Komitetas 300. Tęsinys (9)

Nieko nepasikeitė opiumo, heroino ir kokaino prekyboje, ji tebevaroma tų pačių šeimų iį britų ir Amerikos „aukščiausios klasės“. Tai vis dar tebėra pašėlusiai pelningas verslas, kur iš pažiūros didelis nuostoliai dėl valdžios konfiskuojamų narkotikų, yra nurašomi posėdžių salėse Niujorke, Hong Konge ir Londone, siurbčiojant portveiną ir rūkant cigarus kaip „paprasčiausios einamosios išlaidos“.

Britų kolonijinis kapitalizmas visada tarnavo pamatais oligarchinei feodalinei privilegijų sistemai Anglijoje ir tebetarnauja iki šios dienos. Kai neturtinga, atviraširdė ir dievobaiminga tauta Pietų Afrikoje, vadinama būrais, pakliuvo į 1899 metais į krauju suteptas britų aristokratijos rankas, tie žmonės negalėjo net įsivaizduoti, kad pasibjaurėtinas ir žiaurus karas, kurį karalienė Viktorija su jais kariavo, buvo finansuojamas neįtikėtinomis sumomis pinigų, kurie atėjo iš „žaibiškų kapitalų“, susikaltų Britų Ost Indijos kompanijai prekiaujant opiumu Kinijoje.

Komiteto 300 nariai Sesilis Rodsas, Barnis Barnato (Barney Barnato) ir Alfedas Beitas kurstė ir organizavo karą. Rodsas buvo svarbiausias Rotšildų agentas. Rotšildai savo ruožtu žėrėsi pinigus iš prekybos opiumu. Šitie plėšikai, sukčiai ir melagiai – Rodsas, Barnato, Openheimeris, Džoelis ir Beitas – atėmė iš būrų jiems priklausiusį auksą ir deimantus, kuri slūgsojo jų žemėse. Pietų Afrikos būrai negavo nieko iš milijardų milijardų dolerių, kuriuos susišlavė JŲ auksu prekiavusieji.

Komitetas 300 labai greitai užgrobė šių lobių kontrolę, kuri tęsiasi iš šiuo metu, per vieną iš savo narių serą Harį Openheimerį. Vidutinis Pietų Afrikos gyventojas gauna 100$ per metus vienam žmogui iš aukso ir deimantų gavybos. Tuo tarpu milijardai plaukia Komiteto 300 bankininkams. Tai viena bjauriausių godumo, plėšikavimo ir nacijų naikinimo istorija.

Kaip britų karūna sugebėjo įgyvendinti šitą stulbinančią apgaulę tokiu gigantišku mastu? Kad įgyvendinti tokį Heraklio vertą uždavinį, reikalinga aukštos kvalifikacijos ištikimų agentų, veikiančių vietose, organizacija, agentų, kurie vykdytų kasdienines instrukcijas, siunčiamas jiems sąmokslininkų hierarchų. Pirmuoju žingsniu tapo propagandistinė kampanija, pavaizdavusi būrus necivilizuotais barbarais, kurie tik šiek tiek primena žmones ir neleidžia britų piliečiams balsuoti Būrų Respublikoje. Paskui Polui Kriugeriui, Transvalio Respublikos lyderiui, buvo pateikti iš anksto neįgyvendinami reikalavimai. Toliau sekė serija inscenizuotų incidentų, kuri turėjo išprovokuoti būrų kerštą, tačiau tai nesuveikė. Toliau sekė gėdingas Džeimsono reidas, kai tūlas Džeimsonas metė į ataką prieš Transvalį kelis šimtus ginkluotų žmonių. Po to prasidėjo karas.

Karalienė Viktorija apginklavo pačią didžiausią ir geriausiai aprūpintą to laikmečio (1898) armiją, ji manė, kad karas baigsis per dvi savaites, kadangi būrai neturėjo nuolatinės kariuomenės ir apmokytos milicijos ir negalėjo pasipriešinti 400 000 kareivių, surinktų iš žemiausių Anglijos visuomenės sluoksnių. Šaukiamojo amžiaus gyventojų tarp būrų, skaičiuojant fermerius ir jų sūnus, tebuvo 80 000 žmonių, kai kuriems iš jų tebuvo 14 metų. Redjardas Kiplingas irgi galvojo, kad karas pasibaigs per savaitę.

Tačiau vietoje to, laikydami vienoje rankoje šautuvą, o kitoje – Bibliją, būrai išsilaikė tris metus. „Mes leidomės į Pietų Afriką, manydami, kad karas baigsis per savaitę“. – sakė Kiplingas. – „O būrai davė mums nemažai pamokų“. Tokią pat pamoką galima būtų duoti Komitetui 300 ir šiandien, jeigu turėtume 10 000 lyderių, puikių ir atsidavusių žmonių, kurie nuvestų mūsų tautą į kovą prieš siaubingą pabaisą, kuri rengiasi sunaikinti viską, kuo pagrįsta mūsų Konstitucija.

Pasibaigus karui 1902 metais britų karūna turėjo įtvirtinti savo kontrolę neįsivaizduojamiems turtams iš aukso ir deimantų, kuri slypėjo po bevaisėmis stepėmis būrų Transvalio ir Oranžinėje respublikose. Tai buvo padaryta pasitelkus į pagalbą „Apvalųjį stalą“ iš legendos apie karalių Artūrą ir jo riterius. „Apvalusis stalas“ – tai, griežtai kalbant, britų žvalgybos MI6 skyriaus operacija, kurią suplanavo Komitetas 300. Drauge su Rodso stipendijos programa ji yra tarsi durklas Amerikos širdyje.

Apvalųjį Stalą Pietų Afrikoje įsteigė Sesilis Rodsas ir finansavo angliškoji Rotšildų šeima. AS tikslas – parengti britų karūnai lojalius verslo lyderius, kurie užtikrintų karūnai pajamas iš milžiniškų lobių aukso ir deimantų pavidalu. Iš pietų afrikiečių atėmė viską, ką jie turėjo pagal prigimtinę teisę, ir padarė tai taip greitai ir efektyviai, kad pasidarė akivaizdu, jog tai padaryti galėjo įstengti tik centralizuotai valdoma komanda. Ši komanda – tai Komitetas 300.

Prasidedant 4 dešimtmečiui britų karūna jau laikė savo rankose stambiausias pasaulyje aukso ir deimantų atsargas. Komitetas 300 susišlavė milžiniškus turtus iš prekybos narkotikais, ir ne ką menkesnius turtus Pietų Afrikos metalų ir mineralų pavidalu. Visam pasauliui buvo įvesta absoliuti finansinė kontrolė.

Apvalusis Stalas vaidino čionai esminį vaidmenį. Prarijus Pietų Afriką, AS gavo užduotį sunaikinti tuos pranašumus, kurių Amerika pasiekė per Nepriklausomybės karą ir vėl įvesti joje anglų kontrolę. Tai darant, didelį vaidmenį suvaidino organizatoriški gabumai, kuriais pasižymėjo lordas Alfredas Milneris, Londono Rotšildų šeimos protežė. Po Apvaliojo Stalo narių atrankos procedūros, atliktos pagal škotų masonų ritualų principus, išrinktieji iš išrinktųjų buvo intensyviai apmokomi Kembridžo ir Oksfordo universitetuose, akylai stebint Džonui Raskinui, „senosios mokyklos komunistui“, kaip jis pats save vadino, i T. H. Grynui, MI6 operatyvininkui.

Būtent Grynas, krikščionio evangelisto šventiko sūnus išauklėjo Rodsą, Milnerį, Džoną Vilerį Benetą (John Wheeler Bennet), A. D. Lindsėjų (A. D. Lindsay), Džordžą Bernardą Šou ir Jalmarą Šachtą, Hitlerio finansų ministrą. Čionai stabtelsiu, kad priminčiau skaitytojams, kad Apvalusis Stalas – tai tik vienas milžiniško ir visaaprėpiančio Komiteto 300 sektorius. Netgi pats komitetas sudarytas iš persipynusių tarpusavyje kompanijų, įstaigų, bankų ir mokslo įstaigų, kurių kamuolį išpainioti netgi kvalifikuotam draudimo kompanijos specialistui tektų ne mažiau kaip metus.

Apvaliojo Stalo nariai išsišliaužiojo po visą pasaulį, kad paimtų į savo rankas finansinės politikos ir politinių lyderių kontrolę visose šalyse, kuriose jie veikė. Pietų Afrikoje generolas Smatsas (Smuts), kovojęs prieš britus Būrų kare, buvo „atverstas į tikrąjį tikėjimą“ ir tapo žymiu žvalgybos, kariniu ir politiniu agentu, palaikiusiu britų karūnos interesus. Amerikoje pastaraisiais metais šalies išstūmimo iš lošimo uždavinys atiteko Viljamui Jandelui Eliotui (William Yandell Elliot), kuris išauklėjo Henrį Kisindžerį ir organizavo jo žaibišką iškilimą valdžioje svarbiausiojo Komiteto 300 patarėjo Amerikos klausimais vaidmenyje.

Eliotas buvo „amerikiečiu Oksforde“, kuris jau nemažai pasitarnavo Komitetui ir tai yra prielaida dar aukštesnėms pareigoms tarnaujant Komitetui 300.

1917 metais baigęs Vanderbildto universitetą, Eliotas buvo atrinktas darbui Rotšildų-Varburgų bankų tinkle. Jis dirbo San Francisko federaliniame rezervų banke ir pasiekė direktoriaus postą. Čia jis veikė kaip Varburgų-Rotšildų žvalgybos karininkas, pranešinėdamas apie svarbias Amerikos sritis, kurias stebėjo. Tie, kam reikia, pastebėjo Elioto talentus ir parekomendavo jį gauti Rodso stipendijai. 1923 metais jis išvažiavo į Baliol Koledžą (Balliol College) Oksfordo universitete, po kurio špiliais buvo slepiamas intrigų tinklas ir būsimieji Vakarų išdavikai.

Baliol Koledžas ir dabar veikia kaip kandidatų į Apvalųjį Stalą verbavimo centras. Iš pagrindų išplovus smegenis, ką padarė Tavistoko instituto atstovas A. D. Lindsėjus, kuris pakeitė koledžo direktorių T. H. Gryną, Eliotas buvo priimtas į Apvalųjį Stalą ir toliau buvo pasiųstas į Karališkajį Užsienio Reikalų institutą, kuriame gavo pareigas, dėl kurių turėjo grįžti į Ameriką ir tapti lyderiu akademiniuose sluoksniuose.

Apvaliojo Stalo filosofija buvo ta, kad buvo siekiama stumti savo narius į pareigybes, leidžiančias formuluoti ir įgyvendinti socialinę politiką per socialinius institutus, kurių dėka galima buvo manipuliuoti masėmis. Apvaliojo Stalo nariai prasiskverbdavo į aukščiausius bankininkystės postus po išklausyto kurso Tavistoko institute. Kursą vedė lordas Lekonsfildas, artimas britų karališkajai šeimai, o vėliau jį skaitė Robertas Brandas, kuris vėliau ėmė vadovuti stambiam prancūzų bankui Lazard Freres. Karališkasis užsienio reikalų institutas buvo ir tebelieka įstaiga, kuri pačiais glaudžiausiais ryšiais susijusi su britų monarchija.

Apvalusis Stalas turi visą eilę dukterinių organizacijų, tarp jų ir šias: Bildebergo klubą, kurį įkūrė Dankanas Sendisas (Duncan Sandys), žinomas politikas ir velionio Vinstono Čerčilio žentas, „Dičlio fondas“ (Ditchley Foundation), slaptas bankininkų klubas, kurį demaskavau 1983 metų darbe „Tarptautinis bankininkų sąmokslas: Dičlio fondas“. Da galima paminėti trišalę komisiją, Jungtinių Valstijų Atlanto sąjungą ir Aspeno humanitarinių tyrimų institutą, kurio slaptas užkulisinis kūrėjas yra lordas Balokas (Lord Bullock) ir Karališkojo užsienio reikalų instituto, kuris vadovavo Roberto Andersono veiklai.

Henrio Kisindžerio, pagrindinio karališkojo užsienio reikalų instituto agento Amerikoje, kelias į valdžią – tai britų monarchijos triumfo Amerikos atžvilgiu istorija. Tai siaubingas pasakojimas, pernelyg ilgas, kad jį čia pateiktume. Ir vis dėlto būtų neatsakinga iš mano pusės nepaminėti bent jau svarbiausių Kisindžerio skrydžio į šlovę, turtus ir valdžią faktų.

Po būtinosios karinės tarnybos Amerikos kariuomenėje, kur jis buvo Frico Kremerio vairuotojas ir išvažinėjo visą karo sugriautą Vokietiją, Kisindžeris buvo atrinktas – dėka Openheimerių šeimos – tolimesniam mokymuisi Vilton parke. Tuo metu Kisindžeris turėjo eilinio laipsnį. 1952 metais jį pasiuntė į Tavistoko institutą, kur jo apdorojimu užsiėmė R. V. Dikas, išvertęs Henri išvirkščią. Po to jau niekas nebegalėjo sulaikyti Kisindžerio. Jį pasiuntė tarnauti Tarptautinių santykių tarybos Niujorko skyriuje, kuriam vadovao Džordžas Franklinas ir Hamiltonas Fišas.

Laikoma, kad oficialios JAV branduolinės politikos projektas buvo pristatytas Kisindžeriui jam būnant Tavistoke. Kisindžeris tiesiogiai dalyvavo toliau formuluojant šitą projektą per Apvaliojo Stalo seminarą „Branduolinis ginklas ir užsienio politika“, kuriame buvo sukurta doktrina, žinoma kaip „lankstus atsakymas“ – absoliutus iracionalumas, kuris pagarsėjo pavadinimu MAD (beprotiškas).

Dėka Viljamo Elioto ir globojant Džonui Vileriui Benetui, vyriausiajam Apvaliojo Stalo direktoriui, apie ką jis rašė savo knygoje „Pragmatiškas perversmas politikoje“, Kisindžeris buvo kooptuotas į Apvalųjį Stalą, kad prastumtų monetaristinę politiką, kurią jis studijavo „Tarptautiniuose Harvardo seminaruose“.

Kisindžeris godžiai sugėrė Elioto pamokymus, jis jau nebebuvo panašus į žmogų, kurį generolas Kremeris kitados apibūdino kaip mano „mažą vairuotoją žydelį“. Kisindžerį įkvėpė Baliolo magistro dvasia ir jis tapo ištikimu supuvusios britų aristokratijos mokiniu. Įsisavinęs Toinbio, vyriausiojo žvalgybos direktoriaus MI6 prie Karališkojo užsienio reikalų instituto filosofiją, jis panaudojo jos postulatus savo diplominei disertacijai.

7 dešimtmečio viduryje Kisindžeris įrodė savo naudingumą „Apvaliajam stalui“ ir Karališkajam užsienio reikalų institutui, t.y. britų monarchijai. Kaip paskatinimas ir tuo pat metu išbandymas, sekė jo įtraukimas į nedidelę grupę, kuriai priklausė Džeimsas Šlesingeris (James Schlessinger), Aleksandras Heigas ir Denielis Elsbergas. „Apvalusis stalas“ vykdė seriją eksperimentų. Su šia grupe bendradarbiavo vyriausias Politinių tyrimų instituto teoretikas Noamas Čomskis.

Heigas, kaip ir Kisindžeris, dirbo generolui Kremeriui, bet ne vairuotoju, ir generolas savo globotiniui surado visą eilę postų Gynybos ministerijoje. Kai tik Kisindžeris buvo paskirtas patarėju nacionalinio saugumo klausimais, Kremeris pasiekė, kad Heigas būtų paskirtas jo pavaduotoju. Elsbergas, Heigas ir Kisindžeris vėliau įgyvendino Karališkojo užsienio reikalų instituto sugalvotą Votergeito planą, skirtą išvyti Niksoną už tai, kad jis nepakluso tiesioginiams Komiteto 300 nurodymams. Heigas vaidino pagrindinį vaidmenį psichologiniame Niksono apdorojime ir dėka šios veiklos, skirtos prezidento valiai „suminkštinti“, faktinė valdžia Baltuosiuose Rūmuose perėjo Kisindžeriui. Kaip jau minėjau 1984 metais, Heigas buvo Baltųjų rūmų tarpininkas, pramintas „gilia gerkle“ (deep throat), kuris perdavinėjo informaciją Vudvardo ir Bernšteino komandai iš Washington Post.

Niksono persekiojimas, pasitelkus Votergeito bylą, tuo metu buvo pats stambiausias perversmas, kurį pasisekę vykdyti Apvaliajam Stalui, Karališkojo užsienio reikalų instituto įrankiui. Visos supainiotos šios bylos gijos veda link Apvaliojo Stalo, o iš ten – į Karališkąjį užsienio reikalų institutą ir tiesiogiai į Anglijos karališką šeimą. Niksono pažeminimas tapo akivaizdžia pamoka ir įspėjimu būsimiems JAV prezidentams, kad jie neimtų manyti, jog gali stoti prieš Komitetą 300 ir nugalėti. Kenedis buvo negailestingai užmuštas visos amerikiečių tautos akivaizdoje dėl tos pačios priežasties. Tuo tarpu Niksono figūra nebuvo laikoma tokia reikšminga, kad jis susilauktų Kenedžio likimo.

Kad ir koks metodas būtų pasirinktas, Komitetas 300 imasi priemonių, kad kiekvienas prezidentas suvoktų: nėra nė vieno žmogaus, kurio mes negalėtume pasiekti. Apie tai, kad šis įspėjimas tebegalioja iki šiol, liudija prezidento Bušo elgesys: pastarojo pastangos įsiteikti savo šeimininkams turėtų kelti rimtą susirūpinimą tiems, kuriems rūpi Amerikos ateitis.

Votergeito tikslas pasidarė aiškesnis po atsitikimo su „Pentagono dokumentais“ ir iš to fakto, kad Šlesingeris buvo paskirtas į Niksono administraciją tam, kad stabdytų gynybinių žynybų darbą ir priešintųsi atominės energetikos plėtojimui. Šį uždavinį Šlesingeris vykdė, užimdamas atsakingas pareigas Atominės energetikos komisijoje, kuri vaidina lemiamą vaidmenį Amerikos deindustrializacijoje. Pradedant šiuo momentu, mes galime atsekti ekonominės 1991 metų depresijos, dėl kurios darbo neteko 30 mln amerikiečių, ištakas.

Prasiskverbti į Komitetą 300 ir oligarchų šeimas, kurios jį sudaro, praktiškai neįmanoma. Nuo jų labai sunku nuplėšti kamufliažą. Kiekvienas laisvę mylintis amerikietis turi žinoti štai ką: Komitetas 300 diktuoja visą Amerikos vidaus ir užsienio politiką štai jau beveik 200 metų. Akivaizdžiausiai tai pasireiškė taip vadinamos „Trumeno doktrinos“ atveju, doktrinos, kurią Čerčilis kalte įkalė į galvą tam menkam žmogeliukui iš Indipendenso miestelio Misurio valstijoje.

Štai tiktai ka kurie buvusieji nariai, kurių palikuonys užėmė laisvas vietas po jų mirties, o taip pat dabartiniai Komiteto 300 nariai: seras Markas Terneris (Sir Mark Turner), Džeraldas Vilijersas (Gerald Villiers), Samiuelis Montegiu (Samuel Montague), Inčkeipai (Inchcapes), Kesvikai (Keswicks), Pyzai (Peases), Šrioderiai (Schroeders), Arli (Airlies), Čerčiliai (Churchills), Frezeriai (Freasers), Lazariai (Lazars), Džardin Matesonai (Jardine Mathesons). Pilnas Komiteto 300 narių sąrašas bus pateiktas kitoje šios knygos vietoje. Šie žmonės iš Komiteto 300 ĮSAKĖ prezidentui Vilsonui stoti prieš Vokietiją per I Pasaulin karą, šis Komitetas įsakė Ruzveltui išprovokuoti japonų ataką prieš Perl Harborą, kad JAV įstotų į karą.

Šie žmons, šis Komitetas įsakė mūsų tautai kariauti Korėjoje, Vietname ir Persų įlankoje. Gryna teisybė yra tai, kad JAV kovėsi penkiuose karuose šį šimtmetį vardan Komiteto 300. Panašu, kad beveik niekas nesustos ir neužduos klausimo: „Kodėl mes kovėmės šiuose karuose?“ galingas „patriotizmo“ būgnas, karinga muzika, plėvesuojančios vėliavos ir geltonos juostelės, atrodo, atėmė didžiai mūsų tautai protą.

Per penkiasdešimtąsias Perl Harboro metines vykdoma nauja „neapykantos Japonijai“ kampanija, ir daro tai tiesioginiu, begėdiškiausiu būdu ne „Ramiojo vandenyno santykių institutas“, o Bušo administracija ir Kongresas. Siekiama to paties tikslo, kokio siekė Ruzveltas, provokuodamas ataką prieš Perl Harborą: pavaizduoti japonus agresoriais ir pradėti ekonominį karą, o paskui parengti mūsų jėgas sekančiai fazei – ginkluotai agresijai prieš Japoniją.

Šis planas jau paleistas į darbą, tik laiko klausimas, kad mūsų sūnūs ir dukterys bus pasiųsti į skerdyklą feodalinių lordų iš Komiteto 300 labui. Mes turim visiems paskelbti: „Mus ketina paaukoti ne vardan laisvės ir ne iš meilės tėvynei, o vardan tironijos, kuri netrukus apims visą planetą.

Šios organizacijos gniaužtai tiek stiprūs, kad 95% britų piliečių nuo 1700 metų priversti tenkintis mažiau kaip 20% nacionalinių tos šalies turtų. Būtent tai oligarchiniai feodaliniai anglų lordai mėgsta vadinti „demokratija“. Šitie išpuoselėti anglų džentelmenai faktiškai yra nepaprastai negailestingi – tai, ką jie padarė Indijoje, Sudane, Egipte, Irake, Irane ir Turkijoje pasikartos kiekvienoje šalyje, įvedus Naująją Pasaulio Tvarką – Vieningą Pasaulio vyriausybę. Jie pasinaudoja kiekviena tauta ir jos turtais, kad užsitikrintų savo privilegijuotą gyvenimo būdą. Būtent šio britų aristokratijos sluoksnio turtai sudėtingais ryšiais susiję ir persipynę su prekyba narkotikais, auksu, deimantais, ginklais, komercija ir pramone, nafta, masinės informacijos priemonėmis ir pramogų industrija.

Neskaitant eilinių leiboristų (bet ne jų lyderių), dauguma britų politinių veikėjų yra kilę iš tituluotų šeimų, jų titulai yra paveldimi ir perduodami iš tėvo vyriausiajam sūnui. Tokia sistema garantuoja, kad jokie pašaliniai negali nė pasvajoti apie politinę valdžią Anglijoje. Ir vis dėlto kai kuriems svetimiesiems pasiseka prasibrauti į elito gretas.

Paimkime, pavyzdžiui, lordą Halifaksą, buvusį britų pasiuntinį Vašingtone, žmogų, kuris perdavinėjo Komiteto 300 įsakymus mūsų vyriausybei per II Pasaulinį karą. Jo sūnus Čarlzas Vudas vedė mis Primrouz (Primrose), lordo Rotšildo kraujo giminaitę. Už tokių vardų kaip lordas Sveitlingas (Swaythling), slepiasi Montegiu, Anglijos Banko direktoriaus, karalienės Elžbietos II patikėtinio ir patarėjo, Shell Oil kontrolinio akcijų paketo savininko vardas. Visi jie – Komiteto 300 nariai. Kai kuri seni barjerai šiandien jau sugriuvo. Titulas šiandien jau nebe vienintelis kriterijus, kad galima būtų prieiti prie Romos klubo.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!