Komitetas 300. Tęsinys (1)

Kaip tauta, mes nepastebėjome, kad programa „Žmogaus pavidalo pakeitimas“ iš esmės pakeitė amerikietišką gyvenimo būdą. Mus pribloškė „Votergeito sindromas“. Tam tikrą laiką mus buvo ištikęs šokas, kai sužinojome, jog Niksonas tėra pigus perėjūnas, bendravęs su Erlo Voreno draugais iš mafijos puikiame name, kurį jis pasistatė šalia jo dvaro. Kai mūsų sąmonę užplūdo pernelyg daug „būsimų sukrėtimų“ ir laikraščių antraščių, mes sutrikome. Arba, greičiau, didžiulis galimybių rinktis spektras, su kuriuo mes kiekvieną dieną susiduriame, veda mus į sutrikimą iki tokio laipsnio, kad mes jau nesugebame teisingai pasirinkti.

Blogiausia yra tai, kad po lavinos šokiruojančių faktų apie aukštų pareigūnų nusikaltimus ir po Vietnamo karo tragedijos mūsų visuomenė, matomai, daugiau nebenori žinoti teisybės. Tokia reakcija detaliai aprašyta Viliso Harmono knygoje. Trumpiau tariant, amerikiečių tauta sureagavo būtent taip, kaip buvo užprogramuota. Dar blogiau yra tai, kad nenorėdami priimti tiesos, mes žengiame dar toliau: norime, kad vyriausybė atribotų mus nuo tiesos.

Mums norisi palaidoti korupcinį Reigano ir Bušo (Vyresniojo) administracijų dvoką po storu žemės sluoksniu. Mes nenorėjome atskleisti nusikaltimų, pavadintų „Iranas – kontras“. Mes leidžiame prezidentui meluoti apie jo buvimo vietą 1980 spalio 20-23 dienomis. Ir vis dėlto šie nusikaltimai savo mastu smarkiai pranoko viską, ką padarė Niksonas savo kadencijos metu. Ar suprantame mes, kaip tauta, kad sparčiai ritamės žemyn be jokių stabdžių?

Ne, mes šito nesuprantame. Kaip tik tie žmonės, kurie privalo skleisti tarp amerikiečių tiesą apie tai, kad privati, puikiai organizuota „mažoji vyriausybė“ Baltuosiuose rūmuose daro vieną nusikaltimą po kito, nusikaltimus, kurie žeidžia pačią nacijos širdį ir griauna respublikos pamatus – kaip tik šie žmonės mums sako, kad nedrumstume visuomenės ramybės tokiais dalykais. „Mes iš tiesų nenorime žinoti apie visus šiuos išsigalvojimus“ – štai standartinis atsakymas.

Kai aukščiausias šalies renkamas pareigūnas atvirai paskelbia JTO normas svarbesnes už JAV Konstituciją – pažeidimas, vertas apkaltos – dauguma priima tai kaip „normalų reiškinį“. Kai aukščiausias šalies pareigūnas pradeda karą be Kongreso sutikimo, mes vėl priimame tai, vietoj to, kad drąsiai pažvelgtume realybei į akis.

Kai karas Persų įlankoje, kurį mūsų prezidentas sumanė ir suplanavo, prasidėjo, mes buvome ne tik laimingi dėl griežčiausios cenzūros naujienų laidose. Mes priėmėm tai visa širdimi ir nuoširdžiai manėme, kad „cenzūra naudinga kariaujant karą“. Mūsų prezidentas melavo, April Glaspie melavo, valstybės departamentas melavo. Jie kalbėjo, kad karas pateisinamas, nes prezidentą Huseiną įspėjo palikti Kuveitą ramybėje. Kai Glaspie telegramos į Valstybės departamentą buvo pagaliau paskelbtos, JAV senatoriai vienas po kito pasisakė, reikalaudami tą prostitutę apginti. Neturi reikšmės, kad tai buvo demokratai ir respublikonai. Mes, tauta, leidome jiems išvengti bausmės už jų melą.

Kai amerikiečių tauta šitaip elgiasi, pačios drąsiausios Viliso Harmono ir jo komandos svajonės tampa realybe. Tavistoko institutas džiūgavo, švęsdamas pasisekimą, kurį pasiekė sugriaudamas šios kitados didžios nacijos savigarbą. Mums buvo pasakyta, kad laimėjome karą Įlankoje. Tačiau dauguma amerikiečių dar nepajuto, kad pergalė kainavo jiems sutryptą nacijos savigarbą ir garbę. Jos guli, baigdamos suirti, Kuveito smėlynuose drauge su lavonais Irako kareivių, kuriuos mes be gailesčio ir beprasmiškai nužudėme, kai jie pagal susitarimą traukėsi iš Kuveito į Basrą – mes nesugebėjome tesėti savo duoto žodžio. Žodžio, kurio laikytis privalėjome pagal Ženevos konvenciją. „Ko jūs norite. – klausinėjo mūsų kontrolieriai. – pergalės ar savigarbos? Jūs negalite gauti ir viena, ir kitą drauge“.

Prieš 100 metų tokie dalykai būtų neįmanomi, o dabar tai atsitiko ir kelia visišką abejingumą. Mes pralaimėjome šį plataus masto karą, kurį prieš tautą kariauja Tavistokas. Kaip ir vokiečiai, kuriuos palaužė masiniai bombardavimai, daugelis mūsų neatlaikė ir mūsų tauta pavirto tokia mase, apie kokią ankstesni totalitariniai režimai galėjo tik pasvajoti. „Štai. – pasakytų jie. – viena didžiausių pasaulio nacijų, kuri nenori žinoti tiesos. Mums daugiau nebereikalingos propagandos įstaigos. Mums nebereikia slėpti teisybės nuo šios tautos, ji noriai atmeta tą teisybę savo noru. Tai niekinga nacija“.

Kažkada išdidi respublika pavirto nusikalstamų organizacijų gūžta. Istorija liudija, kad tokia situacija – totalitarizmo pradžios požymis. Tokia yra nuolatinių pokyčių arena, kurioje Amerika atsidūrė nuo 1991 metų pabaigos. Mes gyvename pūvančioje visuomenėje, kuri užprogramuota pražūti – visuomenėje be ateities. Mes netgi nesuvirpėjome, sužinoję apie 4 mln benamių ar apie 30 mln bedarbių, nė apie 15 mln nužudytų abortais mažylių. Jie – „vandenio eros atliekos“. Šis sąmokslas toks atstumiantis, kad kai su juo susiduria akis į akį, dauguma žmonių nenori pripažinti, kad jis egzistuoja, racionaliai aiškindami visus įvykius tuo, kad, atseit, „laikai keičiasi“.

Būtent tokią reakciją ir programuoja mumyse Tavistokas ir Vilisas Harmonas. Mūsų idealų griovimas nebekelia protestų. Dvasinis ir intelektualinis mūsų tautos potencialas pakirstas. 1991 gegužės 27 dieną prezidentas Bušas padarė labai giliaprasmį pareiškimą, kurio esmė, matomai, buvo visiškai neteisingai išaiškinta mūsų politinių komentatorių:

„Amerikos politikos moralė reikalauja, kad mes sektume moraliniu kursu tokio pasaulio, kuriame pasirenkamas mažesnis iš dviejų galimų blogių. Tai ir yra realus pasaulis, nepadalintas į juodą ir baltą puses. Jame labai nedaug moralinių absoliutų“.

Ko dar galima laukti iš prezidento, kuris, tikriausiai, yra vienas didžiausių piktadarių, kokie tik buvo įsikūrę Baltuosiuose rūmuose?

Pagalvokite apie tai, prisiminę jo įsakymą kariškiams palaidoti gyvus 12 000 Irako kareivių. Pagalvokite apie tai, prisiminę apie tęsiamą karą ir Irako tautos genocidą. Prezidentas Bušas su pasitenkinimu apibūtino Huseiną kaip „šių dienų Hitlerį“. Bet jie nepateikė nė menkiausio įrodymo, patvirtinančio jo teiginį. To paprasčiausiai nereikėjo. Prezidentas Bušas pasakė ir mes tai sužiaumojome be jokių klausimų. Pagalvokite apie ta – juk jis viską darė Amerikos tautos vardu, nors pats slapta gaudavo komiteto 300 nurodymus.

Bet svarbiausia, pagalvokite štai apie ką: prezidentas Bušas ir jo globėjai jaučiasi tokie nebaudžiami, kad daugiau nebeslepia to, jog kontroliuoja amerikiečių tautą. Iš jo pareiškimų tiesiogiai seka, kad jis kaip mūsų lyderis darys įvairiausius kompromisus su teisybe ir garbe, jeigu jo (mūsų) vadai laikys, jog tai būtina. 1991 gegužės 27 JAV prezidentas panaikino visus mūsų Konstitucijos principus ir drąsiai paskelbė, kad jie jo daugiau nebesaisto. Tai milžiniška pergalė, kurią laimėjo Tavistokas ir „Strateginių bombardavimų planavimo valdyba“, kurios nauju taikiniu tapo amerikiečių dvasia kare, kuris buvo pradėtas 1946 metais ir tęsiasi iki šiol.

Stiprų spaudimą mūsų tautai, siekiant ją pakeisti, pradėjo daryti Stenfordo tyrimų institutas dar septinto dešimtmečio pradžioje. STI puolimas įgavo vis didesnę galią. Įsijunkite savo televizorių ir pamatysite STI pergalę savo akimis: pokalbių šou pačiomis intymiausiomis temomis, specialūs kanalai, kur viešpatauja iškrypimai, rokenrolas ir narkotikai. Ten, kur kitados dievaičiu buvo Džonas Veinas, dabar mes turime dirbtinę žmogaus (ar dar žmogaus?) apologiją, kurio vardas – Maiklas Džeksonas – žmogiškos būtybės parodija, kuri garbstoma kaip herojė, o pati tuo metu vaiposi, kraiposi ir spygauja TV ekranuose milijonuose amerikiečių namų.

Apie moterį, kuri pasižymėjo ištisa santuokų ir skyrybų serija, masinė informacija trimituoja per visą šalį. Ištisos eterio valandos skiriamos tai vienai, tai kitai neišsipraususiai narkomaniškai ir dekadentiškai roko grupei, jų beprotiškiems garsams, išprotėjusiems išsidirbinėjimams, drabužiams ir lingvistiniams iškrypimams. Muilo operos, kuriose kai kurios scenos artimos pornografijai, jau nebesulaukia komentarų. 7 dešimtmetyje tokie dalykai būtų nepakenčiami, o dabar tai laikoma norma. Mus apdorojo tuo, ką Tavistokas vadina „ateities šoku“, o svarbiausia, ta ateitis JAU ATĖJO, ir mes esame taip apkvaitinti šių nuolatinių kultūrinių šokų, kad bet koks protestas atrodo beprasmiškas, dėl to logiškai galvojame, kad nėra jokios prasmės protestuoti.

1986 metais Komitetas 300 įsakė padidinti spaudimą. Amerikos smukimas buvo nepakankamai spartus. JAV „pripažino“ Kambodžos mėsininkus, nusikalstamą Pol Poto režimą, kuris pats prisipažino nužudęs 2 milijonus Kambodžos gyventojų. 1991 metais ratas apsisuko. Amerika pradėjo karą su draugiška tauta, kurią užprogramavo tikėti Vašingtono išdavikais. Mes apkaltinome nedidelio Irako prezidentą Huseiną visomis nuodėmėmis, kurių NĖ VIENA NEBUVO TEISINGA. Mes žudėme ir žalojome jų vaikus, mes palikome juos badauti ir mirti nuo įvairiausių ligų.

Tuo pat metu mes pasiuntėme Bušo emisarus iš Komiteto 300 į Kambodžą pripažinti masinius 2 mln Kambodžos gyventojų, tapusių Komiteto 300 eksperimento, kaip staigiai sumažinti miestų gyventojų skaičių, žudikus. Tas pats laukia didelių Amerikos miestų jau ne tokioje tolimoje ateityje. Dabar prezidentas Bušas ir jo komitetui 300 paklusni administracija faktiškai sako mums: „Klausykite, žmonės, ko jūs iš manęs norite? Aš jums sakiau, kad darysiu kompromisus, jei manysiu, kad reikia, netgi jei teks permiegoti su Pol Poto galvažudžiais. Taip kad pabučiuokite man į užpakalį“.

Spaudimas visuomenei, kad ši pasikeistų, pasieks apogėjų 1993 metais ir mes tapsime liudininkais scenų, kurias anksčiau palaikytume neįmanomomis. Apstulbusi Amerika reaguos, bet labai silpnai. Mūsų nebejaudina net paskutinė grėsmė mūsų laisvei – personalinės kompiuterinės kortelės. Viliso Harmono knygos „Žmogaus pavidalo pakeitimas“ idėjos pernelyg sudėtingos, kad jas suprastų dauguma, dėl to pasitelkė į pagalbą Merilin Fergiuson, kad jos taptų suprantamesnės. Prisidengus „Vandenio eros“ iškaba, vyksta striptizo šou scenoje, o daina „Vandenio eros aušra“ (The Dawning of the Age of the Aquarius) užėmė aukščiausias hitparadų eilutes ir apkeliavo visą pasaulį.

Personalinės kompiuterinės kortelės, kai bus galutinai išplatintos, atims iš mūsų įprastą aplinką, o, kaip pamatysime, aplinka mums reiškia žymiai daugiau negu įprasta manyti, išgirdus šį žodžių junginį. Amerika gavo galingiausią moralinę traumą, kokios negavo nė viena pasaulio tauta. Ir blogiausia mūsų dar laukia ateityje.

Viskas vyksta taip, kaip numatė Tavistokas, pagal Stenfordo „sociologų“ planus. Laikai nesikeičia – juos keičia. Visi pokyčiai buvo suplanuoti ir vyksta dėka kruopščiai apskaičiuotų veiksmų. Iš pradžių mes keitėmės pamažu, tačiau dabar pokyčių greitis didėja. Amerika iš „vienos nacijos Dievo akivaizdoje“ virsta daugiakalbiu konglomeratu daugelio dievų akivaizdoje. Konstitucijos pagrindai patyrė pralaimėjimą.

Mūsų protėviai kalbėjo viena kalba, išpažino vieną religiją – krikščionybę ir laikėsi bendrų idealų. Nebuvo svetimų mūsų tarpe; tai atėjo vėliau kaip sąmoningai suplanuotas bandymas suskaldyti šalį į kelias atskirtas tautybes, kultūras ir religijas. Jeigu tuo abejojate, pasivaikščiokite šeštadienį po Ist Saidą Niujorke ar Vest Saidą Los Andžele ir apsidairykite aplink. Amerika pavirto keliomis tautomis, kurios mėgina sugyventi, valdant bendrai vyriausybei. Kai imigracijos šliuzai buvo plačiai atverti Franklino Ruzvelto, Komiteto 300 vadovo pusbrolio, kultūrinis sukrėtimas sukėlė didžiulę sumaištį ir painiavą, dėl ko „vieningos nacijos“ koncepcija nustojo veikusi. Romos klubas ir NATO sukomplikavo situaciją. Formulė „pamilk artimą savo“ nebeveikia, jeigu mūsų artimas ne toks, kaip „mes su jumis“.

Mūsų konstitucijos kūrėjams tos tiesos, kurias jie skelbė ateitiems kartoms, buvo savaime suprantamos. Nebūdami tikri, kad sekančioms kartoms tos tiesos irgi bus savaime suprantamos, jie ėmėsi detaliai jas išaiškinti. Tavistoko institutas padarė viską, kad atsitiktų tai, ko labiausiai bijojo konstitucijos kūrėjai. Laikmetis, kai tiesos nebėra savaime suprantamos, atėjo kartu su Bušu ir jo „moralinių absoliutų nebuvimu“ bei komiteto 300 Naująja Pasaulio Tvarka.

Visa tai yra socialinių pokyčių koncepcijos, įpirštos Amerikai, dalis. Koncepcija, kaip teigia Harmonas ir Romos klubas, reikš amerikiečiams rimtas psichologines traumas ir vis didėjantį spaudimą. Visuomenės netvarka, kuri prasidėjo Tavistoko, Romos klubo ir NATO įkūrimo laikais, tęsis Amerikoje iki to laiko, kol nebus pasiekta pokyčių riba. Nacijas sudaro individai, ir kaip ir individai, jos turi psichologinį slenkstį, kurį peržengus, pokyčiai nebeįmanomi, nepriklausomai nuo individo ar nacijos galios.

Šią psichologinę tiesą patvirtino „Strateginių bombardavimų planavimo valdyba“, kuri rekomendavo bombarduoti vokiečių darbininkų gyvenamus kvartalus iki „kraštutinio prisotinimo taško“. Kaip buvo minėta anksčiau, šitą projektą kūrė globojant Prudential Insurance Company ir šiandien niekas neabejoja, kad Vokietija pralaimėjo būtent dėka šios operacijos. Daugelis mokslininkų. Dirbusių šiame projekte, arba toliau darbuojasi „bombarduodami“ Ameriką iki „kraštutinio taško“, arba perdavė savo metodus pasekėjams.

Jų palikimas pasireiškia tuo, kad ne mes patys išklydome iš savo kelio kaip nacija, bet mus sąmoningai privertė pasukti iš kelio, kuriuo daugiau kaip 200 metų mus vedė Nepriklausomybės deklaracijos autoriai. Trumpiau kalbant, mes praradome ryšį su savo istorinėmis šaknimis, praradome tikėjimą, kuris įkvėpdavo daugelį amerikiečių kartų.

Vadovaujami Bušo mes šliaužiame nežinia kur kaip sutrikusi nacija, ir tais pasireiškia atskirų žmonių nuotaikose. Mes bendradarbiaujame su Komitetu 300, kad žengtume į savo pačių krachą ir vergovę. Kai kurie tai jaučia ir pergyvena nerimą. Įvairios sąmokslo teorijos, apie kurias jie tikriausiai girdėjo, neatskleidžia visko iki galo, kadangi autoriai nežino apie sąmokslininkų hierarchiją – Komitetą 300.

Žmonės jaučia gilų susirūpinimą, jaučia, kad vyksta kažkas tokio, ko neturėtų vykti, bet jie negali sutelkti savo jėgų, kad išspręstų problemą, ir toliau klaidžioja tamsoje. Jie pažvelgia į ateitį, kuri nuo jų bėga. Amerikietiška svajone tampa miražu. Jie nukreipia savo tikėjimą į religiją, tačiau nesiima jokių veiksmų, kad sustiprintų tikėjimą VEIKSMU. Amerikiečiai niekad nepatyrė atgimimo, taip kaip patyrė europiečiai pačiu niūriausiu Viduramžių momentu. Ryžtingais veiksmais jie pažadino savyje pokyčių dvasią ir to rezultatu tapo Atgimimas.

Priešas nusprendė 1980 metais smogti Amerikai tokį smūgį, kad Amerikos atgimimas būtų nebeįmanomas. Kas tasai priešas? Šis priešas – tai ne beveidžiai „jie“. Priešas aiškiai įvardintas kaip Komitetas 300, Romos klubas, NATO ir visi filialai, smegenų centrai, tyrimų organizacijos, kurias kontroliuoja Tavistokas. Nėra reikalo naudoti žodžius „jie“ ir „priešai“, nebent jei norime sutrumpinti. Mes žinome, kas yra tie „jie“ ir kas yra „priešas“. Komitetas 300 su jo JAV rytinės pakrantės liberaliojo isteblišmento „aristokratija“, jo bankais, draudimo kompanijomis, gigantiškomis korporacijomis, fondais, komunikacijų tinklais – štai kas yra priešas.

Šita jėga surengė bolševikų revoliuciją ir įvedė teroro viešpatiją Rusijoje, sukurstė I ir II Pasaulinius karus, karą Korėjoje ir Vietname, organizavo krizes Rodezijoje, Pietų Afrikoje, Nikaragvoje, Filipinuose. Tai slapta supervyriausybė, kuri kryptinga veikla sugriovė Amerikos ekonomiką ir galutinai deindustrializavo šalį, kuri kitados buvo pramoninė supervalstybė.

Ameriką šiandien galima palyginti su kareiviu, kuris staiga užmigo per patį mūšio įkarštį. Mes, amerikiečiai, paprasčiausiai užmigome ir leidomės įstumiami į apatiją, kurią sukėlė pernelyg didelė pasirinkimo laisvė. Šie pokyčiai transformuoja mūsų aplinką, atima iš mūsų valią priešintis – mes tampame apsnūdusiais, apatiškais ir galiausiai užmiegame mūšio lauke.

Esama techninio tokios būsenos termino – „giliai prasiskverbianti ilgalaikė įtampa“. Medas daryti įtaką didelėms žmonių grupėms giliai prasiskverbiančios ilgalaikės įtampos pagalba buvo sukurtas Tavistoko institute ir jo dukterinėse organizacijose Amerikoje – Stenforde, Rand corporation ir dar mažiausiai 150 tyrimų įstaigose JAV.

Daktaras Kurtas Levinas – tai mokslininkas, sukūręs šituos šėtoniškus kariavimo metodus. Jis privertė paprastą amerikiečių patriotą eiti iš proto dėl įvairiausių sąmokslo teorijų, sukeldamas tuose žmonėse netikrumo, pavojaus, vienišumo ir netgi baimės jausmą. Šias nuotaikas patriotui sukelia bandymai ieškoti ir niekaip nesurasti priežasčių, dėl kurių vyksta nuosmukis ir grūtis, kuriuos sukelia koncepcija „Žmogaus pavidalo pakeitimas“. Patriotas nesugeba atpažinti nei, tuo labiau priešintis socialiniams, moraliniams, ekonominiams ir politiniams pokyčiams, kuriuos jis laiko nepageidautinais ir neleistinais, tačiau kurie vis dėlto, darosi vis intensyvesni.

Daktaro Levino vardo nerasime nė vienoje mūsų isteblišmento istorijos knygoje, kurios, galiausiai, rašomos, laikantis valdančiosios klasės ir karo laimėtojų požiūrių. Dėl to aš su pasididžiavimu pristatau jums šį vardą. Kaip buvo minėta prieš tai, daktaras Levinas organizavo „Harvardo psichologijos kliniką“ ir „Socialinių tyrimų institutą“, globojamą Tavistoko instituto. Šių dviejų organizacijų pavadinimai neatskleidžia jų tikrųjų uždavinių.

Man tai primena gėdingą įstatymo projektą dėl pinigų leidimo, priimtą 1827 metais. Projekto pavadinimas buvo pakankamai nekaltas ir tai buvo sąmoningai padaryta jo kūrėjų. Šiuo projektu senatorius Džonas Šermanas atidavė tautą į tarptautinių bankininkų rankas. Kaip manoma. Šermanas prastūmė projektą, jo „neperskaitęs“. O kaip mes dabar žinome, tikrasis projekto tikslas buvo leisti į apyvartą ne tik sidabrines monetas, bet ir bet kokius kitus piniginius ženklus ir monetas ir tokiu būdu suteikti bankininkams neribotą valdžią kredito srityje. Šią valdžią bankininkai prarado dėl nedviprasmiškų JAV konstitucijos formuluočių.

Kurtas Levinas suteikė Tavistokui, Romos klubui ir NATO neribotą valdžią Amerikoje, valdžią, kokios neturėtų turėti jokia organizacija, joks susivienijimas ar bendruomenė. Šios žinybos pasinaudojo uzurpuota valdžia, kad pakirstų nacijos valią ir pasipriešinimą sąmokslininkų planams ir užmačioms, kad atimtų iš mūsų Amerikos Revoliucijos iškovojimus ir nukreiptų mus į kelią, vedantį tiesiai į Naujuosius Viduramžius, vadovaujant Vieningai Pasaulinei Vyriausybei.

Levino pagalbininkais, vykdant šiuos toli siekiančius tikslus, buvo Ričardas Krosmanas (Richard Crossman), Erikas Tristas (Eric Trist), H. V. Diksas (H. V. Dicks), Vilisas Harmonas (Willis Harmon), Čarlzas Andersonas (Charles Anderson), Garneris Lindsėjus (Garner Lindsay), Ričardas Praisas (Richard Price) ir V. R. Bajonas (W. R. Bion). Atkreipkite dėmesį – šie vardai niekad neminimi vakarinėse naujienose. Pasirodo jie tik moksliniuose žurnaluose, dėl to taip nedaug amerikiečių juos žino ir neįsivaizduoja, ką šie žmonės padarė ir tebedaro su Amerika.

Prezidentas Džefersonas kartą pasakė, kad jam gaila tų, kurie galvoja, jog viską žino apie vykstančius įvykius, dėl to, kad skaito laikraščius. Britų premjeras Dizraelis yra pasakęs praktiškai tą patį. Iš tiesų, bėgant šimtmečiams, valdovai mėgavosi savo valdžia iš už kulisų. Žmogus visada jautė norą viešpatauti ir niekad bei niekur tas noras nebuvo toks didelis, kaip mūsų laikais.

Jei būtų kitaip, kam reikėtų visų tų slaptų draugijų? Jeigu mus valdytų skaidri sistema, kuriai vadovautų demokratiškai išrinkti pareigūnai, tai kam reikėtų slaptų masonų ložių kiekviename Amerikos kaime, miestelyje ir mieste? Ar galėtų masonybė veikti taip atvirai ir tuo pat metu taip puikiai slėpti savo paslaptis? Mes negalime užduoti šių klausimų nei Devyniems Nežinomiesiems iš Devynių Seserų ložės (Nine Sisters Lodge) Paryžiuje, nei devyniems jų kolegoms iš Keturių Karūnų ložės (Quatuar Coronati) Londone. Ir vis dėlto šie 18 žmonių sudaro dalį dar slaptesnės vyriausybės – „Karališkojo tarptautinių santykių instituto“ ir dar toliau – Komiteto 300 – dalį.

Kaip galėjo atsitikti, kad škotiškų apeigų masonybė galėjo ideologiškai apdoroti Džoną Hinklį, kad jis iššautų į prezidentą Reiganą? Kam mums reikalingi tokie slapti ordinai kaip „Švento Jono iš Jeruzalės riteriai“, „Apvalusis stalas“, „Milnerio grupė“ ir kiti į juos panašūs? Jie priklauso pasaulinei valdymo ir kontrolės struktūrai, kuri valdoma per Romos klubą, Karališką tarptautinių santykių institutą ir Komitetą 300.

Šitos slaptosios bendrijos reikalingos todėl, kad jų veikla yra nusikalstama ir turi būti slepiama. Blogis negali atlaikyti teisybės šviesos.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!