Komitetas 300. Tęsinys (14)

Visas JAV Naujųjų Kairiųjų spektras – tai britų MI 6 darbo rezultatas, veikiant per Apvalųjį stalą ir Politinių tyrimų institutą (PTI). Šis institutas vaidino pagrindinį vaidmenį keičiant daugelio respublikinės santvarkos šalių politiką ir tęsia šią veiklą iki šiol Pietų Afrikoje ir Pietų Korėjoje. Daugelis PTI operacijų nušviestos mano darbe „PTI – naujas žvilgsnis“ (IPS Revisited), paskelbtame 1990 metais.

Pagrindinis PTI uždavinys – sėti nesutarimus ir platinti dezinformaciją, kuri sukeltų chaosą. Viena tokių programų, nukreipta prieš Amerikos jaunimą, skirta narkotikų platinimui. Dėl visos eilės PTI kontroliuojamų „pirmojo ešelono organizacijų“ veiklos, įvairiausių nešvarių akcijų, tokių kaip Niksono automobilio apmėtymas akmenimis, o taip pat dėl organizuotų teroristinių sprogimų šalyje buvo sukurta apgaulės ir melo atmosfera, kuri privertė milijonus amerikiečių patikėti tuo, kad Amerikai iškilo milžiniška grėsmė iš KGB, GRU ir Kubos žvalgybos DGI pusės. Buvo paskleistas gandas, kad daugelis tų išgalvotų agentų glaudžiai susiję su demokratų partija per Džordžą Makgoverną. Faktiškai tai buvo viena iš pavyzdinių dezinformacijos kampanijų, kuriomis užtarnautai garsėja MI6.

Haldemanas, Erlichmanas ir artimiausi Niksono padėjėjai nežinojo tikrųjų įvykių priežasčių, dėl to iš Baltųjų rūmų pasipylė pareiškimai apie tai, kad Rytų Vokietija, Tarybų Sąjunga, Šiaurės Korėja ir Kuba apmoko teroristus ir finansuoja jų operacijas Amerikoje. Abejoju, kad Niksonas apskritai ką nors žinojo apie PTI, nekalbant jau apie įtarimus, kad institutas veikia prieš prezidentą. Mes patyrėme tokį patį dezinformacijos poveikį per karą Persų įlankoje, kai buvo pranešama, kad įvairaus plauko teroristai pasirengę įsibrauti į Ameriką ir susprogdinti viską, ką tik įmanoma.

Prezidentas Niksonas buvo panardintas į nežinios prieblandą. Jis netgi nežinojo, kad Deividas Jangas, Kisindžerio mokinys, dirbo Baltųjų rūmų rūsyje, stebėdamas „informacijos nutekėjimus“. Jangas baigė Oksfordą ir ilgą laiką buvo susijęs su Kisindžeriu per Apvaliojo stalo firmas, tokias kaip juridinė kompanija Milbank Tweed. Prezidentas Niksonas nebuvo lygiavertis priešininkas jėgoms, kurios stojo prieš jį vadovaujant MI6 ir Karališkajam užsienio reikalų institutui, vadinasi, britų karališkai šeimai.

Kai dėl „Votergeito bylos“, tai čia Niksonas buvo kaltas tik dėl to, kad nežinojo, kas aplinkui jį vyksta. Kai Džeimsas Makordas „prisipažino“ teisėjui Džonui Sirikui, Niksonui turėjo paaiškėti, kad Makordas žaidžia dvigubą žaidimą. Jam reikėjo iškelti klausimą dėl nuolatinių Kisindžerio kontaktų su Makordu. Tai būtų užkirtę kelią įvykiams ir sukeltų visos MI6 Votergeito operacijos krachą.

Nuksonas nepiktnaudžiavo prezidentine valdžia. Jis kaltas dėl to, kad neapgynė JAV Konstitucijos ir neapkaltino ponios Ketrinos Grehem ir Beno Bredlio sąmokslu, turint tikslą parengti perversmą. Ketrinos Mejet Grehem geneologija buvo itin abejotina, ką būtų greitai išsiaiškinusi netgi Džesika Flečer ir to paties pavadinimo serialo. Bet netgi tai žinant, kontrolieriai iš Apvaliojo stalo dėjo beviltiškas pastangas, kad tiesa neišplauktų į paviršių. Vashington Post vaidmuo buvo kurstyti aistras nesiliaujančiais „demaskavimais“, sukuriant nepasitikėjimo prezidentu Niksonu atmosferą netgi neegzistuojant jokiems jo kaltės įrodymams.

Didžiulė spaudos valdžia, kurią teisingai išpranašavo Lipmanas ir Berneisas, pasireiškė tuo, kad ponia Grehem, seniai įtariama savo vyro Filipo L. Grehemo nužudymu (pagal oficialią versiją nusižudžiusio), buvo pristatyta kaip pakankamai padori asmenybė. Kiti išdavikai, kuriuos reikėtų apkaltinti maištu ir valstybės išdavimu – tai Kisindžeris, Heigas, Galperinas, Elsbergas, Jangas, Makordas, Džozefas Kalifanas ir Chomskis ir PTI, o taip pat CŽV agentai, kurie praniko į Makordo namus ir sudegino visus jo dokumentus. Reikia dar sykį pakartoti, kad Votergeitas, kaip ir daugelis kitų operacijų, kurių čionai neturime galimybės aprašyti, pademonstravo, kad Komitetas 300 VISIŠKAI kontroliuoja Ameriką.

Nors Niksonas bendravo su tokiais žmonėmis kaip Erlas Vorenas (Earl Warren) ir kai kurie mafijos bosai, pastatę Voreno namą, tai nereiškia, kad jį reikėjo pažeminti Votergeito skandalu. Mano nemeilė Niksonui paaiškinama tuo, kad jis klusniai pasirašė 1972 metais gėdingą susitarimą dėl priešraketinės gynybos apribojimo ir draugiškų jo santykių su Brežnevu. Viena didžiausių nesėkmių šiame reikale buvo nesugebėjimas demaskuoti purvino agentūros INTERTEL vaidmenį. INTERTEL – tai privati žvalgybos agentūra, priklausanti kompanijai Corning Group, organizavusi informacijos apie Votergeitą „nutekėjimus“ Edvardui Kenedžiui. Privačios žvalgybos agentūros, tokios kaip INTERTEL, neturi teisės egzistuoti Amerikoje. Jis kelia grėsmę mūsų teisei į privatų gyvenimą ir įžeidžia laisvus žmones.

Kaltė taip pat turi kristi ir tiems, kurie, kaip buvo manoma, turėjo apginti Niksoną nuo užmesto ant jo plieninio izoliacijos tinklo. Tarp ištikimų Niksonui žmonių buvo pernelyg mažai žvalgybos specialistų, kurie, be to, dar ir nežinojo, kaip kruopščiai planuoja operacijas britų žvalgyba, jie faktiškai netgi neturėjo nė menkiausio supratimo, kad visa Votergeito byla buvo ne kas kita, kaip britų žvalgybos operacija. Votergeitas tapo valstybiniu perversmu ir sąmokslu prieš Ameriką, kaip ir Kenedžio nužudymas. Nors šiandien šis faktas ir nepripažįstamas, esu tikras, kad kai visi slapti dokumentai galiausiai bus paskelbti, istorija užfiksuos, kad šiedu sąmokslai, vienas prieš Kenedį, o kitas prieš Niksoną, išties egzistavo ir kad jie iš pagrindų pakirto tuos institutus ir pamatus, ant kurių laikosi Amerikos respublika.

Žmogus, kurį išties reikėtų paskelbti išdaviku ir kuris yra kalčiausias dėl antivyriausybinės veiklos – tai generolas Aleksandras Heigas. Šitas klerkas, štabo pulkininkas, kuris per visą savo popierinę karjerą nė karto nevadovavo kariuomenei mūšio lauke, buvo netikėtai įstumtas į politinę sceną. Tai padarė neregima paralelinė aukščiausio lygio valdžia. Prezidentas Niksonas kartą atsiliepė apie Heigą kaip apie žmogų, kuris prašė iš Kisindžerio leidimo netgi nueiti į tualetą.

Heigas – tai Apvaliojo stalo produktas. Jį pastebėjo Apvaliojo stalo narys Džozefas Kalifanas, vienas patikimiausių Jos Didenybės parankinių Amerikoje. Kalifanas, dirbęs Nacionalinio demokratų konvento juridiniu konsultantu, ėmė interviu iš vieno iš „vandentiekio darbininkų“, Alfredo Boldvino, faktiškai prieš mėnesį iki naktinio įsiveržimo. Kalifanas pasirodė esąs pakankamai kvailas, kad parašytų memorandumą apie savo pokalbį su Boldvinu, kuriame buvo paminėtos kai kurios detalės apie Makordo praeitį, o taip pat buvo kalbama apie tai, kodėl Makordas įtraukė Boldviną į savo komandą.

Dar blogiau – Kalifano memorandume buvo detalus pasiklausytų telefoninių pokalbių tarp Niksono ir perrinkimo komiteto iššifravimas. Visa tai įvyko PRIEŠ įsibrovimą. Kalifaną reikėtų apkaltinti dešimčia federalinių nusikaltimų, tačiau vietoje to jis išsisuko nuo atsakomybės. Semas Ervinas neleido Fredui Tompsonui iš „Mažumos tarybos“ pateikti šių įtikinamų įrodymų per Votergeito bylos svarstymą dėl juokingo preteksto, kad tie įrodymai yra „pernelyg hipotetiški“.

Apvaliojo stalo įsakymu Kisindžeris pakėlė pulkininką Heigą į keturių žvaigždučių generolus – šitas karjeros šuolis tapo pačiu staigiausiu per visą Amerikos karinę istoriją, Heigas peržengė per beveik 280 armijos generolų ir kitų aukšto rango karininkų galvas. Dėl šito karjeros šuolio 25 vyresni generolai buvo priversti išeiti į atsargą. Kaip užmokestį už prezidento Niksono ir Amerikos išdavimą, Heigas netrukus gavo prestižinį NATO vado postą, nors buvo labiausiai nekvalifikuotas vadas, koks tik kada nors užėmė šį postą. Čia jis vėl peržengė per daugiau kaip 400 vyresnių generolų iš JAV ir NATO galvas.

Kai naujiena apie šį paskyrimą pasiekė aukščiausią Tarybų Sąjungos karinę vadovybę, maršalas Ogarkovas išsikvietė tris Varšuvos sutarties generolus iš Lenkijos ir Rytų Vokietijos ir visi trys linksmai vienas kitą pasveikino bei gėrė šampaną iki gilios nakties. Per visą Heigo darbo NATO vadovo poste laiką, profesionalai iš TSRS kariuomenės elito, žmonės, kurie visada buvo tiktai profesionalai, žvelgė į Heigą su didžiule panieka ir atvirai vadino jį NATO ofiso klerku. Jie žinojo, kad Heigas paskirtas į savo postą ne Amerikos kariškių, bet Karališkojo užsienio reikalų instituto.

Prieš palikdamas Vašingtoną po naujo paskyrimo, Heigas srauge su Kisindžeriu praktiškai sunaikino JAV prezidento administraciją. Tas chaosas, kurį po savęs paliko Kisindžeris ir Heigas po Votergeito, kiek man žinoma, taip ir nebuvo kaip reikiant dokumentuotas. Po 1973 metų balandžio valstybinio perversmo, Heigas, primygtinai reikalaujant Karališkajam užsienio reikalų institutui, faktiškai pradėjo vadovauti JAV vyriausybei. Jis pasitelkė 100 Apvaliojo stalo agentų iš Brukingso instituto, Politinių tyrimų instituto ir Tarptautinių santykių tarybos, kuriuos jis paskyrė į aukščiausius valstybinius postus Vašingtone. Šitie žmonės, kaip ir pats Heigas, visiškai pakluso užsieniui. Po toliau sekusios katastrofos Niksono administracija buvo sunaikinta, o drauge su ja ir pati Amerika.

Atmetęs banalybes ir apsimetinėjimus, susijusius su neva Konstitucijos gynimu, senatorius Semas Ervinas nuveikė gerokai daugiau Amerikos labui, negu viskas, kas priskiriama prezidentui Niksonui, ir Amerika dar neatsipeikėjo nuo beveik mirtinos Votergeito žaizdos – operacijos, kurią užsakė Komitetas 300 ir atliko Karališkasis užsienio reikalų institutas, Apvalusis stalas ir tiesioginiai kontrolieriai iš MI 6 karininkų rezidentų Amerikoje tarpo.

Tai, kad prezidentas Niksonas iš pradžių buvo izoliuotas, apsuptas išdavikais, o paskui iš jo buvo atimta valia priešintis – tiesiogiai atitinka Tavistoko metodologiją, pagal kurią asmenybė paimama visiškon kontrolėn. Metodologiją suformulavo svarbiausias Tavistoko teoretikas daktaras Kurtas Levinas. Šioje knygoje aš jau dalinai išdėsčiau Levino metodologiją, tačiau, turint galvoje prezidento Niksono pavyzdžio tipiškumą, manau, verta pasikartoti.

Vienas svarbiausių moralinės dvasios slopinimo bauginimais metodas – tai štai tokios taktikos tikslus sekimas: reikia laikyti žmogų netikrumo dėl jo dabartinės situacijos ir to, kas jo laukia ateityje būsenoje. Be to, jeigu dažni svyravimai tarp griežtų disciplinavimo priemonių ir pažadų gerai elgtis drauge su prieštaringų naujienų skleidimu padaro kognityvią situacijos struktūrą neaiškia, tai žmogus liaujasi tikėti, kad koks nors konkretus jo planas padės pasiekti norimą tikslą. Tokiose sąlygose netgi tos asmenybės, kurios tokių tikslų turi ir yra pasirengusios rizikuoti, tampa paralyžuotos vidinio konflikto, neleidžiančio apsispręsti, ką reikia daryti“.

Kisindžeris ir Heigas sekė Tavistoko instrukcijomis pažodžiui. Kaip rezultatą gavome susipainiojusį, išsigandusį ir visiškai demoralizuotą prezidentą Niksoną, kuriam vienintelė įmanoma išeitis – kaip jam patarė Heigas – buvo atsistatydinti. 1983 metais aš parašiau dvi knygas: „Tavistoko institutas – nešantis blogį ir mirtį“ (The Tavistock Institute: Sinister and Deadly) ir „Tavistoko institutas: britaniška JAV politikos kontrolė“ (The Tavistock Institute: Britain’s Control of U.S. Policy), jos pagrįstos slaptomis Tavistoko instrukcijomis, kurios pateko man į rankas. Šiuose darbuose Tavistoko veiksmai ir metodai aprašyti pakankamai detaliai.

Tavistoko metodai, panaudoti Niksonui nuversti, pasirodė esą tokie efektyvūs, kad mūsų tauta aklai tebetiki šmeižtu, dezinformacija ir dirbtinai sukurta situacija, visa tai suokalbininkai pateikia kaip tiesą, kai tuo tarpu Votergeitas nuo pradžios iki pabaigos buvo pagrįstas šėtonišku melu. Tai svarbu pabrėžti, nes mes, žinoma, nematėme pačių naujausių Votergeito tipo operacijų.

Kuo gi nusikalto Niksonas, kad užsitarnavo impičmentą? Kas per „nepaneigiami įrodymai“ turėjo paremti kaltinimus? Pirmiausiai apie „įrodymus“. Visa šita fikcija buvo išpūsta Kisindžerio ir Heigo, ir susijusi jinai su birželio 23 dienos magnetofoniniu įrašu, kurio pagalba Heigas įtikino Niksoną pasiduoti Leonui Javorskiui (Leon Jaworski).

Heigas ištisas valandas įtikinėjo Niksoną, kad šis įrašas jį pražudys, kadangi jis „be jokių abejonių“ įrodo Niksono kaltę dėl rimtų pažeidimų ir jo dalyvavimą Votergeito sąmoksle. Pirmoji Niksono reakcija į Heigo argumentus buvo tokis: „Tai absoliuti nesąmonė, neverta suteikti tam didelės reikšmės“. Tačiau Heigas varė savo, kol neįtikino prezidento, kad jis negalės sėkmingai gintis Senate – ir visa tai remiantis tik vienu įrašu!

Kaipgi Heigas atliko savo misiją? Veikdamas pagal kontrolierių iš Apvaliojo stalo jam parengtą scenarijų, Heigas pateikė neredaguotą įrašo išklotinę su „nepaneigiamais įrodymais“. Realybėje šiame įraše nebuvo nieko tokio, ko prezidentas negalėtų paaiškinti. Tai jausdamas, Heigas išplatino neredaguotą ir oficialiai nepatvirtintą tekstą tarp pačių atkakliausių Niksono šalininkų Baltuosiuose rūmuose ir tarp respublikonų partijos vadovų. Šis tekstas, lydimas komentarų, kaip „nepaneigiamas įrodymas“, atkeliavęs jiems nuo Niksono patikėtinio, susilaukė grandiozinio efekto, tarsi vanagas būtų įpuolęs į balandžių pulką ž Niksono šalininkai supanikavo ir išsilakstė, ieškodami išsigelbėjimo.

Po šių antivalstybinių veiksmų, Heigas pasikvietė pas save į ofisą kongresmeną Čarlzą Viginsą (Charles Wiggins), atkaklų Niksono šalininką, kuris sutiko vadovauti kovai Atstovų rūmuose, kad būtų užkirstas kelias apkaltai. Heigas pranešė jam akivaizdų melą, kad „kova pralaimėta“. Po to Viginsas prarado susidomėjimą Niksono gynimu, manydamas, kad prezidentas pats sutiko pasiduoti. Tokiu pat būdu Heigas veikė ir su senatoriumi Grifinu, prezidento šalininku Senate. Dėl išdavikiškų, antivalstybinių Heigo veiksmų, senatorius Grifinas parašė Niksonui laišką, ragindamas jį atsistatydinti.

Prieš tris mėnesius iki viso šito, Apvaliojo stalo kontroliuojamas Politinių tyrimų institutas, Džeimso Varburgo kūrinys, per vieną savo įkūrėją ir narį Markusą Raskiną pateikė prezidentui Niksonui lygiai tokį patį ultimatumą dėl atsistatydinimo, be to, šis ultimatumas buvo paskelbtas britų žvalgybos propagandos leidinyje New York Times gegužės 25 dieną. Votergeito tragedija buvo tas žingsnis link nebeišvengiamo barbariškumo, kuris apėmė Ameriką ir kuris veda mus į Pasaulinę vyriausybę ir Naujają Pasaulinę Tvarką. Amerika šiandien atsidūrė tokioje pačioje padėtyje, kaip ir Italija, kai Aldo Moras mėgino išgelbėti ją nuo dirbtinio nestabilumo.

Kokiais gi pažeidimais apkaltino Niksoną? Džonas Doaras (John Doar), kurio britiškas charakteris visiškai atitiko jo gautą užduotį paskelbti prezidentui taip vadinamus apkaltos straipsnius, buvo vienos iš stambiausių neteisėtų kontržvalgybos operacijų šalies viduje autorius ir vykdytojas.

Vadovaudamas Tarpžinybinei žvalgybos valdybai, Doaras rinko informaciją iš visų įmanomų federalinės vyriausybės agentūrų, įskaitant Mokesčių valdybą. Ši programa buvo susijusi su Politinių tyrimų institutu. Vienu svarbiausių Doaro karjeros momentu tapo iteikimas CŽV – įstaigai, kuriai pagal įstatymą draudžiama veikti šalies viduje – 10 000‑12 000 vardų piliečių, kuriuos jis įtarė kaip politinius disidentus. CŽV turėjo toliau tirti jų veiklą.

1974 liepos 18 šis įstatymo saugotojas su atitinkama pompa pateikė „kaltinimus“ prieš Niksoną. Šis epizodas buvo transliuojamas per nacionalinę TV. Nebuvo nė vieno įrodymo, kad Niksonas padarė kažką, dėl ko būtų vertas apkaltos. Faktinis Doaro patetiškos kalbos apie Niksono „nusikaltimus“ turinys buvo toks trivialus ir apie niekniekius, kad apskritai nuostabu, kodėl bylos procedūros buvo pratęstos. Kaltinimai dėl machinacijų su pajamų mokesčiais, nesankcionuotais Kambodžos bombardavimų, o taip pat nekonkretus kaltinimas dėl „piktnaudžiavimo valdžia“, kurio nė vienas normalus teismas neimtų rimtai nagrinėti – štai ir viskas, ką sugebėjo Doaras. Kai Niksonas atsistatydino 1974 rugpjūčio 8, Amerika atsidūrė pačioje nestabiliausioje situacijoje per visą savo istoriją.

Šis nestabilumas stipriausiai pasireiškė ekonomikos ir finansų sferoje. 1983 metais Viljamsberge, Virdžinijos valstijoje, įvyko tarptautinių bankininkų susitikimas, kurio tikslas buvo sukurti Amerikos pasirengimo totalinei bankų sistemos dezintegracijai strategiją. Šis suplanuotas įvykis turėjo priversti Senatą besąlygiškai pritarti tam, kad TVF įvestų kontrolę šalies finansinei ir monetarinei politikai. Denisas Viterstounas (Dennis Weatherstone) iš Volstrito banko Morgan Guarantee pareiškė, kad yra įsitikinęs, jog tai bus vienintelis kelias Amerikai išsigelbėti.

Šitą pasiūlymą palaikė Dičlio grupė (Ditchley Group), kuris buvo įkurta 1982 metų gegužės mėnesį Dičli Parke (Ditchley Park) Londone. Šita užsienio grupė 1983 sausio 10-11 dienomis susirinko Vašingtone, pažeisdama Šermano antitrestinį įstatymą ir Kleitono įstatymą, ir suorganizavo sąmokslą, kurio tikslas buvo atimti iš JAV suverinitetą monetarinės ir finansinės politikos srityje. Amerikos generalinis prokuroras žinojo apie šitą susitikimą ir jo tikslus. Vietoje to, kad paskelbtų grupės narius sąmokslininkais ir federaliniais nusikaltėliais, jis paprasčiausiai apsimetė, kad nieko nepastebėjo.

Pagal minėtus įstatymus, įrodymas, kad egzistuoja sąmokslas, yra vienintelė būtina sąlyga, kad galima būtų apkaltinti nusikaltimu, o įrodymų, kad sąmokslas išties egzistuoja, buvo pakankamai. Tačiau kadangi Dičlio Fondas susirinko Karališkojo tarptautinių reikalų instituto reikalavimu, o pats susitikimas buvo organizuotas Apvaliojo stalo, tai visiškai natūralu, kad Justicijos ministerijoje niekas nedrįso imtis veiksmų, kurių turi imtis asmenys, prisiekę griežtai saugoti Amerikos įstatymus.

Dičlio fondo planas, skirtas uzurpuoti JAV monetarinę ir fiskalinę politiką, buvo sukurtas sero Haroldo Leverio (Sir Harold Lever), aršaus sionizmo šalininko, artimo britų karališkos šeimos patikėtinio ir Komiteto 300 nario. Seras Leveris priklausė gigantiško konglomerato UNILEVER, svarbios Komiteto kompanijos direktorių tarybai. Leverio planas numatė TVF įtakos išplėtimą iki tokio laipsnio, kad šis fondas galėtų daryti poveikį visų šalių, įskaitant Ameriką, centriniams bankams ir palaipsniui įvesti jiems Pasaulio Vyriausybės kontrolę.

Į tai buvo žvelgiama kaip į gyvybiškai svarbų žingsnį, kurio dėka TVF taps svarbiausiu arbitru pasaulio bankininkystėje. Prieš ypatingai slaptą susitikimą buvo dar vienas, įvykęs 1982 spalį, kuriame dalyvavo 36 stambiausių pasaulio bankų atstovai. Susitikimas įvyko Niujorke, viešbutyje „Vista“. Apsaugos lygis buvo tiesiog beprecedentinis. Šitas pirmasis Dičlio grupės susitikimas irgi pažeidė Amerikos įstatymus.

Kreipdamasis į susirinkusius, seras Leveris pasakė, kad iki 2000 metų su nacionaliniais suverinitetais laikas bus baigti kaip su archaiškomis praeities atgyvenomis. „Amerika turės suvokti, kai kai TVF paims kontrolę į savo rankas, šalies situacija niekuo nesiskirs nuo trečiojo pasaulio šalių situacijos“ – pareiškė seras Haroldas. Vėliau delegatams buvo pranešta, kad planai paskirti TVF Amerikos fiskalinės politikos kontrolieriumi bus rengiami pateikti Senatui iki 2000 metų.

Rimeris de Vrizas (Rimmer de Vries), pasisakydamas Morgan Guarantee vardu, pareiškė, kad Amerikai etas tapti Tarptautinių atsiskaitymų banko nare. „Amerikai reikia peržvelgti savo penkiasdešimties metų trukmės svyravimus“ – pareiškė Vrizas. Kai kurie britų ir vokiečių bankininkai, baimindamiesi JAV įstatymų pažeidimo, pareiškė, kad Dičlio grupė yra ne kas kita, kaip komitetas, turintis sureguliuoti valiutų keitimo kursų problemas. Feliksas Rogatinas (Felix Rohatyn) irgi kalbėjo apie būtinybę pakeisti JAV bankų įstatymus tokiu būdu, kad TVF galėtų vaidinti didesnį vaidmenį šioje šalyje. Rogatinas vadovavo Lazard Freres – Romos klubo bankui, priklausančiam Eagle Star Group, su kuria mes jau pažįstami.

Apvaliojo stalo nariai Viljamas Ogdenas (William Ogden) ir Verneris Stangas (Werner Stang) su entuziazmu palaikė JAV atsisakymą nuo finansinio suveriniteto TVF ir Tarptautinių atsiskaitymų banko naudai. Delegatai, atstovavę Alpha ranking Group – masonų ložės P2 bankui, pareiškė, kad Ameriką reikia priversti paklusti „aukštesnei pasaulinio banko valdžiai“, prieš prasidedant realiam judėjimui link Naujosios Pasaulio Tvarkos.

1983 sausuio 8 prieš antrąjį susitikimą, Baltuosiuose rūmuose buvo priimtas Hansas Fogelis (Hans Vogel), vienas iš svarbiausių Romos klubo narių. Rezidentas Reiganas pakvietė Džordžą Šulcą, Kasparą Vainbergerį, Džordžą Kenaną ir Leiną Kirklandą dalyvauti susitikime su Fogeliu, kuris paaiškino prezidentui Dičlio grupės tikslus ir uždavinius. Nuo tos dienos Reiganas kardinaliai pakeitė savo poziciją ir ėmė darbuotis su įvairiomis Komiteto 300 agentūromis, kad paverstų TVF ir Tarptautinių atsiskaitymų banką organais, kontroliuojančiais JAV vidaus ir užsienio monetarinę politiką.

Nematoma Komiteto 300 vyriausybė darė didžiulį spaudimą Amerikai, kad ji būtų pakeista blogojon pusėn. Amerika – paskutinis laisvės bastionas ir kol iš mūsų neatims mūsų laisvės, Pasaulinės Vyriausybės atėjimas patirs didelių sunkumų. Pasaulio Vyriausybės kūrimas – labai sudėtingas dalykas, reikalaujantis didžiulės patirties, organizatoriškų sugebėjimų. Būtina kontroliuoti įvairių šalių vyriausybes ir jų politiką. Vienintelė organizacija, sugebanti daugiau ar mažiau sėkmingai susidoroti su tokiu gigantišku uždaviniu – tai Komitetas 300, ir mes jau matėme, kaip arti jis nuo sėkmės.

Žmonijos kova vyksta visų pirma dvasiniame lygmenyje. Gaila, bet krikščionių bažnyčios pavirto paprastais socialiniais klubais, kuriuos kontroliuoja piktadariška Pasaulinė Bažnyčių Taryba, kurios ištakos slypi ne Maskvoje, bet Londono Sityje, kaip pamatysime iš schemos knygos pabaigoje, kurioje pateikiama Pasaulinės Vyriausybės bažnyčios struktūra. Šita įstaiga buvo įkurta 1920 metais kaip priemonė vykdyti Pasaulio Vyriausybės politiką, ji tapo Komiteto 300 sugebėjimų ir galimybių kurti ilgalaikius planus simboliu.

Dar viena ydinga organizacija, savo struktūra ir paskirtimi primenanti Pasaulinę Bažnyčių Tarybą, yra taip vadinama „Susirūpinusių mokslininkų taryba“ (Union of Concerned Scientists), kurią įkūrė Trišalė komisija, o finansuoja Karnegio, Fordo fondai ir Aspeno institutas. Šita grupė kovoja prieš tai, kad Amerikoje būtų sukurta efektyvi sistema, skirta sulaikyti tarybinėms „kosmosferoms“ – lazeriniam kosminio bazavimo ginklui, kuris iš kosmoso gali atakuoti bet kokius taikinius JAV ar bet kurios kitos šalies teritorijoje.

Amerikos „Žvaigždžių karų“ programa (SDI, Strategic Defense Initiative) buvo skirta atremti tarybinių kosminių lazerinių sistemų grėsmę, kuri tebeegzistuoja iki šiol, nepaisant įtikinėjimų, kad „komunizmas mirė“. Tarybinis atstovas Georgijus Arbatovas pareiškė „Susirūpinusių mokslininkų taryboje“, kad labai svarbu priešintis programai SDI, kadangi jeigu ji bus pradėta įgyvendinti, tai reikš „karinę katastrofą“. Daugybę metų Susirūpinusių mokslininkų taryba priešinasi bet kokiam biudžetui, kuriame esama asignavimų gyvybiškai svarbiai SDI programai. Prieita iki to, kad 1991 metų pabaigoje biudžete trūksta lėšų netgi minimaliai reikalingų tyrimų finansavimui, nekalbant jau apie sistemos išvedimą į orbitą. Susirūpinusių mokslininkų taryba yra valdoma Karališkojo užsienio reikalų instituto ir knibžda britų MI6 agentais.

Nėra nė vieno Amerikos gyvenimo aspekto, kurio neprižiūrėtų nematoma Komiteto 300 valdžia ir kuris nebūtų stumiamas „reikiama linkme“. Nėra nė vieno išrinkto pareigūno ar politinio lyderio, kuris nepaklustų jo valdžiai. Iki šiol dar nė vienas žmogus neišvengė negailestingos bausmės už nepaklusnumą slaptiems valdovams, kurie nesvyruodami paverčia kiekvieną nepaklusnų žmogų pavyzdžiu kitiems, įskaitant JAV prezidentus.

Komiteto 300 ranka pastebima absoliučiai visur nuo 1776 metų, kai Džeremis Bentamas ir Viljamas Petis, Šelburnon grafas, įkvėpti Prancūzų revoliucijos, kurią jie suplanavo ir įgyvendino, buvo pasitelkti britų karūnos, kad panaudotų savo bendrą patirtį prieš Amerikos kolonistus. Ši ranka buvo pastebima ir 1812 metais, kai britai apiplėšė ir sudegino Vašingtoną, sunaikinę slaptus dokumentus, kurie demaskavo jų išdavikišką ardomąją veiklą prieš jauną Ameriką. Ji pastebima iki pat Votergeto diversijos prieš Niksoną ir iki Kenedžio nužudymo.

Šita knyga – tai bandymas atverti akis amerikiečių tautai, kad ji pamatytų siaubingą tiesą. Tiesą, kuri byloja, kad mes nesame nepriklausoma šalis ir nepriklausoma tauta. Mes tokie nebuvome niekados, kadangi mus valdė nematoma vyriausybė – Komitetas 300.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą