Komitetas 300. Tęsinys (8)

Su prekyba narkotikais susijusi Džono Kenedžio žmogžudystė, šis dalykas daro didžiulę gėdą tautai ir darys, kol teisėtvarkoje viešpataus nusikaltėliai. Yra įrodymų, kad mafija įsipainiojusi į šitą reikalą per CŽV, ir tai verčia prisiminti, kad viskas prasidėjo nuo Mejerio Lanskio tinklo, kuris išsiplėtojo į teroristinę organizaciją „Irgun“, o Lanskis tapo vienu geriausiu agentu kariauti kultūrinį karą prieš Vakarus.

Per gerokai respektabilesnius tarpininkus Lanskis buvo susijęs su britų aukščiausiais sluoksniais narkotikų platinimo versle ir plėtojant lošimų biznį Rojiškoje saloje (Bahamai), prisidengdamas The Mary Carter Paint Company – bendra komercine Lanskio ir MI6 įmone. Lordas Sesonas (Sassoon) buvo vėliau nužudytas, kadangi nugriebdavo grietinėlę ir grasino išduoti visus, kas jį nubaus. Rėjus Volfas (Ray Wolfe) buvo solidesnis, atstovavo Kanados Bronfmanus. Nors Bronfmanai nebuvo susiję su plataus masto Čerčilio projektu „Nova Scotia Project“, jie buvo ir tebelieka svarbiais britų karališkos šeimos agentas prekyboje narkotikais.

Semas Rotbergas (Sam Rothberg), artimas Lanskio bičiulis, dirbo taip pat su Tiboru Rozenbaumu (Tibor Rosenbaum) ir Pinču Sapiru (Pinchas Sapir), visi trys buvo pagrindinės figūros Lanskio narkotikų versle. Rozenbaumas vykdė pinigų plovimo operacijas Šveicarijoje per Banque du Credite International, kurį specialiai įsteigė šiam reikalui. Bankas sparčiai išplėtė savo veiklą ir tapo pagrindiniu banku, kurį Lanskis ir jo padėjėjai naudojo plauti pinigams, gautiems iš prostitucijos, narkotikų ir mafijos reketo.

Verta pažymėti, kad Tiboro Rozenbaumo banku naudojosi šešėlinis britų žvalgybos šefas seras Viljamas Stefensonas (Sir William Stephenson), kurio dešinioji ranka majoras Mortimeris Blumfildas (John Mortimer Bloomfield), Kanados pilietis, vadovavo Penktajam FTB skyriui per II Pasaulinį karą. Stefensonas buvo vienas pirmųjų, kurie XX amžiuje tapo Komiteto 300 nariu, nors Bliumfildas šito taip ir nepasiekė. Kaip parodžiaus savo monografijų serijoje apie Kenedžio nužudymą, būtent Stefensonas slapta vadovavo operacijai, kuri buvo sukurta, vadovaujant Blumfildui. Priedangą Kenedžio nužudymui atliko kita su narkotikais susijusi organizacija – Permanent Industrial Expositions (PERMINDEX), sukurta 1957 metais ir įsikūrusi kompanijos World Trade Mart pastate Naujojo Orleano centre.

Blumfildas buvo taip pat ir Bronfmanų šeimos advokatas. Kompaniją World Trade Mart įsteigė pulkininkas Klėjus Šou (Clay Shaw) ir Penktojo FTB skyriaus šefas Naujajame Orleane Gi Banisteris (Guy Bannister). Šou ir Banisteris artimai pažinojo Li Harvį Osvaldą, apkaltintą Kenedžio nužudymu ir užmuštu samdyto CŽV agento Džeko Rubio prieš jam įrodant, kad jis nešovė į Kenedį. Nepaisant Voreno komisijos nuomonės ir daugybės oficialių ataskaitų, taip ir nebuvo nustatyta nei to, ar Osvaldas buvo šautuvo, tariamo žmogžudystės įrankio, savininkas, nei to, kad jis iš jo šovė. Ryšys tarp prekybos narkotikais, Šou, Banisterio ir Blumfildo pasitvirtino ne vieną kartą ir nėra būtinybės vėl nagrinėti čionai šį klausimą.

Iškart pp II Pasaulinio karo vienu iš labiausiai paplitusių metodų, kuriuos pinigų plovimui naudojo kompanija Resorts International ir kitos, susijusios su prekyba narkotikais, buvo grynų pinigų siuntimas per kurjerių tarnybas į banką, kuris specializavosi purvinų pinigų plovime. Dabar viskas pasikeitė. Tik smulkmė vis dar naudojasi šiuo rizikingu metodu. Stambios žuvys perveda savo lėšas per sistemą Clearing House International Payment System (CHIPS), sukurtą Niujorke įsikūrusios kompiuterinės sistemos Burroughs pagrindu. Šitą sistemą naudoja 12 stambiausių bankų. Vienas jų yra HSBC, kitas – Credit Suisse, kuris iš pirmo žvilgsnio atrodo kaip sąžiningumo bankininkystėje pavyzdys, jei giliau nepasiknaisiosime jo operacijų esmėje. Pasitelkus dar ir sistemą SWIFT (Society for World International Financial Transfers), kuri bazuojasi Virdžinijos valstijoje, pinigai tampa nematomais. Tik dėl akivaizdžių neapsižiūrėjimų laikas nuo laiko FTB patiria sėkmę, su sąlyga, kad jam nebuvo įsakyta žiūrėti į tuos reikalus pro pirštus. Su įkalčiais konfiskuojami tik žemiausio ešelono narkodilerių pinigai. Tuo tarpu elitas – Drexel Burnham, Credite Suisse, HSBC – išvengia demaskavimo. Tačiau šita situacija tikriausiai irgi pasikeis po BCCI (Bank of Credit and Commerce International) kracho, dėl kurio gali išplaukti į paviršių daug faktų apie prekybą narkotikais, jeigu, žinoma, bus atliktas normalus tyrimas.

Vienas vertingiausių aktyvų Komiteto 300 portfelyje yra kompanija American Express (AMEX). Jos prezidentai reguliariai užima vietas Komitete 300. aš pirmą kartą susidomėjau AMEX kai atlikinėjau tyrimą, kuris atvedė mane į Trade Development Bank Ženevoje. Vėliau tai pridarė man daug nemalonumų. Aš išsiaiškinau, kad Trade Development Bank, kuriam tada vadovavo Edmundas safra (Edmund Safra), pagrindinis žmogus operacijose „auksas-opiumas“, tiekė tonas aukso į Hong Kongo rinką.

Prieš keliaudamas į Šveicariją, aš suvažinėjau į Pretoriją Pietų Afrikoje, kur susitikau su daktaru Krisu Stalsu (Dr. Chris Stals), tuo metu buvusiu South African Reserve Bank valdytojo pavaduotoju. Bankas kontroliavo visus urmo sandėrius su Pietų Afrikos auksu. Po kelių pokalbių savaitės bėgyje, man buvo pasakyta, kad bankas negali parduoti man 10 tonų aukso, kurį aš buvau įgaliotas nupirkti klientų, kuriuos aš, kaip buvo laikoma, aš atstovavau. Mano draugai reikiamose vietose žinojo, kaip padaryti dokumentus, nesukeliančius abejonių.

Rezervinis bankas pasiuntė mane į kažkokią šveicarų firmą, kurios pavadinimo pasakyti negaliu, kadangi tai pažeis mano priedangą. Man taip pat davė Trade Development Bank adresą Ženevoje. Mano eksperimento tikslas buvo atskleisti mechanizmą, kaip parduodamas ir keliauja auksas, o antra – patikrinti padirbtus dokumentus, kuriuos man parengė draugai, buvę žvalgybininkai, kurie specializavosi tokio pobūdžio veikloje. Pamenate „M“ iš „Džeimso Bondo“? Leiskite patikinti, kad „M“ iš tikrųjų egzistuoja, tik jo tikrasis inicialas yra „S“. Dokumentai, kuriuos turėjau su savimi, buvo sudaryti iš „pirkimo orderių“, išduotų Lichtenšteino kompanijos su atitinkamais patvirtinančiais popieriais.

Kai kreipiausi į Trade Development Bank, ten mane iš pradžių širdingai priėmė, tačiau vykstant deryboms įtarumas stiprėjo, kol nepajutau, kad man jau nėra saugu lankytis banke, dėl ko niekam nieko nepasakęs išvykau iš Ženevos. Vėliau tas bankas buvo parduotas American Express. Šią kompaniją patikrino buvęs JAV generalinis prokuroras Edvinas Mizas (Meese), dėl ko jis buvo greitai atleistas iš darbo ir paskelbtas „korumpuotu. Aš nustačiau, kad American Express visada veikė kaip narkopinigų plovimo kanalas, ir dar daugiau – niekas man nesugebėjo paaiškinti, kodėl privati kompanija turi teisę spausdinti dolerius – o argi ne doleriai yra American Express kelionės čekiai? Vėliau aš demaskavau ryšį tarp Safro ir American Express ir jų sąsajas su prekyba narkotikais, kas labai daug ką įskaudino, kaip nesunku susiprotėti. Komiteto 300 narys Džefetas (Japhet) valdo kompaniją Charterhouse Japhet, kuri savo ruožtu kontroliuoja kompaniją Jardine Matheson kaip tiesioginį išėjimą į prekybą opiumu Hong Konge. Džefetai, kaip kalbama, yra Anglijos kvakeriai. Matesonų šeima, taipogi Komiteto 300 nariai, buvo pagrindinė figūra prekyboje opiumu Kinijoje, bent jau iki 1943 metų. Matesonai nuolat figūravo Anglijos karalienės Garbės sąraše nuo XIX amžiaus pradžios.

Aukščiausio rango narkotikų paskirstytojų Komitete 300 negraužia sąžinė dėl to, kad kasmet jie sugriauna milijonus žmonių gyvenimų. Jie yra gnostikai, katarai, Dioniso, Ozirio kulto nariai ar dar blogiau. Jiems „įprasti“ žmonės egzistuoja tik kaip priemonė siekti nuosavų tikslų. Jų pranašai Bulveris-Litonas (Bulver-Litton) ir Oldosas Hakslis (Aldos Huxley) propaguoja narkotikų, kaip naudingos medžiagos, evangeliją. Pacituokime Hakslį:

„O kasdieniniam asmeniškam vartojimui visada egzistavo cheminiai intoksikantai. Visos augalinės raminančios priemonės ir migdomieji bei nuskausminamieji, visi euforikai, augantys ant medžių, haliucogenai, nokstantys uogose, buvo naudojami žmonių nuo neatmenamų laikų. Ir prie šitų sąmonės pakeitimo priemonių šiuolaikinis mokslas pridėjo nuosavą sintetinių medžiagų gamą. Neribotai vartoti Vakarai leido tik alkoholį ir tabaką. Visos kitos cheminės Durys Sienoje paskelbtos narkotikais“.

Komiteto 300 oligarchams ir plutokratams narkotikai išsprendžia dvi problemas: pirma – neša kolosalius pelnus, o antra – galutinai paverčia žmones besmegeniais narkotiniais zombiais, kuriuos bus lengviau valdyti negu žmones, kuriems narkotikų nereikia, kadangi bausmė už maištą bus aprūpinimo heroinu, kokainu, marichuana nutraukimas. Tam reikia legalizuoti narkotikus, taip kad monopolinė sistema, kuri jau parengta įvedimui, sukels staigų narkotikų paklausos padidėjimą per ekonominę krizė, kai tūkstančiai nuolatinių bedarbių ims ieškoti paguodos kvaišaluose.

Viename visiškai slaptame Karališkojo tarptautinių reikalų instituto straipsnyje šis scenarijus išdėstytas tokiu būdu (dalinai):

„…būdami nepatenkinti krikščionybe ir plačiai išplitus nedarbui, tie, kurie liks bedarbiais penkis ir daugiau metų, nusigręš nuo bažnyčios ir pradės ieškoti paguodos narkotikuose. Būtent tada turi būti įvesta pilna kontrolė prekybai narkotikais, kad visų šalių vyriausybės, kurios priklauso mūsų jurisdikcijai, turėtų monopoliją. Šią monopoliją mes valdysime per tiekimą… Narkotiniai barai pasirūpins kitaminčiais ir nepaklusniaisiais, potencialūs revoliucionieriai bus paversti nekenksmingais narkomanais, neturinčiais savo valios…“

Yra pakankamai daug įrodymų, kad CŽV ir britų žvalgyba, ypač MI6, jau mažiausiai 10 metų dirba siekdamos šio tikslo.

Karališkasis užsienio reikalų institutas panaudojo Oldoso Hakslio ir Bulver Litono viso gyvenimo darbą kaip programą, kurios dėka bus pasiekta tokia žmonijos būsena, kai žmonės jau nebeturės nuosavos valios naujosios Pasaulio tvarkos ir sparčiai artėjančių Naujųjų Viduramžių sąlygomis. Pasižiūrėkime, ką „pranašas“ Hakslis apie tai kalba:

„Daugelyje visuomenių, apsiekusių įvairias civilizacijos stadijas, buvo mėginta suderinti narkotinį apkvaitimą su Dievišku apsvaigimu. Senovės Graikijoje etilo spiritas turėjo savo vietą oficialiojoje religijoje. Dionisas, Bakhas, kaip neretai mes jį vadiname, buvo reali dievybė. Visiškas cheminių sąmonės pakeitimų draudimas gali būti įtvirtintas įstatymiškai, bet negali būti įpirštas prievarta. (narkotikų lobistų Kapitolijaus kalvoje išsireiškimai).

Dabar aptarkime kitą narkotikų tipą – dar neatrastą, bet galbūt jau esantį ant atradimo slenksčio – narkotiką, darantį žmones laimingus situacijose, kuriose jie paprastai būna nelaimingi (ar gali būti laimingas žmogus, kurie ieško ir negali surasti darbo?) Toks narkotikas taptų tikra palaima, tačiau šita palaima kelia didžiules socialines ir politines grėsmes. Padaręs nekenksmingas euforiją keliančias medžiagas laisvai prieinamomis, koks nors diktatorius (tarkime, Komitetas 300) galėtų priversti visus gyventojus susitaikyti su esama padėtimi, su kuria save gerbiantis žmogus neturėtų taikstytis“.

Ganėtinai dialektiškas šedevras. Ką Hakslis gina ir kas yra oficiali komiteto ir jo surogato karališkojo užsienio reikalų instituto politika – galima paprastai apibūdinti kaip masių sąmonės kontrolė ir valdymas. Kaip aš dažnai sakau, visi karai – tai karai dėl žmonių sielų. Mes nesuvokiame, kad prekyba narkotikais – tai silpno intensyvumo karas, kuris kariaujamas neįprastais metodais prieš visą žmoniją. Toksai neįprastas karas – yra pati pavojingiausia karo forma, toks karas, jeigu jau prasidėjo – niekad nesibaigs.

Kai kas gali suabejoti britų karališkos šeimos dalyvavimu prekyboje narkotikais. Pamatyti tokį dalyką išspausdintą laikraštyje būtų absurdiška, ir mūsų laikais tai labai dažnai pateikiama būtent taip – absurdiška. Labai sena žvalgybos taisyklė skelbia: „Jeigu norite kažką paslėpti, padėkite tai pačioje matomiausioje vietoje“.

A.Ternerio knyga „Britų opiumo politika“ (F. S. Turner, „British Opium Policy“), išspausdinta 1876 metais parodo kaip britų monarchija ir karališkosios šeimos pakalikai ir giminaičiai buvo giliai įtraukti į prekybą opiumu. Terneris dirbo „Anglų-Rytų draugijoje dėl prekybos opiumu uždraudimo“. Jis atmetė reikalavimą tylėti, kurį jam pateikė karūnos atstovas seras R. Templis (sir R. Temple). Terneris tvirtino, kad vyriausybė, o vadinasi, ir karūna, turi atsisakyti opiumo monopolijos „ir jeigu apskritai gauti kokių pajamų, tai gauti tik tai,, kas ateina iš mokesčių, kurie turi būti sąžiningai naudojami kaip sulaikanti jėga“.

Terneriui atsakė monarchijos atstovas lordas Lourensas, kuris kovojo prieš Britų Ost Indijos kompanijos monopolijos praradimą. „Būtų pageidautina atsikratyti monopolijos, bet asmeniškai aš nesu linkęs tapti pokyčių iniciatoriumi. Jeigu tai tik kuklių nuostolių, kuriuos mes galime sau leisti, klausimas, tai aš nesvyruodamas imčiausi būtinų priemonių“ (paimta iš Kalkutos laikraščių, 1870 metai).

1874 metyais įsiplieskė kova prieš gilų britų monarchijos įsitraukimą į prekybą opiumu Kinijoje. „Anglų-Rytų draugija dėl prekybos opiumu uždraudimo“ atkakliai puldinėjo tuometinę aristokratiją ir bebaimiškai stiprino savo atakas – pavyzdys, kuriuo mums reikėtų sekti. Draugija buvo įsitikinusi, kad Cziendzianio sutartis, kuri privertė Kiniją sutikti su daugybės opiumo importu, buvo nusikaltimas prieš kinų tautą.

Atsirado galingas kovotojas Džozefas Aleksanderis (Joseph Grundy Alexander), advokatas, kuris 1866 metais vadovavo galingai atakai prieš britų karūnos opiumo politiką Kinijoje. Šios atakos metu jis atvirai papasakojo apie karališkosios šeimos ir aristokratijos dalyvavimą šioje prekyboje. Tada pirmą kartą Aleksanderis atskleidė prieš visų akis tikrąjį Indijos, „karūnos lobyno“ vaidmenį visame šitame reikale. Jis apkaltino būtent tuos, kuriuos reikėjo apkaltinti – monarchiją, taip vadinamą aristokratiją ir jų tarnus britų vyriausybėje.

Įtakojama Aleksanderio, draugija prisiėmė įsipareigojimą visiškai nutraukti opiumo aguonų auginimą Bengalijoje. Aleksanderis pasirodė esąs šaunus kovotojas, bebaimis ir nepriekaištingas. Dėl jo kovos narkotinė aristokratija pradėjo veikti neryžtingai, Aleksanderio atskleistų karališkosios šeimos ir jos pakalikų demaskavimų akivaizdoje. Keli parlamento nariai iš konservatorių, junionistų ir leiboristų tarpo ėmėsi jį palaikyti.

Lordas Kimberlis, karališkosios šeimos atstovas ir pats nemenkas oligarchas, pagrasino, kad bet kokie bandymai kištis į tai, ąk jis pavadino „nacionaline prekyba“, susidurs su rimtu kabineto pasipriešinimu. Aleksanderis ir jo draugija tęsė savo veiklą, susilaukdami begalės grasinimų ir galiausiai parlamentas sutiko paskirti „Karališkąją komisiją prekybai opiumu tirti“, vadovaujamą lordo Kimberlio, kuris tuo metu buvo Indijos reikalų ministras. Kažin ar buvo galima surasti labiau netinkamą asmenybę vadovauti šiai komisijai.

Savo pirmajame pareiškime Kimberlis leido suprasti, kad jis greičiau atsistatydins iš savo aukštų pareigų, negu sutiks su rezoliucija dėl „atsisakymo nuo indiško opiumo pajamų“. Reikia pažymėti, kad „pajamomis iš indiško opiumo“ buvo laikomi pinigai, kuriuos neva naudojo visos anglų tautos labui. Tai toks pats melas, kaip ir idėja, kad Pietų Afrikos tauta turi savo dalį kolosaliuose pelnuose, gaunamuose iš aukso ir deimantų pardavimo. Pelnas už indišką opiumą keliavo tiesiai į aristokratų, oligarchų bei plutokratų seifus bei kišenes ir pavertė juos milijardieriais.

Ruontrio knyga „Imperijos prekyba narkotikais“ (Rowntree, „The Imperial Drug Trade“) pateikia ataskaitą apie tai, kaip premjeras Gladstonas ir jo bendrai plutokratai melavo, sukčiavo, išsisukinėjo, kad nuslėptų nuo visuomenės faktą, kad britų monarchija įklimpo į prekybą opiumu. Rountrio knygą – informacijos apie gilų karališkosios šeimos ir anglų aristokratijos įsitraukimą į prekybą opiumu lobynas. Taip pat ten daug informacijos apie milžiniškus turtus, kurie susikaupė dėka kinų opiumo rūkytojų kančių.

Lordas Kimberlis, tyrimo komisijos vadovas, pats buvo įsipainiojęs į prekybą opiumu, dėl to darė viską, ką galėjo, kad nutrauktų užkirstų kelią į tyrimą visiems, kas ieškojo tiesos. Galiausiai, stipriai spaudžiant visuomenei, karališkoji komisija buvo priversta praverti duris tokiam tyrimui, taip kad paaiškėjo, jog paties aukščiausio rango šalies žmonės prekiauja opiumu ir gauna iš to didžiulį pelną. Tačiau šitos durys buvo greitai užtrenktos ir karališkoji komisija neiškvietė kaip liudininkų nė vieno eksperto. Po to ji dirbo absurdiškai trumpą laiką ir galiausiai išvis nutraukė savo veiklą. Šita komisija buvo ne kas kita, kaip farsas ir priedanga, prie ko mes jau pripratome XX amžiaus Amerikoje.

„Rytų liberaliojo isteblišmento“ šeimos Amerikoje lygiai taip pat giliai įsitraukė į prekybą opiumu Kinijoje, kaip ir britai, ir šiandien tokia padėtis išlieka. Apie tai liudija nesena istorija, kai prezidentas karteris nuvertė Irano šachą. Kodėl šachą Amerikos vyriausybė iš pradžių nuvertė, o paskui nužudė? Trumpai kalbant – dėl narkotikų. Šachas apribojo ir praktiškai padarė galą be galo pelningai prekybai opiumu, kurią britai varė Irane. Kai šachas paėmė šalyje valdžią, ten buvo jau milijonas opiumo-heroino narkomanų.

Šito britai jau nebegalėjo pakęsti, dėl to pasiuntė Ameriką, kad toji atliktų už juos purviną darbą, remiantis „ypatingaisiais santykiais“ tarp šių dviejų šalių. Kai Chomeinis užgrobė JAV ambasadą Teherane, ginklų tiekimas iš JAV, pradėtas dar šacho laikais, nenutrūko. Kodėl? Jeigu Amerika tai padarytų, Chomeinis uždraustų britų monopoliją prekiauti opiumu toje šalyje. Norint patvirtinti šį požiūrį, pakanka nurodyti, kad po 1984 metų liberalus Chomeinio požiūris į prekybą opiumu privedė prie narkomanų skaičiaus padidėjimo iki 2 mln žmonių pagal JTO ir Pasaulio Sveikatos organizacijos duomenis.

Tiek prezidentas Karteris, tiek jo įpėdinis Reiganas sąmoningai ir pilnai suvokdami, kas pastatyta ant kortos, toliau tiekė ginklus Iranui, netgi tuomet, kai amerikiečiai įkaitai kamavosi iraniečių nelaisvėje. 1980 metais aš parašiau monografiją „Kas iš tikrųjų įvyko Irane“, kurioje pateikiau faktus. Prekyba ginklais su Iranu buvo apiforminta Sairuso Venso, Komiteto 300 tarno, susitikime su daktaru Hašemiu. Po to Amerikos aviacija tučtuojau pradėjo permetinėti ginklus į Iraną ir šis procesas nenutrūko netgi per patį įkaitų krizės apogėjų. Ginklai buvo tiekiami iš JAV kariuomenės Vokietijoje atsargų, o kai kurios partijos atkeliavo tiesiai iš Amerikos, papildant lėktuvus kuru Azorų salose.

Į valdžią atėjus Komiteto 300 statytiniui Chomeiniui, opiumo gamyba smarkiai šoktelėjo. Iki 1984 metų ji viršijo 650 tonų per metus. Karteris ir Reiganas padarė viską, kad neiškiltų kliūčių prekybai opiumu ir tuo jie įgyvendino mandatą, kurį jiems išdavė oligarchinės britų šeimos. Netrukus pagal pagaminto opiumo kiekį Iranas ėmė varžytis su „auksiniu trikampiu“.

Šachas nebuvo vienintelė Komiteto 300 auka. Viljamas Baklis, CŽV skyriaus Beirute šefas, tegu ir neturėdamas pakankamai žinių apie tai, kas stovi už prekybos opiumu, pradėjo tyrimą Irane, Libane ir netgi Pakistane. Iš Islamabado Baklis pradėjo siųsti demaskuojančius pranešimus į Lenglį apie augančią prekybą opiumu „auksiniame pusmėnulyje“ ir Pakistane. JAV ambasada Islamabade buvo padegta, tačiau Bakliui pavyko išvengti užpuolusios minios ir jis sugrįžo į Vašingtoną, kadangi jo priedangą atskleidė nežinomos jėgos.

Paskui nutiko gana keistas dalykas. Pažeidžiant visas taisykles, kurių laikosi CŽV tuo atveju, kai agento priedanga demaskuojama, Baklis buvo vėl pasiųstas į Beirutą. CŽV praktiškai pasmerkė jį myriop, kad užčiauptų ir šį kartą nuosprendis buvo įvykdytas. Baklį pagrobė Komiteto 300 agentai. Žvėriškų tardymų metu, kuriuos vykdė generolas Mohamedas el Houili iš Sirijos žvalgybos, mėgindamas privesti Baklį atskleisti visų DEA agentų tose šalyse vardus, jis buvo žiauriai nužudytas.

Jeigu dal likę šiame pasaulyje laisvi žmonės mano, kad jie asmeniškai ar nedidelėmis grupėmis gali sutrukdyti narkotikų prekybai, tai jie labai žiauriai klysta. Jie gali nukapoti kažkiek čiuptuvų kokaino ar heroino aštuonkojui, bet tik ne galvą. Karūnuoti Europos aštuonkojai ir „Rytų pakrantės liberaliojo isteblišmento“ šeimos šito nepakęs. „Karas prieš narkotikus“, kurį atseit vykdo Bušo administracija, tarnauja totaliai visų narkotikų rūšių legalizacijai. Šitie narkotikai – ne šiaip socialinė yda, bet didelio masto mėginimas įvesti planetos žmonių protų kontrolę arba, kaip apie tai kalba „Vandenio Sąmokslo“ autoriai: „sukelti radikalius pokyčius Jungtinėse Valstijose“. Tai principinis Komiteto 300 uždavinys.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!