Komitetas 300. Tęsinys (7)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Didžioji medvilnės iš pietinių plantacijų dalis buvo perdirbama vergiškuose fabrikuose Šiaurės Anglijoje, kur moterys ir vaikai uždirbdavo skurdžiam prasimaitinimui per 16 valandų darbo dieną. Tekstilės fabrikai priklausė turtingiems žmonėms ir Londono aukštuomenės – Palmerstonams, Beringsams, Kesvikams ir ypač Džardinui Matesonui, kuris valdė laivybos kompaniją „Žydroji žvaigždė“ ir kurio laivai vežė į Indiją apdorotus medvilninius audinius. Šie žmonės galėjo nesirūpinti siaubingomis sąlygomis, kuriomis gyveno karaliaus valdiniai. Galiausiai būtent iš to šios moterys ir vaikais ir gyveno, o jų vyrai ir sūnūs vaisingai darbavosi mūšių laukuose, kad būtų išsaugota neaprėpiama karaliaus imperija. Jie tai darė ištisus šimtmečius, tame tarpe ir Būrų karo metu. Tai buvo britų tradicija, argi ne taip?

Eksportuojama į Indiją medvilnės tekstilė varė į bankrotą tradicinius indų medvilnės gaminių gamintojus. Siaubingą skurdą kentė tūkstančiai indų, netekę darbo dėl tos priežasties, kad rinką užgrobė pigesni britų gaminiai. Indija tapo nepaprastai priklausoma nuo Anglijos, kadangi jai buvo reikalinga valiuta užmokėti už savo geležinkelius ir anglišką medvilninę tekstilę. Buvo tik vienas Indijos ekonominių problemų sprendimo būdas: gaminti daugiau opiumo ir pardavinėti jį pusvelčiui Britų Ost Indijos kompanijai. Tai buvo pamatai, ant kurių augo ir klestėjo britų prekyba. Be prekybos opiumu Anglija būtų bankrutavusi.

Ar žinojo Pietų plantatoriai niūrią opiumo mainų į medvilnę paslaptį? Mažai tikėtina, kad kai kurie iš jų nežinotų, kas vyksta. Paimkime, pavyzdžiui, Sazerlendų (Sutherland) šeimą, didžiulių medvilnės plantacijų Pietuose savininkus. Sazerlendai buvo glaudžiai susigiminiavę su Matesonų šeima, kurios nariai savo ruožtu buvo banko Baring Brothers verslo partneriai. Baring bankas įkūrė žinomą Penisular and Orient Navigation Line – stambiausią britų prekybos laivyno kompaniją.

Broliai Beringai buvo stambūs investuotojai į Pietų plantacijas, o taip pat į JAV laivybos bendroves, kurių laivai raižė jūros platybes tarp kinų ir visų svarbiausių Amerikos pakrantės uostų. Šiandien Baring bankas valdo visą eilę stambių Amerikos finansinių kompanijų ir bankų. Visi šios šeimos atstovai buvo ir tebelieka Komiteto 300 nariais.

Dauguma taip vadinamo „Rytų liberaliojo isteblišmento“, kuriam priklauso turtingiausios Amerikos dinastijos, šeimų susikalė savo kapitalus arba iš prekybos medvilne, arba prekiaudami opiumu, o kai kuriais atvejais ir vienu, ir kitu būdu. Lemanai (Lehmans) – puikus to pavyzdys. Kai kalba užeina apie kapitalus, sukauptus išimtinai iš prekybos opiumu su Kinija, pirmieji vardai, kurie iškyla atmintyje – tai Astorai ir Delanai. JAV prezidento Franklino Ruzvelto žmona buvo kaip tik iš Delanų šeimos.

Džonas Džeikobas Astoras susikrovė milžinišką turtą iš prekybos opiumu su Kinija ir gyveno respektabilų gyvenimą, supirkęs už savo purvinus pinigus didžiulius žemės sklypus Manhetene. Visą savo gyvenimą Astoras vaidino didelį vaidmenį kuriant Komiteto 300 planus. Faktiškai būtent Komitetas 300 nulemdavo, kas dalyvaus pasakiškai pelningoje opiumo prekyboje su Kinija, tai buvo daroma per Britų Ost Indijos kompaniją, o tokį dosnumą patyrę žmonės visiems laikams tapdavo ištikimi Komitetui 300.

Štai kodėl, kaip galime pastebėti, didžioji nekilnojamo turto Manhetene dalis priklauso įvairiems Komiteto 300 nariams, ir taip buvo dar nuo tų laikų, kai šitą turtą pradėjo supirkinėti Astoras. Pasinaudodamas galimybe prieiti prie įrašų, neprieinamų tiems, kurie nepriklauso britų žvalgybai, aš aptikau, kad Astoras ilgą laiką buvo svarbus anglų žvalgybos agentas Amerikoje. Tas faktas, kad jis finansavo Aaroną Barą (Aaron Burr), Aleksandro Hamiltono žudiką, įrodo tai be jokių abejonių. Džono D. Astoro sūnui Voldorfui Astorui (Waldorf Astor) buvo suteikta garbė tapti Karališkojo tarptautinių reikalų instituto nariu, per šią žinybą Komitetas 300 valdo praktiškai visus Amerikos gyvenimo aspektus. Manoma, kad Astorų šeima pasirinko Oveną Latimorą (Owen Lattimore), kad pratęstų savo ryšius su prekyba opiumu, kurią jis vykdė per Lauros Spelman finansuojamą Ramiojo vandenyno santykių institutą (Institute for Pacific Relations). Būtent šis institutas kontroliavo Kinijos, kaip lygiavertės partnerės, o ne kaip paprastos tiekėjos, įsijungimą į prekybą opiumu. Būtent šis institutas nutiesė kelią japonų antpuoliui prieš Perl Harborą. Mėginimai paversti japonus opiumo narkomanais patyrė visišką nesėkmę.

Baigiantis šimtmečiui, britų oligarchiniai plutokratai atrodė kaip nutukę maitvanagiai Serengečio lygumoje per kasmetinę antilopių gnu migraciją. Jų pajamos iš prekybos opiumu su Kinija viršijo Deivido Rokfelerio pajamas keliais milijardais dolerių kasmet. Istoriniai įrašai, kurie man tapo prieinami Britų muziejuje ir „Indijos ofise“, o taip pat kiti šaltiniai – buvę kolegos, dirbę atsakinguose postuose, visiškai tai įrodė.rnrn1905 metais Kinijos vyriausybė, smarkiai susirūpinusi dėl opiumo vartotojų skaičiaus Kinijoje augimo, mėgino prašyti pagalbos iš tarptautinės bendrijos. Anglija apsimetė, kad nori bendradarbiauti, tačiau nieko nepadarė, kad būtų laikomasi 1905 metų savo pačios pasirašytų protokolų. Vėliau karaliaus vyriausybė atvirai užėmė priešingą poziciją, parodydama Kinijai, kad jai geriau prisijungti prie opiumo verslo, negu mėginti pabaigti su juo.

Britanija spjovė netgi į Hagos konvenciją. Konvencijos delegatai susitarė, kad Britanija tvirtai laikysis savo pasirašytų protokolų, kas žymiai sumažintų kiekį opiumo, pardavinėjamo Kinijoje ir kitose vietose. Britai, remdami tai žodžiais, visai neketino nutraukti savo prekybos žmonių nelaimėmis.

Britų tarnas Bušas, kariaudamas žiaurų karą ir vykdydamas Irako tautos genocidą išimtinai dėl britų interesų, irgi įžūliai pamynė tarptautinės teisės normas, pažeidęs Hagos susitarimą dėl bombardavimų iš oro ir daugybę tarptautinių sutarčių, kurias pasirašė JAV, įskaitant Ženevos konvenciją.

Kada japonai, smarkiai susirūpinę dėl britiško opiumo kontrabandos į jų šalį, pateikė įrodymus, kad prekyba opiumu ne tik nemažinama, bet ir didinama, britų delegatas Penktojoje Hagos konvencijoje pateikė statistiką, kurie prieštaravo japonų duomenims. Britų delegatas viską apvertė aukštyn kojomis, pareiškęs, kad atėjo palankiausias momentas, kad būtų legalizuota prekyba opiumu, kas leistų pribaigti tai, kas vadinama „juodąja rinka“.

Vyriausybės vardu jis tvirtino, kad japonų vyriausybė tuomet įgys monopoliją ir galės kontroliuoti prekybą. Lygiai tokį patį argumentą pateikė Bronfmano ir kitų stambių prekeivių narkotikais statytiniai – legalizuoti kokainą, marichuaną ir heroiną: tegu JAV vyriausybė turi monopoliją, kas leis sutaupyti milijardus mokesčių mokėtojų dolerių, kurie dabar skiriami atseit karui su narkotikais.

Tarp 1791 ir 1894 metų licenzijuotų opiumo rūkyklų Šanchajuje padaugėjo nuo 87 iki 663. opiumo srautas į Ameriką irgi padidėjo. Jausdami galimas problemas Kinijoje, kurios atkreiptų pasaulio bendrijos dėmesį, plutokratai iš Šv. Joano riterių Ordino ir Keliaraiščio Ordino perkėlė dalį savo operacijų į Persiją (Iraną). Lordas Inčkeipas (Inchcape), įkūręs stambią garlaivių bendrovę, kuri XIX amžiaus pabaigoje buvo stambiausia pasaulyje (legendinė „Peninsula and Orient Steam Navigation Company“), buvo pagrindinis iniciatorius įkurti Honkongo ir Šanchajaus bankų korporaciją (HSBC), kuri iki šiol išlieka stambiausiu ir mažiausiai kontroliuojamu atsiskaitymų banku prekyboje opiumu. Be to, šis bankas finansavo „kiaulių prekybą“ (pig trade) su Amerika.

Britai sugalvojo kombinaciją, per kurią kinų „kuliai“ buvo pasiųsti į Ameriką kaip darbininkai pagal sutartis. Nepasotinamos Harimanų šeimos geležinkeliams kuliai buvo reikalingi, kad tiestų geležinkelius į vakarus, link Kalifornijos pakrantės. Gana keista, kad tais laikais labai nedaugeliui juodaodžių buvo suteiktas juodas rankų darbas, prie kurio jie buvo pripratę ir kurį galėjo atlikti geriau už išsekintus opiumo narkomanus, atvykusius iš Kinijos.

Problema buvo ta, kad tarp juodaodžių nebuvo rinkos opiumui, dar daugiau, lordui Inčkeipui, Peninsula and Orient įkūrėjo sūnui, buvo reikalingi kuliai, kad galima būtų kontrabanda įvežti žalią opiumą į Šiaurės Ameriką, o juodaodžiai tam netiko. Tai buvo tas pats lordas Inčkeipas, kuris 1923 metais pasisakė prieš opiumo auginimo Bengalijoje sumažinimą. „Šitą svarbų pajamų šaltinį būtina rūpestingai saugoti“ – pareiškė jis komisijai, kuri neva tyrė opiumo gamybą Indijoje.rnrn1846 metais 120 000 kulių jau atvyko į Ameriką darbuotis Harimano geležinkelyje, tiesiamame vakarų kryptimi. „Prekyba kiaulėmis“ klestėjo, kadangi, JAV vyriausybės vertinimais, 115 000 iš visų atvykusių buvo opiumo rūkytojai. Kai geležinkelis buvo baigtas, kinai nebegrįžo į tėvynę, o apsigyveno San Franciske, Los Andžele, Vankuveryje ir Portlende. Jie sudarė didžiulę kultūrinę problemą, kuri neišspręsta iki šiol.

Įdomu pažymėti, kad Sesilis Džonas Rodsas (Cecil John Rhodes), Komiteto 300 narys, atstovaujantis Rotšildo interesams Pietų Afrikoje, pasekė Inčkeipo pavyzdžiu ir atvežė šimtus tūkstančių Indijos kulių darbuotis cukrašvendrių plantacijose Natalio provincijoje. Tarp jų buvo ir Mahatma Gandis, komunistinis agitatorius ir sąmyšio kėlėjas. Kaip ir kinų kuliai, indusai nebegrįžo į tėvynę, pasibaigus kopntraktams. Jie irgi sukūrė didžiules socialines problemas, o jų palikuonys tapo advokatais, kurie sudarė priešakinį būrį žmonių, prasismelkusių į Afrikos Nacionalinio Kongreso vyriausybę.rnrn1875 metais kinų kuliai iš San Francisko sukūrė opiumo tiekimo kanalą, dėl ko prie opiumo priprato 129 000 amerikiečių. Kartu su jau esančiais 115 000 kinų narkomanais jie sudarė tokią rinką, kuri leido lordui Inčkeipui žertis šimtus tūkstančių dolerių kiekvienais metais vien tik iš šito šaltinio, o skaičiuojant šiuolaikinėmis kainomis, pelnas siekė mažiausiai 100 mln$ per metus.

Tos pačios britų ir amerikiečių šeimos, kurios suorganizavo Indijos tekstilės pramonės krachą, kad paskatintų prekybą opiumu, ir kurios atvežė vergus iš Afrikos į Ameriką, padarė taip, kad „prekyba kiaulėmis“ taptų vertingu pajamų šaltiniu. Vėliau jos ėmė kurti politines kombinacijas, atvedusias į karą tarp valstijų, kuris taip pat žinomas kaip Amerikos Pilietinis karas.

Šėtoniškais partnerystės saitais susijusios amerikiečių šeimos, kiaurai korumpuotos ir besikapanojančios purvinoje prabangoje, pavirto tuo, kas šiais laikais vadinama „Rytų liberaliuoju isteblišmentu“, kurio nariai, valdomi britų karūnos, o vėliau – Karališkojo tarptautinių reikalų instituto, valdė ir tebevaldo šitą šalį nuo viršaus iki apačios per savo slaptą aukščiausio lygio paralelinę vyriausybę, susijusią slaptimis gijomis su komitetu 300 – absoliučiai slapta draugija.

Apie 1923-uosius metus ėmė pasigirsti vis daugiau balsų prieš šitą grėsmę, kuri iki tol visiškai laisvai skverbėsi į Ameriką. Manydamas, kad JAV yra laisva ir suvereni tauta, kongresmenas Stivenas Porteris, atstovų rūmų užsienio reikalų komiteto pirmininkas, pateikė svarstymui rezoliuciją, įpareigojančią Britaniją atsiskaityti dėl savo opiumo importo ir eksporto kiekvienoje valstybėje. Rezoliucija numatė kvotas kiekvienai šaliai, kas būtų sumažinę opiumo gamybą 10%. Rezoliucija tapo įstatyminiu aktu ir Kongresas jį priėmė.

Tačiau Karališkasis užsienio reikalų institutas turėjo visiškai kitų planų. Įkurtas 1919 metais po Paryžiaus taikos konferencijos Versalyje, jis tapo vienu ankstyviausių Komiteto 300 valios vykdytojų užsienio politikos sferoje. Mano atlikti JAV Kongreso atstovų rūmų protokolų tyrimai parodė, kad Porteris nieko nežinojo apie tas galingas jėgas, prieš kurias stojo. Porteris netgi nežinojo, kad egzistuoja Karališkasis užsienio reikalų institutas ir juolab nieko nežinojo apie jo specifinį uždavinį kontroliuoti kiekvieną JAV gyvenimo aspektą.

Iš viso sprendžiant, Porteriui Morgano bankas Volstrite davė užuominą palikti visą šį reikalą ramybėje. Tačiau vietoje to įsiutęs kongresmenas perkėlė savo kovą į Nacijų Lygos „Opiumo komitetą“. Visiškas Porterio neinformuotumas apie tai, kas prieš jį stoja, įžvelgiamas kai kuriuose jo laiškuose kolegoms iš užsienio reikalų komiteto, kuriuose jis rašo apie atvirą britų opoziciją jo pasiūlymams. Britų atstovas išbarė Porterį, o paskui, elgdamasis kaip tėvas su sūnumi palaidūnu, britų delegatas, vadovaudamasis Instituto instrukcijomis, pateikė Anglijos pasiūlymą padidinti opiumo kvotas, argumentuodamas, kad padidėjo opiumo paklausa medicinoje. Pasak dokumentų, kuriuos man pavyko aptikti Hagoje, Porteris iš pradžių sutriko, paskui nustebo, o paskui įniršo. Drauge su Kinijos delegatu jis demonstratyviai paliko komiteto posėdį, palikęs mūšio laiką britams.

Jam nedalyvaujant, britų delegatui pavyko įtikinti Nacijų lygą pritarti Anglijos vyriausybės pasiūlymui suformuoti „prijaukintą tigrą“ – „Centrinę tarybą narkotikų reikalams“, kurios pagrindinė funkcija būtų rinkti informaciją, kurios turinys sąmoningai atrodytų miglotas ir užmaskuotas. Ką su ta informacija reikėjo daryti, niekas nežinojo. Porteris grįžo į Ameriką sukrėstas ir įgavęs išminties.

Dar vienu britų žvalgybos atradimu tapo pasakiškai turtingas Viljamas Binghemas (Bingham). Jo šeimos atstovę vedė vienas iš brolių Beringų. Popieriuose ir dokumentuose, kuriuos man teko matyti, buvo tvirtinama, kad broliai Beringai valdė kompaniją „Filadelfijos kvakeriai“ ir pusę nekilnojamo turto šiame mieste, o tai pasidarė įmanoma dėka Beringų sukaupto turto iš prekybos opiumu Kinijoje. Kitu žmogumi, kurį dosniai apdovanojo Komitetas 300, tapo Stefanas Žiraras (Girard), kurio palikuonys paveldėjo Girard Bank and Trust).

Šeimos, kurių istorija susijusi su Bostonu ir kurios niekad su mumis, paprastais žmonėmis, nebendraus, buvo glaudžiai susijusios su Komitetu 300 ir jo varoma super pelninga opiumo prekyba Kinijoje. Dauguma žinomų šeimų tiesiogiai asocijuojasi su liūdnai pagarsėjusiu HSBC banku, kuris iki šiol tebeveikia kaip kliringo rūmai milijardams dolerių, gaunamų iš prekybos opiumu Kinijoje.

Britų Ost Indijos kompanijos dokumentuose figūruoja tokie žymūs vardai kaip Forbsai, Perkinsai ir Hatavėjai. Šie tikrojo amerikietiškojo „mėlynojo kraujo“ atstovai sukūrė „Rasel ir Ko“, kurios pagrindinė veikla buvo prekyba opiumu. Šalia to jie kontroliavo kitus narkotikų tiekimo kanalus nuo Kinijos iki Pietų Afrikos, o taip pat visus tarpinius punktus. Kaip apdovanojimas už tarnybą britų karūnai ir Ost Indijos kompanijai, Komitetas 300 suteikė jiems 1833 metais monopoliją prekybai vergais.

Už savo puikią praeitį Bostonas turi būti dėkingas prekybai medvilne, opiumu ir vergais, padovanota jam Komiteto 300. Londone man buvo suteikta privilegija patyrinėti tam tikrus dokumentus, iš kurių sekė, kad Bostono prekybininkų šeimos buvo svarbiausia britų karūnos atrama Amerikoje. Indijos Ofiso dokumentuose ir bankų užrašuose Hong Konge Džonas Miurėjus Forbsas (John Murray Forbes) minimas kaip „Bostono mėlynojo kraujo“ (Boston Blue Bloods) vadovas.

Forbso sūnus buvo pirmasis amerikietis, kuriam Komitetas 300 leido posėdžiauti HSBC banko direktorių taryboje. Kai lankiausi Hong Konge 7 dešimtmečio pradžioje kaip istorikas, kuris domisi Britų Ost Indijos kompanija, man parodė senus dokumentus, įskaitant ankstesnių direktorių tarybų narių sąrašus, ir Forbso pavardė ten, suprantama, buvo.

Perkinsų šeima, tokia žymi, kad jos vardas tariamas pašnibždomis, buvo giliai įsitraukusi į purviną prekybą opiumu Kinijoje. Faktiškai Perkinsas Vyresnysis buvo vienas pirmųjų amerikiečių, išrinktų į Komitetą 300. Jo sūnus Tomas Nelsonas buvo Morgano žmogus Bostone ir iš esmės britų žvalgybos agentas. Jo atstumianti praeitis nieko nedomino, kai jis dosniai apdovanojo Harvardo universitetą. Galų gale Kantonas ir Czinczianis buvo labai toli nuo Bostono, ir kam galėjo šauti į galvą domėtis, kas ten dėjosi?

Perkinsams labai pagelbėjo tai, kad Morganas buvo galingas Komiteto 300 narys, kas suteikė Tomui Nelsonui galimybę padaryti audringą karjerą prekyboje opiumu Kinijoje. Visi Morganai ir Perkinsai buvo frankomasonai ir tai buvo dar viena gija, kuri juos susiejo, kadangi tik labai aukšto rango masonas turėjo vilties būti pasirinktas Komiteto 300. seras Robertas Hartas, kuris tris dešimtmečius buvo „Imperijos kinų muito tarnybos “ šefu (kitaip sakant, britų karūnos agentas numeris vienas opiumo prekyboje Kinijoje), buvo vėliau paskirtas Morgan Guarantee Bank Tolimųjų rytų skyriaus direktorių tarybos nariu.

Turėdamas priėjimą prie istorinių įrašų Londone ir Hong Konge, aš galėjau sužinoti, kad seras Robertas užmezgė artimus santykius su Morgano kompanijomis Amerikoje. Būtina pažymėti, kad Morgano interesai prekyboje opiumu ir heroinu ir toliau išlieka nekintami, apie tai liudija faktas, kad Deividas Niubigingas (David Newbigging) įeina į Morgano Hong Kongo kompanijos konsultacinę tarybą, o toji kompanija yra bendra įmonė su Džardinu Matesonu.

Tiems, kas žino Hong Kongą, Niubigingo vardas žinomas kaip pats įtakingiausias mieste. Šalia jo narystės elitinio Morgano banko direktorių taryboje, jis taip pat dirba Kinijos vyriausybės patarėju. Opiumas už raketines technologijas, opiumas už auksą, opiumas už šiuolaikinius kompiuterius – Niubigingui vis vien. Bankų, finansinių ir prekybos kompanijų ir jas valdančių šeimų ryšiai yra taip persipynę, kad susipainiotų patsai Šerlokas Holmsas ir vis dėlto, juos reikia išpainioti ir atsekti, jeigu norime suprasti jų sąsajas su prekyba narkotikais ir Komitetu 300.

Alkoholio ir narkotikų įvežimas į Ameriką – buvo tų pačių žmonių veiklos rezultatas. Iš pradžių reikėjo uždrausti Amerikoje alkoholį. Tai padarė Britų Ost Indijos kompanijos paveldėtojai, savo veikloje rėmęsi patirtimi, įgyta iš kruopščiai pildytos „Kinijos vidaus misijos“ dokumentacijos, kuri šiuo metu saugoma Indijos ofise Londone. Jie įkūrė „Krikščionišką moterų saikingumo sąjungą“, kuri turėjo kliudyti alkoholio vartojimą Amerikoje.

Sakoma, kad istorija kartojasi, ir tai kažkuria prasme teisinga, tačiau kartojasi jinai kylančia spirale. Šiandien mes žinome, kad kai kurios stambiausios kompanijos, kurios, kaip teigiama, teršia aplinką, yra tuo pat metu ir patys stambiausi ekologinio judėjimo sponsoriai. „Garsūs vardai“ siunčia savo žinią. Princas Filipas – vienas iš jų herojų, tačiau jo sūnus princas Čarlzas valdo milijonus akrų miškų Velse, kur reguliariai vyksta pramoniniai kirtimai, o be to princas Čarlzas yra vienas stambiausių lūšnynų kvartalų Londone savininkų, kur užterštumo lygis tiesiog siaubingas.

Grįžtant prie tų, kurie protestavo prieš „girtuokliavimo ydą“, mes žinome, kad juos finansavo Astorai, Rokfeleriai, Vanderbildtai, Spelmanai ir Varburgai, kurie turėjo dideles dalis alkoholio versle. Nurodžius britų karūnai, lordas Biverbrukas (Beaverbrook) atvažiavo iš Anglijos paaiškinti toms turtingoms amerikiečių šeimoms, kad jos turi investuoti į „Krikščionišką moterų saikingumo sąjungą“. Tai buvo tas pats lordas, kuris 1940 metais atvažiavo į Vašingtoną ir ĮSAKĖ Ruzveltui įstoti į karą, kuris iš esmės buvo britų karas.

Ruzveltas pakluso įsakymui, pasiuntęs JAV laivyną į Grenlandiją, kuris devynis mėnesius iki Perl Harboro sekė ar atakuodavo vokiečių povandeninius laivus. Kaip ir jo pasekėjas Džordžas Bušas, Ruzveltas žvelgė į Kongresą kaip į įkyrią musę ir veikė kaip karalius – šis jausmas jam nebuvo toks svetimas, kadangi jis giminiavosi su karališka šeima. Ruzveltas niekad neprašė leidimo iš Kongreso savo neteisėtiems veiksmams. Būtent tai Britanija turi galvoje, kalbėdama apie savo „ypatingus santykius su Amerika“.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!