Komitetas 300. Kontroliuojančios žinybos (4)

Stenfordo tyrimų institutas

STI 1946 metais įkūrė Tavistoko žmonių santykių tyrimų institutas, kad padėtų Robertui O. Andersonui ir jo naftos kompanijai ARCO. Andersonas užtikrino Komitetui 300 teises į naftą Aliaskos šiaurėje. Iš esmės šis darbas buvo pernelyg sunkus Andersono Aspeno institutui, todėl iškilo būtinybė kurti naują centrą ir juo tapo STI. Aliaska pardavė savo teises už 900 mln$, sumą, kuri Komitetui 300 palyginus nėra didelė. Aliaskos gubernatorius buvo atviliotas į STI gauti paramos ir konsultacijų, ir tai buvo ne atsitiktinumas, bet kruopštaus planavimo ir gilaus apdorojimo rezultatas.

Atsiliepę į gubernatoriaus pagalbos prašymą, trys Stenfordo instituto darbuotojai organizavo Aliaskoje žinybą, kurioje jie susitiko su Aliaskos valstijos sekretoriumi ir valstijos planavimo valdybos vadovu. Frensis Grihanas (Francis Greehan), ėmęs vadovauti STI komandai, įtikino gubernatorių, kad jį jaudinanti turtingo naftos telkinio eksploatacijos problema bus išspręsta STI. Suprantama, Grihanas nepaminėjo Komiteto 300 ar Romos klubo. Mažiau kaip po mėnesio jis surinko ekonomistų, mokslininkų naftininkų ir „naujų mokslų“ specialistų komandą, kurią sudarė šimtai žmonių. STI ataskaitą gubernatoriui sudarė 88 puslapiai.

Šitą pasiūlymą Aliaskos įstatymų leidimo susirinkimas priėmė beveik nepakeistą. Grihanas iš tiesų labai daug nuveikė Komiteto 300 labui. Pradėjęs nuo smulkmenų, Stenfordo tyrimų institutas išsiplėtojo į įstaigą su 4000 darbuotojų ir daugiau kaip 160 mln$ biudžetu. Jo prezidentas Čarlzas A. Andersonas buvo šio augimo liudininkas, kaip ir profesorius Vilisas Harmonas, STI socialinės politikos tyrimų centro, kuriame darbuojasi šimtai „naujų mokslų“ specialistų, profesorius. Dauguma pagrindinių bendradarbių buvo perkelti čionai iš Tavistoko instituto Londono filialo. Vienas tokių persikėlėlių buvo buvęs britų žvalgybos agentas Deividas Sarnovas (David Sarnoff), tampriai susijęs su Harmonu ir jo komanda 25 metus. Sarnovas buvo savotiškas instituto būstinės Sasekse „sarginis šuo“.

Stenfordo institutas tvirtina, morališkai nevertina projektų, kuriais užsiima, atlikdamas užsakymus Izraeliui ir arabams, Pietų Afrikai ir Libijai, tačiau, kaip nesunku suprasti, toks požiūris leidžia jam užmegzti stabilius slaptus ryšius su užsienio vyriausybėmis, o CŽV tai laiko pakankamai naudingu dalyku. Džimo Ridžvėjaus knygoje „Uždara korporacija“ STI atstovas Gibsonas giriasi nediskriminacine STI pozicija. Tačiau būdamas įrašytas į „Federalinį kontraktinių tyrimų centrą“ (Federal Contract Research Center) STI šiandien tapo milžinišku kariniu smegenų trestu, palikusiu toli už savęs Hudzono institutą (Hudson Institute) ir RAND korporaciją. Tarp specialių STI filialų esama eksperimentinių centrų cheminio ir biologinio karo reikalams.

Viena pavojingiausių Dtenfordo veiklos rūšių – operacijos slopinant piliečių sukilimus, būtent tokie išradimai, atsiduodantys romano „1984″ dvasia, vyriausybės jau yra naudojami prieš savo piliečius. JAV vyriausybė moka STI milijonus dolerių už tokius pakankamai ginčytinus „tyrimus“. Po studentų protestų prieš Amerikos vykdytus eksperimentus su cheminiu ginklu, Stenfordas „pardavė“ save grupei privačių asmenų už 25 mln$. Realiai, žinoma, niekas nepasikeitė. STI liko Tavistoko projektu ir Komitetas 300 toliau jį valdo, tačiau patiklūs žmonės liko patenkinti tokiais nieko nereiškiančiais kosmetiniais pokyčiais.

1958 metais atsirado kai kas visiškai naujo. „Naujausių tyrimų ir produktų valdyba“ (Advanced Research Products Agency (ARPA)), atliekanti Gynybos ministerijos užsakymus, kreipėsi į STI su visiškai slaptu pasiūlymu. Džonas Fosteris iš Pentagono pasakė, kad STI turi sukurti Amerikos apsaugojimo nuo „technologinių siurprizų“ programą. Fosteris norėjo sukurti tokias sąlygas, prie kurių pati aplinka taptų ginklu, kitaip sakant, jis norėjo turėti specialias bombas, sukeliančias vulkanų išsiveržimą ar žemės drebėjimus. Be to, jis planavo ištirti potencialių priešininkų elgesio modelius ir kurti naujus mineralus bei metalus naujoms ginkluotėms rūšims. Projektą STI pavadino „Šeiki“ (Shaky).

Galingos Šeiki elektroninės smegenys sugebėjo atlikti daugybę komandų, kompiuterius Stenfordui sukonstravo kompanija IBM. 28 mokslininkai užsiėmė tuo, kas buvo pavadinta „žmogaus išplėtimu“ (Human Augmentation). IBM kompiuteris galėjo spręsti analogines užduotis, jis atpažindavo ir identifikuodavo mokslininkus, dirbusius su juo. Specialų šios mašinos pritaikymą lengviau įsivaizduoti negu aprašyti. Bžezinskis žinojo, ką kalba, kai rašė „Technotroninę erą“.

STI glaudžiai bendradarbiavo su dešimtimis civilinių konsultacijų firmų, mėgindamas pritaikyti karines technologijas situacijoms, susiklostančioms šalies viduje. Tai ne visuomet pavykdavo, tačiau tobulėjant technologijoms visur prasiskverbiančios kontrolės, aprašytos Bžezinskio, perspektyvos tampa realybe. Tokia kontrolė jau egzistuoja ir yra naudojama, nors retkarčiais tenka taisyti įvairius sutrikimus. Viena tokių civilinių konsultacinių firmų buvo Schriever McKee Associates of McLean iš Virdžinijos, kuriai vadovavo atsargos generolas Bernardas A. Šraiveris, buvęs „Karinių oro pajėgų sistemų valdybos“, sukūrusios raketas „Titanas“, „Toras“, „Atlasas“ ir „Minitmenas“, vadovas.

Šraiveris įkūrė konsorciumą, į kurį įėjo Lockheed, Emmerson Electric, Northrop, Control Data, Raytheon ir TRW. Konsorciumą pavadino URBAN SYSTEM ASSOCIATES, INC. Jo tikslas buvo spręsti socialines ir psichologines „miestų problemas“, pasitelkus į pagalbą karines technologijas, naudojantis šiuolaikinėmis elektroninėmis sistemomis. Įdomu pažymėti, kad besidarbuodamas šioje srityje TRW tapo stambiausia kompanija, renkančia kreditinę informaciją.

Visa tai rodo, kad mūsų šalis jau gyvena totalinės kontrolės sąlygomis. Totali kontrolė – pirmas Komiteto 300 reikalavimas. Nė viena diktatūra, ypač globalaus masto, negali funkcionuoti be totalios kiekvieno individo kontrolės. STI realiai ruošėsi tapti pagrindine Komiteto 300 tyrimų organizacija.

Iki 9 dešimtmečio 60% STI kontraktų buvo skirti „ateičiai“, naudojant juos tiek karinėje, tiek taikioje srityse. Instituto pagrindiniai klientai buvo „Gynybos tyrimų ir technikos direkcija“ ((Directorate of Defense Research and Engineering), Aerokosminių tyrimų valdyba ((Office of Aerospace Research), dirbusi tema „Mokslų apie elgseną taikymas tyrimų vadyboje“ (Applications of the Behavioral Sciences to Research Management), Vykdomoji prezidento valdyba, Mokslo ir technologijų valdyba (Office of Science and Technology), JAV Sveikatos apsaugos ministerija. Šios ministerijos vardu STI vykdė programą Pattern in ESDEA Title I Reading Achievment Tests. Kiti klientai – Energetikos ministerija, Darbo ministerija, Transporto ministerija ir Nacionalinis mokslo fondas (National Science Foundation (NSF). Itin didelę svarbą turėjo straipsnis, sukurtas specialiai NSF ir pavadintas „Ateities įvertinimas ir tarptautinės problemos“.

Stenfordo centras, vadovaujamas Tavistoko instituto Londone, sukūrė visaapimančią ir grėsmingą sistemą, pavadintą „Špionažo versle programa“ (Business Intelligence System). Ją užsisakė daugiau kaip 600 kompanijų Amerikoje ir užsienyje. Programa apima tokius tyrimus kaip „Tarptautiniai verslo santykiai su Japonija“, „Vartojimo marketingas nestabilumo situacijoje“, „Auganti tarptautinio terorizmo grėsmė“, „Vartojimo produktų sensorinis įvertinimas“, „Elektroninė pinigų pervedimo sistema“, „Elektroniniai-optiniai davikliai“, „Tyrimų planavimo metodai“, „JAV gynybinė pramonė ir kapitalo šaltiniai“ (U.S. Defense Industry and Capital Availability). Pagrindinės kompanijos, tapusios šios programos klientėmis: Bechtel Corporation, Hewlett Packard, TRW, Bank of America, Shell, RCA, Blyth, Eastman Dillon, Saga Foods Corporation, McDonnell Douglas, Crown Zellerbach, Wells Fargo Bank, Kaiser Industries.

Tačiau pačia grėsmingiausia STI programa – tai Stenfordo „Čarlzo F. Kateringo fondo“ programa „Žmogaus pavidalo pakeitimas“ (changing iМАges of man), turintį oficialių Stenfordo pavadinimą „Kontraktas URH (489)‑2150, Ataskaita apie politinius tyrimus 4/4/74, parengta Socialinės politikos tyrimų centre, vadovaujant Vilisui Harmonui (Contract Number URH (489)‑2150 Policy Research Report Number 4/4/74, Prepared by SRI Cеnter for the Study of Social Policy, Director Willis Harmon). Programa skirta JAV vystymosi krypties pakeitimui ir gali padaryti neatitaisomą socialinę, moralinę ir religinę žalą.

Ataskaita, apimanti 319 puslapių, buvo parašyta 14 „naujų mokslų“ specialistų, kuriems vadovavo Tavistokas ir 23 aukšto rango kontrolieriai, įskaitant B. F. Skinerį, Margaretę Mid, Erviną laslą ir serą Džefrį Vikersą. Reikėtų priminti, kad jo žentas, seras Piteris Vikersas Holas buvo narys įkūrėjas taip vadinamame „Paveldo fonde“. Didžioji dalis iš 3000 puslapių „rekomendacijų“, skirtų Reigano administracijai, buvo pagrįsta medžiaga, paimta iš Viliso Harmono programos „Žmogaus pavidalo pakeitimas“.

Man buvo suteikta privilegija gauti šios ataskaitos kopiją iš kolegos žvalgybininko po 5 dienų nuo to laiko, kai ataskaitą priėmė JAV vyriausybė. Tai, ką aš ten perskaičiau, šokiravo mane, kadangi supratau, kad turiu prieš save Amerikos ateities programą, ateities, kuri nepanaši į nieką, kas buvo žinoma iki šiol. Nacija turėjo būti užprogramuota pakeitimams ir turėjo taip priprasti prie šių suplanuotų pokyčių, kad išties esminiai pasikeitimai taps beveik nepastebimi. Mes taip sparčiai riedame žemyn nuo Vandenio sąmokslo parašymo momento, kad šiandien skyrybos nebesukelia pasmerkimo, savižudybių skaičius sparčiai auga ir praktiškai nieko nestebina, nukrypimas nuo socialinių normų ir seksualiniai iškrypimai tapo įprastu reiškiniu ir nebekelia jokio ypatingo protesto.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą