Komitetas 300. Tęsinys (11)

Mes galime manyti, kad visiškai naujo seksualinio degeneratyvinio kulto sukūrimas – dar labai tolimos ateities uždavinys, tačiau aš turiu informacijos, kad tai gali būti užbaigta iki 1992 metų. 1994 metais „gyvieji šou“ prestižiškiausiuose pramogų klubuose taps įprastais reginiais. Dabar kuriamas pakankamai respektabilus įvaizdis šiai „pramogų rūšiai“.

Ateis laikas, kai Holivudo ir pramogų pasaulio įžymybės pradės kalbėti, kad tame ar aname klube tiesiog būtina surengti „gyvuosius seks šou“. Homoseksualizmas demonstruojamas nebus. Naujame visuomenei priimtiname „pasismaginime“ bus viešas heteroseksualių lytinių aktų demonstravimas, apie kuriuos žiniasklaida skelbs komentarus, panašius į tuos, kurie skelbiami apie Brodvėjaus šou ar paskutines filmų premjeras.

Beprecedentinis puolimas prieš moralines vertybes pasieks apogėjų 1992 metais. Pornografija daugiau nebebus vadinam „pornografija“, o seksualinėmis pramogomis suaugusiems. Bus išpopuliarinti tokie lozungai kaip „Kam tai slėpti, jei visi tuo užsiima?“ „Atsikratykim prietarų, kad viešas sekso demonstravimas – tai purvina ir žema“. Tiems, kurie mėgsta tokį ištvirkimą, daugia nebereikės lankytis tamsiuose porno salonų užkaboriuose. Vietoje jų – prašmatnūs aukščiausios klasės klubai, lankomi žymių ir turtingų asmenų. Vieši seksualiniai reginiai bus paversti „menine“ pramogų rūšimi. Dar blogiau – dauguma religinių „lyderių“ visa tai palaikys.

Milžiniškas, siaubingas, visur prasiskverbiantis socialinės psichiatrijos aparatas, kurį sukūrė Tavistoko institutas ir platus jo filialų tinklas bus valdomas vienos vienintelės žinybos. Tai vieningas organas, sąmokslininkų hierarchija, ir jo pavadinimas – Komitetas 300. Tai valdžios struktūra ir valdžios centras, kuris smarkiai pranoksta bet kokio atskiro pasaulio lyderio ar kokios nors vyriausybės, įskaitant JAV vyriausybę ir prezidentus, valdžią, kuo įsitikino velionis Kenedis. Kenedžio nužudymas – tai Komiteto 300 akcija ir prie jos mes dar sugrįšime.

Komitetas 300 – tai absoliučiai slapta bendrija, kurią sudaro neliečiamos valdančios klasės atstovai, į kurių tarpą įeina Anglijos, Olandijos, Danijos ir kitų Europos šalių karališkosios šeimos. Po karalienės Viktorijos, venecijietiškos Juodosios aristokratijos matriarchės, mirties, šitie aristokratai nutarė, kad aristokratų valdžią visame pasaulyje galima įvesti susivienijus su nearistokratiškais, tačiau pakankamai galingais verslo lyderiais, dėl to durys į absoliučią valdžią buvo atvertos tiems, kuriuos Anglijos karalienė yra linkusi vadinti „prasčiokais“.

Iš savo darbo žvalgyboje patirties aš žinau, kad užsienio šalių vadovai šitą visagalę grupę vadina „Magais“. Stalinas sugalvojo jiems nuosavą pavadinimą; „Tamsos jėgos“, o prezidentas Eizenhaueris, kuris niekad nepakilo aukščiau „tarnaujančio žydo“ statuso, smarkiai neįvertino šitų jėgų, vadindamas jas viso labo „kariniu pramoniniu kompleksu“. Stalinas sukūrė labai galingas tarybų Sąjungos atomines ir įprastas karines pajėgas, kadangi nepasitikėjo tais, ką jis vadino „Šeima“. Jo įgimtas nepasitikėjimas Komitetu 300 ir Komiteto baimė buvo pagrįsti.

Masinių pramogų industrija, ypač kinas, buvo naudojama diskreditacijai tų, kurie mėgino įspėti apie šią pačią pavojingiausią grėsmę individualiai ir visos žmonijos laisvei. Laisvė – tai Dievo mums duotas dėsnis, kurį žmogus nuolatos stengiasi pažeisti arba panaikinti. Tačiau kiekvienas taip trokšta laisvės, kad iki šiol jokia sistema nesugebėjo išrauti šio jausmo iš žmonių širdžių. Eksperimentai, atlikti Tarybų Sąjungoje, Britanijoje ir Amerikoje, siekę atbukinti ir susilpninti žmoguje laisvės siekį, taip ir nepasiekė savo tikslo.

Tačiau įsiviešpatavus Pasaulinei vyriausybei ir NPT, bus išplėtoti didelio masto eksperimentai, kad šitas siekis būtų išrautas iš žmonių sielų, kūnų ir širdžių. Tai, ką mes jau patiriame – tėra niekai, lyginant su tuo, kas dar laukia. Atakos prieš sielą – tai daugybės rengiamų eksperimentų pagrindas ir aš su apgailestavimu turiu pasakyti, kad žinybos Amerikoje vaidins svarbų vaidmenį tuose siaubinguose bandymuose, kurie jau atliekami vietiniame lygmenyje tokiose vietose, kaip Betesdos karinio jūrų laivyno ligoninė ar Vakavilio kalėjimas Kalifornijoje.

Buv plačiai išreklamuoti filmai apie Džeimsą Bondą, tokie kaip „Žudikų biuras“, „Matarezės ratas“ ir kt. Tai buvo fantastika, specialiai skirta tam, kad būtų nuslėpta tiesa apie faktą, jog tokios organizacijos iš tiesų egzistuoja, o jų veiklos mastai yra tokie dideli, kad pranoksta drąsiausias Holivudo rašeivų fantazijas.

„Žudikų biuras“ yra absoliučiai realus. Jis egzistuoja Europoje ir JAV ir turi vienintelį tikslą: atlikti Komiteto 300 pavedimus nužudyti aukšto rango asmenis, kada visos kitos įtakos priemonės nebeveikia. Būtent PERMINDEX įgyvendino Kenedžio nužudymą, vadovaujant serui Viljamui Stefensonui, kuris ilgus metus buvo pagrindinis britų karališkosios šeimos agentas „kovoje su kenkėjais“.

Klėjus Šou, samdytas CŽV agentas, vadovavo kompanijai PERMINDEX iš Naujojo Orleano Prekybos Centro. Buvęs Naujojo Orleano apygardos prokuroras Džimas Harisonas labai arti prisikasė prie sąmokslo atskleidimo, iki pat Klėjaus Šou, tačiau po to su Harisonu „rimtai pasikalbėjo“ ir Šou buvo paskelbtas nekaltu dėl bendrininkavimo sąmoksle, kuriuo tikslas – nužudyti Kenedį. Faktas, kad ŠOU buvo likviduotas tuo pačiu būdu kaip ir Džekas Rubis, dar vienas samdomas CŽV agentas – abu mirė užkrėsti sparčiai progresuojančiu vėžiu – pakankamai įtikinamai byloja apie tai, kad Harisonas ėjo teisingu keliu.

Antrasis „žudymo biuras“ įsikūręs Šveicarijoje. Dar visai neseniai jam vadovavo vien tamsi asmenybė, kurios, beje vėlesnių nei 1941 metų nuotraukų neegzistuoja. Šio biuro operacijas finansavo ir, matomai, iki šiol tebefinansuoja Oltramarų (Oltramaire) šeima, priklausanti šveicarų Juodajai aristokratijai ir kontroliuojanti Lombard Odier Bank of Geneva – Komiteto 300 operatyvinę organizaciją. Pagal JAV armijos žvalgybos G2 dosjė, svarbiausiu biuro kontaktiniu asmeniu buvo Žakas Sustelis (Jacques Soustelle). Šita grupė taip pat buvo glaudžia susijusi su Alenu Dalesu ir Žanu de Meniliu (Jean de Menil), svarbiu Komiteto 300 nariu ir stambiu Teksaso naftos pramonininku. Žvalgybos G2 duomenys rodo, kad ši grupė aktyviai dalyvavo prekyboje ginklais Artimuosiuose Rytuose, o be to „žudymo biuras“ surengė ne mažiau kaip 30 pasikėsinimų prieš de Golį, į kuriuos buvo tiesiogiai įsipainiojęs Žakas Sustelis. Tas pats Sustelis veikė kaip kontaktinis asmuo sukilėlių grupėje Sendero Luminoso (šviesus kelias – isp.), kuri saugojo Komitetui 300 pavaldžius Peru kokaino gamintojus.

Kai visus pagrindinius „žudymo biuro“ planus sužlugdė puikus DGSE (prancūzų žvalgyba, buvusi SDECE) darbas, užduotis buvo patikėta MI 6 (Military Intelligence Department Six), taip pat žinomai kaip Secret Intelligence Service (SIS), turinti kodinį pavadinimą „Šakalas“. SDECE priėmė į darbą protingus jaunus aukštųjų mokyklų absolventus ir į ją neprasiskverbė MI 6 bei KGB agentai. Organizacijos veikla demaskuojant užsienio agentus sukėlė pavydą visų šalių spectarnyboms, būtent ši grupė stebėjo Šakalą iki jo galutinio tikslo, o paskui nužudė jį, prieš jam atidengiant ugnį į generolo de Golio automobilių kortežą.

Būtent SDECE demaskavo rusų „kurmį“, dirbusį de Golio ministrų kabinete. Jis, be viso kito, buvo susijęs dar ir su CŽV. Kad būtų diskredituota SDECE, Alenas Dalesas, neapkentęs de Golio (kaip ir de Golis jo), sučiupo vieną iš jo agentų Rože de Luetą (Roger De Louette) su kroviniu heroino už 12 mln dolerių. Po rimto ir sumanaus „tardymo“, de Luetas „prisipažino“, tačiau nesugebėjo paaiškinti, kodėl jis užsiėmė narkotikų kontrabanda Amerikoje. Grubus šio bylos fabrikavimas buvo pastebimas plika akimi.

Remdamiesi SDECE metodų, kuriais žinyba saugojo de Golį, ypač situacijose, kai važiuojama automobilių kortežais, tyrimais, FTB, Slaptoji tarnyba ir CŽV tiksliai žinojo, kaip neutralizuoti prezidento Kenedžio apsauginius ir palengvinti trims PERMINDEX šauliams jų darbą Dili Plazoje 1963 lapkritį.

Dar vieną fakto, užmaskuoto kaip šnipų literatūra, pavyzdį matome Leono Uriso romane „Topazas“, kuriame pateikta ataskaita apie Tiro de Vosžoli (Thyraud de Vosjoli) darbą. Tai buvo tas pats KGB agentas, kurį demaskavo SDECE kaip ryšininką tarp KGB ir CŽV. Esama daug ataskaitų apie Mosado veiklą, pateikiamų kaip beletristika ir kone visos jos pagrįstos realiais faktais.

Mosadas dar žinomas kaip „Institutas“. Daug pretenzingų rašytojų daro apie jį absurdiškus pareiškimus, kurie priimami kaip teisybė, ypač tai pasakytina apie vieną rašytoją, labai gerbiamą dešiniųjų krikščionių sluoksniuose. Viską galima suversti jo nepatyrimui, kadangi jis neturi specialaus pasirengimo, tačiau jam tai netrukdo švaistytis „mosadiškais vardais“ visuose tekstuose.

Tokio pobūdžio informacijos pliūpsniai paprastai naudojami prieš amerikiečių dešiniąsias patriotines grupes. Iš pradžių Mosdadą sudarė trys grupės: Karinės žvalgybos biuras, Užsienio reikalų ministerijos Politinis departamentas ir Saugumo valdyba (Šerut Habitachon). Davidas Ben Gurionas, Komiteto 300 narys, sulaukė didžiulės paramos iš MI 6, kad šios trys grupės būtų sujungtos į vieną.

Tačiau sėkmės tai natnešė ir 1951 metais seras Viljamas Stefensonas iš MI 6 pertvarkė Mosadą į vieningą tarnybą, pavaldžią Užsienio reikalų ministerijos Politiniam departamentui ir turinčią specialią grupę, skirtą špionažui ir „juodam darbui“ atlikti. Britų žvalgyba padėjo apmokyti ir aprūpinti tarnybą „Sarajet maktal“ (Sarayet Maktal), kuri taip pat žinoma kaip generalinio štabo žvalgybos skyrius, sukurtas pagal britų Specialiosios oro tarnybos (Britain`s Special Air Service – SAS) pavyzdį. Šis Mosado padalinys niekad neminimas jo tikruoju pavadinimu ir yra žinomas tiesiog kaip „tie vyrukai“.

„Tie vyrukai“ tėra paprasčiausias britų SAS filialas ir SAS nuolat juos treniruoja, apmoko veiklos metodų. Būtent „vyrukai“ pagrobė Adolfą Eichmaną. „Vyrkai“ ir faktiškai visi Mosado agentai yra nuolatinėje kovinėje parengtyje. Mosadas turi milžinišką pranašumą prieš kitas žvalgybos tarnybas, kadangi kiekvienoje šalyje esama žydų bendruomenių.

Tirdamas socialines ir kriminalines dosjė, Mosadas užverbuoja agentus iš vietinių žydų, kurių atžvilgiu esama kokio nors kompromato ir priverčia juos darbuotis nemokamai. Mosadas taip pat turi laisvą priėjimą prie Amerikos teisėsaugos žinybų archyvų. Karinės jūsų žvalgybos valdyba aptarnauja Mosadą absoliučiai neatlygintinai. JAV piliečiai būtų šokiruoti, įsiutinti ir išgąsdinti, jeigu kada nors paaiškėtų, kaip daug Mosadas žino apie visas milijonų amerikiečių gyvenimo puses, netgi tų amerikiečių, kuie visiškai nesusiję su politika.

Pirmasis Mosado vadovas Poibenas Šiloachas (Reuben Shiloach) buvo priimtas į Komitetą 300, tačiau nežinia, ar jo įpėdiniai naudojasi šia privilegija. Daug požymių liudija, kad naudojasi. Mosadas turi kvalifikuotą dezinformacijos tarnybą. Dezinformacijos kiekiai, kuriuos jis išmeta į Amerikos rinką, kelia susirūpinimą, tačiau dar didesnį susirūpinimą kelia tai, kad visą šią dezinformaciją „praryja“ ir suvirškina žmonės.

Žvelgdami į Mosado „mokrokosmą“ mes akivaizdžiai matome, kokiu mastu „olimpiečiai“ pasauliniu mastu kontroliuoja žvalgybos tarnybas, pramogų industriją, leidybą, kaip konstruojama visuomenės nuomonė ir kuriamos televizijos naujienos. Tedas Termeris neseniai buvo priimtas į Komitetą 300 – tai buvo apdovanojimas už jo sukurtą CNN „naujienų“ (tiksliau – naujienų fabrikavimo) kanalą. Komitetas turi galią, galimybę ir priemones kalbėti visiems pasaulio žmonėms viską, ką tik nori, ir didžioji žmonių dalis tuo patiki.

Kiekvieną sykį, kada koks nors tyrinėtojas aptinka šitą centrinę valdymo grupę, jis arba sėkmingai nuperkamas tos pačios grupės, arba patiria specialų apdorojimą Tavistoko institute, po kurio pradeda rašyti fantastinius dalykus, kažką panašaus į Džeimsą Bondą. Kitaip sakant, to žmogaus energija nukreipiama reikiama vaga, o pats jis gauna dosnų atlygį. O jeigu toks žmogus kaip Kenedi susiduria su tiesa apie tai, kas valdo pasaulio įvykius ir išlieka nepaperkamas, tai jį nužudo.

Kenedžio atveju nužudymas buvo įvykdytas žmonių akyse, nepaprastai žiauriai. Tai buvo aiškus perspėjimas visiems pasaulio lyderiams, kad tie nebandytų išsilaisvinti nuo kontrolės. Popiežius Jonas Paulius II buvo viešai pažemintas ir tuo įspėtas nutraukti nepageidaujamą veiklą, ką jis ir padarė. Kaip pamatysime vėliau, kai kurie Vatikano lyderiai šiandien posėdžiauja Komitete 300.

Rimtas tyrinėtojas gali labai lengvai pamesti Komiteto 300 pėdsakus, kadangi britų MI 6 skatina plėtojimąsi ištiso spektro „dvasinių žaidimų“, tokių kaip New Age, joga, dzen budizmas, magija, „Delfų Apolono šventykla“ (jos nariu buvo Aristotelis) ir šimtų smulkesnių įvairiausio pobūdžio kultų. Grupė „išėjusių į atsargą“ britų žvalgybos agentų, kurie iki šiol susigaudo situacijoje, vadina sąmokslininkų grupę Force X ir paskelbė, kad ji disponuoja nepaprastai galinga žvalgybos tarnyba, kuri prasiskverbė į KGB, Vatikano žvalgybą, CŽV, ONI, DGSE, Amerikos karinę žvalgybą, Valstybės departamento žvalgybą ir netgi labiausiai užslaptintą JAV „Nacionalinės žvalgybos valdybą (Office of National Reconnoissance – ONR).

Be Komiteto 300 narių apie ONR egzistavimą žinojo tik saujelė žmonių, kol žinybos visiškai atsitiktinai neaptiko prezidentas Trumenas. Čerčilis prikišo ranką prie ONR įsteigimo ir įsiuto, kai Trumenas atskleidė jos egzistavimą. Čerčilis gerokai didesniu laipsniu negu kiti Komiteto 300 tarnai laikė Trumeną „savu nedideliu ir priklausomu žmogeliuku ir Independenso miestelio“. Tai susiję su tuo, kad kiekvienas Trumeno judesys buvo kontroliuojamas masonų. Netgi šiandien kasmetinis ONR biudžetas nėra žinomas JAV Kongresui, ši žinyba pavaldi tiktai išrinktiesiems kongresmenams. ONR – tai organas, besąlygiškai paklūstantis Komitetui 300, į kurį reguliariai keliauja jo pranešimai kelių valandų intervalu.

Tokiu būdu išeina, kad visos fiktyvios mistifikacijos, kuriamos įvairiuose Komiteto valdymo skyriuose ir organuose yra skirtos tam, kad būtų nuimti įtarimai dėl paties Komiteto egzistavimo, tačiau nė kiek neverta abejoti, kad jis vis dėlto egzistuoja. Štai dar vienas pavyzdys to, ką turiu galvoje – knyga „Šakalo diena“, pagal kurią buvo sukurtas populiarus filmas.

Knyga aprašo realius įvykius. Nors dėl akivaizdžių priežasčių veikiančių asmenų ir vietų vardai bei pavadinimai pakeisti, tačiau pati istorija pasakoja apie tai, kad vienam MI6 agentui buvo įsakyta pašalinti generolą de Golį. Generolas pasidarė nebevaldomas, atsisakė bendradarbiauti su Komitetu, apie kurio egzistavimą puikiausiai žinojo, kadangi buvo kviečiamas tapti jo nariu. Konfliktas pasiekė kulminaciją, kai de Golis paskelbė apie Prancūzijos pasitraukimą iš NATO ir tučtuojau pradėjo kurti nuosavas branduolines pajėgas.

Šis poelgis taip įsiutino Komitetą, kad de Golį įsakė nužudyti. Tačiau prancūzų spectarnybos sugebėjo atskleisti „Šakalo“ planus ir užtikrinti generolo saugumą. Turint galvoje ataskaitą, padarytą MI6, kuri yra svarbiausias Komiteto organas, kai reikia tvarkyti slaptus reikalus, prancūzų žvalgybos darbas panašus į stebuklą.

„Šeštojo karinės žvalgybos skyriaus“ (MI6) sukūrimas susijęs su sero Frensio Volsingemo (Sir Francis Walsingham) vardu. Volsingemas buvo karalienės Elžbietos I parankinis įvairaus pobūdžio purvinoms operacijoms. Per šimtus savo egzistavimo metų MI6 sukaupė tokią kolosalią patirtį, kurios neturi nė viena žvalgybos tarnyba pasaulyje. MI6 agentai rinko informaciją visuose planetos kampeliuose ir vykdė slaptas operacijas, kurios nustebintų net geriausiai informuotą žmogų, jeigu jie būtų paviešinti, štai dėl ko ši tarnyba laikoma itin svarbia Komiteto 300 žinyba.

Oficialiai MI6 neegzistuoja, jos biudžetas pildomas iš asmeninių karalienės ir kitų „fondų“ ir sudaro, kaip pranešama, 350-500 mln $ per metus, tačiau tikslios sumos nežino niekas. Savo dabartiniu pavidalu tarnyba egzistuoja nuo 1911 metų, kada jai vadovavo seras Mensfildas Kamingas (Sir Mansfield Cumming), karališkojo laivyno kapitonas, kurio vardas visada žymimas raide K, iš kurios kilo Džeimso Bondo raidės M šlovė.

Nėra jokios oficialiosios MI6 veiklos istorijos – tai griežta paslaptis, nors Berdžeso, Maklino, Bleiko, Blanto (Burgess, Maclean, Blake, Blunt) padarė didelę žalą žinybos karininkų moralinei dvasiai. Priešingai nei kitose tarnybose, būsimi MI6 darbuotojai atrenkami universitetuose ir kitose mokymo įstaigose. Tai daro aukštos kvalifikacijos „talentų medžiotojai“, ką galime pamatyti iš Rodso stipendiatų sąrašo – šie žmonės buvo padaryti Apvaliojo stalo nariais. Vienas iš reikalavimų kandidatams – mokėti užsienio kalbas. Kandidatai labai griežtai tikrinami dėl „kraujo švarumo“.

Remiamas tokios grėsmingos jėgos, Komitetas 300 gali nebijoti demaskavimų ir visa tai tęsis dešimtis metų. Patikėti Komiteto egzistavimu trukdo neįtikėtinas slaptumas, tvyrantis aplink jį. Nė viena masinės informacijos priemonė niekad netgi nepaminėjo apie šią sąmokslininkų hierarchiją, dėl to visiškai natūralu, kad žmonės abejoja.

Komitetą 300 kontroliuoja britų monarchai, šiuo atveju – Elžbietas II. Karalienė Viktorija, kaip manoma, kentė tikrą paranoją, kaip išsaugoti paslaptį, jog ji valdo Komitetą ir dėjo visas pastangas, kad nuslėptų faktą, kad Džeko Skerdiko nusikaltimų vietose buvo palikti masoniški užrašai, susiję su Komitetu ir jo eksperimentais, kuriuos atlikinėjo aukšto rango Škotijos masonas. Komitete 300 pilna britų aristokratijos narių, kurie turi korporatyvinių interesų ir pagalbininkų kiekvienoje pasaulio šalyje, įskaitant Tarybų Sąjungą.

Komiteto struktūra yra tokia.

Tavistoko institutas prie Sasekso universiteto ir jo Londono filialas priklauso ir yra valdomas Karališkojo tarptautinių reikalų instituto, kurio „prievaizdu“ Amerikoje dirba Henris Kisindžeris.

„Erelio ir žvaigždės grupė“, kuri, pasibaigus II Pasauliniam karui, pakeitė pavadinimą į „Žvaigždės grupę“. Jai priklauso grupė stambių tarptautinių kompanijų, veikiančių viena kitą perdengiančiose ir greturinėse srityse: draudimas, bankininkystė, nekilnojamas turtas, pramogų verslas, aukštosios technologijos, įskaitant kibernetiką, elektroninio ryšio priemones ir pan.

Kaip ne pati svarbiausia veiklos kryptis, bankininkystė, vis dėlto, yra gyvybiškai svarbi sritis, ypač tuose regionuose, kur bankai veikia kaip kliringo rūmai ir kaip priemonės išplauti iš narkotikų verslo gautus pinigus. Patys garsiausi vardai bankų sferoje – tai Anglijos Bankas, FRS, Tarptautinių atsiskaitymų bankas, Pasaulio bankas, HSBC, American Express bankas – visa tai narkodolerių plovimo priemonės. Kiekvienas šių bankų turi filialus arba kontroliuoja šimtus ir tūkstančius didelių ir mažų bankų visame pasaulyje.

Komiteto 300 tinkle esama tūkstančiai didelių ir mažų bankų, įskaitant Banca Commerciale Italiana, Banca Privata, Banco Ambrosiano, the Netherlands Bank, Barclays Bank, Banco del Colombia, Banco de Ibero‑America. Ypatingai įdomus yra Banca del la Svizzeria Italiana (BSI), kadangi jis užsiima „skrajojančių kapitalų“ investicijomis Amerikoje – daugiausiai doleriais ir JAV obligacijomis. Bankas izoliuotai įsikūręs „neutraliame“ Lugane, „skrajojančio kapitalo“ centre, prioklausančiame Juodajai Aristokratijai. Luganas įsikūręs nei Italijoje, nei Šveicarijoje, tai šešėlinė zona, skirta šešėlinėms operacijoms. Džordžas Bolas (George Ball), turintis didelį Banca del la Svizzeria Italiana akcojų paketą, yra įtakingas insaideris ir JAV bankų atstovas.

Bank of Credit and Commerce International (BCCI), Banca Nationale Del Lavoro (BNL), Banco Mercantil de Mexico, Banco Nacional de Panama, Bangkok Metropolitan Bank, Bank Leumi (Izraeilis), Bank Hapoalim (Izraeilis), Standard Bank, Bank of Geneva, Bank of Ireland, Bank of Scotland, Bank of Montreal, Bank of Nova Scotia, Banque Paris et Pays Bas, British Bank of the Middle East, the Royal Bank of Canada – štai tik keletas bankų iš ilgo „specializuotų“ bankų sąrašo.

Openheimeriai iš Pietų Afrikos priklauso gerokai sunkesnei „svorio kategorijai“ negu Rokfeleriai. Pavyzdžiui, 1981 metais Haris Openheimeris, gigantiškos Anglo American Corporation, kuri kontroliuoja aukso ir deimantų gavybą bei prekybą visame pasaulyje, atstovas, pareiškė, kad jis rengiasi įžengti į Šiaurės Amerikos bankininkystės rinką. Openheimeris greitai investavo dešimt milijardų dolerių į specialiai sukurtą kompaniją, kuri turi tikslą supirkti stambių JAV bankų akcijų paketus. Tarp jų buvo ir Citicorp. Investicinė Openheimerio kompanija Minorco įkūrė filialą Bermuduose – britų karališkosios šeimos šeimyniniame draustinyje. Minorco direktorių tarybai priklauso Volteris Vristonas (Walter Wriston) iš Citicorp ir Robertas Kleras (Robert Clare), jo vyriausias juridinis konsultantas.

Vienintele kompanija, kuri varžėsi su Openheimeriu brangiųjų metalų ir mineralų srityje, buvo Consolidated Gold Fields of South Africa, tačiau Openheimeris ėmė ją kontroliuoti kaip stambus akcininkas, turintis 28% dalį. Tikiu būdu auksas, deimantai, platina, titanas, tantalas, geležies rūda ir 52 kiti metalai ir mineralai, dauguma kurių yra gyvybiškai svarbūs Amerikai, perėjo į Komiteto rankas.

Toks buvo vieno iš Komiteto 300 nario iš Pietų Afrikos Sesilio Džono Rodso planas, kuris dabar jau įgyvendintas. Jo įgyvendinimas prasidėjo tūkstančių baltųjų fermerių ir jų šeimos narių kraujo praliejimu Pietų Afrikoje per būrų karą. Tuo metu kai Amerika ir visas pasaulis sėdėjo ir nieko nedarė, šita maža tauta patyrė patį žiauriausią karinį genocidą per visą istoriją. Komitetas 300 parengė Amerikai tą patį likimą, kada ateis mūsų laikas, o jis jau ne už kalnų.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!