Komitetas 300. Tęsinys (4)

Tavistokas sukūrė aiškiai atpažįstamą „naują tipą“ žmonių, tipą, kuris turėjo veikti kaip narkotikų platintojas. „Kinų vidaus misija“ jau nebetiko 7 dešimtmečio sąlygomis. „Naujasis tipas“ – frazė iš sociologinio žargono, ji reiškia, kad „Beatles“ sukūrė naujus socialinius pavyzdžius, vaizdinius, kurių pagrindinis tikslas buvo populiarinti ir pervesti į visiškai buitinį lygmenį narkotikų vartojimą, naujas aprangos ir šukuosenų madas, kurios radikaliai išskyrė jaunimą iš vyresnės kartos terpės, kaip ir buvo numatyta Tavistoko.

Būtina pažymėti tyčia iššaukiančią kalbą, kurią įdiegė Tavistokas. „Tyneidžeriams“ ir į galvą negalėjo ateiti, kad visos „netradicinės“ vertybės, kurių jie siekė, buvo kruopščiai sukurtos pagyvenusio amžiaus mokslininkų Anglijos ir Stenfordo smegenų centruose. Jie būtų sukrėsti, jei sužinotų, kad didžioji dalis jų „kietų“ įpročių ir išsireiškimų buvo specialiai sukurti grupės pagyvenusių sociologų.

Masinės informacijos priemonių vaidmuo platinant narkotikus nacionaliniu mastu buvo ir tebelieka nepaprastai svarbus. Kai žiniasklaida staiga nustojo kalbėti apie gatvių gaujų karus, šios gaujos kaip socialinis fenomenas paprasčiausiai išnyko – atėjo nauja „narkotikų era“. Žiniasklaida visuomet tarnavo kaip „naujų pakraipų“ katalizatorius ir tuo metu sukoncentravo savo dėmesį į narkotikus ir jų platintojus. „Bitnikų karta“ – tai dar viena frazė, išrasta Tavistoke dedant pastangas įgyvendinti socialinius pokyčius Amerikoje.

Narkotikų vartojimas tapo sudėtine Amerikos kasdieninio gyvenimo dalimi. Šią Tavistoke sukurtą programą pasičiupo milijonai jaunų amerikiečių, o vyresnioji karta ėmė manyti, kad Amerika patyrė natūralią socialinę revoliuciją, kadangi tie žmonės nesugebėjo suvokti, jog jų vaikų pasikeitimas – tai ne spontaniškas procesas, o dirbtinių poveikių, kurių tikslas – pakeisti socialinį ir politinį Amerikos gyvenimą, rezultatas.

„Britų Ost Indijos“ kompanijos paveldėtojai buvo sužavėti savo narkotikų platinimo programos pasisekimu. Jų „globotiniai“ tvirtai „sėdo“ ant LSD, kurį mielai patiekė tokie narkotikų prekybos patronai kaip Oldosas Hakslis ir gerbiama šveicarų farmacijos kompanija Sandoz, finansuojama didžios bankininkų Varburgų dinastijos. Naujasis „stebuklingas narkotikas“ plačiai ir nemokamai buvo platinamas visuose roko koncertuose ir koledžuose bandomųjų paketėlių pavidalu. Savaime peršasi klausimas: o kuo tuo metu užsiėmė FTB?

„Beatles“ tikslas buvo visiškai aiškus. „Britų Ost Indijos“ kompanijos paveldėtojai Londono aukštuomenėje tikriausiai jautėsi puikiai, kai į jų sąskaitas ėmė tekėti nauji milijardai. Užgimus „rokui“ (toliau vartosime šį žodį, kad trumpai įvardintume Adorno satanistinę muziką), siaubingai išaugo narkotikų vartojimo mastai, ypač marichuanos. Visa narkotikų verslas buvo išplėtotas kontroliuojant ir valdant „Mokslinės politikos tyrimų centrui“.

Vadovavo šiam centrui Lilandas Bredfordas (Leland Bradfors), Kenetas Damas (Kenneth Damm) ir Ronaldas Lipertas (Ronald Lippert), kuriems globojant buvo parengta nemažai „naujųjų mokslų“ specialistų, kurių užduotis buvo sukelti žmonėms „ateities šokus“. Vienas svarbiausių šių šokų – didžiulis narkomanijos pliūpsnis tarp amerikiečių „tyneidžerių“.

Konceptualūs „Mokslinės politikos tyrimų centro“ darbai, įpiršti kaip neoficialios darbo instrukcijos įvairioms vyriausybinėms agentūroms, įskaitant „Kovos su narkotikais agentūrą“, diktuoja destruktyvią „karo su narkotikais“, kurį neva kariauja Reigano ir Bušo administracijos, eigą.

Tai buvo preliudija metodams, kuriuos šiandien Ameriką valdydami naudoja įvairūs komitetai, tarybos, taip pat slapta „vidinė vyriausybė“, išauginta iš Tavistoko koncepcijų, kurias visi nuoširdžiai laiko savo nuosavomis nuomonėmis. Šitie „nežinomieji“ priima sprendimus, kurie visiems laikams pakeis mūsų valstybinio valdymo formas ir gyvenimo Amerikoje kokybę. „Krizinės adaptacijos“ dėka mes pasikeitėme iki tokio lygio, kad jau nebeliko beveik nieko bendro tarp šiuolaikinės visuomenės ir 6-ojo dešimtmečio amerikiečių. Be to, pasikeitė mūsų aplinka.

Mūsų dienomis daug kalbama apie aplinką ir nors čia turima galvoje daugiausiai žalieji miškai, švarios upės ir grynas oras, esama kitos aplinkos, ne mažiau svarbios, o būtent – narkotinės aplinkos. Mūsų gyvenimo stiliaus aplinka apnuodyta, mūsų mąstymas apnuodytas. Mūsų sugebėjimas valdyti nuosavą likimą apnuodytas. Mes susidūrėme su pokyčiais, kurie apnuodijo mūsų mąstymą iki tokio lygio, kad mes apskritai nebežinome, ką daryti. „Permainų aplinka“ žaloja tautą. Mes visiškai nekontroliuojame situacijos, ir tai kelia sumaištį bei nerimą.

Vietoje individualių sprendimų šiandien mes ieškome grupinių mūsų problemų sprendimų. Mes nenaudojame savo nuosavų resursų problemų sprendimui. Svarbiausia to priežastis – staigus narkotikų vartojimo padidėjimas. Visa tai yra tyčinės strategijos rezultatas, strategijos, kurią sukūrė „naujų mokslų“ specialistai ir „socialiniai inžinieriai“, ir ta strategija nutaikyta į pačią pažeidžiamiausią vietą – į mūsų požiūrį į save pačius, kuo mes save laikome. Toks sąmonės apdorojimas veda į tai, kad tampame avių banda, kurią gena į skerdyklą. Mūsų psichiką išsekino nuolatinė būtinybė rinktis ir pateikiamos variantų gausybės ir mes galiausiai puolėme dėl to į visišką apatiją.

Mumis manipuliuoja piktavaliai žmonės, o mes to nė nenutuokiame. Ypač tai teisinga, kalbant apie prekybą narkotikais. Dabar mes atsidūrėme pereinamoje stadijoje, kai mus privers atsisakyti veikiančios konstitucinės valstybės valdymo formos. Bušo administracija jau žengė milžinišką žingsnį šia linkme. Nors dar tebėra žmonių, kurie, nežiūrint į nieką, vis dar tvirtina, kad „Amerikoje tai neįmanoma“, faktas yra tai, jo TAI JAU ĮVYKO. Dėl nesiliaujančio spaudimo, mes galutinai praradome valią priešintis. Mes priešinsimės, – sako kai kurie žmonės, tačiau realiai tai darys labai mažai kas ir mes visada būsime mažuma.

Prekyba narkotikais klastingai pakeitė mūsų aplinką. Taip vadinamas „karas su narkotikais“ – farsas, jo mastai yra tokie, kad „Britų Ost Indijos“ kompanijos paveldėtojai jos paprasčiausiai nepastebi. Be kompiuterizavimo, mes patiriame kone totalinį smegenų plovimą, mes visiškai neturime sugebėjimo priešintis peršamiems pokyčiams. Visa tai reiškia dar vienos „aplinkos“, asmenybių kontrolės, formavimą, asmeninės kontrolės, kuri dar vadinama asmeninės informacijos kontrole, be kurios vyriausybės negalėtų žaisti savo žaidimų.

Situacija yra tokia, kad mes, tauta, neturime jokios galimybės sužinoti, kokia informacija apie mus pačius atsidūrė vyriausybės žinioje. Vyriausybinės kompiuterinės bylos absoliučiai neprieinamos visuomenės kontrolei. Nejaugi mes vis dar bukai tikime, kad asmeninė informacija yra neliečiama? Atminkite – kiekvienoje visuomenėje esama turtingų ir galingų šeimų, kurios kontroliuota teisėsaugos žinybas. Nemanykite, kad jeigu tos šeimos sumanys ką nors sužinoti apie jus, jos negalės to padaryti. Tai šeimos, kurios priklauso Komitetui 300.

Paimkime, pavyzdžiui, Kisindžerį, kuris turi nuosavas dosjė apie šimtus ir tūkstančius žmonių ne tik Amerikoje, bet ir visame pasaulyje. Ar esame Kisindžerio priešų sąraše? Manote, tai pritemptas pavyzdys? Anaiptol. Paimkite masonų ložę P2 ir „Monte Karlo komitetą, kurie turėjo tokius sąrašus su tūkstančiais vardų. Tarp kitko, Kisindžeris irgi ten įrašytas. Yra ir kitų privačių žvalgybos tarnybų, pavyzdžiui, INTEL, apie kurią pakalbėsime vėliau.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!