės socialiniuose lygmenyse, visuomenės, kuri transformuojasi tokiais sparčiais tempais, kad stabilumas ir ekonominis augimas neretai atrodo esantys nesuderinami dalykai, ir tuo pačiu metu būtini vienas kitam. Su šia problema susiduria visas besivystantis pasaulis. Problemos pasireiškimų spektras – nuo aršių batalijų tarp oligarchų ir valstybės lyderių Rusijoje iki nenuslūgstančių socialinių protestų arabų pasaulyje, kur praeitų metų sukilimai buvo nukreipti tiek prieš vyriausybes, aptarnaujančias elitų ekonominius interesus, tiek už asmenines laisves ir lygias galimybes.

Mes turime sukurti teisingą jėgų balansą. Prieš pusantro dešimtmečio JAV šventė amerikietiškojo kapitalizmo triumfą ir valstybės valdžios kapituliaciją prieš rinkos stichiją. Tai buvo nugalėtojų šokis ant socializmo ir komunizmo griuvėsių. Tačiau dabar jau akivaizdu, kad pergalė atšvęsta per anksti.

Kompanijos – tai ne tik darbuotojų skaičius. Jas faktiškai galima lyginti su ištisomis valstybėmis.

Nuo to laiko mes nuėjome ilgą kelią nuo paprastos priešpriešos tarp kapitalizmo ir komunizmo iki kažko gerokai sudėtingesnio, o būtent – kovos tarp įvairių kapitalizmo formų, kurios skiriasi viena nuo kitos valdžios ir privataus verslo vaidmenų ir atsakomybės santykiu. Kadangi Vašingtono propaguojamas laisvosios rinkos modelis dar neatsigavo nuo sau pačiam padarytos žalos, tai stiprėja kiti modeliai ir požiūriai. Atsirandantys nauji kapitalizmo modeliai kovoja vienas su kitu dėl įtakos sferų: nuo „kapitalizmo su kinietišku veidu“ iki Indijos ir Brazilijos „demokratinės raidos kapitalizmo“, nuo Šiaurės Europos ekonomikų su stipria biudžetine – finansine disciplina ir tokia pat stipria visuomenine sutartimi tarp valstybės ir verslo iki nedidelių šalių su „verslininkų kapitalizmu“, kaip Izraelyje, Singapūre ar Jungtiniuos Arabų Emyratuose.

Šalyse, kurios priėmė amerikietišką modelį, susidaro įspūdis, kad sunki ekonomiškai galingų korporacijų ranka nusvėrė svarstykles, lemiančias teisinius, įstatyminius ir normatyvinius pagrindus. Tokia situacija gimdo srautą skundų, kad balansas pernelyg pasistūmėjo privataus verslo naudai. Ekonominė nelygybė didėja tiek ekonomikos rezultatų aspektu, tiek privilegijų, kurias gauna labai galingas elitas, tiek įstatymiškai, tiek įstatymus apeinant, aspektu. Geriausiai amerikietiškos sistemos trūkumus iliustruoja pastaroji finansinė krizė, per kurią kelios stambios finansinės struktūros ignoravo normas ir taisykles, piktnaudžiavo savo laisvėmis ir įtikino vyriausybę išgelbėti jas (o ne jų aukas), o paskui sugebėjo užblokuoti realias reformas ir sugrąžinti beveik visus verslo darymo metodus., kurie ir privedė prie krizės. Tai pagimdė atsakomąją reakciją, kurios pasireiškimai regimi visur: judėjimas „Okupuok Volstritą“, nacionalistų protestai prieš globalizaciją ir t.t.

Pasauliui reikalinga nauja matrica, kuri atspindėtų naują realybę. Dauguma šalių prarado tiek daug savo suverenių teisių (arba jos buvo apkarpytos), kad jų reali valdžia pasidarė visiškai nepanaši į tą, kuri buvo anksčiau. Paimkime kaip pavyzdį pagrindinius valstybės valdžios įgaliojimus, tokius kaip valstybės sienų kontrolė, pinigų spausdinimas, įstatymų laikymosi kontrolė ir jėgos panaudojimas už valstybės ribų. Visa tai negrįžtamai pakito. Dėl interneto, šiuolaikinės transporto sistemos ir visuotinės globalizacijos valstybės daugiau nebegali kontroliuoti ir valdyti viso to, kas kerta jų sienas. Vos kelios šalys turi valiutą, dalyvaujančią tarptautinėse prekybinėse operacijose, kai tuo tarpu išleistų privačių finansinių instrumentų, tokių kaip derivatyvai, kiekis žymiai pranoksta grynųjų pinigų, kuriuos spausdina valstybės, kiekį. Globalios korporacijos dabar turi galimybę „išsirinkti ir nusipirkti“ vietą, o kai reikalas prieina prie mokesčių įstatymų, tiesiog pakeičia veiklos vietą, jeigu vyriausybė išleidžia jas nepatenkinančius įstatymus. Tik mažiau kaip 20 šalių turi realią galimybę panaudoti jėgą už savo ribų.

Tuo tarpu stambios korporacijos, tokios kaip Exxon Mobil su savo 350 mlrd$ metinių pardavimų apimtimi, dirba šalyse, kurių skaičius 2,5 kartus viršija skaičių šalių, kuriose tokia pasiturinti šalis kaip Švedija turi savo pasiuntinybes. 2010 metais Švedijos išlaidos gynybai siekė šeštadalį Exxon kompanijos biudžetinių išlaidų. Energetikos gigantas turi gerokai daugiau laivų lėšų investicijoms visame pasaulyje ir vaidina gerokai svarbesnį vaidmenį daugelio šalių ekonominiame gyvenime, o taip pat mobilizuoja daugiau resursų įtakos politiniams rezultatams darymui negu gali sau leisti švedai. Užduokite sau klausimą, kad daro daugiau įtakos derybų dėl pasaulinio klimato pokyčių rezultatams – švedai ar Exxon?

Kompanijų dydžio gretinimas su valstybių dydžiais – triukas, naudojant netobulas apskaičiavimų metodikas, tačiau spręskite patys: 1000-ąją poziciją stambiausių pasaulio korporacijų sąraše užima kompanija, kurios metiniai pardavimai pranoksta 57 pasaulio šalių BNP. Ši kompanija – tai Owens-Illinois, gaminanti stiklo tarą, jos pajamos 2010 metais viršijo 7 mlrd dolerių, šiuo rodikliu kompanija aplenkė BNP tokių šalių kaip Beninas, Bermudai, Haitis, Kosovas, Lichtenšteinas, Moldavija, Monakas, Nikaragva, Nigeris, Ruanda, Tadžikistanas ir dešimtis kitų šalių. Žurnalo „Fortune“ duomenimis, iš 500 stambiausių pasaulio korporacijų visos 500 stotų greta šimto stambiausių pasaulio ekonomikų. Ir nors BNP – tai kompleksinė charakteristika, apskaičiuojama atsižvelgiant į pridėtinę vertė ir jos negalima tiesiogiai lyginti su kompanijų pardavimo apimtimis, tačiau toks sugretinimas leidžia suvokti mastus.

Korporacijų valdžios fenomenas, žinoma, nėra kažkas naujo. Britų Ost Indijos kompanija valdė Indijos subkontinentą ir turėjo vieną didžiausių pasaulyje armijų. Endrius Karnegis ir Henris Fordas pastatė ištisus miestus tūkstančiams savo darbuotojų, aprūpino juos būstu ir mokyklomis. Tačiau per praėjusį šimtmetį kompanijų valdžia, ir taip jau artima valstybinės valdžios galiai, išaugo dar labiau ir pakeitė savo pavidalą, tapdama dar platesne, o ir pačios transnacionalinės korporacijos gerokai sustambėjo. Ir šiandien jos neretai jau varo kažką panašaus į nuosavą užsienio politiką. Jos paleidžia į darbą aktyvias politines propagandistines kampanijas, tokias, kaip pavyzdžiui Exxon Mobil remiamas sprendimas, reikalaujantis, kad JAV nepasirašytų Kioto protokolo. Jos įgyvendina rimtus uždavinius saugumo srityje, kaip, pavyzdžiui, kompanija, anksčiau žinoma kaip Blackwater Irako karo metu. Jos taip pat teikia medicinines, švietimo, aprūpinimo būstais ir kitas paslaugas, kurias turėtų teikti valstybė, bet negali ar nenori teikti.

Ir kaip rezultatas – susiformuoja visuomenės, kurios gyvena nuolatiniame nestabilume ir su pernelyg didele galia, sukoncentruota stambių, neretai – užsienyje įsikūrusių – kompanijų rankose, kompanijų, kurios atsiskaito tik prieš savo akcininkus. Ir tuo pat metu visuomenė suvokia, kad vis labiau silpstančios institucijos, skirtos tam, kad užtikrintų jiems balso teisę, jau nebegali įgyvendinti netgi reikšmingiausių visuomeninio susitarimo sąlygų, kadangi klausimai, kurie reikalauja efektyvių sprendimų, jau atsidūrė už tų institucijų jurisdikcijos ribų.

Šitas straipsnis neragina kelti revoliucijos. Jeigu XX amžiaus kraujo praliejimai, socialiniai eksperimentai ir socialinė poliarizacija ir suteikė mums pamokas, tai jos byloja apie tai, kad kraštutinės priemonės neveikia, kai mes pabandome sukurti pusiausvyrą tarp valstybės valdžios ir verslo galios. Nė viena visuomenė nesuklestės, jei nebus nustatytas toks balansas. Kai kuriems amerikiečiams bus nemalonu suvokti, kad mes praradome dalį galimybių daryti įtaką šiam balansui. Tačiau daugumai, praradusiai savo balso teisę, o ta dauguma šiandien sudaro 99% gyventojų, toks kapitalizmo hibridas, kuris, iš visko sprendžiant, užgims iš konkurencijos pasaulinėje idėjų rinkoje, gali tapti daug teisingesne ir stabilesne alternatyva.

____________________

Deividas Rotkopfas – žurnalo „Foreign Policy“ direktorius ir vyriausiasis redaktorius, knygos „Valdžios korporacija: herojiška stambiojo verslo ir vyriausybės priešprieša – ir ateities perspektyvos“ ((Power Inc.: The Epic Rivalry Between Big Business and Government — and the Reckoning That Lies Ahead) autorius. Pagal šią knygą ir parašytas šis straipsnis.

www

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!