Komitetas 300. Tęsinys (3)

Ryškus pavyzdys, kaip apdorojama visuomenė, kad priimtų pokyčius netgi tuo atveju, kai tie pokyčiai yra nepageidaujami didelėms gyventojų grupėms, buvo „Beatles“ reiškinys. Grupę „Beatles“ atvežė į Ameriką kaip dalį socialinio eksperimento, kuris turėjo praplauti smegenis didelei gyventojų grupei, patiems žmonėms nieko net nenutuokiant apie tai.

Kai Tavistokas pristatė „Beatles“ į Ameriką, niekas negalėjo net įsivaizduoti kultūrinės katastrofos, kuri turėjo netrukus prasidėti, masto. „Beatles“ buvo dalis „Vandenio sąmokslo“, kuris išsivystė iš „Žmogaus pavidalo pakeitimo“ (Kontraktas URH (489)‑2150, Politinių tyrimų ataskaita 4/4/74, kurią parengė „Socialinės politikos tyrimų centras“. Autorius – Vilisas Harmonas).

„Beatles“ fenomenas – tai ne spontaniškas jaunimo maištas prieš ankstesnę socialinę sistemą. Priešingai, tai buvo kruopščiai sudarytas palas, turintis tikslą įterpti destruktyvų elementą į tikslinę gyventojų grupę, kurios sąmonę buvo numatyta pakeisti prieš jos valią. Drauge su „Beatles“ Amerikoje buvo įvesti į apyvartą nauji žodžiai ir žodžių junginiai, sukurti Tavistoke. Tokie žodžiai kaip „rokas“, „tyneidžeris“, „cool“, „discovered“ ir „pop muzika“ tapo dalimi leksikono iš kodinių žodžių, reiškiančių narkotikų vartojimą ir priėmimą. Šie žodžiai atėjo kartu su „Beatles“ ir paplisdavo visur, kur atvažiuodavo grupė, o „tyneidžeriai“ juos iškart pasigaudavo. Beje, žodis „tyneidžeris“ niekur nebuvo vartojamas iki to laiko, kol ant scenos nepasirodė „Beatles“, ir tai – Tavistoko dėka.

Kaip ir gaujų karo atveju, uždavinio neįmanoma buvo išspręsti be bendradarbiavimo su masinės informacijos priemonėmis., visų pirma – su elektroninėmis. Ypač svarbus vaidmuo buvo skiriamas vulgariam tipui Edui Salivanui, kurį sąmokslininkai specialiai parengė šiam darbui. Niekas nebūtų atkreipęs dėmesio į klounus iš Liverpulio ir į jų 12-atonalinę „muzikos“ sistemą, jeigu spauda nebūtų pakėlusi tokio ažiotažo. 12-atonalinė sistema sudaryta iš sunkių, pasikartojančių garsų, paimtų iš Dioniso ir Baalo kultų žynių muzikos. Garsus „šiuolaikiškai“ apdorojo Adorno, artimas Anglijos karalienės ir, vadinasi, Komiteto 300 draugas.

Tavistokas ir jam dirbantis Stenfordo Tyrimų Centras sukūrė specialius žodžius, kurie paskui pradėti vartoti „roko muzikos“ ir jos mėgėjų tarpe. Tie madingi raktažodžiai formavo naują, nuo sociumo atskilusią didelę jaunimo grupę, kurią socialinės inžinerijos ir apdorojimo metodais privertė patikėti, kad „Beatles“ – tai išties jų mėgstama grupė. Visi „roko muzikos“ kontekste sukurti raktažodžiai buvo skirti masiniam manipuliavimui tiksline žmonių grupe – Amerikos jaunimu.

„Beatles“ suveikė kuo puikiausiai, tiksliau, Tavistokas ir Stenfordas suveikė kuo puikiausiai, o „Beatles“ tiesiog reagavo kaip užprogramuoti robotai, pasitelkus „nedidelę draugų pagalbą“ (with a little help from their friends) – kodinius žodžius, skirtus narkotikų vartojimui ir „cool“ būsenos pasiekimui. „Beatles“ tapo į akis krintančiu „nauju tipu“ – dar vienas Tavistoko žargono perlas. Naujasis tipas pasirodė prieš pat „Beatles“, tai buvo visiškai naujas stilius (ekstravagantiška apranga, šukuosenos, kalba), kuris papiktino vyresnę kartą, o taip ir buvo suplanuota. Tai buvo dalis „fragmentacijos – neadekvačios adaptacijos“ proceso, kurį sukūrė ir paleido į darbą Vilisas Harmonas su savo komanda.

Plaunant mūsų visuomenei smegenis, lemiamą vaidmenį vaidina spausdintos ir elektroninės masinės informacijos priemonės. Gaujų karai Los Andžele baigėsi 1966 metais tuomet, kai masinės informacijos priemonės nustojo juos komentuoti. Gatvių gaujos pradeda irti, kai susilpnėja žiniasklaidos dėmesys jų atžvilgiu. Kaip 1966 metais, ši problema paprasčiausiai „išsisėmė“. Gatvių gaujos atliko savo užduotį, sukūrė nestabilumo ir pavojaus atmosferą. Ir lygiai toks pats scenarijus laukia roko muzikos. Netekusi masinės informacijos priemonių dėmesio, ji tyliai pasitrauks į praeitį.

Paskui „Beatles“, kuriuos, beje, surinko į krūvą Tavistoko institutas, atvažiavo ir kitos „Made in England“ roko grupės, kurioms, kaip ir „bitlams“, Teo Adorno rašė savo kultinę „lyriką“ ir kūrė visą „muziką“. Man nemalonu vartoti šiuos puikius žodžius „bitlomanijos“ kontekste, tai man primena, kaip neteisingai vartojamas žodis „mylimasis“, kai jis susijęs su purvinu dviejų homoseksualistų kontaktu. Vadinti „roką“ muzika – tiks pats įžeidimas muzikai, kaip ir „roko lyrika“ – įžeidimas kalbai.

Vėliau Tavistokas ir Stenfordas ėmėsi įgyvendinti antrą Komiteto 300 užsakyto darbo fazę, paspartinusią socialinius pokyčius Amerikoje. Taip pat greitai, kaip Amerikos scenoje pasirodė „Beatles“, susiformavo ir „beat generation“ – kodiniai žodžiai, skirti suskaldyti visuomenės grupes. Dabar žiniasklaida sufokusavo savo dėmesį į „beat generation“. Nauji Tavistokiškos kilmės žodžiai atsirado, rodos, iš niekur: birnikai, hipiai, gėlių vaikai – šie žodžiai giliai įsitvirtino Amerikos kalboje. Pasidarė populiaru „iškristi iš visuomenės“ (drop out), nešioti purvinus džinsus ir ilgus neplautus plaukus. „Beat generation“ atstovai atskilo nuo likusios Amerikos visuomenės. Jie įgavo tokią pat prastą reputaciją, kaip ir gerokai „švaresni“ „Beatles“.

Naujai sukurta socialinė grupė ir jos „gyvenimo stilius“ įtraukė milijonus jaunų amerikiečių į savo kultą. Amerikos jaunimas buvo paveiktas radikalios revoliucijos, netgi to nesuvokdamas, tuo pat metu kai vyresnė amerikiečių karta bejėgiškai žvelgė į tai, negalėdama nustatyti krizės šaltinio, vadinasi, neadekvačiai reaguodama į krizės pasireiškimus, tokius kaip įvairiausi narkotikai, iš pradžių marichuana, o vėliau LSD. Šį narkotiką „kaip tik laiku“ pateikė jaunimui šveicarų farmacijos firma Sandoz, po to kai vienas iš jos chemikų Albertas Hofmanas atrado ergotamino sintezę. Ergotaminas – vienas galingiausių sąmonę keičiančių narkotikų. Komitetas 300 finansavo šį projektą per vieną iš savo bankų S. C. Warburg, o į Ameriką narkotiką užvežė filosofas Oldosas Hakslis.

Naują narkotiką pradėjo sparčiai platinti „bandomosiose pakuotėse“, kurias nemokamai dalino koledžuose ir roko koncertuose visoje JAV teritorijoje, dėl ko būtent LSD tapo narkotikų išplitimo katalizatoriumi. Čia iš karto iškyla klausimas: o ką tuo metu veikė Kovos su narkotikais valdyba (Drug Enforcement Agency (DEA))? Esama nenuginčijamų netiesioginių įrodymų, kad DEA žinojo, kas vyksta, tačiau valdybai buvo įsakyta nesikišti.

Atvykstant į Ameriką vis daugiau britų roko grupių, koncertai tapo privalomu amerikiečių jaunimo kasdieninio gyvenimo atributu. Tandeme su šiais „koncertais“ proporcingai augo ir narkotikų vartojimas jaunimo tarpe. Šėtoniška sunkių smūgių ir garsų kakofonija slopino sąmonę iki tokio lygio, kad bet kurį jaunuolį galima buvo įkalbėti išmėginti naują narkotiką tik todėl, kad „taip daro visi“. Aplinkinių bendraamžių pavyzdys – labai galingas ginklas. „Naujoji kultūra“ buvo maksimaliai nušviečiama masinės informacijos priemonėse, be to, sąmokslininkams tai nekainavo nė cento.

Didžiulis visuomenės lyderių ir religinių veikėjų pasipiktinimas dėl naujojo kulto buvo nukreiptas prieš kulto REZULTATUS, o ne prieš PRIEŽASTIS. Roko kulto kritikai padarė tas pačias klaidas, kurios buvo padarytos „sausojo įstatymo“ laikais: jie kritikavo teisėsaugos žinybas, mokytojus, tėvus – visus iš eilės, bet tik ne sąmokslininkus.

Kadangi jaučiu pyktį ir pasipiktinimą dėl šio didžiojo narkotinio maro, aš neprašysiu iš skaitytojų atleidimo už žodžius, kurie man visiškai nebūdingi. Vieni šlykščiausių narkotinių išgamų Amerikoje yra Alanas Ginsbergas (Alan Ginsberg). Šitas Ginsbergas, neišleidęs nė cento, išreklamavo LSD visoje šalyje, nors įprastomis sąlygomis tokia reklama per televiziją būtų kainavusi milijonus. Šita nemokama narkotikų ir, visų pirma, LSD reklama pasiekė apogėjų 7 dešimtmečio pabaigoje dėka absoliučiai savanoriškos žiniasklaidos priemonių paramos. Ginsbergo masinės reklaminės kampanijos efektas buvo siaubingas. Amerikos visuomenė patyrė ištisą seriją „kultūrinių ateities šokų“.

Mus užplūdo informacinė lavina ir pasiekusi atitinkamą kritinę būseną, mūsų sąmonė paprasčiausiai nugrimzdo į apatiją, jau nebepajėgdama suvirškinti visų informacinių super dozių. Kitaip sakant, giluminis įvairiapusiškas prasiskverbimas mus nuslopino. Ginsbergas pretendavo būti poetu, tačiau dar niekas, kas mėgino tapti poetu, nerašė didesnių kvailysčių ir nesąmonių. Ginsbergui iškeltas uždavinys beveik neturėjo nieko bendro su poezija – jo svarbiausia užduotis buvo įpiršti tikslinei gyventojų grupei naują subkultūrą.

Į pagalbą Ginsgergui buvo pasiųstas Normanas Meileris, tos rūšies rašytojas, kurie reguliariai praleidžia laiką psichiatrinėse ligoninėse. Meileris buvo kairuoliškos Holivudo šutvės numylėtinis, dėl to niekad neturėjo problemų, norėdamas gauti televizijos eterio Ginsbergui. Suprantama, Meileris turėjo padoriai atrodyti, jis netgi negalėjo atvirai propaguoti tikrųjų Ginsbergo ketinimų. Dėl to buvo atliktas toks manevras: Meileris vedė „rimtus“ pokalbius su Ginsbergu priešais kameras apie poeziją ir literatūrą.

Šiuo metodu, skirtu gauti plačią ir nemokamą TV reklamą ėmė naudotis ir visos roko grupės, koncertų prodiuseriai, kurie pasekė Ginsbergo pavyzdžiu. Elektroninių informacijos priemonių magnatai parodė dosnumą, kai reikėjo suteikti nemokamą eterį šiems purviniems sutvėrimams ir jų dar purvinesniems kūriniams bei šlykščioms idėjoms. Be visų tų „albumų“ reklamos, be dosnios spaudos ir TV bei radijo pagalbos, prekyba narkotikais negalėjo išplisti taip greitai, kaip išplito 7 dešimtmečio pabaigoje ir 8 dešimtmečio pradžioje ir, tikriausiai, būtų apsiribojusi keliais vietiniais regionais.

Ginsbergui pavyko pasisakyti keliose TV laidose, transliuotuose per visą šalį, kur jis liaupsino LSD ir marichuanos privalumus, prisidengdamas „naujosiomis idėjomis“ ir „naująja kultūra“, besiplėtojančia muzikoje ir kituose menuose. Nenusileisdami TV ir radijui, karšti Ginsbergo pasekėjai rašė begales straipsnių apie „šitą ryškią asmenybę“ meno ir aukštuomenės skiltyse visuose didžiausiuose Amerikos laikraščiuose ir žurnaluose. Dar niekad per visą istoriją žiniasklaida nevykdė tokio plataus masto reklaminės kampanijos, kurios įkvėpėjai iš „Vandenio sąmokslo“, NATO, Romos klubo neišleido nė cento. Tai buvo absoliučiai nemokama LSD reklama, tik truputėlį užmaskuota kaip „menas“ ir „kultūra“.

Vienas artimiausių Ginsbergo draugų Kenis Lavas (Kenny Love) paskelbė New York Times penkių puslapių straipsnį. Tavistoko ir Stenfordo metodologija skelbia: jeigu reikia išreklamuoti kažką, ko visuomenė dar nepriims dėl ne iki galo praplautų smegenų, tai reikia užsakyti straipsnį, atskleidžiantį visus tos problemos aspektus. Kitas metodas – organizuoti TV pokalbių laidą tiesioginiame eteryje, kurioje grupė ekspertų reklamuoja produktus arba idėjas, apsimesdami, kad tą idėją „aptarinėja“. Laidos dalyviai išreiškia įvairias nuomones, priešininkai ir šalininkai pasisako už ir prieš. Kai viskas baigiasi, aptarinėjamas klausimas giliai įstringa publikos sąmonėje. 8 dešimtmečio pradžioje tai buvo naujiena, o šiandien – standartinė praktika visose klestinčiose pokalbių laidose.

Penkių puslapių Lavo straipsnį, liaupsinantį LSD ir Ginsbergą tučtuojau išspausdino New York Times. Jeigu Ginsbergas būtų pirkęs tokį pat plotą reklaminiuose laikraščio puslapiuose, jam tai būtų kainavę ne mažiau 50 000$. Tačiau dėka draugelio Lavo jis gavo plačiausią reklamą nemokamai. Tokių laikraščių, kuriuose kontroliuoja Komitetas 300 pagalba ši nemokamos reklamos rūšis naudojama bet kokiai temai, ypač jeigu reikia įdiegti visuomenėje dekadentišką gyvenimo būdą – narkotikus, hedonizmą – viską, kas gali išmušti Amerikos tautą iš vėžių. Po bandymo su straipsniu apie Ginsbergą ir LSD, įprasta Komiteto 300 praktika tapo kreiptis į didžiausius JAV laikraščius, su reikalavimu suteikti nemokamą reklamą tiems žmonėms ir toms idėjoms, kuriuos jie diegia visuomenei.

Dar blogiau, kad agentūra United Press pasičiupo nemokamą Ginsbergo reklamą ir perdavė ją ŠIMTAMS laikraščių ir žurnalų visoje šalyje. Netgi tokie respektabilūs žurnalai kaip Harpers Basaar ir Time pristatė Ginsbergą kaip dėmesio ir pagarbos vertą žmogų. Jeigu tokia nacionalinio masto reklama Ginsbergui ir LSD būtų organizuota reklamos agentūrų pagalba, tai išlaidos jai siektų ne mažiau kaip milijoną dolerių 1970 metų kainomis. Šiandien tai sudarytų ne mažiau kaip 15-16 mln dolerių. Nieko keisto, kad norisi pavadinti masinės informacijos priemones šakalais.

Siūlau pamėginti surasti kokį nors masinės informacijos kanalą, per kurį galima būtų paskelbti medžiagą apie FRS. Savo laiku mėginau tai padaryti. Pasiūliau straipsnį, kuris įtikinamai demaskavo didžiausią pasaulyje machinaciją visiems stambiems laikraščiams, TV kanalams, radijo stotims, žurnalams ir netgi kelių pokalbių laidų vedantiesiems. Kai kurie iš jų atsiuntė viltį teikiančius atsakymus – „duokite mums maždaug savaitę ir mes su jumis susisieksime“. Suprantama, niekas su manimi nesusisiekė, straipsnis taip ir nepasirodė spaudoje. Buvo toks jausmas, tarsi ant manęs ir ant problemos, kurią norėjau nušviesti, užklojo tylos apdangalą.

Be masinės informacijos priemonių isterijos ir be praktiškai ištisą parą transliuojamos hipių, bitnikų, roko muzikos ir narkotikų kultūros reklamos, pastaroji būtų niekad neprigijusi visuomenėje, ji taip ir liktų gyvuoti marginalaus kliedesio lygmenyje. „Beatles“ su savo žviegiančiomis gitaromis, idiotiškais išsireiškimais, narkomanų žargonu ir kvaila apranga niekad nebūtų pakilę aukščiau gatvės klounų lygio. Tačiau jų propaganda masinės informacijos priemonėse tiek prisotino rinką, kad Amerika išgyveno vieną kultūrinį šoką po kito.

Žmonės, dirbantys smegenų trestuose ir tyrimų institutuose, kurių vardai ir veidai žinomi tik labai siauram ratui, pasirūpino, kad žiniasklaida suvaidintų savo vaidmenį. Ir atvirkščiai, svarbus masinės informacijos priemonių vaidmuo slepiant jėgas, kurios slypi už būsimų kultūrinių sukrėtimų, garantuoja, kad krizės šaltinis niekad nebus aptiktas. Mūsų visuomenė privesta iki beprotybės dėka psichologinių šokų ir įtampų. „Privedimas iki beprotybės“ – išsireiškimas, paimtas iš Tavistoko. Kukliai pradėjęs 1921 metais savo veiklą, Tavistokas 1966 metais buvo pajėgus pradėti galingą ir nebegrįžtamą kultūrinę revoliuciją Amerikoje, kuri nesibaigia iki šiol.

Buvo nutarta, kad po tokio apdorojimo šalis visiškai pribrendo narkotikų platinimui, kurį galima sulyginti su „sausojo įstatymo“ epochos mastais. Ir iš to buvo planuoja susikrauti didžiulius turtus. Tai irgi buvo neatskiriama „Vandenio eros“ dalis. Narkotikų platinimas buvo viena iš problemų, kurias tyrė „Mokslinės politikos tyrimų centras“ prie Sasekso universiteto Tavistoke. Ši žinyba buvo žinoma kaip „ateities šokų“ centras. Ateities šokai – tai pavadinimas ypatingos „psichologijos, orientuotos į ateitį“, skirtos manipuliuoti ištisomis gyventojų grupėmis, kad šios aptirtų „ateities šoką“. Tai buvo pirmoji iš kelių panašių įstaigų, įkurtų Tavistoko.

„Ateities šokai“ – tai serija įvykių, kurie vyksta taip greitai, kad žmogaus protas nebesugeba apmąstyti informacijos. Kaip rašiau prieš tai, mokslas įrodė, kad sąmonė turi aiškias suvokimo ribas, tiek suvokiant pokyčių kiekį, tiek jų prigimtį. Po serijos nepaliaujamų šokų tikslinė gyventojų grupė patiria tokią būseną, kai jos nariai daugiau nebenori daryti pasirinkimo besikeičiančiose aplinkybėse. Juos užvaldo apatija, prieš kurią neretai pasireiškia beprasmiškas smurtas, panašus į Los Andželo gaujų karus, serijines žmogžudystes, išprievartavimus, vaikų pagrobimus.

Tokia žmonių grupė pasidaro labai lengvai valdoma, ji be pasipriešinimo paklus bet kokiems įsakymams, o tai ir yra apdorojimo tikslas. „Ateities šokai“, kaip juos apibūdina Mokslinės politikos tyrimų centras – tai „fizinis ir psichinis lūžis, kuris įvyksta dėl persitempimo tos žmogaus psichikos dalies, kuri atsakinga už sąmoningų sprendimų priėmimą“. Tai Tavistoko žargonas, paimtas tiesiai iš tenykščių mokymo priemonių, kurias gavau be jų žinios.

Panašiai kaip perkrautuose elektros tinkluose perdega saugikliai, lygiai taip pat perdega „saugikliai“ ir žmonėse. Medicina dar tik bando suprasti šį sindromą, nors Džonas Roulingas Ryzas vykdė eksperimentus šioje srityje dar 3-iame dešimtmetyje. Nustatyta, kad apdorotai tikslinei grupei „saugikliai“ gali „perdegti“ ir kad tos grupės nariai pradeda vartoti narkotikus, kaip priemonę išvengti būtinybės daryti sąmoningus sprendimus. Štai dėl ko narkotikų vartojimas taip staigiai išplito tarp amerikiečių „byto“ kartos narių. Tai, kas prasidėjo nuo „Beatles“ ir nemokamų bandomųjų LSD dozių, peraugo į Ameriką užliejusį narkotinį cunamį.

Prekybą narkotikais kontroliuoja patys aukščiausi Komiteto 300 hierarchijos lygmenys. Pradėjo šį verslą „Britų Ost Indijos“ kompanija, kurios pavyzdžiu iškart pasekė „Olandijos Ost Indijos bendrovė“. Abi jas kontroliavo Taryba 300. „Britų Ost Indijos“ narių ir akcininkų pavardžių sąrašas buvo kaip du vandens lašai panašus į Derbetso perų sąrašą. Kompanija įsteigė „Kinijos vidaus misiją“, kurios uždavinys buvo pripratinti prie opiumo kinų valstiečius arba kulius, kaip jie buvo vadinami. Tai suformavo rinką opiumui, kurią ir užpildė „Britų Ost Indijos“ kompanija.

Panašiu būdu Komitetas 300 panaudojo „Beatles“ „socialinių narkotikų“ populiarizavimui tarp Amerikos jaunimo ir Holivudo įžymybių. Edas Salivanas buvo pasiųstas į Angliją, kad susipažintų su pirmąja „roko grupe“, sukurta Tavistoko, kuri atvyko į Ameriką. Po to Salivanas grįžo į Ameriką, kad sukurtų strategiją elektroninei masinei žiniasklaidai: kaip „įpakuoti“ ir „pateikti“ grupę. Be elektroninės žiniasklaidos paramos ir be Edo Salivano, į „Beatles“ ir jų „muziką“ publika nebūtų atkreipusi jokio dėmesio. Ir šitaip mūsų nacionalinis gyvenimas ir pati Amerikos dvasia buvo nebegrįžtamai pakeista.

Dabar, kai mes nemažai sužinojome, darosi suprantama, kokia sėkminga buvo „Beatles“ atlikta narkotikų reklama. Nuo publikos kruopščiai slepiamas tas faktas, kad muziką ir tekstus „Beatles“ grupei rašė Teo Adorno. Pagrindinė grupės funkcija buvo ta, kad ją „atrastų“ „tyneidžeriai“, ant kurių galvų netrukus pasipylė „bitliškos“ muzikos srautas, ir pylėsi jis tol, kol paaugliams nesusiformavo įsitikinimas, kad šitie garsai jiems patinka. Ir dėl to jie priimdavo ir muziką, ir viską, kas su ja susiję. Liverpulio grupė visiškai pateisino lūkesčius ir su nediele savo draugų pagalba (kaip patys dainuoja vienoje dainoje), t.y. su medžiagų, kurias mes vadiname narkotikais, pagalba, suformavo ištisą naują jaunų amerikiečių sluoksnį, kaip ir buvo siekiama Tavistoke.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!