Komitetas 300. Tęsinys (5)

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Vienas iš heroino tiekimo į Europą kanalų eina per Monako kunigaikštystę. Heroinas atkeliauja iš Korsikos keltais, kurie vasarą atlieka daugybę reisų tarp Korsikos ir Monte Karlo. Nei kroviniai, nei keleiviai absoliučiai netikrinami. Kadangi tarp Prancūzijos ir Monako nėra saugomų sienų, narkotikai, ypač heroinas ir iš dalies neperdirbtas opiumas, dideliu srautu plūsta per atvirą Monako sieną į laboratorijas Prancūzijoje. Jeigu atkeliauja jau grynas heroinas, jis tiesiogiai nukreipiamas platintojams.

Grimaldžių šeima užsiima narkotikų kontrabanda jau kelis šimtmečius. Štai vienas epizodas iš ne per seniausios šeimos istorijos: kunigaikštį Renė įveikė godumas, jis ėmė imti iš kontrabandos pernelyg didelius komisinius ir nesustojo po trijų rimtų įspėjimų. Už tai jo žmona kunigaikštienė Greisė buvo užmušta „auto katastrofoje“. Talpa su stabdžių skysčiu jos „Roveryje“ buvo atreguliuota tokiu būdu, kad kiekvieną kartą paspaudus stabdžius, iš jos ištekėdavo tam tikras kiekis skysčio, dėl to, kaip automobilis išlėkė į pavojingiausią kalnų kelio atkarpą su staigiais posūkiais, stabdžiai jau nebeveikė ir mašina visu greičiu nulėkė į bedugnę.

Komiteto 300 agentai padarė viską, kas įmanoma, kad nuslėptų tiesą apie kunigaikštienės Greisės nužudymą. Jos automobilis iki šios dienos saugomas prancūzų policijoje, jis stovi po tentu treileryje, prie kurio draudžiama net prisiartinti.

Prekyba narkotikais, kurią kontroliuoja Komitetas 300 – tai nusikaltimas prieš žmoniją, tačiau apdoroti ir atpalaiduoti daugiamečių bombardavimų, kuriuos atlieka Tavistokas, mes daugiau ar mažiau pripažinome savo besikeičiančią aplinką ir laikome prekybą narkotikais „pernelyg plačia“ problema, kad su ja galima būtų susidoroti. Iš tikrųjų taip nėra. Jeigu galėjome mobilizuoti ištisą tautą, aprūpinti ir pasiųsti į Europą milijonus amerikiečių kareivių, jeigu mes sugebėjome nugalėti galingą valstybę, reiškia, mes galime sunaikinti ir prekybą narkotikais, pasinaudodami II Pasaulinio karo taktika.

Tiekimo ir infrastruktūros problemos, kurias buvo būtina spręsti, stojant į II Pasaulinį karą, netgi šiandien stulbina vaizduotę. Nepaisant to, mes šias problemas išsprendėme. Tai kodėl tokiu atveju neįmanoma nugalėti tiksliai nustatyto priešo, kuris yra žymiai silpnesnis už Vokietiją, kai turime gerokai tobulesnę techniką ir ginkluotę? Tikroji narkotikų prekybos klestėjimo priežastis slypi tame, kad ją kontroliuoja aukščiausio rango šeimos pasaulyje, savotiška sukoordinuota mašina, kurios pagalba daromi pinigai.

1930 metais britų kapitalas, investuotas į Pietų Ameriką, viršijo investicijas į britų dominijas. Grehemas, žinomas britų investicijų specialistas užsienyje, tvirtino, kad anglų investicijos P. Amerikoje „viršijo trilijoną svarų“. Atminkite, tai buvo 1930 metai ir trilijonas svarų tada buvo sukrečianti suma. Kokia priežastis paskatino dėti tiek pinigų į P. Ameriką? Trumpai tariant – narkotikai.

Plutokratija, kontroliuojanti britų bankus, laikė savo rankose finansine vadeles ir tada, ir dabar. Ji organizavo patikimas priedangas savo purviniems bizniams. Niekas niekada nesugebėjo sučiupti už jų purvinų rankų. Jie visada turėjo ir tebeturi žmones, kurie prisiima kaltę, jei verslas pakrypsta neteisinga linkme. Ir tais laikais, ir dabar sąsajos su prekyba narkotikais buvo slepiamos. Niekas niekad negalėjo mesti šešėlio ant „kilmingų“ Britanijos šeimų, kurios priklauso Komitetui 300.

Didelę reikšmę turi tai, kad tik 15 Parlamento narių kontroliavo šią milžinišką imperiją; iš jų pačios žymiausios buvo sero Čarlzo Bario ir Čemberleno šeimos. Šitie finansiniai super lordai varė operacijas tokiose vietose, kaip Argentina, Jamaika ir Trinidadas, kurie jiems tapo neišsemiamais pinigų šaltiniais dėka prekybos narkotikais. Tose šalyse britų plutokratija išlaikė „čiabuvius“, kaip jie niekinamai juos vadino, vergiškose sąlygose, mokėdami grašius. Iš narkotikų prekybos Karibų baseine buvo sukaupti milžiniški turtai.

Plutokratai dangstėsi tokiomis fasadinėmis kompanijomis kaip Trinidad Leaseholds Limited, tačiau realus jų tikslas visada buvo ir tebelieka narkotikai. Mes regime tai ir dabar. Kad ir toks pavyzdys: Jamaikos BNP beveik visiškai sudaro pajamos iš parduodamos gandži – labai stiprios marichuanoos rūšies. Prekybos šiuo narkotiku valdymo mechanizmą sukūrė Deividas Rokfeleris ir Henris Kisindžeris, jie tai pavadino „Karibų baseino iniciatyva“.

Iki šiol tikroji prekybos opiumu Kinijoje istorija buvo visiškai nežinoma, ją visada gaubė paslaptis, kiek tik buvo įmanoma ją išlaikyti. Daug mano buvusių studentų paprastai klausinėjo manęs, kodėl kinai taip mėgsta rūkyti opiumą? Remdamiesi prieinamais prieštaringais šaltiniais jie visiškai negalėjo susigaudyti, kas iš tikrųjų įvyko Kinijoje. Dauguma jų manė, kad kinų darbininkai paprasčiausiai pirko opiumą turguje ir rūkė, ar lankėsi kurioje nors iš tūkstančių opiumo landynių ir pamiršdavo kuriam laikui savo siaubingą gyvaliojimą.

Tiesa yra tokia, kad Anglija turėjo monopoliją tiekti opiumą į Kiniją. Tai buvo oficiali britų vyriausybės monopolija ir oficiali britų politika. Indo-britiška prekyba opiumu Kinijoje buvo viena griežčiausių paslapčių, aplink kurią buvo prikurta legendų ir pasakų apie „Indijos lobius“, apie nepaprastą britų armijos narsą Imperijos šlovės vardan, ką taip puikiai aprašė Kiplingas. Tai pasakytina ir apie pasakas apie „arbatos kliperius“, kurie skrodė okeanus su kiniška arbata Viktorijos epochos aukštuomenės svetainėms. Realybėje gi britų okupacijos Indijoje istorija ir britų „opiumo karai“ Kinijoje yra vienas juodžiausių puslapių Vakarų civilizacijos istorijoje.

Beveik 13% Indijos pajamu viešpataujant britams, buvo gaunamos iš aukštos kokybės bengališko opiumo pardavimų platintojams Kinijoje, kurie veikė, kontroliuojami britų. Panašiai kaip šiuolaikiniai „Betles“, „Kinijos vidaus misija“ atliko grandiozinį darbą skatindama opiumo vartojimą tarp vargingų kinų darbininkų (kulių, kaip jie buvo vadinami). Šitie narkomanai neatsirado iš niekur, lygiai taip pat, kaip ir paaugliai narkomanai Amerikoje. Atminkite: ir vienus, ir kitus tikslingai auklėjo. Kinijoje opiumo rinka iš pradžių buvo sukurta, o jau po to užpildyta opiumu iš Bengalijos. Tokiu pat būdu ir LSD bei marichuanos rinka Amerikoje iš pradžių buvo sukurta, naudojant aukščiau aprašytus metodus, o jau paskui ją užpildė britų plutokratai ir jų amerikietiški giminaičiai, padedami britų bankinio isteblišmento super lordų.

Pelninga prekyba narkotikais – vienas prasčiausių pavyzdžių, kaip daromi pinigai iš žmonių nelaimių. Kitas pavyzdys – legali prekyba narkotikais, kurią varo farmacijos firmos, priklausančios Rokfeleriui, daugiausia Amerikoje, tačiau pagrindinės kompanijos veikia Šveicarijoje, Prancūzijoje, Anglijoje ir yra remiamos „Amerikos medicinos asociacijos“. Purvini sandėriai su dopingais bei narkotikais ir pinigai, kurie iš to gaunami, plaukia per Londono Sitį, o taip pat Honkongą, Dubajų ir Libaną, po to, kai į šią šalį įsiveržė Izraelis.

Atsiras tokių, kurie visu tuo suabejos. „Pažvelkite į verslo straipsnius Financial Times“. – pasakys jie. – „Ir nesakykite, kad visa tai susiję su narkotikais“. Žinoma, susiję, tik nemanykite, kad kilnūs lordai iš Anglijos puls reklamuoti šį faktą. Pamenate „Britų Ost Indijos kompaniją“? Oficialiai visą jos biznį sudarė prekyba arbata.

Londono Times niekad neišdrįs papasakoti britų publikai, kad iš prekybos arbata neįmanoma gauti grandiozinių pelnų, kaip negalėjo šis laikraštis užsiminti apie prekybą opiumu, kurią varo tie, kurie leido laiką prabangiuose Londono klubuose ar žaisdavo polo „Karališkąjame Vindzoro klube“, arba apie tai, kad karininkai džentelmenai, keliaujantys į Indiją tarnauti Imperijai, gaudavo atlyginimus išimtinai iš milžiniškų pajamų, gaunamų iš milijonų kinų kulių, pripratintų prie opiumo, bėdų.

Prekyba užsiėmė žymioji „Britų Ost Indijos kompanija“, kurios įkyrus kišimasis į politinius, religinius ir ekonominius JAV reikalus per daugiau kaip 200 metų mums nepigiai atsiėjo. 300 kompanijos valdybos narių stovėjo ant aukštesnio laiptelio nei visa likusi žmonija. Jų galybė buvo tokia didžiulė, kad lordas Bertranas Raselas kartą pastebėjo: „Jie galėjo duoti patarimus Dievui, kai jam iškildavo problemų danguje“. Neverta manyti, kad vėliau kažkas pasikeitė. Komiteto 300 nariai užima šiandien tas pačias pozicijas, štai dėl ko jie neretai vadina save „olimpiečiais“.

Vėliau prie „Britų Ost Indijos kompanijos“ prekybos reikalų prisijungė britų karūna, t.y. karališkoji šeima, kuri naudojo kompanija opiumo gamybai Bengalijoje ir kitose Indijos vietose, kontroliuodama jo eksportą dėka taip vadinamų „pervežimų tarifų“, t.y. karūna ėmė mokesčius iš visų opiumo gamintojų ir tiekėjų į Kiniją, kuriuos reikiamu būdu užregistravo valstybinės žinybos.

Iki 1896 metų, kai prekyba buvo dar „nelegali“ – šis žodis buvo naudojamas tam, kad galima būtų išspausti daugiau pinigų iš opiumo gamintojų – nebuvo imtasi nė menkiausių mėginimų sustabdyti prekybą. Kolosalūs opiumo kiekiai buvo išvežti iš Indijos „arbatos kliperiais“ – burlaiviais, apie kuriuos kuriamos legendos, tartum jie vežiojo arbatą iš Indijos ir Kinijos į Londono biržas.

Kompanijos lordai ir ledi suįžūlėjo iki tokio laipsnio, kad per JAV Pilietinį karą mėgino pardavinėti šitą mirtiną medžiagą abiems kariaujančioms pusėms kaip nuskausminančius. Nesunku įsivaizduoti, kas būtų nutikę, jeigu jų planas būtų pavykęs. Šimtai tūkstančių kareivių paliktų mūšio laukus, atsidavę opiumo kvaituliui. Vėliau „Beatles“ labiau pasisekė paversti milijonus amerikiečių narkomanais.

Bengalijos prekeiviai ir jų britiški kontrolieriai bei bankininkai nutuko ir suįžūlėjo nuo milžiniškų pinigų, besiliejančių į „Britų Ost Indijos kompanijos“ seifus, kompanijos pajamos netgi tais laikais gerokai viršijo metines pajamas, kurias gauna General Motors, Ford ir Chrysler savo suklestėjimo metu. Pinigų kalimas iš prekybos narkotikais buvo pratęstas 7-ame dešimtmetyje per tokias legalias prekiautojas narkotine mirtimi, kaip Sandoz, gaminančia LSD ir Hofman la Roche, gaminančią valiumą. Žaliavos ir gamybos sąnaudos firmoje sudaro 3$ kilogramui produkcijos. Distribiutoriams produkcija parduodama jau po 20 000& už kilogramą. Kai valiumas pasiekia galutinį vartotoją, jo kaina išauga iki 50 000$ už kilogramą. Valiumas milžiniškais kiekiais vartojamas Europoje ir JAV. Tikriausiai tai labiausiai paplitęs tokio pobūdžio narkotikas.

Hofman la Roche tą patį daro ir su vitaminu C, kurio gamybos sąnaudos – mažiau nei centas už kilogramą, o parduodamas jis, susižeriant 10 000% pelną. Kai mano draugas pakėlė triukšmą dėl šios nusikalstamos kompanijos, kuri sudarė monopolinį suokalbį su kitais gamintojais, pažesdama Europos ekonominės bendrijos įstatymus, jį areštavo Šveicarijos pasienyje su Italija ir pasodino už grotų. Šveicarų policija bauginimais privedė jo žmoną iki savižudybės. Kaip britų pilietis, jis buvo išgelbėtas britų konsulo Berne, kai tik buvo gauta informacija apie jo situaciją. Jį paleido iš kalėjimo ir ištrėmė iš šalies. Jis neteko žmonos ir pensijos, nes nepabūgo atskleisti firmos Hofman la Roche paslapčių. Šveicarai labai griežtai laikosi savo įstatymų dėl pramoninio špionažo.

Prisiminkite tai, kai spalvinguose reklaminiuose prospektuose pamatysite Šveicarijos slidinėjimo trasas, nuostabius kalnus ir laikrodžius su gegute. Tikroji Šveicarija ne tokia. Tikroji Šveicarija – tai milijardų purvinų dolerių plovimas, kuriuo užsiima stambiausi bankai, tai – legalus narkotikų gaminimas, globojant Komitetui 300. Šveicarija – tai pagrindinė slėptuvė jų pinigams ir kūnams per globalines katastrofas.

Įspėju jus: galite susilaukti didelių nemalonumų iš šveicarų valdžios pusės, jei atskleisite bet kokią informaciją apie visą šią niekšingą veiklą. Šveicarija laiko tai pramoniniu špionažu, už kurį duodama penkeri metai kalėjimo. Kur kas saugiau apsimesti, kad Šveicarija – tai graži, švari šalis, negu mėginti žvilgtelėti į jos purviną bankų virtuvę.

1931 metais taip vadinamo britų kompanijų „didžiojo penketo“ vykdomieji direktoriai gavo Anglijos perų titulus už savo veiklą, plaunant narkopinigus. Kas padarė tokį sprendimą ir suteikė jiems tokią garbę? Pati karalienė pagerbė asmenis, užimančius pagrindines pozicijas pasaulinėje prekyboje narkotikais. Britų bankų, dalyvaujančių šiame siaubingame versle, sąrašas pernelyg ilgas, kad tilptų čionai visas, tačiau keletą svarbiausių verta nurodyti:

● The British Bank of the Middle East;

● Midland Bank;

● National Westminster Bank;

● Barclays Bank;

● Royal Bank of Canada;

● Hong Kong and Shanghai Banking Corporation (HSBC);

● Baring Brothers Bank.

Nemažai komercinių bankų iki ausų išsiterliojo purvinomis pajamomis iš prekybos narkotikais, pavyzdžiui, bankas Hambros, kuriam vadovauja seras Džoselinas Hambro (Jocelyn Hambro). Kad opiumo prekybos Kinijoje tyrimas būtų išties įdomus ir išsamus, būtina gauti priėjimą į „Indijos ofisą“ Londone. Man pavyko ten pakliūti dėka tarnybos žvalgyboje, be to, pasisekė sulaukti didelės pagalbos iš dokumentų saugotojo, velionio profesoriauys Frederiko Velso Viljamsono, kuris suteikė man informaciją apie prekybą opiumu Indijoje ir Kinijoje XVIII ir XIX šimtmečiais. Jeigu tuos dokumentus būtų galima publikuoti, kokia audra kiltų virš Europos karūnuotų galvų!

Dabar prekyba narkotikais šiek tiek pakito ta prasme, kad didžiąją dalį Šiaurės Amerikos rinkos užima ne toks jau brangus kokainas. 7-ame dešimtmetyje heroino srautas iš Honkongo, Libano ir Dubajaus kėlė grėsmę paskandinti Ameriką ir Vakarų Europą. Kai paklausa viršijo pasiūlą, buvo nuspręsta pereiti prie kokaino. Tačiau dabar, 1991 metų pabaigoje, pastebima atvirkščia tendencija. Šiandien į pirmą vietą vėl išeina heroinas, nors tarp vargingesnių sluoksnių atstovų kokainas ir toliau lieka labai populiarus.

Teigiama, kad heroinas geriau patenkina narkomanus, jo veikimas stipresnis ir tęsiasi ilgiau nei kokaino ir į heroino gamintojus kreipiamas ne toks didelis dėmesys, kaip į kokaino kartelius. Taip pat mažai tikėtina, kad Amerika dės realias pastangas, kad būtų nutraukta opiumo gamyba „Auksiniame trikampyje“, kurį kontroliuoja Kinijos armija. Kils didelis karas, jeigu kokia nors šalis pamėgins pasipriešinti prekybai opiumu. Rimta ataka prieš prekybą opiumu išprovokuotų Kinijos karinį įsikišimą.

Britai tai žino, jie niekad nesikivirčija su kinais, neskaitant atsitiktinių peštynių dėl to, kas turėtų gauti didesnę „pyrago“ dalį. Britai jau daugiau kaip du šimtmečius dalyvauja Kinijos opiumo prekyboje. Niekas nebus toks kvailas, kad imtų siūbuoti valtį, kai milijonų milijonai dolerių teka į britų oligarchų bankų sąskaitas ir Honkongo rinkoje aukso parduodama daugiau, nei Londone ir Niujorke kartu sudėjus.

Žmonės, kurie nuoširdžiai tiki, kad galima sudaryti kažkokį susitarimą su kokiu nors smulkiu kinų ar Birmos narkobaronu „Auksiniame trikampyje“, visiškai neįsivaizduoja, kas už viso to stovi. Jeigu jie tai žinotų, nedrįstų nė prasižioti apie prekybos opiumu nutraukimą. Kalbos šia tema demonstruoja tik visišką neišmanymą, kokį mastą įgavo ir kokia sudėtinga yra kinų prekyba opiumu.

Britų plutokratai, rusų KGB, CŽV ir JAV bankininkai – visi darbuojasi ranka rankon su Kinija. Tai ar gali vienas žmogus sustabdyti ar bent jau šiek tiek pakenkti tokiai prekybai? Būtų absurdiška galvoti apie tai. Kas yra heroinas ir kodėl jį šiandien labiau vertina už kokainą? Pasak žinomo šio klausimo autoriteto profesoriaus Galeno, heroinas – iš opiumo gaminamas narkotikas, kuris atbukina jausmus ir sukelia ilgalaikį miegą. Štai šį dalyką ir mėgsta daugelis narkomanų – panirti į Morfėjo glėbį. Opiumas sukelia didžiausią priklausomybę iš visų narkotikų, kurie žinomi žmogui. Daugelis farmacijos preparatų turi įvairaus dydžio dalis opijaus ir manoma, kad popierius, naudojamas cigaretėms gaminti, iš pradžių prisotinamas opijaus, štai dėl ko rūkoriai taip stipriai priklauso nuo savo įpročio.

Aguonų sėklos, iš kurių išgaunamas opijus, nuo senų senovės buvo žinomos Indijos Mogolams, kurie sumaišydavo jas su arbata ir pasiūlydavo išgerti sunkiems pašnekovams. Aguonos taip pat buvo naudojamos kaip nuskausminanti priemonė, kuri pakeisdavo chloroformą ir kitus praeities anestetikus. Opiumas buvo populiarus prabangiuose Viktorijos epochos klubuose ir ne paslaptis, kad broliai Haksliai intensyviai jį vartojo.

Tą patį darė ir tie, kurie susitiko šv. Ermino viešbutyje 1902 metais, kad nuspręstų, kokia pasaulyje mes turėsime gyventi. Palikuonis tų žmonių, kurie dalyvavo šiame susitikime, šiandien galime rasti komitete 300. būtent šie taip vadinami lyderiai sukėlė tokius pokyčius aplink mus, kurie privedė prie narkotikų vartojimo tokiu mastu, kad jo jau nebeįmanoma sustabdyti įprastais teisėtvarkos ir jėgos žinybų metodais. Tai ypač pasakytina apie didelius miestus, kur tarp daugybės gyventojų nesunku nuslėpti, kas vyksta.

Daugelis iš karališkųjų sluoksnių reguliariai vartojo opiumą. Vienas iš favoritų buvo rašytojas Kudenhouvas-Kalergis (Coudenhove‑Kalergi), 1932 metais parašęs knygą „Revoliucija per technologiją“, kuri tapo sugrįžimo į viduramžių bendruomenės pasaulį programa. Ši knyga praktiškai tapo darbine medžiaga Komiteto 300 planams dėl pasaulinės deindustrializacijos, pradedant nuo Amerikos. Tvirtindamas, kad gyventojų perteklius yra rimta problema, Kalergis pataria sugrįžti prie to, ką jis vadina „atviros erdvės“. Ar neprimena tai idėjų, kurias skelbė Raudonieji khmerai ir Pol Potas? Štai ištrauka iš knygos.

Savo infrastruktūra ateities miestas primins Viduramžių miestą… Ir tas, kuris nepasmerktas gyventi mieste dėl savo profesijos, persikels į kaimo vietovę. Mūsų civilizacija – tai didelių miestų kultūra, dėl to ji tapo savotiška pelke, kurią suformavo degeneratyvūs, liguisti ir puolę žmonės, kurie norom nenorom atsidūrė šitoje gyvenimo aklavietėje“. Ar nesusišaukia tai su tuo, ką mums davė „Ankarvatas“ (AnkarWat), tapęs pretekstu mažinti gyventojų skaičių Pnompenyje?

Pirmosios partijos opiumo buvo atvežtos į Angliją iš Bengalijos 1683 metais „arbatos burlaiviais“, priklausančiais „Britų Ost Indijos kompanijai“. Opiumą atvežė pabandymui, eksperimentui, ar galima pripratinti prie šio narkotiko paprastus žmones – valstiečius ir žemesnius sluoksnius. Šiandien tai vadinama naujo produkto bandomuoju marketingu. Tačiau anglai valstiečiai ir taip vadinami žemutiniai sluoksniai pasirodė esantys kietais riešutėliais ir eksperimentas baigėsi visišku žlugimu. Britų visuomenės žemieji sluoksniai ryžtingai atsisakė rūkyti opiumą.

Londono aukštuomenės plutokratai ir oligarchai pradėjo ieškoti palankesnės rinkos ir surado ją Kinijoje. Dokumentuose, kuriuos aš nagrinėjau „Indijos ofise“, skyriuje „Kiti seni įrašai“ aptikau patvirtinimą tam, kad opiumo prekyba Kinijoje prasidėjo nuo „Kinijos vidaus misijos“ sukūrimo. Misiją finansavo „Britų Ost Indijos kompanija“, ji išoriškai buvo pozicionuojama kaip krikščionių misionierių bendrija, o realybėje tai buvo reklaminiai agentai, užsiimantys naujo produkto, t.y. opiumo, platinimu rinkoje.

Vėliau šis faktas dar kartą pasitvirtino, kai gavau priėjimą prie sero Džordžo Bervudo dokumentų „Indijos ofise“. Po to, kai misionieriai iš „Kinijos vidaus misijos“ pradėjo dalinti bandomuosius paketėlius ir demonstruoti kuliams, kaip reikia rūkyti opiumą, į Kiniją pradėta vežti didžiulės partijos šio narkotiko. Netgi „Beatles“ nebūtų susidoroję su šiuo uždaviniu geriau. Ir abiem atvejais prekyba narkotikais vyko su britų karališkosios šeimos, kuri atvirai palaikė „Beatles“, sankcija. Nors „Britų Ost Indijos kompanijos“ planai pačioje Anglijoje ir žlugo, jie visiškai pavyko Kinijoje, kur milijonai varguolių atrasdavo opijaus rūkyme priemonę, kurios dėka bent laikinai pabėgdavo nuo apgailėtinos nevilties.

Opiumo landynės ėmė dygti visoje šalyje kaip grybai po lietaus, dideliuose miestuose, tokiuose kaip Šanchajus ar Kantonas, šimtams tūkstančių varguolių gyvenimas po surūkytos pypkės imdavo atrodyti ne toks nepakeliamas. „Britų Ost Indijos kompanija“ daugiau kaip 100 metų turėjo visišką veiksmų laisvę, kol Kinijos vyriausybė nepradėjo susigaudyti, kas vyksta. Tik 1729 metais buvo priimti pirmieji įstatymai prieš opiumo rūkymą. 300 „Britų Ost Indijos kompanijos“ valdybos narių tuo nesusižavėjo ir netrukus kompanija pradėjo atvirą konfrontaciją su kinų valdžia.

Kompanija išvedė aguonų rūšis, davusias aukščiausios rūšies opiumą, jos buvo auginamos Benareso ir Biharo plantacijose Gango baseine, absoliučiai britų kontroliuojamoje Indijoje. Šitas opiumas buvo parduodamas už aukščiausią kainą, kai tuo tarpu žemesnės kokybės opiumas iš kitų Indijos regionų buvo pigesnis. Stengdamasi išsaugoti šią super pelningą rinką, britų karūna pradėjo karinius veiksmus prieš Kinijos kariuomenę ir sutriuškino ją. Analogiškai Amerikos vyriausybė neva kariauja prieš šiuolaikinius narkobaronus ir, kaip kinai, nuolat patiria pralaimėjimus. Tačiau čionai esama esminio skirtumo: kinų vyriausybė kovojo, turėdama tikslą pasiekti pergalę, o amerikiečiai pergalės visai netrokšta. Darosi suprantama, kodėl Kovos su narkotikais agentūroje tokia didelė kadrų kaita.

Vėliau gerai išvalytas opiumas ėmė keliauti iš Pakistano per Makrą į negyvenamas šalies pakrantes, iš kur laivai vežė jį į Dubajų, kur opijų keitė į auksą. Tai iš dalies paaiškina faktą, kad dabar heroinas populiaresnis už kokainą. Prekyba heroinu – tai „padoresnis“ biznis, čia nežudomi aukščiausi valstybių pareigūnai, kas tapo praktiškai kasdienybe Kolumbijoje. Pakistano opiumas parduodamas gerokai pigiau negu opiumas iš Auksinio pusmėnulio (Iranas), dėl to smarkiai išaugo heroino gamyba ir pardavimai ir šis ėmė išstumti iš rinkos kokainą.

Apie purviną prekybą opiumu aukščiausiuose britų visuomenės sluoksniuose daugybę metų buvo kalbama kaip apie „imperijos gėdą“. Pasakos apie kareivių didvyriškumą Chaibero tarpeklyje nustumdavo į antrą planą plataus masto opiumo verslą. Britų armijos daliniai buvo dislokuoti Chaibero tarpeklyje, kad apsaugotų karavanus su žaliu opijumi nuo vietinių kalniečių genčių antpuolių. Ar žinojo apie tai britų karališkoji šeima? Tikriausiai žinojo, kitaip kas galėjo priversti karūną laikyti armiją tame regione, kuris negalėjo duoti nieko naudingo, išskyrus super pelningą opiumo biznį. Išlaikyti armiją tolimoje šalyje buvo labai nepigu. Jos didenybė karalienė tikriausiai teiravosi, kam ten pasiųsti daliniai? Akivaizdu, jog ne tam, kad loštų ten polo ir biliardą.

Britų Ost Indijos kompanija labai pavydžiai saugojo savo monopoliją opiumui. Susidorojimas su potencialiais konkurentais buvo žaibiškas. Viename teismo procese 1791 metais kažkokiam Vorenui Hastingsui buvo iškeltas kaltinimas, kad jis padėjo savo draugui užsiimti opiumo prekyba, nuskriaudžiant Kompaniją. Tikrasis nuosprendžio tekstas, kurį suradau saugomą „Indijos ofise“, leidžia įsivaizduoti gigantiškus prekybos mastus: „Kaltinimas kalba apie tai, kad Hastingsas sudarė kontraktą tiekti opiumą keturis metus drauge su Stivenu Salivanu, nepaskelbdamas apie tai viešai, labai dosniomis sąlygomis, dėl ko minėtas Salivanas galėjo tučtuojau ir labai staigiai praturtėti“.

Kadangi Britų Ost Indijos kompanija drauge su britų vyriausybe turėjo monopoliją opiumo prekybai, tai žaibiškai susikrauti turtus buvo leidžiama tik „aristokratams“ – plutokratams ir Anglijos oligarchų šeimoms, kurių dauguma palikuonių dabar yra Komiteto 300 nariai, kadangi jų protėviai posėdžiavo Taryboje 300, kuri valdė Britų ost Indijos kompaniją. Atsitiktiniai žmonės, tokie kaip Salivanas, susikirsdavo su karūnos interesais, jeigu išdrįsdavo įsiterpti į opiumo verslą, nešusį milijardus svarų sterlingų pelną.

Garbūs ponai iš Britų Ost Indijos kompanijos, kurių buvo 300 žmonių, buvo visų žinomų Londono džentelmenų klubų nariai, taip pat dauguma jų buvo parlamento nariai, tuo tarpu kiti tiek Indijoje, tiek Anglijoje ėjo pareigas teismuose ir magistrato žinybose. Kad atvyktum į Kiniją, reikėjo gauti pasą iš Kompanijos. Kai į Kiniją atvyko keli atkaklūs ponai tirti britų karūnos dalyvavimo super pelningoje prekyboje, Kompanijai pavaldūs magistratai tučtuojau anuliavo jų pasus ir tie nebegalėjo įvažiuoti į šalį.

Trintis su Kinijos valdžia buvo įprastas reikalas. 1729 metais kinai priėmė įstatymą „Jung Činio įsakas“, draudžiantį importuoti opiumą ir vis dėlto, Kompanijai pavyko išsaugoti opiumo pozicijas kinų muitinės registruose iki 1753 metų. Muito dydis buvo 3 taeliai už standartinę dėžę opiumo (108 svarai). Britų specialioji slaptoji tarnyba (to laikmečio agentai 007) rūpinosi, kad nepatogumų keliantys kinų pareigūnai būtų papirkti, o jeigu tai nepavykdavo, juos paprasčiausiai užmušdavo.

Kiekvienas britų monarchas nuo 1729 metų gaudavo didžiulės naudos iš narkotikų prekybos ir tai taip pat pasakytina apie šiuo metu valdančius karūnuotus asmenis. Jų ministrai sekė, kad turtai plauktų į jų šeimyninius lobynus. Vienu tokiu ministru Viktorijos laikais buvo lordas Palmerstonas. Jis griežtai laikėsi nuomonės, kad negalima suteikti nė menkiausios galimybės nutraukti britų opiumo biznį Kinijoje. Palmerstono planas numatė tiekti kinų valdantiesiems sluoksniams tiek opiumo, kad atskiri kinų vyriausybės nariai taptų asmeniškai suinteresuoti prekybos plėtojimu. Paskui buvo numatyta nutraukti tiekimą, o kai kinų vyriausybė bus parklupdyta ant kelių, tiekimą reikėjo atnaujinti, bet jau žymiai didesnėmis kainomis, išsaugant tokiu būdu monopoliją su tos pačios vyriausybės pagalba. Tačiau šis planas sužlugo.

Kinų vyriausybė atsakė tuo, kad sunaikino stambias opiumo partijas Kompanijos sandėliuose, o iš anglų pirklių pareikalavo pasirašyti individualias sutartis dėl opiumo tiekimo į Kantoną (Hongkongą) nutraukimo. Kompanija, atsakydama, atplukdė į Makao ištisą laivyną opiumu pakrautų laivų. Paskui šitą opiumą ėmė pardavinėti kompanijai pavaldžios firmos, o ne individualūs pirkliai. Kinų įgaliotas komisaras Linis pareiškė: „Didžiuliai opiumo kiekiai susikaupė britų laivuose Makao reide, ir šitas opiumas bus sugrąžintas ten, iš kur atplaukė. Aš nenustebsiu, jeigu prasidės jo kontrabanda į šalį po Amerikos vėliava“. Linio prognozė pasirodė esanti stebėtinai tiksli.

„Opiumo karų“ prieš Kiniją tikslas buvo, kaip išsireiškė lordas Palmerstonas, „pastatyti kinus į vietą“, ir britų armija tai padarė. Buvo visiškai neįmanoma sustabdyti plataus masto super pelningą prekybą, kuri nešė britų oligarchiniams lordams milijardus, kai pačioje Kinijoje tuo pat metu gausėjo opiumo narkomanų. Vėlesniais metais Kinija kreipėsi į Angliją pagalbos, spręsdama savo didžiules problemas ir tos pagalbos susilaukė. Po to kinų valdžia suvokė bendradarbiavimo su britais naudą, vietoje to, kad su ja kovotų – ir ši tendencija išliko ir Mao laikais, taip kad šiandien, kaip jau sakiau, jeigu ir iškyla tarp jų kažkokių nesutarimų, tai jie susiję tik su kiekvienos pusės pelno iš opiumo prekybos dalies dydžio.

Dabartiniu metu kinų-britų partnerystę sustiprino Hongkongo susitarimas, kuris numato lygias teises opiumo prekyboje. Susitarimo įgyvendinimas vyksta tik su nežymiais incidentais, kai tuo tarpu Kolumbijos kokaino prekyba pasižymi smurtu ir mirtimis, plėšikavimais ir galvažudystėmis. Iki tokio lygio nebuvo nusirista heroino prekyboje, kuri, kaip jau minėjau, iki 1991 metų pabaigos įgavo itin platų mastą.

Svarbiausia kinų-britų santykių per pastaruosius 60 metų problema buvo ta, kad Kinija pareikalavo sau didesnės opiumo-heroino pyrago dalies. Problema buvo sureguliuota, kai britai sutiko perduoti Hongkongą visiškai Kinijos kontrolei 1997 metais. Partneriai išlaikė lygias pelno dalis opiumo prekyboje, kurios centras yra Hongkongas.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!