Komitetas 300. Tęsinys (6)

Britų oligarchų šeimos iš Komiteto 300, kurios savo laiku įsitvirtino Kantone per prekybos opiumu suklestėjimą, perdavė savo pozicijas palikuonims. Pasižiūrėkite į žymių britų piliečių, gyvenančių Kinijoje, sąrašą ir pamatysite tarp jų Komiteto 300 narių pavardes. Tas pats pasakytina apie Hongkongą. Šitie plutokratai iš feodalinės epochos, į kurią jie siekia sugrąžinti visą pasaulį, kontroliuoja prekybą auksu ir opiumu, kurios centru tapo Hongkongas. Birmos ir Kinijos opiumo aguonų gamintojai gauna atlygį auksu; jie nepasitiki JAV dolerių popieriukais. Tai paaiškina milžiniškas prekybos auksu apimtis Hongkongo biržoje.

Auksinis trikampis jau nėra pats didžiausias opiumo gamintojas. Nuo 1987 metų šį titulą su juo dalinasi „auksinis pusmėnulis“ (Iranas), Pakistanas ir Libanas. Tai didžiausi opiumo gamintojai, nors mažesnės šio narkotiko partijos kartais atkeliauja iš Afganistano ir Turkijos. Prekyba narkotikais, ypač opiumu, negalėtų egzistuoti be bankų pagalbos, apie ką mes ir pakalbėsime toliau.

Kokiu būdu bankai su respektabilia reputacija būna įtraukiami į prekybą narkotikais su visu tai lydinčiu purvu? Tai labai ilga ir sudėtinga istorija, kuri gali tapti medžiaga atskirai knygai. Vienas iš bankų dalyvavimo būdų yra finansavimas kompanijų, importuojančių chemikalus, reikalingus opiumo perdirbimui į heroiną. The Hong Kong and Shanghai Banking Corporation (HSBC) su filialu Londone atsidūrė kaip tik tokios prekybos centre, per tarpininkavimą kompanijos, pavadintos TEJAPAIBUL, kuri yra šio banko klientė. Kuo ši firma užsiima? Ji importuoja į Hongkongą didžiąją dalį cheminių preparatų, būtinų heroino valymo procesui Auksiniame trikampyje, Auksiniame pusmėnulyje, Pakistane, Turkijoje ir Libane. Faktiškas šios prekybos finansavimas pavestas Bangkok Metropolitan Bank. Tokiu būdu šalutinė veikla, susijusi su opiumo gamyba ir tiesiogiai nesusijusi su prekyba opiumu, vis dėlto duoda bankams juntamą pelną. Tačiau svarbiausią pelną The Hong Kong and Shanghai Banking Corporation, kaip ir kiti bankai, darosi tiesiogiai finansuodami prekybą opiumu.

Aš atlikau platų tyrimą, kad nustatyčiau ryšį tarp aukso ir opiumo kainų. Aš paprastai sakydavau tiems, kurie norėjo manęs klausytis: „Jeigu norite sužinoti aukso kainą, sužinokite, kiek kainuoja vienas svaras ar kilogramas opiumo Hongkonge“. Savo kritikams aš atsakydavau: „Pasižiūrėkite, kas nutiko 1977 metais – kritiškais aukso kainoms metais“. Kinijos Bankas šokiravo tuos išmintingus prognozuotojus, kurių begalę galima rasti Amerikoje, staiga ir be įspėjimo išmesdamas į rinką 80 tonų aukso dempingo kainomis.

Aukso kaina staigiai nusmuko. Ekspertai galėjo pasakyti tik tiek: „Mes nežinojome, kad Kinija turi šitiek aukso; iš kur jis atsirado?“ Tai buvo auksas, sumokėtas kinams Hongkongo aukso rinkoje už stambias opiumo partijas. Šiandien Kinijos vyriausybės politika Anglijos atžvilgiu lieka ta pati kaip ir XVIII ir XIX amžiais. Kinų ekonomika, susijusi su Hongkongu – aš nekalbu apie televizorius, tekstilę, laikrodžius, piratines audio ir video kasetes – aš turiu galvoje opiumą ir heroiną – patirtų žiaurius smūgius, jeigu ji nebūtų pagrįsta opiumo prekyba, kurią kinai dalinasi su britais. „Bitų Ost Indijos kompanija“ nebeegzistuoja, tačiau palikuonys tų, kurie posėdžiavo 300 Taryboje, šiandien yra Komiteto 300 nariai.

Seniausios britų oligarchinės šeimos, kurios lyderiavo opiumo prekyboje per pastaruosius 200 metų, liko versle ir šiandien. Paimkime, pavyzdžiui, Matesonus (Mathesons). Ši kilminga šeima – viena iš prekybos opiumu ramsčių. Kai prieš kelis metus Kinijos situacija buvo nestabili, Matesonai įsikišo ir suteikė Kinijai 300 mln$ paskolą investicijoms į nekilnojamą turtą. Faktiškai tai buvo įforminta kaip bendra Kinijos Liaudies Respublikos ir Matheson Bank įmonė. Kai tyrinėjau „Indijos ofiso“ dokumentus, susijusius su 1700-aisiais metais, man vis pakliūdavo į akis Matesonų vardas – ji išplaukdavo visur – Londone, Pekine, Dubajuje, Hongkonge, visur, kur vyko prekyba opiumu.

Prekybos narkotikais problema yra ta, kad ji tampa grėsme nacionaliniam suverinitetui. Štai ką apie įią pasaulinę grėsmę pasakė Venesuelos ambasadorius JTO:

„Narkotikų problema jau nustojo būti vien tik visuomenės sveikatos ar socialine problema. Ji virto gerokai rimtesniu fenomenu su toli siekiančiomis pasekmėmis, kurios kelia grėsmę mūsų nacionaliniam suverinitetui. Ji virto nacionalinio saugumo problema, nes ji griauna nacijos nepriklausomybę. Narkotikai visais jų pasireiškimais – ar tai būtų gamyba, ar prekyba ir vartojimas – griauna mūsų etinį, religinį ir politinį gyvenimą, mūsų istorines, ekonomines ir respublikoniškas vertybes“.

Būtent šitaip veikia Tarptautinių atsiskaitymų bankas (БМР) (Bank of International Settlements) ir TVF. Leiskite man be svyravimų pasakyti, kad abi šios organizacijos – tai ne kas kita, kaip kliringo rūmai, aptarnaujantys prekybą narkotikais. BIS gali pagal TVF nurodymą sugriauti bet kokios šalies ekonomiką, dirbtinai sukurdamas sąlygas, prie kurių sparčiai išplaukia kapitalai. BIS nepripažįsta ir nemato jokio skirtumo tarp „lakių“ kapitalų ir tų, kuriuos sudaro išplauti narkodoleriai.

BIS veikia gangsteriškais metodais. Jeigu valstybė nepaklūsta plėšikiškai TVF politikai, Tarptautinių atsiskaitymų bankas sako maždaug taip: „Gerai, tada mes jus palaušime milžiniškomis narkodolerių sumomis, kuriomis disponuojame“. Nesunku suprasti, kodėl auksas liovėsi cirkuliuoti monetų pavidalu ir buvo pakeistas popieriniais doleriais kaip pasauline rezervine valiuta. Kur kas lengviau šantažuoti valstybę, kurios rezervai yra ne gryni arba popieriniai doleriai, negu tą šalį, kuri turi aukso rezervus.

Prieš keletą metų TVF surengė susitikimą Hongkonge, kuriame dalyvavo vienas iš mano kolegų. Jis papasakojo man, kad seminaras buvo pašvęstas būtent šiam klausimui. Jis mane informavo, kad TVF agentai pranešė susirinkusiems, jog gali išprovokuoti pašėlusią bet kurios šalies valiutos paklausą, panaudodami narkodolerius, kas išprovokuos smarkų kapitalo nutekėjimą. Raineris Gutas (Rainer Gut), banko Credit Siusse atstovas ir Komiteto 300 narys, pasakė, kad jis numato situaciją, jog iki šimtmečio pabaigos nacionalinis kreditas ir nacionalinis finansavimas taps kontroliuojamas vienos organizacijos. Ir nors Gutas smulkiau nepaaiškino, visi seminaro dalyviai tiksliai žinojo, apie ką eina kalba.

Nuo Kolumbijos iki Majamio, nuo Auksinio trikampio iki Auksinio pusmėnulio, nuo Bogotos iki Frankfurto prekyba narkotikais, ypač heroinu – tai milžiniškas biznis ir jis yra visiškai kontroliuojamas iš viršaus kelių neliečiamiausių pasaulio šeimų, ir kiekviena tokia šeima turi mažiausiai vieną narį Komitete 300. tai ne smulki prekyba gatvėje, šis biznis aprūpintas dideliais pinigais ir ekspertais, kad viskas vyktų sklandžiai ir be kliūčių. Komiteto 300 kontroliuojamas mechanizmas visa tai užtikrina.

Tokių talentingų prekeivių neįmanoma rasti Niujorko gatvėse ir požeminėse perėjose. Žinoma, gatvės prekeiviai yra neatskiriama šio verslo dalis, tačiau tik kaip laikini pardavėjai. Laikini todėl, kad juos kartais gaudo policija, kai kuriuos užmuša konkurentai. Tačiau kas nuo to pasikeičia? Pamaina šitai vakancijai visada atsiras.

Visa tai yra Didysis biznis, milžiniška imperija. Esant reikalui, kiekvienoje šalyje jis valdomas iš pačių aukščiausių valdžios lygmenų. Šiandien tai faktiškai pati didžiausia pasaulio įmonė, toli pranokstanti visas kitas. Tai, kad ji apsaugota nuo viršaus iki apačios, patvirtina faktas, jog, kaip ir tarptautinio terorizmo, jos neįmanoma sunaikinti. Bet kokiam protingam žmogui aišku, kad šitą įmonę valdo asmenys, priklausantys patiems įtakingiausiems asmenims iš karališkųjų sluoksnių, iš oligarchų ir plutokratų, net jeigu tas valdymas vyksta per tarpininkus.

Pagrindinės šalys, auginančios opiumo aguonas ir kokos lapus – Birma, Pietų Kinija, Afganistanas, Iranas, Pakistanas, Tailandas, Libanas, Turkija, Peru, Ekvadoras, Bolivija. Kolumbija neaugina kokos lapų, šalia Bolivijos yra svarbiausia kokaino valymo įmonė ir svarbiausias finansinis prekybos kokainu centras, su kuriuo po to, kai generolas Norjega buvo pagrobtas ir pasodintas į kalėjimą, rungtyniauja Panama pinigų plovimo ir prekybos kokainu finansavimo versle.

Prekybą heroinu finansuoja Hongkongo, Londono ir kai kurie Artimųjų Rytų bankai, tokie kaip British Bank of the Middle East. Libanas sparčiai virsta Artimųjų Rytų Šveicarija. Šalys, kurios įsitraukė į heroino tiekimą ir platinimą – tai Hongkongas, Turkija, Bulgarija, Italija, Monakas, Prancūzija (Korsika ir Marselis), Libanas, Pakistanas. Amerika – didžiausia narkotikų vartotoja, kurioje pirmą vietą užima kokainas, su kuriuo rungtyniauja heroinas. Vakarų Europos ir Pietryčių Azijos šalys – stambios heroino vartotojos. Iranas turi daug narkomanų – daugiau kaip 2 milijonus 1991 metais.

Nėra nė vienos vyriausybės, kuri nebūtų tiksliai informuota apie viską, kas vyksta narkotikų versle, tačiau atskiri vyriausybės nariai, užimantys svarbius postus, yra papirkti Komiteto 300 per kontroliuojamų kompanijų tinklą. Jeigu koks nors vyriausybės narys pasidaro „nepatogus“, jis arba ji pašalinami, kaip Ali Bhutas Pakistane ir Aldo Moras Italijoje. Niekas negali išsipainioti iš šito visagalio Komiteto voratinklio, nors Malaizijai dar sekasi laikytis. Malaizija turi griežčiausius pasaulyje įstatymus narkotikų atžvilgiu. Disponavimas netgi nedideliu jų kiekiu baudžiamas mirtimi.

Panašiai kaip bulgarų kompanija Kintex, daugelis nedidelių šalių tiesiogiai dalyvauja šiame nusikalstamame versle. Kintex vežėjai reguliariai tiekia heroiną į Vakarų Europą savo sunkvežimiais, pažymėtais Europos sąjungos ženklu TIR. Furgonai su šiais ženklais ir europietiškais numeriais neprivalo sustoti pasienio muitinių postuose. TIR furgonams leidžiama vežti tik greitai gendančias prekes. Numatyta, kad jie bus tikrinami toje šalyje, kurioje buvo pakrauti ir liudijimą apie tai turi kiekvienas furgono vairuotojas.

Dėl tarpvalstybinių įsipareigojimų gavosi taip, kad į Kintex furgonus galima pakrauti heroiną, sertifikuoti jį kaip „šviežius vaisius ir daržoves“, o paskui išvežioti po visą Europą, užsukant netgi į slaptas NATO bazes šiaurės Italijoje. Tokiu būdu Bulgarija tapo viena iš pagrindinių tranzitinių kanalų tiekiant heroiną.

Vienintelis būdas nutraukti didžiulių heroino ir kokaino kiekių įvežimą į Europą – panaikinti TIR sistemą. Tačiau šito niekad nenutiks. Tarptautiniai įsipareigojimai, apie kuriuos užsiminiau, buvo įvesti komiteto 300, kuris pasinaudojo savo valdymo mechanizmais, kad palengvintų narkotikų kelią į Vakarų Europą. Pamirškit greitai gendančius produktus. Buvęs Italijos Kovos su narkotikais agentūros rezidentas man taip ir pasakė: „TIR’as – tai narkotikai“.

Prisiminkite tai, kai eilinį kartą perskaitysite laikraštyje apie didelį kiekį heroino, aptikto lagamine su dvigubu dugnu Kenedžio aerouoste ir apie tai, kad kažkoks nevykėlis kurjeris buvo nubaustas už savo nusikalstamą veiklą. Tai tik smulkmė, dūmu uždanga, skirta tam, kad publika manytų, jog vyriausybė iš tiesų kažko imasi prieš narkotikus. Paimkime, pavyzdžiui, „Prancūzišką pėdsaką“ – Niksono programą, kuri buvo pradėta be Komiteto 300 žinios.

Bendras narkotikų kiekis, konfiskuotas per šią programą didžiulėmis pastangomis, buvo mažesnis nei ketvirtis to kiekio, kurį veža vienas TIR furgonas. Komitetas 300 pasirūpino, kad Niksonas brangiai sumokėtų už palyginti nedidelio heroino kiekio konfiskavimą. Esmė buvo ne kiekyje, o tame, kad žmogus, kuriam jie padėjo užimti Baltuosius rūmus, pradėjo manyti, jog gali veikti be Komiteto paramos ir palaikymo ir netgi ignoruoti tiesioginius įsakymus iš viršaus.

Prekybos heroinu mechanizmas atrodo taip: laukinės kalnų gentys Tailande ir Birmoje augina opiumo aguonas. Renkant derlių, aguonų galvutės įpjaunamos aštriu peiliu. Aromatinga medžiaga išteka per pjūvį ir pradeda tirštėti. Tai – žalias opiumas. Surinktas žalias opiumas atrodo kaip lipnūs apvalūs rutulėliai. Laukinių genčių atstovai gauna atlygį aukso 1 kilogramo aukso lydiniais, kuriuos gamina šveicarų bankas Credit Siusse. Tokie nedidukai lydiniai gaminami vieninteliam tikslui – kaip atsiskaitymo priemonė už opiumą. Standartinius aukso lydinius Hongkongo rinkoje pardavinėja stambūs žalio opiumo arba dalinai apdoroto heroino pirkėjai. Tokie pat metodai naudojami atsiskaitant su Indijos kalnų gentimis – balučiais, kurie užsiima šiuo verslu nuo Mogolų laikų. Narkotikų sezonas sutampa su staigia prekybos auksu Hongkongo rinkoje suaktyvėjimu.

Meksika pradėjo gaminti palyginti nedidelius kiekius heroino, vadinamo „meksikietišku ruduoju“, kuris labai paklausus Holivude. Čionai heroinu prekiauja irgi patys aukščiausi valstybės pareigūnai, kuriuos remia kariškiai. Kai kurie meksikiečių gamintojai uždirba milijonus dolerių per mėnesį, aprūpindami savo klientus Amerikoje. Pasitaiko atvejų, kai keli meksikiečių federaliniai policininkai pamėgina imtis priemonių prieš heroino gamintojus, tačiau juos neutralizuoja kariniai padaliniai, kurie tarsi iš po žemių išdygsta.

Panašus incidentas įvyko 1991 lapkritį aerouoste viename Meksikos opiumo regione. Federaliniai agentai apsupo aerouostą ir ruošėsi areštuoti žmones, krovusius heroiną į lėktuvą, kai atvyko karinis padalinys. Kareiviai apsupo federalinius agentus ir metodiškai iššaudė visus iki vieno. Šita akcija sukėlė rimtą grėsmę Meksikos prezidentui Goltarinui, iš kurio primygtinai reikalauja atlikti žudynių tyrimą. Glotarinas pateko į situaciją be išeities: iš vienos pusės jis negali ignoruoti reikalavimų ištirti žudynes, o iš kitos – negali leisti sau apkaltinti kariškius. Tai pirmas tokio pobūdžio sutrikimas tvirtoje Meksikos valdžios struktūroje, kuri susijusi su Komitetu 300.

Opiumo žaliavą iš Auksinio trikampio Sicilijos mafija persiunčia galutiniams perdirbėjams Prancūzijoje, kurie baigia valyti heroiną laboratorijose, kurių pridygo pakrantėje nuo Marselio iki Monte Karlo. Šiuo metu Libanas ir Turkija didina išvalyto heroino gamybą ir per pastaruosius 4 metus šiose dviejose šalyse atsirado didesnis skaičius laboratorijų. Pakistanas irgi turi visą eilę laboratorijų, tačiau savo kokybe jos priskiriamos žemesnei kategorijai negu, pavyzdžiui, prancūziškos.

Neapdoroto opiumo išvežimo iš Auksinio trikampio maršrutas driekiasi per Iraną, Turkiją ir Libaną. Kai Irano šachas kontroliavo šalį, jis uždraudė prekybą heroinu ir ją teko nutraukti iki to laiko, kol problemos nesureguliavo komitetas 300. opiumo žaliava iš Turkijos ir Libano atvežamas į Korsiką, iš kur pervežamas laivais į Monte Karlą, nebyliai pritariant Grimaldžių šeimai. Pakistano laboratorijos, kurios maskuojamos kaip „karinės“, išvalo heroiną geriau negu prieš porą metų, tačiau švariausiai išvalomas šis narkotikas kol kas prancūzų pakrantėje ir Turkijoje. Čionai bankai irgi vaidina lemiamą vaidmenį tokio pobūdžio operacijų finansavime.

Šioje vietoje stabtelkime minutėlei. Ar galima patikėti, kad turint šiuolaikines stebėjimo priemones, įskaitant palydovinę žvalgybą, kuria disponuoja tų šalių teisėtvarkos žinybos, šita prekyba negali būti demaskuota ir sustabdyta? Kodėl teisėtvarkos ir jėgos struktūros negali įsikišti ir sunaikinti šias laboratorijas, kai tik jos bus aptiktos? Jeigu mes vis dar negalime nutraukti prekybos heroinu, tai ko vertos mūsų antinarkotinės tarnybos?

Net vaikas galėtų patarti mūsų taip vadinamiems „kovotojams su narkotikais“, ką reikėtų daryti. Reikia paprasčiausiai stebėti visas gamyklas, kurios gamina acto anhidridą – svarbiausią cheminį komponentą, reikalingą heroino perdirbimui iš žalio opiumo. Ir tada belieka sekti pėdsakais. Viskas labai paprasta. Prisiminiau Piterį Selersą iš serialo „Rožinė pantera“, kai pagalvojau apie teisėtvarkos pastangas aptikti laboratorijas. Netgi toks nevykėlis kaip išgalvotas inspektorius neturėtų ypatingų sunkumų, atsekdamas acto anhidrido maršrutą iš gamyklos į galutinį paskirties tašką.

Valstybinės žinybos galėtų išleisti įstatymą, verčiantį anhidrido gamintojus vesti tikslią apskaitą, kuri parodytų, kas perka chemikalus ir kokiais tikslais jie panaudojami. Tačiau nereikėtų apsiriboti tik tuo. Atminkite: narkotikai – tai Didysis Biznis, ir šitą biznį varo oligarchų šeimos Europoje ir Amerikos Rytų Pakrantės „liberalusis isteblišmentas“. Narkotikų verslas – tai ne mafijos operacijos, jį varo ne tik Kolumbijos kokaino karteliai. Kilmingos aukščiausių britų ir amerikiečių sluoksnių šeimos nesiruošia kiekvienoje sankryžoje reklamuoti savo vaidmens šiuose reikaluose, jos visada apsisaugo priedangos tarpsluoksniu, kurį sudaro purvinus reikalus sutvarkantys žmonės.

Reikia turėti galvoje, kad britų ir amerikiečių „aristokratija“ niekada nesiterliojo rankų opiumo prekyba Kinijoje. Lordai ir ledi pakankamai pritingi šia prasme, kaip ir amerikiečių elitas: Dilonai, Forbsai, Epltonai, Beikonai, Boilstounai, Perkinsai, Raselai, Keningemai, Šou, Kulidžai, Parkmanai, Ranevelai, Kebotai ir Kodmanai ((the Delanos, Forbes, Appletons, Bacons, Boylestons, Perkins, Russells, Cunninghams, Shaws, Coolidges, Parkmans, Runnewells, Cabots and Codmans) – tai toli gražu ne pilnas sąrašas šeimų Amerikoje, kurios siaubingai praturtėjo prekiaudami opiumu Kinijoje.

Kadangi ši knyga ne apie prekybą narkotikais, aš negaliu įvairiapusiškai nušviesti šio klausimo. Tačiau jo svarbą Komitetui 300 būtina pabrėžti. Ameriką valdo ne 60, o 300 šeimų, Angliją gi valdo šimtas šeimų ir, kaip pamatysime, šios šeimos tarpusavyje susijusios santuokomis, bendrovėmis, bankais, nekalbant jau apie ryšius per Juodąją Aristokratiją, frankomasonus, Šv. Joano Jeruzaliečio ordiną ir t.t. Šitie žmones per savo statytinius suranda būdų, kaip apsaugoti milžiniškų kiekių heroino pervežimus iš Hongkongo, Turkijos, Irano ir Pakistano ir užtikrinti tiekimą į JAV ir Europos rinkas su minimaliais nuostoliais.

Kartais kokaino partijas areštuoja ir konfiskuoja. Tai įprasti spektakliai. Dažniausiai konfiskuotos partijos priklauso naujoms organizacijoms, kurios bando jėga prasibrauti į šitą verslą. Tokia konkurencija neutralizuojama tiksliai informuojant valdžią, kur laukiama atvykstant krovinio ir kas yra jo savininkai. Didysis biznis išlieka neliečiamas: heroinas pernelyg brangus. Verta pastebėti, kad operatyviniams darbuotojams iš Kovos su narkotikai agentūros uždrausta įvažiuoti į Hongkongą. Jie negali patikrinti krovinių deklaracijų laivuose, kol tie nepalieka uostų. Galima tik stebėtis, kodėl taip stipriai išplėtoto „tarptautinio bendradarbiavimo“ sąlygomis masinės informacijos priemonės nuolat tvirtina, kad būtina sutriuškinti prekybą narkotikais. Akivaizdu, kad prekybos heroinu maršrutai yra saugomi aukščiausios valdžios.

Pietų Amerikoje visur, išskyrus Meksiką, viešpatauja kokainas. Kokaino gamyba, priešingai nei heroino, labai paprasta ir didžiulius turtus susikrauna tie, kurie prisiima riziką daryti tau „aukščiausių bonzų“ labui. Kaip ir prekyboje heroinu, pašaliniai čionai nelaukiami ir jie dažnai tampa nelaimingų atsitikimų arba klaninių „santykių aiškinimųsi“ aukomis. Kolumbijos narkomafija – tai glaudžiai tarpusavyje susijusi šeima. Tačiau MI 9 (privati kokaino narkobaronų armija) smogikų surengtas antpuolis prieš Justicijos ministerijos pastatą Bogotoje ir Rodrigo Lara Bonilo, žinomo prokuroro ir teisėjo, nužudymas sukėlė tokį negatyvų rezonansą, kad „aukščiausioji valdžia“ buvo priversta pakeisti operacijų Kolumbijoje struktūrą.

Dėl to broliai Očoa iš Medeljino kartelio savanoriškai pasidavė valdžiai, gavę garantiją, kad jų turtai liks neliečiami, kad asmeniškai jiems nebus padaryta jokios žalos ir kad jų neišduos Amerikai. Buvo sudarytas sandėris, kad jeigu jie repatrijuos pagrindinę savo narkodolerių masę į Kolumbijos bankus, prieš juos nebus imtasi jokių baudžiamųjų veiksmų. Broliai Chorchė ir Fabijus Očoa ir jų vadeiva Pablas Eskobaras turėjo būti laikomi privačiuose kalėjimuose, kurie labiau primena aukščiausios klasės viešbučius, o paskui nuteisti ne daugiau kaip dviems metams sėdėjimo tokiose pačiose „kamerose“. Šitas sandėris tęsiasi iki šios dienos. Be to, broliams buvo garantuota teisė ir toliau valdyti savo „verslą“ iš kalėjimo-viešbučio.

Tačiau tai nereiškė, kad prekybai kokainu atėjo galas. Priešingai, ji tiesiog perėjo į rankas dubliuojančiam kalio karteliui, o paties verslo esmė dėl to visiškai nepasikeitė. Dėl kažkokios keistos priežasties Kovos su narkotikais agentūra, bent jau iki šiol, paprasčiausiai ignoravo Kalio kartelį, kuris savo dydžiu lygus Medeljino karteliui. Kalio kartelis skiriasi nuo Medeljino tuo, kad jam vadovauja verslininkai, kurie vengia bet kokio smurto ir niekad nepažeidžia susitarimų.

Dar svarbiau yra tai, kad Kalis netvarko reikalų Floridoje. Vienas mano šaltinis pranešė, kad kalio karteliui vadovauja praktiški verslininkai, nepanašūs į kitus kokaino biznio autoritetus. Jis mano, kad jie yra „specialiai paskirti“, bet jis nežino, kas juos paskyrė. „Jie niekad neatkreipia į save dėmesio“. – pasakė jis man. – „Jie nesivažinėja raudonais Ferariais, kaip Chorchė Očoa, iškart atkreipęs į save dėmesį, kadangi Kolumbijoje draudžiama importuoti tokius automobilius“.

Kalio kartelio rinkos – Los Andželas, Niujorkas ir Hiustonas, kurios lygiagrečiai yra ir heroino rinkos. Buvęs kovos su narkotikais agentūros operatyvininkas, mano kolega, papasakojo ne per seniausiai: „Šitie vyrukai iš Kalio labai šaunūs. Jie priklauso kitai veislei negu broliai Očoa. Jie veikia kaip profesionalūs biznieriai. Dabar jie stambesni už Medeljino kartelį ir mes pamatysime, kad į Ameriką paklius daugiau kokaino negu kada nors anksčiau. Manuelio Norjegos pagrobimas palengvino kokaino ir pinigų cirkuliavimą per Panamą su jos begale bankų. Štai ir visas Džordžo Bušo operacijos „Teisingas reikalas“ rezultatas. Esmė tokia, kad operacija palengvino gyvenimą Nikolasui Ardigo Barletai, kurį anksčiau kontroliavo broliai Očoa ir kuris dabar užsiima Kalio kartelio operacijų organizavimu“.

Remdamasis savo patirtimi, manau, kad komitetas 300 įsikišo ir ėmė visiškai kontroliuoti kokaino prekybą Pietų Amerikoje. Kitaip paaiškinti Kalio kartelio iškilimo ir generolo Norjegos pagrobimo paprasčiausiai neįmanoma. Ar gavo Bušas nurodymus iš Londono dėl Norjegos? Yra visi požymiai, kad Bušą tiesiog privertė įsibrauti į Panamą ir pagrobti Norjegą, kuris tapo rimta kliūtimi „prekybai“ toje šalyje, ypač bankų sferoje.

Keli buvę žvalgybos agentai išsakė man savo nuomones, kurios sutapo su maniške. Kaip ir kare Persų įlankoje, kuris sekė po operacijos Panamoje, tik po kelių atkaklių britų pasiuntinio Vašingtone telefono skambučių Bušas pagaliau įsidrąsino įgyvendinti visiškai neteisėtą operaciją prieš generolą Norjegą. Faktas, kad Bušas buvo paremtas britų spaudos ir laikraščio New York Tomes, kuriam vadovauja britų žvalgyba, kalba pats už save.

Kitados Norjega buvo Vašingtono isteblišmento numylėtinis. Jis draugavo su Viljamu Keisiu ir Oliveriu Nortu ir netgi susitikinėjo su prezidentu Bušu, mažiausiai du kartus. Norjegą dažnai matydavo Pentagone , kur su juo elgėsi kaip su kokiu arabų šeichu, o CŽV būstinėje Lenglyje jam visada patiesdavo raudoną kilimą. Esama dokumentuotų liudijimų, kad JAV armijos žvalgyba ir CŽV išmokėjo jam 320 000$.

Debesys horizonte pradėjo tirštėti maždaug tuo metu, kai pagrindinė prekyba kokainu perėjo iš brolių Očoa ir Pablo Eskobaro rankų Kalio karteliui. Visiškai nelauktai prasidėjo agitacinė kampanija prieš Norjegą, kuriai vadovavo senatorius Džesis Helmsas, kuris 1985 metais parsidavė Arieliui Šaronui ir Izraeilio partijai „Histradut“. Helmsas ir jo šalininkai sulaukė paramos iš Saimono Heršo, britų žvalgybos agento, dirbančiu New York Times, laikraštyje, kuris buvo britų žvalgybos ruporas Amerikoje nuo tų laikų, kai MI 6 bosas Viljamas Stefensonas užėmė RCA pastatą Niujorke.

Labai reikšminga, kad būtent Helmsui buvo pavesta vadovauti kampanijai prieš Norjegą. Šarono numylėtinis Vašingtone buvo pagrindinis prekeivis ginklais Centrinėje Amerikoje ir Kolumbijoje. Dar daugiau, Helmsą gerbia krikščionių fundamentalistai, kurie tiki principu: „Izraelis – mano šalis, teisus jis ar neteisus“. Tokiu būdu visuomenėje buvo sukurtos galingos nuotaikos, reikalaujančios „pašalinti Norjegą“. Akivaizdu, kad generolas galėjo rimtai sukliudyti tarptautiniams narkotikų prekeiviams ir jų bankininkams iš komiteto 300, dėl to reikėjo jį pašalinti, kol jis dar nespėjo padaryti didelės žalos.

Britai privertė Bušą surengti neteisėtą karinę operaciją Panamoje, per kurią buvo beprasmiškai užmušta ne mažiau kaip 7000 panamiečių ir sunaikinta daug turto. Nebuvo jokių įrodymų, kad Norjega „prekiavo narkotikais“, dėl to jis buvo pagrobtas ir atvežtas į Ameriką. Šita neteisėta akcija, turbūt, geriausiai atitinka Bušo filosofiją: „Amerikos (skaityk: britų karališkosios šeimos ir Komiteto 300) politikos moralė reikalauja žengti tokiu keliu, kai iš dviejų blogių pasirenkamas mažesnis. Tai ir yra realusis pasaulis, nepadalintas į juodą ir baltą. Čionai yra labai mažai moralinių absoliutų“.

Geriau buvo pasirinkti mažesnį blogį ir pagrobti generolą negu leisti, kad jis imtųsi griežtų priemonių prieš Panamos bankus, dirbančius Komitetui 300. Norjegos atvejis – tai būsimų siaubingos Pasaulio Vyriausybės veiksmų prototipas. Įgavęs drąsos, Bušas pasisakė atvirai, be baimės, kadangi mes, tauta, apsigaubėme dvasine mantija, skatinančia melą ir atmetančia netgi menkiausią tiesos trupinėlį. Štai tasai pasaulis, kurį mes priėmėme, dėl kurio mes neprieštaravome. Jeigu viskas būtų kitaip, šalyje dėl įsiveržimo į Panamą nugriaudėtų protestai, kurie nesiliautų tol, kol Bušas nebūtų nuverstas iš savo posto. Niksono Votergeito skandalas atrodo kaip vaikiškas išdykavimas, lyginant su dauguma teisėtumo pažeidimų, vertų impičmento, atliktų prezidento Bušo, kai jis įsakė įsiveržti į Panamą, kad pagrobtų generolą Norjegą.

Vyriausybės byla prieš Norjegą buvo grindžiama melagingais liudijimais grupės asmenų, kurių dauguma jau nuteisti ir duoda melagingus parodymus, kad sušvelnintų nuosavus nuosprendžius. Gilbertas ir Salivanas būtų sužavėti tokiais veiksmais, jeigu būtų gyvi. Tai, ką išdarinėja šitie sukčiai ir artistai, atrodo kaip absoliutus groteskas, kaip prastai dresiruotų ruonių vaidinimas. Jų liudijimuose pačios svarbiausios datos nesutampa tarpusavyje, svarbiausių detalių apskritai nėra, pasitaiko atminties praradimo atvejų, kai kalba užeina apie svarbias detales. Visa tai demonstruoja akivaizdų faktą, kad vyriausybė neturi nieko prieš Norjegą, tačiau tai nieko nejaudina. Karališkasis tarptautinių santykių institutas paliepė jį „vis tiek nuteisti“ ir tai bus viskas, ko gali laukti nelaimingasis Norjega. Vienu svarbiausiu bylos liudininku tapo tūlas Floidas Karltonas Kasersas (Floyd Carlton Caceres), buvęs brolių Očoa pilotas. Po jo arešto 1986 metais Karltonas mėgino palengvinti savo situaciją Norjegos sąskaita.

Jis papasakojo bylos tyrėjams, kad broliai Očoa užmokėjo Norjegai 600 000$ už leidimą nusileisti Panamoje ir prisipildyti kuro trims lėktuvams su kokaino kroviniu. Tačiau teisme Majamyje labai greitai paaiškėjo, kad visi „esminiai liudijimai“ geriausiu atveju buvo ne kas kita, kaip nevykę pokštai. Kryžminė apklausa leido išsiaiškinti teisybę: niekas nesiruošė mokėti už leidimą skristi, broliai Očoa nesikreipė į Norjegą, dar daugiau, 1983 metų gruodį Norjega uždraudė visus reisus iš Medeljino į Panamą. Karltonas buvo ne vienintelis diskredituotas liudininkas.

Dar didesnis melagis už Karltoną buvo Karlosas Lederis, viena svarbiausių Medeljino kartelio figūrų, kol jo neareštavo Ispanijoje ir neišdavė Amerikai. Kovos su narkotikais agentūrai labai nenorom teko susitaikyti su tuo, kad dėkoti už šios operacijos sėkmę jiems reikėjo Norjegai. Tačiau dabar JAV Justicijos ministerija naudoja Lederį kaip liudininką prieš generolą. Jau vien šis liudininkas demonstruoja, kokių kėslų Amerikos vyriausybė turi prieš Manuelį Norjegą.

Mainais už suteiktas paslaugas, Lederiui buvo sušvelnintas nuosprendis ir suteiktos geresnės bausmės atlikimo sąlygos – kambarys su gražiu vaizdu už lango ir televizoriumi, o jo šeimai buvo suteikta teisė nuolat gyventi Amerikoje. Buvęs JAV prokuroras Robertas Merkelis, kuris buvo Lederio kaltintojas 1988 metais, pareiškė laikraščiui Washington Post: „Aš nemanau, kad vyriausybei reikėtų daryti sandėrius su Karlosu Lederiu… Šitas vyrukas – rinktinis melagis“.

Justicijos ministerija, kurios pavadinimas visiškai neatitinka to, ką jinai iš tiesų daro, panaudojo prieš Norjegą pilną rinkinį savo purvinų triukų: neteisėtą telefoninių pokalbių su advokatu pasiklausymą, paskyrė valstybinį advokatą, kuris tik apsimetė, kad gina generolą, o pačiame bylos įkarštyje paprasčiausiai liovėsi jį ginti, užšaldė Norjegos banko sąskaitas, kad jis nebeturėtų galimybės pasisamdyti kvalifikuotus advokatus, prie to galima pridurti ir patį generolo pagrobimą bei neteisėtą karinę operaciją. Tik vienu šituo atveju vyriausybė pažeidė daugiau įstatymų, negu Norjega jų pažeidė per visą savo gyvenimą, jeigu jis apskritai kada nors juos pažeidinėjo.

Būtent JAV Justicijos ministeriją, o ne Norjegą reikėjo jau kokį 10 kartų paduoti į teismą. Generolo byla parodė, kad vietoje justicijos šioje šalyje atvirai veikia nusikalstama ir ydinga sistema. Į teismą turi būti paduotas pats Amerikoje vykdomas „karas su narkotikais“, o taip pat taip vadinama Bušo administracijos politika narkotikų atžvilgiu. Norjegos procesas, nors jis ir baigėsi grubia prievarta prieš teisingumą, vis dėlto, tampa šiokia tokia kompensacija tiems, kurie dar neapkurto ir neapako. Procesas įrodė, kad Britanija komanduoja mūsų vyriausybei ir atskleidė visišką Bušo administracijos ideologijos bankrotą. Ideologijos, kuri apsiginklavo devizu: „Bet kokiu atveju tikslas visada pateisina priemones. Egzistuoja labai nedaug moralinių absoliutų“. Bušui, kaip ir daugeliui politikų, veikti, remiantis absoliučia morale būtų pražūtinga. Tik tokioje atmosferoje mes galėjome leisti Bušui pažeisti mažiausiai šešis JAV įstatymus ir dešimtis tarptautinių sutarčių, kai buvo sukurstytas karas Irake.

Dabar mes tapome liudininkais, kaip Kolumbijoje ir Vašingtone vyksta esminis prekybos kokainu valdymo mechanizmo pertvarkymas: be smurto ir be susišaudymų. Tegu džentelmenai su dalykiniais kostiumais iš Kalio kartelio varo savo biznį džentelmeniškai. Trumpiau tariant, Komitetas 300 ėmė tiesiogiai vadovauti prekybai kokainu, kuri nuo šio momento vyks taip pat sklandžiai, kaip ir prekyba kokainu. Naujai Kolumbijos vyriausybei nurodyta pakeisti veiksmų taktiką ir kryptis. Jinai turi paklusti Komiteto 300 žaidimo taisyklėms.

Reikėtų užsiminti ir apie Amerikos dalyvavimą prekyboje opiumu su Kinija, kuri prasidėjo JAV pietuose dar iki Pilietinio karo. Koks gali būti ryšys tarp prekybos opiumu ir milžiniškomis medvilnės plantacijomis Pietuose? Kad tai išsiaiškintume, turime nukeliauti į Bengaliją, į Indiją, kur gaminamas aukščiausios kokybės (jeigu tik taip galima pavadinti) opiumas, visais laikais turėjęs didžiulę paklausą. Medvilnė buvo pati svarbiausia Anglijos prekė po opiumo, kuria prekiavo „Britų Ost Indijos kompanija“.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą