Komitetas 300. Tęsinys (2)

Šioje knygoje mes rasime beveik pilną sąrašą sąmokslininkų, jų įstaigų, priedangos organizacijų ir leidyklų. 1980 metais „Vandenio sąmokslas“ (Aquarian Conspiracy) klestėjo ir jo sėkmę galima buvo įžvelgti kiekviename mūsų privataus ir nacionalinio gyvenimo aspekte. Stulbinantis beprasmiško smurto augimas, serijinės žudynės, paauglių savižudybės, neabejotini letargo požymiai – „giliai prasiskverbianti ilgalaikė įtampa“ tapo mūsų naujosios aplinkos dalimi, kuri yra tiek pat pavojinga, kaip ir apnuodytas oras, kuriuo mes kvėpuojame.

Artėjanti „Vandenio era“ užklupo Ameriką iš pasalų. Mes kaip tauta nebuvome pasirengę mums įpirštiems pokyčiams. Ar girdėjo kas nors bent sykį apie Tavistoką, Kurtą Leviną, Vilisą Harmoną ir Džoną Roulinsą Ryzą? Jie netgi nefigūravo Amerikos politinėje scenoje. Viskas, ką galėjome pastebėti, jei apskritai būtume pasivarginę atmerkti akis, tai būtų tik mūsų sugebėjimo atsispirti būsimiems sukrėtimams smukimas, kadangi mes pasidarėme labiau nuvargę, bejėgiai ir įžengėme, galiausiai, į psichologinio šoko būseną, po kurios seka visuotinė apatija.

„Vandenio erą“ geriausiai aprašė Tavistoko institutas – tai nestabilumo skleidimo priemonė: „Yra trys aiškios fazės didelių socialinių grupių reakcijoje į stresą. Pirmoji fazė – paviršutiniška; poveikį pajutę žmonės ims ginti save lozungais. Tai neatskleidžia krizės šaltinio ir reali kova nevyksta, vadinasi, krizė tęsis toliau. Antroji fazė – fragmentacija, irimas. Tai įvyksta, kai krizė tęsiasi ir visuomeninėje tvarkoje įvyksta lūžis bei griūtis. Toliau seka trečioji fazė, kai gyventojų grupė galiausiai įžengia į „savirealizacijos“ būseną ir nusigręžia nuo inspiruotos krizės. Toliau seka silpna reakcija, kurią lydi aktyvus sinoptinis idealizmas ir atsiribojimas“.

Kas gali paneigti, kad milžiniškas narkotikų vartojimo augimas, šokiruojantis abortų skaičius, viešas pritarimas homoseksualizmui, siaubingas AIDS maras, visiškas mūsų švietimo sistemos krachas, siaubingas skyrybų skaičius, žmogžudysčių gausėjimas, satanistinės serijinės žudynės, seksualinių iškrypėlių grobiami vaikai, pornografijos antplūdis – kas po viso to paneigs, kad mūsų šalis atsidūrė krizėje, kuriai mes nė nemėginame priešintis ir nuo kurios nusišaliname.

Žmonės, kurie vadovaujasi pačiomis kilniausiomis paskatomis ir kurie specializuojasi ties šiomis problemomis, žymią dalį kaltės suverčia švietimo sistemos, ar tiksliau to dalyko, kuris Amerikoje vadinamas šiuo pavadinimu, trūkumams. Šiandien gausėja nusikaltėlių, priklausančių 9-15 metų amžiaus grupei. Prievartavimas – įprastas reiškinys tarp dešimtmečių. Mūsų specialistai, mūsų mokytojų sąjungos, mūsų bažnyčios kalba, kad visa tai – netobulos švietimo sistemos pasekmės. Apie tai liudija mokslo rezultatų įvertinimų lygio smukimas. Specialistai aimanuoja, kad Amerika dabar užima 39 vietą pasaulyje pagal švietimo lygį.

Kodėl mes apverkiame tai, kas yra taip akivaizdu? Mūsų švietimo sistema buvo užprogramuota susinaikinti. Būtent šiuo tikslu NATO pasiuntė į Ameriką daktarą Aleksandrą Kingą. Būtent tai buvo liepta įvykdyti Džastisui Hjugo Bleikui. Esmė čia tame, kad Komitetas 300, pritarus mūsų vyriausybei, nori, kad mūsų jaunimas negautų tinkamo išsilavinimo. Išsilavinimas, kurį Džastisas Hjugo Bleikas (Justice Hugo Black), Aleksandras Kingas, Gunaras Merdalas (Gunnar Myrdal) ir jo žmona ruošiasi suteikti amerikiečių vaikams, teigia, kad nusikaltimai atsiperka, o tikslingumas – aukščiau visko.

Jie moko mūsų vaikus, kad Amerikos įstatymai taikomi neteisingai ir būtent taip ir turi būti. Mūsų vaikai dešimtmečius auklėjami tokia dvasia ir stebėdami korupcijos pavyzdžius. Mūsų švietimo sistema patiria nuosmukį. Komitetas 300 sužavėtas tokia sistema, ir jis nebeleis jos keisti. Pagal Stenfordo instituto ir Viliso Harmono planus, dvasinė trauma, kurios dalimi tapo mūsų švietimo sistema, patiriama mūsų jau 45 metus, tačiau ar daug žmonių suvokia tą klastingą spaudimą, kurį daro mūsų visuomenei ir tą ideologinį apdorojimą bei smegenų plovimą, kurį patiriame kiekvieną dieną? Paslaptingi gatvės gaujų karai, kurie įsiplieskė 6-ame dešimtmetyje Niujorke – puikus pavyzdys, kaip sąmokslininkai gali sukurti bet kokius ardomuosius elementus ir juos valdyti. Iš kur atsirado tie gaujų karai, niekas nežinojo iki 9 dešimtmečio, kol tyrinėtojai nedemaskavo slaptų manipuliuotojų, kurie valdė tą taip vadinamą „socialinį fenomeną“.

Gatvės gaujų karus kruopščiai suplanavo Stenfordas, kad sąmoningai apstulbintų visuomenę ir sukeltų nerimą bei neramumus. 1958 metais egzistavo jau daugiau kaip 200 gaujų. Jas išpopuliarino miuziklas ir Holivudo filmas „Vestsaido istorija“. Pabuvusios ištisą dešimtmetį naujienų pirmuosiuose puslapiuose, visos gaujos 1966 metais staiga netikėtai dingo iš Niujorko, Los Andželo, Niu Džersio, Filadelfijos ir Čikagos gatvių.

Per visą gatvių gaujų karų dešimtmetį visuomenė reagavo į juos taip, kaip to reikėjo atitinkamai Stenfordo programai. Visuomenė negalėjo suprasti šio karo ir reagavo neadekvačiai. Jei būtų atsiradę išmintingų žmonių, kurie atpažintų gatvės susirėmimuose Stenfordo eksperimentą socialinės inžinerijos ir smegenų plovimo srityje, tai sąmokslas būtų atskleistas. Arba pas mus nėra kvalifikuotų specialistų, galinčių realiai vertinti įvykius, o tai mažai tikėtina, arba juos privertė tylėti. Žiniasklaidos bendradarbiavimas su Stenfordu privedė prie naujos atakos prieš mūsų gyvenimo būdą. Kalba eina apie New Age koncepciją. Ir tai buvo išpranašauta Tavistoko socialinių inžinierių ir „naujų mokslų“ specialistų.

1989 metais Los Andželo gatvėse vėl buvo inspiruoti gaujų karai kaip priemonė sukurti sąlygas socialiniams pokyčiams. Kelis mėnesius gaujos ėmė daugintis – iš pradžių dešimtimis, paskui šimtais Los Andželo Ist Saide. Išplito narkotinės landynės ir nesustabdoma prostitucija. Narkotikų pardavėjai viešpatavo gatvėse. Visi, kurie pasipainiodavo jiems po kojomis, žūdavo. Aimanos žiniasklaidoje truko ilgai ir buvo pakankamai garsios. Stenfordo pasirinkta didelė tikslinė žmonių grupė ėmė gintis lozungais. Tavistokas vadino tai pirmąja faze, kai tikslinė grupė negali nustatyti krizės šaltinio.

Antrąja gangsterių karo faze tapo „fragmentacija“. Žmonės, kurie negyveno banditų aktyvumo zonose, kalbėjo: „Ačiū Dievui, jie mūsų neliečia“. O krizė tuo tarpu tęsėsi, pripažino ją kas, ar nepripažino ir visuomeninė tvarka Los Andžele pradėjo irti. Kaip buvo užprogramuota Tavistoke, gaujų karo nepaliestos grupės „atskilo, kad pačios gintųsi“, kadangi krizės šaltinis nebuvo nustatytas. Prasidėjo taip vadinamo „neadekvačios adaptacijos“, atsiribojimo proceso etapas.

Koks buvo gaujų karo tikslas, neskaitant narkotikų platinimo? Pirma – parodyti tikslinei grupei, kad ji nesaugi, t.y. pavojaus jausmo suformavimas. Antra – parodyti, kad organizuota visuomenė yra bejėgė prieš tokį smurtą. Trečia – pripažinti faktą, kad mūsų socialinė tvarka žlunga. Dabartinė smurto gatvėse banga atslūgs taip pat greitai, kaip ir atsirado, kai tik bus įgyvendinti visi trys Stenfordo programos punktai.

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!