Kontrkultūra ir Bilderbergas

Atviras, nors ir nepaskelbtas kultūrinis karas prieš Amerikos jaunimą iš tiesų prasidėjo 1967 metais, kai siekdamas savo tikslų Bilderbergo klubas pradėjo organizuoti koncertus atvirame ore. Dėk šio slapto ginklo, jam pavyko pritraukti daugiau kaip 4 mln paauglių į taip vadinamus „festivalius“. To nesuvokdami, jauni žmonės tapo puikiai suplanuoto eksperimento su masišku narkotikų panaudojimu, aukomis (1). Tokie haliucogenai kaip metilendioksamfetaminas, fenciklidinas, dimetiltriptaminas, LSD-25 (lizergino rūgšties diatilamidas) kurio naudojimą propagavo „Bitlai“ (2), buvo laisvai platinami koncertų metu. Praeis visai nedaug laiko ir 50 mln žmonių, aplankiusių šiuos koncertus (tada jiems buvo nuo 10 iki 25 metų amžiaus) sugrįš namo, tapę naujosios narkotikų kultūros pasiuntiniais. Kultūros, kuri galiausia buvo pavadinta niu-eidžu. Haliucogeniniai narkotikai yra psichotomimetiški, t.y. imituojantys tam tikrus psichozės bruožus. Po jų pavartojimo bet kuris žmogus gali laikinai įgyti psichozės, tame tarpe šizofrenijos simptomus. Dauguma iš vartojusių haliucogenus patyrė asmenybės pasikeitimus, kas sukėlė suvokimo pažeidimus.

Sąmoningas LSD naudojimas ir kontroliuojama aplinka, kurią narkotikas lėmė, buvo neatsitiktiniai, o numatyti. Tavistokas turėjo pilną kompleksą tyrimų apie ryšių tarp smegenų ir elgesio pokyčius, kuriuos sukelia haliucogeniniai narkotikai. Vėliau duomenys, gauti šio tyrimo metu, buvo panaudoti MTV ir radijo stotyse, kurios transliavo muzikos kūrinius, tapusius klasika – 15-20 metų senumo hitus, orientuodamos į juos suaugusią publiką. Atlikti tyrimai patvirtino, kad muzikinis kūrinys, susijęs su ankstyvuoju žmogaus gyvenimo laikotarpiu ir išgirstas jau suaugus, gali sukelti prisiminimus i asociacijas su vaikyste ir jaunyste. Kai žmogus vėl girdi tą ar aną dainą, jo sąmonėje iškyla konkretūs prisiminimai, sukeldami pojūtį, kad jis persikėlė į ankstesnius laikus. Šis mechanizmas identiškas veikimui narkotikų, kurie perkelia mus į kitą realybę.

Pop muzikos festivalis Monterėjuje

Pirmasis komercinis roko festivalis Amerikoje įvyko 1967 birželį Monterėjuje, prieš du metus iki muzikos ir meno festivalio Vudstoke, ir surinko daugiau kaip 200 000 paauglių Monterėjaus atrakcionų parke. „Monterei Pop 1967″, trukęs tris dienas, buvo generalinė repeticija prieš pradedant masiškai platinti naujos rūšies narkotikus, klasifikuojamus kaip psichodeliniai ar haliucogeniniai, kaip, pvz., LSD, kuris vėlesniuose festivaliuose po atviru dangumi taps visiškai įprastu reiškiniu. Robertas Santelis knygoje „Aquarius Rising“ ršo štai ką: „LSD gausiai platinamas festivalyje. Tabletes „purpurinis mikrodotas“ (medžiaga, panaši į LSD ir žinoma taip pat kaip „purpurinis dūmelis“) dalino praktiškai visiems, kas norėjo aptirti naujus pojūčius“. Du asmenys, atsakingi už narkotiko platinimą festivalio metu, buvo paslaptingos asmenybės iš Floridos, vardu Piteris Gudričas ir legendinis CŽV samdomas agentas Kojotas.

Vienas iš Monterėjaus festivalio organizatorių buvo Džonas Filipsas, roko grupės „The Mamas & the Papas“ (3) narys ir buvęs „Bitlų“ spaudos sekretorius. Filipsas ne tik pats vartojo narkotikus, bet ir pardavinėjo juos. Ji buvo tampriai susijęs su Romanu Polianskiu, Šeron Teit, „Mamyte“ Kass („The Mamas & the Papas“ soliste), Denisu Vilsonu (iš grupės „Beach Boys“) ir daugeliu kitų Holivudo įžymybių iš satanistų tinklo, supančio Čarlzą Mensoną (4). Visi jie buvo susiję su okultizmu.

Polanskis ir Teitas, šalia to, kad abu buvo okultizmo pasekėjai, vartojo sunkiuosius narkotikus ir vedė netvarkingą lytinį gyvenimą. „Mamytė“ Kass ir Džonas Filipsas buvo susiję su Mensonu per Paskutinio Teismo bažnyčią, Saientologijos bažnyčios atšaką, įkurtą Anglijoje 7 dešimtmečio viduryje buvusių saientologų Roberto ir Meri En de Grimstonų. Iš pradžių jie sukūrė psichoterapinę techniką, pavadintą „paskatų analize“ ir suformavo gupę, propagavusią mokymą, artimą saientologijai. Tčiau vėliau grupė nukrypo į okultizmą ir pakeitė pavadinimą į Paskutinio Teismo bažnyčią, iš savitarpio pagalbos grupės pavirtusi į siaubingą saujelę pseudosatanistų, kurių teologija rėmėsi artėjančia pasaulio pabaiga ir žmonių aukojimu. Šiuos duomenis patvirtina Maurio Teri knyga „Paskutinis blogis“ („The Ultimate Evil“), išleista 9 dešimtmečio pabaigoje. Realybėje Mariana Feitful, Miko Džiagerio nuotaka, atsidūrė pagrindiniame Paskutinio Teismo bažnyčios brošiūros puslapyje. Grupė „Rolling Stones“ buvo dalis britiško antplūdžio su „Bitlais“ priešakyje ir kurį kontroliavo bei programavo tie patys asmenys, kurie padėjo paaugliams „atrasti“ Liverpulio ketvertuką.

Vandenio era: muzikos festivalis Vudstoke

Stambiausias visų laikų koncertas po atviru dangumi, muzikos ir meno festivalis Vudstoke (5), žurnalo „Time“ buvo įvertintas kaip „Vandenio eros festivalis“ ir „stambiausias spektaklis istorijoje“. Vudstokas tapo ištisos kartos kultūrinio leksikono dalimi. Terminas „Vandenis“ buvo parenkamas su ypatingu kruopštumu. Laikoma, kad astrologinių erų kaita susijusi su Žemės ašies precesija, sukeliančia lėtą pavasarinio lygiadienio taško judėjimą priešinga Zodiako ratui kryptimi, t.y. nuo Avino ženklo link Žuvų, nuo Žuvų iki Vandenio ir t.t. Maždaug prieš 2160 metų lygiadienio taškas persikėlė iš Avino į Žuvis, pradėdamas Žuvų erą, kuri tęsiasi iki mūsų dienų. O dabar šita era, laikoma Kristaus epocha, baigiasi ir mes pereiname į naują – Vandenio erą (6).

„Į festivalį. – rašo žurnalistas Donaldas Fau. – susirinko beveik pusė milijono paauglių. Juos pripumpavo narkotikais ir išplovė smegenis. Aukos nemiegojo tris paras paeiliui. Jos buvo izoliuotos ir apsuptos ištvirkimo. Visa tai vyko su FTB ir visos eilės aukštą padėtį užimančių valdininkų pagalba. Už saugumą koncerte buvo atsakinga hipių komuna, parengta masiškam LSD platinimui. Ir vėl globėju tapo britų žvalgybos tinklas, kurį atstovavo Seftonas Delmaras, palaikant CŽV, kuriai tuo metu vadovavo Viljamas Keisis.

Artis Kornfildas, kompanijos „Capitol Records“, kuri priklauso garso įrašų firmai EMI, viceprezidentą, paprastai pristato kaip Vudstoko autorių. Finansavo Džonas Robertė, paveldėjęs farmacijos imperiją. Džoelis Rozemanas, dar vienas finansinis festivalio patronas, artėjant koncertui kalbėjo, kad „akivaizdžiai neužteks maisto ir gėrimų, kils problemos su sanitarija, nervai bus įtempti iki kraštutinumo, o narkotikų bus pakankamai. Bet blogiausia, kad nebus galimybės pasitraukti – netgi tiems, kurie to panorės“. Sėdėjimas ant savo pačių išmatų iš tikrųjų irgi buvo plano dalis, kaip juokais rašė Džonas Robertė: „Kad išlaikytume savo klientus, ant slenksčio paklosime bananų žieveles“.

Hipių bendruomenė, žinoma kaip „Kiaulių fermeriai“,buvo pasamdyta kontroliuoti saugumui. Vadovavo jai kažkoks Veivis Greivis, kuris kartu su Kenu Kiziu (knygos „Skrydis virš gegutės lizdo“, kuri atspindėjo jo patirtį, įgytą savanoriškai dalyvaujant eksperimentuose su LSD) dalyvavo projekte „MK Ultra“. Tačiau koncertų organizatoriai puikiai žinojo, kad hipių bendruomenė buvo susijusi su narkotikų platinimu. Džonas Robertė rašo: „Vienintelis dalykas, kurį jiems apmokėjo – tai keliones iš festivalio į festivalį […]. hipiai buvo atsakingi už saugumą, bet atrodė, kalbėjo ir kvepėjo taip pat, kaip ir publika, tarp kurios jie dirbo. Tai tuo pat metu kėlė ir pasitikėjimą, ir buvo efektyvu […] ir svarbiausia yra tai, kad ji žinojo apie narkotikus, atskirdavo gerą rūgštį nuo blogos, gerus skrydžius nuo blogų, vaistus – nuo nuodų ir t.t.“ Įžymioji slapta hipių bendruomenė buvo ne kas kita, kaip Rytų Pakrantėje įsikūrusi grupė, vardu „Merry Pranksters“ („Linksmieji išdaigininkai“), kuri platino LSD festivalyje. Vadovavo jai pats Kenas Kinzis, kontroliuojamas CŽV agentų.

Eksperimento pradžia

Donaldas Fau savo knygoje „Satanistinės roko muzikos šaknys“ aprašo šį įvykį šitaip: „Prieš dvi dinas iki festivalio susirinko 50 000 paauglių. Iškart neribotais kiekiais pasirodė narkotikai“. Daug kas atsivedė su savimi vaikus ir, kaip tvirtina Robertė, netgi vaikai buvo paveikti narkotikų. Jis pasakoja, kad artimiausiame ežere „maži vaikai plaukiojo nuogutėliai, rūkė žolę ir siurbė į save šitą muziką“.

Fau taip pat mano, kad „per tris sekančias dienas beveik pusė milijono ten atvykusių paauglių buvo nuolat veikiami narkotikų ir roko muzikos“.

Dėl tropinių liūčių jie buvo priversti vaikščioti iki kelių purve. Pasislėpti nuo lietaus nebuvo kur, nebuvo galimybės ir išeiti iš ten. Mašinos buvo priparkuotos daugiau kaip už 30 km. Rouzmanas rašo, kad eksperimento „esmė buvo ta, kad atlikėjai koncertuotų paromis, išlaikydami paauglius transo būsenoje…“ Rugpjūčio 17 laikraštyje „The New York Times“ pranešė: „Tą naktį oficialus festivalio atstovas nuo scenos pranešė apie „griaunamosios rūgšties“ (LSD) platinimą. Jis pasakė: „Tai ne nuodai. Rūgštis nenuodinga. Tiesiog ji buvo blogai pagaminta. Jūs nemirsite… Dėl to, jei galvojate, kad vartojote nuodus,tai netiesa. Bet jeigu jus visgi neramina šis klausimas, vartokite tik po pusę tabletės“. Šitą patarimą beveik pusei milijono paauglių davė nuo scenos patsai „MK Ultra“ agentas Veivis Greivis“.

Turėjo praeiti dar vienas dešimtmetis, kol kontrkultūra integravosi į Amerikos leksiką. Tačiau šio titaniško ir slapto projekto, radikaliai keičiančio Amerkos vertybių sistemą, sėklos buvo pasėtos būtent tada. Seksas, narkotikai ir rokenrolas, dideli koncertai visoje šalyje, hipiai, narkomanai, Niksono pezidentavimas ir karas Vietname palietė Amerikos visuomenės pagrindus. Sena ir nauja buvo sukiršinta tarpusavyje ir niekas nesuvokė, kad šis konfliktas yra slapto plano dalis (7). Plano, kurį sukūrė mikliausi ir šėtoniškaiusi pasaulio protai, kurie, pasislėpę už prestižinių fondų, įmonių ir smegenų centrų fasadų, mikliai ir negailestingai panaudojo pop kultūrą tam, kad būtų įdiegtas susvetimėjimo, nereikalingumo jausmas, šeimų irimas – visa tai buvo reikalinga jų asmeniniams tikslams pasiekti.

„Psichotropiniam judėjimui“ impulsas buvo duotas 1965-67 metais ir jo kulminacija tapo renginiai, tokie kaip Vudstokas. Tačiau išnyko jis taip pat greitai, kaip ir atsirado.

LSD buvo paskelbtas už įstatymo ribų, Džimis Hendriksas ir Dženis Džoplin mirė, Timotis Liris liovėsi rėžti kalbas, o Amerika 8 dešimtmetyje, po savo žlugimoVietname, puolė į depresiją. O Bilderbergo klubas jau buvo čia, pasiruošęs pasinaudoti situacija savo paties labui.

Vandenio sąmokslas

„1980 pavasarį, – rašo Lindonas Larušas „DOPE, INC.“, – plačii pagarsėjo knyga „Vandenio sąmokslas“ („The Aquarian Conspiracy“; buvo parduota daugiau kaip milijonas egzempliorių; išversta į 10 kalbų), kuri per vieną naktį tapo kontrkultūros manifestu“. Šitas kūrinys apibūdino kontrkultūrą kaip subkultūrą, kurios vertybės ir normos prieštarauja pagrindinėms viešpataujančios kultūros nuostatoms, ko pavyzdžiu gali pasitarnauti studentų neramumai, nuvilniję per Ameriką ir Vakarų Europą 7-8 dešimtmečiais. Knygoje tvirtinama, kad atėjo laikas, kai 15 mln amerikiečių, kurie dalyvavo kontrkultūros platinime, susivienytų, kad sukeltų Amerikoje radikalias permainas. Realybėje ši knyga buvo pirmoji plačiai publikai sirta publikacija, kuri apsiskė už darbo komandoje idėją, laikytiną labiausiai virtuoziška ir progresyvia metodika, kurią palaikė vadybos guru. Komandinį darbą panaudojo Tavistokas kaip instrumentą, padedantį kontroliuoti iš grupės išsiskiriančius individus. Kontrolė buvo vykdoma kitų grupės narių spaudimo išsiskyrusiąjam keliu. Tai buvo dalis eksperimento, kurį vykdė brigados generolas ir Tavistoko vadovas Džonas Rizas, grupių terapijos rėmuose. Eksperimento esmė buvo ta, kad terapeutas kontrolierius sukurdavo komandoje įtakingą „šeimos“ atmosferą. Po to jis manipuliavo ja tokiu būdu, kad ji slopintų ir ribotų išskirtines asmenybes, jų individualumą.

Terapeutas niekad tiesiai nepuldavo individo; jis paprasčiausiai nepastebimai duodavo užuominas komandai. Išskirtinė asmenybė būdavo išstumiama iš grupės ir visi manydavo, kad komanda priimdavo sprendimą išstumti ją demokratišku būdu. Jeigu terapeutas būdavo pakankamai miklus ir nepastebimai sukurdavo reikalingą įtampą, atstumtas individualistas pradėdavo jaustis kaltu dėl to, kad išprovokavo grupę. Markojė žurnale „The Campaigner“ (1974 balandis) priduria: „Jeigu auka mano, kad grupė – tai kažkas šilto, gimto, kad jo tikslas – padėti, tai tuomet, kai jos aplinka, veikiant manipuliatoriui, atsisuka prieš tą žmogų, jam kyla jausmas, tartum nuo jo nusisuko nuosava motina“.

Iš tikrųjų kontrkultūrinė revoliucija, kaip ir „Bitlų“ fenomenas. Buvo mikliai užmaskuotas sąmokslas, kuriam vadovauta iš viršaus ir kuris buvo sukurtas kaip socialinės kontrolės metodas. Dėka panaudotos slaptos puolimo technologijos, šį metodą buvo beveik neįmanoma atskleisti, o jo tikslas, pagal Bilderbergo sumanymą deindustrializuoti pasaulį, buvo mokslo ir technikos progreso Amerikoje sustabdymas. Iš pat pradžių Vandenio sąmokslas buvo slaptas JAV vyriausybės projektas, kurį užsakė Stenfordo tyrimų centre, įkurtame Tavistoko 1946 metais, kad būtų ištirtos įtakos tokių sociokultūrinių tendencijų, kaip mąstymo laisvė, socializmas, anarchizmas, komunizmas, materializmas, misticizmas, hedonizmas, dvasingumas, ekologiniai judėjimai, feminizmas, niu-eidžas ir kt.

Merilin Fergiuson knyga taip ir nebuvo išleista. Jos kodinis pavadinimas – „Žmogaus pavidalo pakeitimas“. Vandenio sąmokslas buvo pagrįstas politine analize, kurią parengė Stenfordo tyrimų instituto socialinės politikos tyrimų centro direktorius (8) profesorius Vilisas Harmonas, futuristas, kuris specializavosi postindustrinės visuomenės socialinės paradigmos propagavime. Pagal Tavistoko vadovėlius, populiariausia transformacijos metodo versija – Amerikos pavertimas į kažką panašaus į laimingą Oldoso Hakslio pasaulį. Vienoje iš konferencijų 1961 metais Hakslis apibūdino šitą policinę valstybę kaip „paskutinę revoliuciją“, kaip „diktatūrą, įvestą ne ant ašarų“, kuriai viešpataujant, „žmonės mylės savo vergystę“. Jis sakė štai ką: „Bus sukurta kažkas panašaus į neskausmingą koncentracijos stovyklą ištisoms visuomenėms, iš žmonių, iš esmės, atims jų laisves, bet tai jiems patiks, kadangi nuo minčių maištauti juos atitrauks propaganda, smegenų plovimas, arba smegenų plovimas, sustiprintas farmaciniais preparatais…“

Stenforde atlikto tyrimo tikslas – „pakeisti pagrindinius žmonijos bruožus tokiu būdu, kad būtų susikoncentruota ne ties pramonine pažanga, o ties „dvasingumu“. „Mokslininkai tvirtina, kad šiuolaikinei visuomenei „technologinio ir industrinio žmogaus“ paveikslas atrodo pasenęs ir turi būti „užmirštas“. Zbignevas Bžezinskis, patarėjas nacionalinio saugumo klausimais apie prezidento Karterio, Trišalės komisijos įkūrėjas, Bilderbergo ir Tarptautinių santykių tarybos narys, išsako panašias idėjas savo įspūdingame darbe „Tarp dviejų epochų: Amerikos vaidmuo technotroninėje eroje“ („Between Two Ages: America’s Role in the Technotronic Era“), parašytame remiant komunizmo problemų tyrimo institutui prie Kolumbijos universiteto 1970 metais.

Nenaudojamas prievartinių metodų, Stenfordo tyrimų institutas sukūrė sudėtingą kompleksą veiksmų, skirtų tam, kad būtų sukurtas „taikus pilietis“, skirtas naujai pasaulio tvarkai. Sėkmės siekimą jie pakeitė darbo komandoje rezultatais ir pranašumais. Taip pat jie palaikė naujus konceptus, tokius kaip „emocinis protas“, kas reiškia galimybę mylėti patį save ir atitinkamai elgtis su aplinkiniais. Šis konceptas, sukurtas kaip puikus papildymas žmogaus intelekto koeficientui, pakeičia IQ tokiu būdu, kad šiuo metu kompanijos labiau vertina sugebėjimą užmegzti ir palaikyti santykius su visuomene, negu profesionalias savybes. Dar vienas būdas, leidžiantis paversti ‚industrinį žmogų“ „taikiu piliečiu“ – didžiulė marketingo kampanija, vykdoma su tikslu užtikrinti socialinį pripažinimą asmenims, kurie bendradarbiauja su nevyriausybinėmis organizacijomis.

Vilisas Harmonas, savo ruožtu, rašo štai ką: „Dauguma mūsų šiandieninių vaizdinių tapo pavojingai pasenę“. Tačiau mokslas, technologija ir ekonomika padarė įmanomus svarbius žingsnius, siekiant tokių žmogaus bazinių tikslų, kaip fizinis pasitikėjimas, materialinė gerovė ir sveikata. Tačiau dauguma tų pergalių atsinešė problemas, kurios atrodo neišsprendžiamos, laikantis tų vertybių ir socialinių prielaidų, kurias iššaukė problemų atsiradimas […]. mūsų aukštai išvystytų technologijų sistema sukelia nesaugumo jausmą ir avarijas. Iš tikrųjų gi aplinka ir įtakos, susijusios su užgimstančiomis socialinėmis problemomis, kelia rimtą pavojų mūsų civilizacijai […]. jeigu mūsų pranašystės pasitvirtins, tai problemos, kurios asocijuojasi su šia tendencija, taps dar rimtesnės, dar universalesnės ir vyks greičiau“.

Tokiu būdu, kaip apibendrina Stenfordo tyrimų institutas, mes turime kaip galima greičiau pakeisti industrinį žmogaus paveikslą: „šiuolaikinės visuomenės problemų prigimties analizė leidžia daryti išvadą, kad žmogaus paveikslas, dominavęs pastaruosius du šimtmečius, neatitinka postindustrinės eros“.

„Amerika subrendo narkotikų diegimui (ypač kokainui, krekui ir heroinui). Jie pradėjo epochą, kurioje draudimai turėjo rungtyniauti su milžiniškomis sumomis atsiradusių pinigų. Tai irgi buvo sudėtinė Vandenio eros sąmokslo dalis. Narkotikų platinimas buvo viena iš temų, kurias tyrė Sasekso universiteto mokslinės politikos tyrimų skyrius, priklausantis Tavistokui. Jis buvo žinomas, kaip „būsimų sukrėtimų“ centras – terminas, duotas taip vadinamai „psichologijai“, kuri orientuota į ateitį, ir sukurta manipuliacijoms su ištisomis gyventojų grupėmis, turint tikslą įpiršti joms „būsimus sukrėtimus“. – rašo Džonas Kolemanas.

Realybėje Sasekso universiteto mokslinių politikos tyrimų skyrius – tai viena iš Tavistoko širmų. Centre vystoma tik viena darbų kryptis: publikuojamas „Tyrimas apie persekiojimo ir naikinimo dinamiką“. Kolemanas, kuriam teko laimė gauti ataskaitos „Žmogaus pavidalo pakeitimas“ kopiją iš savo kolegos žvalgybininko po penkių dienų po to, kai šis dokumentas pateko JAV vyriausybei, pasakoja apie savo įspūdžius: „Tai, ką perskaičiau, mane šokiravo. Aš supratau, kad žvelgiu į Amerikos ateities programą, kuri nepanaši į nieką kas iki tol buvo žinoma. Nacija turi būti užprogramuota pasikeitimams. Ji turi taip priprasti prie tokių užplanuotų pokyčių, kad išties gilios transformacijos bus vos pastebimos“ (9).

Iš tikro šita ambicinga ir slapta iniciatyva apie ginkluotės technologiją iš pradžių buvo svarstyta ir buvo pritaikyta inauguraciniame Bilderbergo klubo posėdyje 1954 metais. Išsireiškimas „tylusis karas“ (trečiasis pasaulinis) ten buvo pirmą kartą pavartotas apibūdinti taktinei metodologijai, kurią buvo numatyta naudoti, kad būtų pajungta žmonija. Dokumentas, pavadintas „Visiškai slaptai. Tylusis ginklas arba tyliojo karo vedimas. Įvadinis programavimo vadovas. Operatyvusis valdymas“ buvo atsitiktinai aptiktas 1986 liepos 7, kai kompanijos „Boeing Aircraft Co.“ tarnautojas įsigijo kopijavimo mašiną IBM, kurią išpardavė kaip nebereikalingą įrangą.

Dokumente buvo pateiktos „šaltojo karo“ plano detalės, karo, kurio tikslas – kontroliuoti mases manipuliuojant ekonomiką, poilsį, švietimo sistemą ir politinius įsitikinimus. Dokumentas kvietė surengti tylią revoliuciją, kuri sukiršintų žmones tarpusavyje ir nukreiptų visuomenės dėmesį nuo realių įvykių. Tylusis karas dokumente buvo nagrinėjamas kaip doktrina, kurią priėmė Bilderbergo klubo Politinis komitetas pirmo posėdžio 1954 metais metu. Dokumento kopija, rasta 1969 metais, saugoma jūrų žvalgyboje. Iš tikrųjų Bilderbergo klubo nariai nežino, ar, bent jau iki šiol nežinojo, kad aš turiu kitą šio techninio žinyno kopiją (TM‑SW7905.1), iš kurios cituoju štai ką: „Visiškai akivaizdu, kad neįmanoma kalbėti apie visuomenės valdymo sistemą ir jos automatizavimą nacionaliniu ar pasauliniu mastu, nepalietu visuomenės kontrolės ir grėsmės žmogau gyvybei problemos. Kitaip sakant, nepalietu vergovės ir genocido sąvokų. Toks vadovas pats savaime yra deklaracija dėl ketinimų. Viskas, kas joje išdėstyta, turi būti apsaugota nuo paviešinimo galimybės. Priešingu atveju dokumentas gali būti įvertintas kaip formalus vidinio karo paskelbimas. Dar daugiau, jeigu kada nors asmuo ar grupė asmenų, turinčių valdžią, bet neturinčių pakankamai žinių ir visuomenės palaikymo, panaudos šią informaciją ekonomikai užgrobti, tai reikėtų vertinti kaip vidinio karo tarp to asmens (ar grupės asmenų) ir visuomenės būklę. Šiandienos problemų sprendimas reikalauja metodo, kuris pasižymėtų negailestingu tiesumu, kuris neatsižvelgtų į jokias religines, moralines ar kultūrines normas. Asmuo, pašvęstas į šį projektą, laikomas pagal savo savybes pasiruošusiu žvelgti į žmonių visuomenę su šaltu objektyvumu, o taip pat analizuoti ir aptari savo pažiūras ir išvadas su tokio pat intelekto lygio asmenimis be jokių emocijų. Tokio pobūdžio savybės ugdomos pašvęstojo asmens labui. Nepraraskite jų“.

Reikia pažymėti, kad iš Viliso Harmono ataskaitos „Žmogaus pavidalo pakeitimas“ buvo paimta didžioji dalis esminių rekomendacijų (3000 puslapių), kurios buvo skirtos Reigano administracijai po jo išrinkimo 1981 sausyje.

1980 gruodžio 8-osios pilnatį Džoną Lenoną nužudė žmogus, vardu arkas Čepmenas. Mažai tikėtina, kad kada nors sužinosime, ar buvo Markas Čepmenas dirbtinai įpirštos pavyzdinės psichozės auka, „mandžiūriško tipo“ žudikas, pasiųstas Tavistoko, CŽV ir MI 6 tam, kad būtų užčiauptas Lenonas, kurį kontroliuoti darėsi vis sunkiau. Dokumentai, kurie buvo paskelbti pagal įstatymą „Apie informacijos laisvę“ liudija ir patvirtina, kad įvairios JAV federalinės agentūros kelis dešimtmečius vykdė slaptą projektą, kurio tikslas – sukurti metodą, kurio pagalba žmogų galima paversti zombiu ir panaudoti kaip žudiką. Po 8 mėnesių, 1981 rugpjūčio 1, buvo sukurtas naujas TV konceptas, kaip dalis tyliojo karo, kuriam vadovauja Bilderbergas: tyliojo ginklo technologija, TV kanalas MTV, per kurį ištisą parą suka muziką. Šį kanalą irgi sukūrė pagrindinių smegenų trestų manipuliatoriai, turėdami tikslą visiškai sugriauti jaunimo kultūrą ir ilgam laikui įdiegti „pokyčius“ į šiuolaikinę visuomenę. Apie tai – kitose dalyse.

PAAIŠKINIMAI:

1. „1969 liepą 150 000 žmonių susirinko į pop festivalį Niuporte. Po savaitės dar 150 000 fanų susirinko stadione „Mile High“ į pop festivalį Denveryje. Šiuose dviejuose festivaliuose, kurie tęsėsi tris dienas, buvo daug agresijos ir narkotikų, ir tūkstančiai žmonių norėjo patekti į koncertą be bilieto. FTB agentai, dalyvavę abiejuose festivaliuose, pripažino, kad jiems buvo duotas įsakymas nesikišti į prekybą narkotikais“ (Donaldas Fau. „Satanistinės roko muzikos šaknys“).

2. Džonas Lenonas vis aiškiau suvokė, kad žmonių sąmone manipuliuoja tie, kas neteisėtai laiko valdžią. Jis žinojo, kad narkotikas LSD, kurį savo arsenale turi CŽV/Tavistoko institutas/MI 6, sugriovė sąmonę žmonėms, kuri gaudavo narkotiką vis didesniais kiekiais. Vietoje to, kad laikytų žmones pažabotus, LSD suteikdavo jiems laisvę (Džonas Lenonas ir Joko Ono. Interviu žurnalui „Playboy“, 1975).

3. 1967 birželio 10, prieš savaitę iki pirmojo pop festivalio Monterėjuje, Džonas Filipsas parašė dainą „San Francisco“, kuri iškart tapo hitu. „Daina kvietė jaunimą (naują hipių judėjimą) iš visos šalies „atvažiuoti į San Franciską su gėlėmis plaukuose“. Kai kurie iš atvažiavusių tapo Čarlzo Mensono ir jo „šeimos“ aukomis. Jis verbavo (į savo kultą) išimtinai pabėgusius iš namų paauglius“ (Donaldas Fau. „Satanistinės roko muzikos šaknys“).

4. Kai kurie žmonės, disponavę ekskliuzyvine žvalgybos tarnybų informacija, yra įsitikinę, kas slapta CŽV technologija, pavadinta „Radiohipnotinė intracerebralinė kontrolė ir elektroninis atminties ištirpdymas“ buvo panaudota Čarlzo Mensono užprogramavimui, kad šis nužudytų Šeron Teit, nėščią Romano Polanskio žmoną.

5. Iš tikrųjų festivalis įvyko už 110 kilometrų nuo Vudstoko, laukuose, užsėtuose liucerna.

6. Nyčė, kuris garbino šėtoną, pareiškė, kad XX amžiuje baigėsi Žuvų era, kurią Vandenio eros šalininkai asocijuoja su Sokratu ir Kristumi. Satanistas Nyčė pranašavo, kad naujoji era bus Vandenio era, kurią tapatino su Dionisu, satanistų dievu (Lindonas Larušas, EIR).

7. Per paskutinius 50 metų tyrimai psichologijos, sociologijos ir psichiatrijos srityje pademonstravo, kas „sąmonė turi aiškias suvokimo ribas kaip pokyčių kiekio prasme, tiek ir jų prigimties prasme“. Mokslinės politikos tyrimų centro prie Sasekso universiteto manymu, ateityje mūsų laukia šokas, „fizinis ir psichologinis lūžis, kurį sukels tos dalies žmogaus sąmonės persitempimas, kuri atsakinga už sprendimų apmąstymą“. Kitaip sakant, „įvykiai vyks taip greitai, kad žmogaus smegenys negalės apmąstyti informacijos“. Po serijos nesiliaujančių šokų, didelė tikslinė gyventojų grupė patenka į tokią būseną, kurioje dalyviai daugiau nebenori daryti sprendimų besikeičiančiose aplinkybėse. Juos užvaldo apatija, kurią dažnai lydi absurdiška agresija. „Tokia grupė tampa lengvai valdoma, ji nesipriešindama paklus bet kokiems įsakymams, o tai ir yra šio apdorojimo tikslas“. (Džonas Kolemanas. „Komiteto 300 istorija“).

8. Stenfordo tyrimų institutas dalyvavo projekte „MK Ultra“. Ilgą laiką Garmanas buvo Dvasinių mokslų instituto prezidentas ir Edgaro Mičelo draugas, o pastarasis artimai draugavo su Džordžu Bušu Vyresniuoju (abu jie 33 laipsnio masonai pagal Škotišką statutą).

9. Ataskaita, užimanti 319 puslapių, yra vienas detaliausių tyrimų apie tai, kaip pakeisti žmogaus pavidalą. Jį parengė 14 specialistų, kuriems vadovavo Tavistokas, jų tarpe buvo ir B. F. Skineris, kuris į žmogaus elgesį žvelgė kaip į prieš tai padarytą aplinkos poveikį (Skineris – ginčytinų darbų, kuriuose jis pasisakė už visuotinį psichologinių elgesio pakeitimo technikų naudojimą, kaip būdą kontrolei nustatyti). Taip pat šiame projekte dalyvavo Margaretė Mid, Ervinas Laslas iš JTO, Karlas Jungas ir Džefris Vikersas, britų žvalgybos MI 6 karininkas ir taip vadinamo konservatyviojo paveldo fondo narys (Džonas Kolemanas. „Sąmokslininkų hierarchija: Komiteto 300 istorija“).

Ištrauka iš knygos „BILDERBERGO KLUBO PASLAPTYS“

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą