Komitetas 300. Tęsinys (13)

Amerika iš industrinės visuomenės sparčiai virsta informacine ir to pasekmės bus daug gilesnės, nei pereinant iš žemdirbystės į pramoninę erą XIX amžiuje. Pradedant 1979 metais pagrindine profesija Amerikoje tapo klerko darbas.

Neatsitiktinai Neisbitas yra Romos klubo narys ir vienas iš aukščiausio rango Komiteto funkcionierių. Jis taip pat yra vyresnysis viceprezidentas kompanijose Yankelovich, Skelly and White. Tai, kuo užsiima Neisbitas – ne tendencijų numatymas, o jų SUKŪRIMAS. Mes jau matėme, kaip buvo sugriauta Amerikos industrinė bazė, pradedant metalurgijos pramone. 1982 metais esu parašęs darbą „Plieno industrijos mirtis“, kuriame tvirtinau, kad dešimto dešimtmečio viduryje plieno gamyba Amerikoje sumažės iki nebegrįžtamo taško ir kad automobilių bei namų statybos pramonės pasuks ta pačia kryptimi.

Visa tai jau įvyko ir tai, ką mes dabar stebime – ne laikinas ekonomikos nuosmukis, kurį sukėlė nekompetentinga ekonominė politika, o sąmoningas mūsų industrinės bazės sugriovimas ir vidutinės klasės Amerikoje sunaikinimas. Vidutinės klasės, kuri yra Amerikos stuburas, kuri priklauso nuo pramonės augimo ir stabilaus užimtumo.

Štai viena iš priežasčių, dėl ko ekonominis nuosmukis, prasidėjęs nuo 1991 sausio pavirto krize, dėl kurios mes, galimai, jau niekad daugiau nebepamatysime tos Amerikos, kurią pasaulis pažinojo septintame ir aštuntame dešimtmetyje. Ekonomika nebeatsigaus nuo krizės bent jau iki 1995-96 metų, kada JAV taps visiškai kita visuomene.

Tie, kurie formuoja visuomenės nuomonę, vaidina nemenką vaidmenį šiame kare prieš Ameriką. Mums reikia ištirti komiteto 300 vaidmenį įgyvendinant šiuos toli siekiančius pokyčius, o taip pat tai, kaip socialiniai inžinieriai naudojasi sistemine analize, kad visuomenės nuomonė visada atitiktų tiktai nematomos vyriausybės politiką. Kaip ir kur visa tai prasidėjo?

Iš dokumentų, susijusių su I Pasauliniu karu, kuriuos aš sugebėjau surinkti ir išnagrinėti Anglijos Gynybos ministerijoje Vaitholo gatvėje Londone seka, kad Komitetas pavedė Karališkajam tarptautinių reikalų institutui atlikti tyrimus karinės informacijos manipuliavimo srityje. Šitas uždavinys buvo pavestas lordui Nortklifui (Lord Northcliffe), lordui Rotmerui (Lord Rothmere) ir Arnoldui Toinbiui, MI6 agentui Karališkajame tarptautinių reikalų institute. Lordo Rotmero šeima buvo savininkė laikraščio, kuris buvo naudojamas remti įvairius vyriausybės ketinimus, dėl to buvo manoma, kad laikraštis galės pakeisti visuomenės nuomonę, ypač gausėjančių karo priešininkų tarpe.

Projektas įsikūrė Velingtos Hause, pavadintame šiuo vardu hercogo Velingtono garbei. Į pagalbą Rotmerui ir Nortklifui atėjo amerikiečių specialistai, įskaitant Edvardą Berneisą bei Volterį Lipmaną. Grupė surengė „smegenų šturmus“, kad sukurtų būdus,kurių dėka galima mobilizuoti masinį pritarimą karui, ypač tarp darbininkų, kurių sūnūs turėjo masiškai žūti Flandrijos skerdynių laukuose.

Naudojant lordo Rotmero laikraštį, buvo išbandyti nauji manipuliavimo visuomenės nuomone metodai ir maždaug po pusmečio pasidarė aišku, kad šie metodai yra gana efektyvūs. Tyrinėtojai atrado, kad tik maža dalis gyventojų suvokia samprotavimus ir turi sugebėjimą suvokti problemą, ko negalima pasakyti apie nuomonės apie problemą išsakymą. Lordo Rotmero teigimu, būtent toks buvo 87% britų požiūris į karą ir šis principas tinka ne tik karo, bet ir bet kurios kitos problemos atžvilgiu.

Tokiu būdu iracionalumas buvo pakylėtas iki aukščiausio visuomeninės sąmonės lygio. Manipuliatoriai pradėjo tuo žaisti, kad susilpnintų žmonių realybės jausmą, kuris nulemia jų veiksmus bet kokioje situacijoje. Kuo sudėtingesnė darosi problema šiuolaikinėje industrinėje visuomenėje, tuo lengviau darėsi vis labiau atitraukti žmonių dėmesį ir nukreipti jį kita linkme, dėl ko atsidūrėme tokioje situacijoje, kai absoliučiai nemotyvuotos žmonių masių nuomonės, sukurtos manipuliatorių, pradedamos laikyti vos ne objektyviais moksliniais faktais.

Visiškai atsitiktinai atradę šį faktą, manipuliatoriai ėmė jį tikrinti ir pertikrinti per visą karą, taip kad nežiūrint į šimtų tūkstančių jaunuolių mirtį Prancūzijos karo laukuose, faktiškai nebuvo priešinamasi kruvinam karui. To laikmečio įrašai liudija, kad 1917 metais, kaip tik prieš JAV įstojant į karą, 94 % britų darbininkų, kurie tempė pagrindinę karo naštą, neturėjo nė menkiausio supratimo, už ką jie kaunasi, išskyrus manipuliatorių sukurtą nuomonę, kad vokiečiai – siaubinga rasė, ketinanti sunaikinti jų karalių ir jų šalį, ir kad juos reikia nušluoti nuo žemės paviršiaus.

Nuo to laiko niekas nepasikeitė, nes 1991 metais turėjome tą pačią situaciją, sukurtą masinės informacijos priemonių, ir ši situacija leido prezidentui Bušui pažeisti konstituciją ir pradėti genocidą prieš Iraką, visiškai pritariant šiam žingsniui 87 % amerikiečių. Vudrą Vilsoną galima pagirti, jei tik šis žodis čia vietoje, už tai, kad jis lošė vienoje komandoje su visuomenės nuomonės manipuliatoriais ir naudojosi jų metodais, kad įgyvendintų tai, ką jam šnabždėjo į ausį jį kontroliuojantis pulkininkas Hausas.

Prezidento Vilsono, o tiksliau pulkininko Hauso nurodymu buvo įkurta taip vadinama Krilo komisija (Creel Commission). Kiek man žinoma, tai buvo pirmoji organizacija Amerikoje, kuri naudojo Karališkojo užsienio reikalų instituto metodus rinkimuose ir masinėje propagandoje. Psichologinio karo eksperimentai, patobulinti Velington Hause, buvo lygiai taip pat sėkmingai panaudoti per II Pasaulinį karą, jie buvo nuolat naudojami stambaus masto psichologiniame kare prieš Ameriką, kuris prasidėjo 1946 metais. Metodai nepasikeitė, pasikeitė tik taikinys. Dabar atakos smaigalyje atsidūrė ne vokiečių gyvenamieji kvartalai, bet Amerikos vidurinė klasė.

Kaip neretai atsitinka, suokalbininkai nesugebėjo paslėpti savo džiūgavimo. Po I Pasaulinio karo, tiksliau, 1922 metais Lipmanas detaliai aprašė Karališkojo užsienio reikalų instituto atliktą darbą knygoje „Visuomenės nuomonė“:

„Visuomenės nuomonė turi reikalą su netiesioginiais, neregimais ir paslaptingais faktais, kuriuose nėra nieko akivaizdaus ir suprantamo. Situacijos, su kuriomis susiduria visuomenės nuomonė, yra žinomos vien kaip idėjos, kaip vaizdiniai žmogaus sąmonėje, kaip nuosavas žmogaus įsivaizdavimas – apie save, kitus, apie kitų žmonių poreikius, tikslus ir santykius – visa tai ir sudaro visuomenės nuomonę. Šie vaizdiniai, kuriems daro poveikį grupės žmonių arba atskiri žmonės, veikiantys tų grupių interesų labui, tampa visuomenės nuomone iš didžiosios raidės. Vaizdiniai žmonių sąmonėje neretai juos suklaidina, vertinant realaus gyvenimo faktus, su kuriais žmonėms tenka susidurti“.

Nenuostabu, kad Lipmanas privertė amerikiečių tautą „pamilti“ „Bitlus“, kai jie atvyko pas mus ir užgriuvo nieko neįtariančią šalį. Palaikomi ištisą parą varomos propagandos per radiją ir televiziją, „Bitlai“ per palyginus trumpą laiką tapo „populiariais“. Radijo stočių, neva gaunančių šimtus prašymų nuo įsivaizduojamų klausytojų transliuoti „Bitlų“ muziką, metodų tarpe buvo taip vadinamų hitparadų sudarymas, į juos iš pradžių buvo įtraukiami „geriausių“ dainų dešimtukai, paskui – keturiasdešimtukai.

1928 metais Lipmano tėvynainis Edvardas Berneisas (Edward Bernays) parašė knygą „Visuomenės nuomonės kristalizacija“ (Crystallizing public opinion). Tais pačiais metais išleista jo antroji knyga, kurią pavadino paprastai: „Propaganda“. Joje Berneisas aprašė savo patirtį, įgytą Velingtos Hause. Berneisas buvo artimas draugas meistriškam manipuliatoriui Herbertui Velsui, kurio gausius kvazi-romanus Berneisas panaudojo kaip priemonę tiksliau suformuluoti masinio protų valdymo metodus.

Velsas nesigėdino savo lyderiaujančio vaidmens perdirbant žemiausius visuomenės sluoksnius visų pirma dėl to, kad jis buvo artimas draugas britų karališkai šeimai ir praleido daug laiko su kai kuriais paties aukščiausio rango politikais, su tokiais žmonėmis, kaip seras Eduardas Grėjus (Sir Edward Grey), lordas Holdeinas (Haldane), Robertas Sesilis (Robert Cecil) ir žydiškos Sesilių šeimos, kuri kontroliavo britų monarchiją nuo to laiko kai Sesilis tapo asmeniniu karalienės Elžbietos I sekretoriumi ir meilužiu, Leo Eimeris, Helfordas Makinderis (Halford Mackinder) iš MI6, kuris vėliau tapo Londono ekonomikos mokyklos vadovu ir kurio mokinys Briusas Lokartas (Halford Mackinder), kuris kontroliavo Leniną ir Trockį per bolševikų revoliuciją ir netgi toks didis žmogus kaip patsai lordas Alfredas Milneris.

Velsas mėgo leisti laiką prestižiniame viešbutyje „Sent Ermins“, kuris taip pat buvo „Koeficient Klubo“ (Coefficient Club) susitikimo vieta. Į klubą buvo įsileidžiami tik išrinktieji džentelmenai, rinkdavosi jie kartą į mėnesį. Visi aukščiau minėti asmenys buvo klubo nariai, o taip pat priklausė „Soulz Klubui“ (Souls Club). Velsas tvirtindavo, kad galima sutriuškinti bet kurią valstybę, ir padaryti tai ne tiesiogiai su ja konfrontuojant, bet pasitelkus žmogaus sąmonės pažinimą – to, ką jis pavadino „psichinėmis gelmėmis, slypinčiomis anapus asmenybės“.

Turėdamas tokį galingą palaikymą, Berneisas jautėsi pakankamai tvirtai, kad išleistų savo „Propagandą“:

„Civilizacijai darantis vis sudėtingesnei, kai nematomos vyriausybės būtinumas darosi vis akivaizdesnis, išrandamos ir vystomos techninės priemonės, kurių pagalba galima kontroliuoti visuomenės nuomonę. Kontroliuojant spaudą, telefoną, radiją, aeroplanus, bet kokias idėjas galima greitai, netgi akimirksniu išplatinti per visą Ameriką“.

Berneisas dar nežinojo, kaip šį darbą palengvins televizija, kurią dar reikėjo išrasti.

„Sąmoninga ir protinga organizuotų masių įpročių ir nuomonių manipuliacija yra svarbus demokratinės visuomenės elementas. Tie, kurie manipuliuoja šiuo nematomu visuomenės mechanizmu, sudaro nematomą vyriausybę, kuri yra tikroji valdžia mūsų šalyje“.

Kad pagrįstų savo poziciją, Berneisas pacitavo Herberto Velso straipsnį, paskelbtą New York Times, jame Velsas su entuziazmu palaiko šiuolaikinių ryšių priemonių idėją, priemonių, „kurios atveria naują politinių procesų pasaulį, procesų, kurie leis formalizuoti bendrą schemą ir apsaugoti ją nuo iškraipymų ir išdavystės (turima galvoje nematoma vyriausybė).

Pratęsime „Propagandoje“ surašytus prisipažinimus:

„Mus valdo, mūsų protus tikslingai formuoja, mūsų skonius unifikuoja, mūsų idėjas mums įperša žmonės, apie kuriuos mes niekad nesame girdėję. Kad ir ką apie tai galvotume, faktas yra tai, kad beveik kiekviename mūsų gyvenimo akte, politikos ar verslo sferoje, mūsų visuomeninėje elgsenoje ar etiniame mąstyme mus valdo santykinai nedidelis skaičius asmenų, menkutė 120 milijonų amerikiečių dalelė, kuri išmano masinio proto procesus ir masių elgesio socialinius modelius. Būtent jie laiko savo rankose vadžias, kuriomis valdo visuomenės protą ir pažaboja senąsias socialines jėgas, o taip pat išradinėja naujus būdus, kaip įvesti pasaulinę kontrolę“.

Berneisas neišdrįso pasakyti pasauliui, kas yra tie „JIE“, „laikantys savo rankose vadžias“, tačiau šioje knygoje mes ištaisysime jo tyčinį nutylėjimą, atskleisdami šio „santykinai nedidelio žmonių skaičiaus“, Komiteto 300 egzistavimą. Už savo darbą Berneisas susilaukė visuotinių aplodismentų Tarptautinių santykių tarybos narių tarpe. Pastarieji nubalsavo, kad Berneisas imtų vadovauti TV kompanijai CBS. Viljamas Palėjus tapo jo mokiniu ir galiausiai pakeitė Berneisą, įsisavinęs visas „naujojo mokslo“ apie visuomenės nuomonės formavimą žinias ir tai padarė CBS šios srities lydere. Šios pozicijos TV ir radijo kompanija CBS jau niekam nebeužleido.

Politinę ir finansinę kontrolė „sąlyginai nedidelis asmenų ratas“, pasak Berneiso, įgyvendina per visą eilę slaptų bendrijų, visų pirma per Škotijos ritualo masonus ir, matomai, per dar reikšmingesnį Šv. Jono Jeruzaliečio ordiną, kurį sudaro britų monarchų atrinkti nariai, užsitarnavę šią garbę savo patirtimi gyvybiškai svarbiose Komitetui 300 sferose.

Savo knygoje „Šv. Jono Jeruzaliečio Ordinas“, kurią išleidau 1986 metais, aprašiau šią organizaciją tokiu būdu:

„…tokiu būdu, jis nėra slapta draugija, išskyrus tuos atvejus, kada jo tikslus iškraipo jo paties vidiniai organai, tokie kaip „Keliaraiščio ordinas“, kuris yra britų karališkos šeimos oligarchinė kreatūra, neutralizuojanti viską, už ką pasisako nepriklausomas Šv. Jono Jeruzaliečio Ordinas.“

Kaip pavyzdį paimkime ateistą lordą Piterį Karingtoną (Lord Peter Carrington), kuris apsimeta anglikonų bažnyčios šalininku, bet priklauso Ozirio Ordinui (Order of Osiris) ir kitoms demoniškoms sektoms, įskaitant masonus. Jis yra oficialiai įšvęstas į Keliaraiščio riterius Šv. Jurgio koplyčioje Vindzoro pilyje, įšventino jį karalienė Elžbieta II, priklausanti gvelfų Juodajai Aristokratijai ir vadovaujanti Anglikonų bažnyčiai, kurią be galo niekina.

Komitetas 300 pavedė Karingtonui nuversti Rodezijos vyriausybę, perduoti Angolos ir Pietvakarių Afrikos mineralinius turtus Londono Sičio žinion, sužlugdyti Argentiną ir paversti NATO kairiosios pakraipos politine organizacija, priklausančia Komitetui 300.

Mes matome dar vieną svetimą asmenį, prisiplakusį prie švento krikščioniško Šv. Jono Jeruzaliečio ordino – majorą Luji Mortimerį Bliumfildą (Louis Mortimer Bloomfield), žmogų, kuris padėjo įgyvendinti Džono Kenedžio nužudymo planą. Mes matome šio „svetimkūnio“ nuotrauką, kurioje jis su pasididžiavimu užsidėjęs Maltos kryžių, tą patį kryžių, kurį ant rankovių nešioja „Keliaraiščio“ riteriai.

Mums taip smarkiai išplovė smegenis, kad tikime, neva britų karališkoji šeima – tai viso labo mielas, nekenksmingas ir spalvingas visuomeninis institutas ir netgi neįsivaizduojame, koks korumpuotas ir dėl to pavojingas yra šis institutas, vadinamas britų monarchija. „Keliaraiščio“ riteriai sudaro patį artimiausią vidinį ratą, kuriam priklauso labiausiai korumpuoti visuomenės veikėjai, kurie grubiai pamynė pasitikėjimą, kurį jiems parodė šalis ir tauta.

Keliaraiščio riteriai – tai Komiteto lyderiai, patys patikimiausi karalienės Elžbietos II „Slaptosios tarybos“ nariai. Kai rinkau medžiagą apie Šv. Jono Jeruzaliečio Ordiną prieš kelis metus, nuvažiavau į Oksfordą pasikalbėti su vienu iš jo magistrų, senovinių ir šiuolaikinių britų tradicijų specialistu. Jis papasakojo man, kad Keliaraiščio riteriai – tai šventenybių šventenybė, Šv. Jono Jeruzaliečio Ordino elitų elitas. Leiskite man pridurti, kad tai jau nebe tas pats pirminis ordinas, kurį įkūrė tikras krikščionis ir karys Pjeras Žeraras, o tipiška, viena iš daugelio draugijų, kurios buvo užgrobtos ir sugriautos iš vidaus, nors nepašvęstiesiems jos vis dar atrodo esančios tokios, kaip anksčiau.

Iš Oksfordo aš nuvažiavai į Viktorijos ir Alberto muziejų (Victoria and Albert Museum) ir gavau priėjimą prie lordo Palmerstono popierių. Palmerstonas buvo vienas iš „opiumo dinastijos“ Kinijoje įkūrėjų… Kaip ir dabartinė „karališkoji šeima“, Palmerstonas apsimetė krikščionimi, tačiau faktiškai tarnavo satanizmui. Daugelis satanistų tapo britų aristokratijos lyderiais ir susikrovė milžiniškus turtus, prekiaudami opiumu Kinijoje.

Iš Viktorijos muziejaus dokumentų sužinojau, kad ši karalienė 1885 metais pakeitė ordino pavadinimą, kad nutrauktų katalikiškas sąsajas su įkūrėju Žeraru, pavadindama jį „Protestantišku garbingiausiuoju Jeruzalės ordinu“ (Protestant Мost Venerable Order of Jerusalem). Narystė jame buvo atvira bet kuriai aristokratų šeimai, kuri susikrovė turtus iš opiumo prekybos ir bet kuri visiškai dekadentiška šeima galėjo gauti vietą „naujame ordine“.

Daugelis šių garbingų džentelmenų kontroliavo operacijas Kanadoje „Sausojo įstatymo“ laikais, tiekdami stambias viskio partijas į Ameriką. Žymiausias šioje grupėje buvo Komiteto 300 narys grafas Heigas, kuris vėliau perdavė savo alkoholio verslą senąjam Džo Kenedžiui. Ir viskio gamintojai, ir pats „Sausas įstatymas“ buvo britų karūnos, veikusios per Komiteto narius, kreatūra. Tai buvo eksperimentas, pranašaujantis dabartinę prekybą narkotikais ir pamokos, gautos „Sausojo įstatymo“ laikais dabar panaudojamos prekiaujant narkotikais, kurie netrukus bus legalizuoti.

Kanados maršrutą dažniausiai naudoja heroino tiekėjai iš Tolimųjų Rytų. Britų monarchija deda visas pastangas, kad informacija apie tai nebūtų paviešinta. Pasinaudodama savo valdžia, karalienė valdo Kanadą per generalgubernatorių, kuris yra ASMENINIS karalienės atstovas, o taip pat šalis valdoma per Slaptąją Tarybą ir Šv. Jono Jeruzaliečio Ordiną. Šiuo metu Kanadoje vyksta keturi svarbūs teismo procesai prieš žmones, kurie apkaltinti „neapykantos nusikaltimais“. Procesai susiję su Fintos (Finta), Keegstros (Keegstra), Cundelio (Zundel) ir Roso reikalais. Bet kas, išdrįsęs aptikti ir atskleisti įrodymus, kad Kanadą kontroliuoja žydai (kontrolę vykdo Bronfmanai), bus nedelsiant areštuotas ir apkaltintas taip vadinamais „neapykantos nusikaltimais“. Tai leidžia šiek tiek įsivaizduoti apie Komiteto 300 veiklos mastą, jis faktiškai įsikūręs pačioje šios planetos valdžios smailėje.

Teiginį patvirtina faktas, kad Komitetas įsteigė Apvaliojo stalo globojamą Tarptautinį strateginių tyrimų institutą (International institute for strategic Studies (TSTI) – MI6 ir Tavistoko įrankį, skirtą „juodajai propagandai“ ir akcijoms, susijusioms su kraujo praliejimu, operacijoms su branduolinėmis technologijomis ir teroristiniais aktais. Instituto propaganda ir informacija platinama per pasaulio žiniasklaidą, o taip pat tiesiogiai keliauja į vyriausybę ir karines įstaigas.

TSTI nariai – tai 87 informacijos agentūros, taip pat 138 vyriausieji redaktoriai ir žurnalistai iš tarptautinių laikraščių ir žurnalų. Dabar jūs žinote, iš kur jūsų pamėgtas laikraščio skilties vedėjas gauna savo informaciją ir kaip jis susiformuoja savo nuomonę. Prisiminkime Džeką Andersoną ( Jack Anderson), Tomą Vikerį (Tom Wicker), Semą Donaldsoną (Sam Donaldson), Džoną Čenslerį (John Chancellor), Merę Makgrouri (Mary McGrory), Seimurą Heršą (Seymour Hersh), Florą Liuis (Flora Lewis), Entonį Liuisą (Anthony Lewis) ir kitus. Visa TSTI tiekiama informacija, ypač „įvykių scenarijai“, kurių tikslas – apjuodinti prezidentą Sadamą Huseiną ar pateisinti būsimą ataką prieš Libiją ir pasmerkti Palestinos išsivadavimo organizaciją – fabrikuojami pagal specialų užsakymą kiekvienam konkrečiam įvykiui. Istorija apie skerdynes Mei Lėjuje (Mai Lai), kurią paskelbė Seimuras Heršas, atkeliavo tiesiai iš TSTI, aš pabrėžiu tai, kad ateityje niekas klaidingai nemanytų, jog Heršo tipo žmonės patys atlieka savo „žurnalistinius tyrimus“.

TSTI – tai aukščiausias visuomenės nuomonės formavimo ešelonas. Svarbiausią vaidmenį tai darant šiuo metu vaidina ne knygos, bet laikraščiai, skelbiantys atrinktų žurnalistų nuomones. TSTI buvo steigiamas ne tik kaip koordinacinis centras manipuliavimui nuomonėmis, bet ir kaip mechanizmas, kurio pagalba tuos nuomonės ir scenarijai paskleidžiami maksimaliai plačiai auditorijai, ko, pavyzdžiui, negalima pasiekti knygų pagalba. TSTI – tai ryškus Komiteto 300 įstaigų tarpusavio susipynimo ir bendros veiklos pavyzdys.

Idėja sukurti TSTI kilo 1957 metais Bilderbergo klubo susitikimo metu. Noriu priminti, kad Bilderbergo konferencija – tai MI6 darbo, vadovaujant Karališkajam užsienio reikalų institutui, rezultatas. Konferencijos idėją iškėlė Alisteris Bučanas (Alastair Buchan), lordo Tvidsmuiro (Tweedsmuir) sūnus. Tuo metu Bučanas buvo Karališkojo užsienio reikalų instituto tarybos pirmininkas, Apvaliojo stalo narys ir pakankamai artimas karališkai šeimai žmogus. Konferencija šiltai priėmė į savo gretas leiboristų lyderį Denį Hilį (Dennis Healey). Tarp dalyvavusiųjų taip pat buvo Fransua Diušanas (Francois Duchene), kurio mokytojas Žanas Monė Diušenė (Jean Monet Duchenes) vadovavo Trišalei komisijai, globojamai V. Dikso (H. V. Dicks) iš Tavistoko centro Kolumbuso mieste.

Į vadovaujančią šio gigantiško propagandos aparato tarybą įeina šios organizacijos ir šie asmenys:

✦ Frenkas Kitsonas (Frank Kitson), buvęs vienu momentu sukarintos formuotės „Airių respublikonų armija“ kontrolieriumi. Šis žmogus parengė ir įgyvendino „Mau mau“ sukilimą Kenijoje.

✦ Bankas Lazard Freres, kuriam atstovauja Robertas Elsvortas ((Robert Ellsworth).

✦ Kompanija N. M. Rotshild, atstovaujama Džono Loudono ((John Loudon).

✦ Polas Nytzė (Paul Nitze), atstovaujantis Schroeder Bank. Nytzė vaidino svarbų vaidmenį sudarant sutartis dėl ginkluotės kontrolės, kurios visada buvo kontroliuojamos Karališkojo užsienio reikalų instituto.

✦ K.L. Zulcbergeris ( C. L. Sulzberger) iš New York Times.

✦ Stensfildas Terneris (Stansfield Turner), buvęs CŽV vadovas.

✦ Piteris Kalvokoresis (Peter Calvocoressi), leidyklos Penguin Books atstovas.

✦ Karališkasis tarptautinių reikalų institutas, atstovaujamas Endriaus Šoenbergo (Andrew Shoenberg).

✦ Žurnalistai ir reporteriai Flora Liuis, Driu Midlton (Drew Middleton), Entonis Liuisas, Maksas Frenkelis.

✦ Denielis Elsbergas.

✦ Henris Kisindžeris.

✦ Robertas Bouvis (Robert Bowie), buvęs CŽV skyriaus National Intelligence Estimates direktorius.

Pradedant Bilderbergo susitikimu 1957 metais, Kisindžeris gavo pavedimą atidaryti Manhetene Apvaliojo stalo ofisą, kurio branduolį sudarė Heigas, Elsbergas, Galperinas, Šlesingeris, Maknamara ir broliai Makbandžiai (McBundy). Kisindžeriui buvo pavesta greitai užpildyti visas vykdomąsias pareigybes Niksono administracijoje Apvaliojo stalo nariais, ištikimais Karališkajam tarptautinių reikalų institutui, o per jį ir Anglijos karūnai. Ne atsitiktinai Kisindžeris parinko seną Niksono žmonių susirinkimų vietą, viešbutį „Pjerė“ (Hotel Pierre), kaip operacijų centrą.

Kisindžerio ir Apvaliojo stalo operacijos esmė buvo tokia: Karališkojo užsienio reikalų instituto pirmininko Endriaus Šoenbergo pavedimu buvo užblokuota veikla visų organizacijų, susijusių su žvalgyba, dėl ko prezidentas Niksonas nebegalėjo gauti tiesioginės operatyvinės informacijos. Tai reiškė, kad Kisindžeris ir jo darbuotojai gaudavo visą operatyvinę informaciją iš Amerikos ir užsienio žvalgybų, o taip pat iš visų JAV teisėtvarkos žinybų, įskaitant FTB Penktą skyrių, dar iki to, kai ši informacija patekdavo prezidentui. Tai garantavo visišką informacijos apie teroristines organizacijas ir MI6 kontroliuojamas operacijas Amerikoje nuslėpimą. Tai buvo Galperino kompetencijos sfera.

Diorbdamas pagal šią metodologiją, Kisindžeris ėmė valdyti prezidentą, o po to, kai Niksonas buvo apjuodintas Kisindžerio grupės ir kai Kongresas išvijo jį iš Baltųjų rūmų, Kisindžeris uzurpavo beprecedentinius įgaliojimus, kokių niekas neturėjo nei prieš Votergeitą, nei po jo. Štai tik keli iš šitų retai skelbiamų įgaliojimų: Kisindžeris įsakė sukurti Memorandumo Nr 1 Nacionalinio saugumo klausimais (National Security Decision Memorandum No. 1) tekstą Galperinui, kuris faktiškai gavo gatavą tekstą tiesiai iš Karališkojo užsienio reikalų instituto per Apvaliojo stalo žmones. Šis memorandumas suteikė Kisindžeriui aukščiausios valdžios Amerikoje įgaliojimus, padaręs jį Kontrolės Tarybos (Verification Panel) pirmininku. Visoms deryboms dėl strateginės ginkluotės apribojimo tuomet vadovavo Polas Nytzė, Polas Vornkė (Paul Warnke) ir dar visa krūva išdavikų, dirbusių Ginkluotės kontrolės misijoje Ženevoje.

Be to, Kisindžeris buvo paskirtas į Specialią Vietnamo tyrimų grupę (The Vietnam Special Studies Group), kuri tyrinėjo ir vertino visas karines ataskaitas, įskaitant žvalgybos duomenis, atkeliaujančius iš Vietnamo. Kisindžeris taip pat pareikalavo ir gavo teisę prižiūrėti Komitetą 40, itin slaptą agentūrą, kurios uždavinys buvo nuspręsti, kur ir kada pradėti ardomąją veiklą, o paskui sekti operacijas, kurias ji pradėjo.

Tuo metu Kisindžeris įsakė FTB pradėti totalų telefoninių pokalbių pasiklausymą, netgi jei kalba ėjo apie artimiausius darbuotojus, kad susidarytų įspūdis, jog jis kontroliuoja absoliučiai viską. Dauguma jo rato žmonių buvo informuoti, kad pokalbių klausomasi. Tačiau šios priemonės netikėtai vos nesmogė pačiam Kisindžeriui: buvo įsakyta pasiklausyti kažkokio Henrio Brendono telefono, MI6 agento, kurio apie tai nepainformavo. Brendonas gi be viso kito pasirodė esąs Londono Times reporteriu ir Kisindžerio vos neišvertė iš posto, kadangi niekam neleistina šitaip elgtis su Londono Times.

Pilnas pasakojimas apie Elsbergo veiklą ir po to sekusį Votergeito skandalą pernelyg ilgas, kad pateikčiau jį čionai. Pakanka pasakyti, kad Kisindžeris kontroliavo Elsbergą nuo tos dienos, kai šis buvo užverbuotas mokydamasis Kembridže. Elsbergas visada varė griežtą liniją Vietnamo karo naudai, tačiau palaipsniui transformavosi į radikalų kairiųjų pažiūrų aktyvistą. Jo „persikūnijimas“ buvo toks pats stebuklingas, kaip nutikimas su su šv. Pauliumi pakeliui į Damaską.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą