Komitetas 300. Kontroliuojančios žinybos (1)

Profiliavimas – metodas, sukurtas 1922 metais Karališkojo tarptautinių santykių instituto įsakymu. Majoras Džonas Roulingas Ryzas (John Rawlings Reese), britų karinis specialistas, gavo nurodymą sukurti stambiausią pasaulyje žinybą, skirtą plauti smegenims prie „Tavistoko žmogiškųjų santykių instituto“, kuris įėjo į Sasekso universiteto sudėtį. Institutas tapo „Britų psichologinio karo biuro“ (Britain’s Psychological Warfare Bureau) branduoliu. Kai 1970 metais aš pirmą kartą supažindinau Ameriką su Ryzo ir Tavistoko vardais, skaitytojams tai beveik nesukėlė susidomėjimo. Tačiau vėliau, vis labiau atskleidžiant Tavistoko veiklą ir jo vaidmenį sąmoksle, mano ankstyvųjų tyrinėjimų mėgdžiojimas pasidarė madingas ir išpopuliarėjo.

Britų psichologinio karo biuras plačiai naudojo rezultatus darbo, kurį nuveikė Ryzas, naudodamasis 80 000 „bandomųjų triušių“ iš britų kareivių ir belaisvių tarpo, jis darė su jais pačius įvairiausius testus. Būtent Tavistoke sukurti metodai privertė Ameriką įstoti į II Pasaulinį karą ir, vadovaujant dr. Kurtui Levinui, įsteigti CŽV pirmtakę Strateginių Tarnybų valdybą. Levinas ėmė vadovauti Strateginių bombardavimų planavimo valdybai (Strategic Bombing Survey), kurios veiklos rezultatu tapo masinių Vokietijos gyvenamų kvartalų bombardavimo, neliečiant karinių gamyklų, plano, skirto karališkosioms KOP, sudarymas. Abiejų kariaujančių pusių karinė pramonė priklausė tarptautiniams bankininkams, kurie nenorėjo, kad jų aktyvai būtų sugriauti.

Po karo NATO įsakė Sasekso universitetui organizuoti ypatingą centrą, skirtą smegenų plovimui, kuris tapo Britų psichologinio karo biuro padaliniu, tik dabar jo tyrimai buvo nukreipti ne kariniam, bet civiliniam panaudojimui. Skyriuose apie narkotikus mes dar sugrįšime prie šios itin slaptos įstaigos, kurią pavadino Mokslinės politikos tyrimų institutu.

Masinio civilinių gyvenamų kvartalų bombardavimų tikslas buvo palaužti vokiečių darbininkų moralinę dvasią. Šiais bombardavimais nesiekta sugriauti vokiečių karinės mašinos. Levinas ir jo komanda išvedė tokį rodiklį: jeigu 65% vokiečių darbininkų gyvenamo ploto bus sugriauta per naktinius karališkųjų KOP bombardavimus, civilių moralinė dvasia bus palaužta. Realus darbinis dokumentas šiuo klausimu buvo parengtas draudimo kompanijoje Prudential Assurance Company.

Karališkosios KOP, vadovaujamos Hariso, įgyvendino Levino planus, jų kulminacija tapo siaubingas Drezdeno bombardavimas, kurio metu žuvo daugiau kaip 125 000 žmonių, daugiausiai senukų, moterų ir vaikų. Teisybė apie siaubingus Hariso reidus prieš vokiečių civilius buvo griežtai užslaptinta dar ilgą laiką po karo pabaigos.

Tavistokas sukūrė daugumą detalių programų, kurių rezultate buvo įkurta Karinės jūrų žvalgybos valdyba (Office of Naval Intelligence (ONI), svarbiausia JAV žvalgybos tarnyba, palyginus su kuria CŽV atrodo kaip nykštukė. Amerikos vyriausybė sudarė milijardinius kontraktus su Tavistoku, kurio strateginio planavimo specialistai sukūrė daugumą programų, kuris Pentagonas iki šiol tebenaudoja, organizuodamas šalies gynybą. Tai dar sykį iliustruoja tą mirtiną glėbį, kuriame Komitetas 300 laiko Ameriką ir daugumą JAV žinybų. Amerikoje Tavistokas valdo daugiau kaip 30 tyrimų institutų, visi jie bus išvardinti lentelėse knygos gale.

Dauguma šių Tavistokui pavaldžių institutų Amerikoje pavirto gigantiškais monstrais, jų įtaka prasismelkia į visus mūsų valstybinių įstaigų veiklos aspektus ir tampa pagrindine galia, formuojančia bet kokią politiką. Vienas iš Tavistokui pavaldžių mūsų gyvenimo būdo griovėjų – tai dr. Aleksandras Kingas, NATO narys steigėjas, Komiteto 300 favoritas, taip pat žymus Romos klubo narys. Romos klubas pavedė Kingui sugriauti amerikietišką švietimo sistemą, tai padaryti jis turėjo paėmęs savo kontrolėn Nacionalinę mokytojų asociaciją ir glaudžiai bendradarbiaudamas su kai kuriais įstatymų leidėjais bei teisėjais. Jeigu iki šiol nebuvo plačiai žinoma apie Komiteto 300 visapusišką įsiskverbimą, tai ši knyga išsklaidys paskutinius abejonių šiuo klausimu likučius.

Pirmuoju išbandymu Federalinei ypatingųjų situacijų agentūrai (FEMA), Romos klubo kreatūrai, tapo situacija su atomine elektrine Trijų Mylių saloje, Pensilvanijoje. Isteriškos masinės informacijos priemonės iškart pavadino tai „avarija“, nors tai buvo dirbtinai sukurta situacija, skirta atlikti FEMA testą. Rezultatas: baimė ir isterija, sukelta žiniasklaidos, kas paskatino žmones bėgti iš minėto rajono, kai tuo tarpu jiems niekas negrėsė.

Į visa tai žvelgiama kaip į FEMA sėkmę ir surinko nemažai taškų antibranduolinėms jėgoms. Trijų Mylių sala tapo startu taip vadinamiems „aplinkosaugininkams“, dosniai finansuojamam judėjimui, kurį visiškai kontroliuoja Aspeno institutas Romos klubo vardu. Įvykių nušvietimas žiniasklaidoje buvo nemokamai suorganizuotas Viljamo Palėjaus (William Paley) iš CBS kompanijos, anksčiau jis buvo britų žvalgybos agentas.

FEMA – natūrali II Pasaulinio karo laikų Strateginių bombardavimų planavimo valdybos įpėdinė. Dr. Kurtas Levinas, teoretikas to, ką Tavistoko suokalbininkai vadina „krizių valdymu“, aktyviai dalyvavo šiuose tyrimuose. Esama glaudaus ryšio tarp Levino ir Tavistoko, kuris tęsiasi 37 metus. Levinas įdiegė Strateginių bombardavimų planavimo valdybos metodologiją į FEMA su nežymiais pakeitimais, vienas kurių – poveikio objekto pakeitimas. Vietoje Vokietijos, objektu tapo Amerika. Po 45 metų nuo II Pasaulinio karo pabaigos, Tavistokas ir toliau laiko pirštą ant gaiduko, tačiau ginklas dabar nukreiptas į Ameriką.

Velionė Margaret Mid (Margaret Mead), globojama Tavistoko, intensyviai tyrė vokiečių ir japonų gyventojų reakciją į stresą, kurį sukėlė bombardavimai. Dr. Irvingas Janusas (Irving Janus) dalyvavo projekte kaip asocijuotas profesorius, o bendrą projekto vadovavimą vykdė dr. Donas Roulingas Ryzas, paaukštintas iki brigados generolo laipsnio britų armijoje. Tyrimų rezultatai buvo perduoti FEMA’i. Irvingo Januso ataskaita padarė didelę įtaką FEMA politikos formavimui. Janusas juos vėliau panaudojo savo knygai „Oro karas ir stresas“. Trijų Mylių salos įvykių metu FEMA paraidžiui sekė šios knygos idėjomis. Januso idėja buvo išties paprasta: dirbtinai sukurti krizių seriją ir manipuliuoti gyventojais, sekant Levino teroro taktika – žmonės elgsis būtent taip, kaip reikia.

Atliekant šį eksperimentą, Levinas atrado kai ką naujo: sociumo valdymas plačiu mastu yra įmanomas, naudojant masinės informacijos priemones, pavyzdžiui, per televiziją pateikiant masėms branduolinio aro siaubus. Buvo nustatyta, kad branduolinio karo siaubo dramatizavimui labai tinka moteriški žurnalai. Janusas atliko testą, kurio metu Betė Bampers, senatoriaus nuo Arkanzaso Deilo Bamperso žmona, „rašė“ šia tema žurnalui „McCalls Magazine“.

Straipsnis pasirodė 1983 sausio numeryje. Straipsnį faktiškai rašė ne ponia Bampers, jį jai parengė grupė rašytojų iš Tavistoko, kurie specializuojasi tokio pobūdžio medžiagoje. Publikaciją sudarė mišrainė iš netiesos, iškraipytų faktų, insinuacijų ir spėlionių, kurios rėmėsi melagingomis prielaidomis. Bampers straipsnis buvo tipiškas psichologinio manipuliavimo, kurį taip meistriškai įvaldė Tavistokas, pavyzdys. Nė vienai iš ponių, skaitančių minėtą žurnalą, nepasisekė išvengti įspūdžių, kuriuos sukėlė siaubinga istorija apie tai, į ką panašus atominis karas.

Komitetas 300 valdo didžiulį biurokratinį aparatą, kuriam priklauso šimtai smegenų centrų ir oficialių įstaigų, kurie vadovauja plačiausiam spektrui asmenų ir organizacijų, pradedant privačiu verslu, baigiant valstybės lyderiais. Paminėsiu tik keletą jų, pradėdamas Vokiškuoju Maršalo fondu. Tarp jo narių (jie taip pat yra NATO ir Romos klubo nariai) esama tokių personų kaip Deividas Rokfeleris iš Chase Manhattan Bank, Gabriel Heog (Gabriel Hague) iš prestižinio Hanover Trust and Finance Corporation, Miltonas Kacas (Milton Katz) iš Fordo fondo, Vilis Nrandtas, Socialistų internacionalo lyderis, KGB agentas ir Komiteto 300 narys, Irvingas Bliustounas (Irving Bluestone), profsąjungos „Automobilių pramonės darbininkų sąjunga“ (United Auto Workers) vykdomosios tarybos pirmininkas, Raselas Treinas (Russel Train), Pasaulinio laukinės gamtos fondo (World Wildlife Fund), kurį globoja princas Filipas ir Romos klubas, Amerikos padalinio prezidentas, Elizabet Midžli (Elizabeth Midgely), CBS programų prodiuserė, B. R. Gifordas (B. R. Gifford), fondo Russel Sage Foundation direktorius, Gvidas Goldmanas iš Aspeno instituto, velionis Averelis Harimanas (Averill Harriman), ypatingasis Komiteto 300 narys, Tomas L. Hjūzas (Thomas L. Hughes) iš Karnegio fondo, Denisas Midouzas ir Džėjus Forestoras iš Masačiusetso technologijų instituto.

Nors Komitetas 300 egzistuoja jau daugiau kaip 150 metų, savo dabartinį pavidalą jis įgavo maždaug 1897 metais. Jis visada įsakinėjo per kitas organizacijas-širmas, tokias kaip Karališkasis tarptautinių santykių institutas. Kai buvo nuspręsta, kad Europos reikalus turi tvarkyti kažkokia super organizacija, Karališkasis tarptautinių santykių institutas įkūrė Tavistoko institutą, kuris, savo ruožtu, sukūrė NATO. Penkerius metus NATO finansavo „Vokiškasis Maršalo fondas“. Turbūt svarbiausias Bilderbergo klubo, Komiteto 300 užsienio politikos organo, narys buvo Džozefas Ratingeris, kuris, kaip kalbama, klubą įkūrė ir suorganizavo. Kasmetiniai Bilderbergo susitikimai jau kelis dešimtmečius yra sąmokslų medžiotojų mėgstamas grobis.

Retingeris buvo puikiai išsilavinęs jėzuitas ir dvasininkas bei 33 laipsnio frankomasonas. Ponia Ketrin Mejer Grehem (Katherine Meyer Graham), įtariama savo vyro nužudymu, kad gautų laikraščio Vashington post kontrolę, irgi buvo svarbi Romos klubo narė, kaip ir Polas Hofmanas (Paul G. Hoffman) iš New York Life Insurance Company, vienos stambiausių Amerikso draudimo bendrovių, priklausančių korporacijai Rank, kuri tiesiogiai susijusi su britų karalienės Elžbietos šeima. Be to, Bilderbergo ir Romos klubo nariais įkūrėjais buvo Džonas Dž. Maklojus (John J. McCloy), žmogus, kuris mėgino ištrinti iš politinio žemėlapio nugalėtą Vokietiją ir, paskutinis sąrašas, bet ne paskutinis pagal įtaką, Džeimsas A. Perkinsas (James A. Perkins) iš Carnegie Corporation.

Kokia išrinktoji kasta! Ir vis dėlto keista, kad be tikrų žvalgybos tarnybų darbuotojų apie šitą organizaciją iki paskutinio laiko žinojo tik vienetai. Valdžia, kurią turi šie svarbūs asmenys ir korporacijos, TV stotys ir laikraščiai, draudimo kompanijos, bankai, kuriuos jie atstovauja, yra lygi valdžiai ir prestižui, kurią turi mažiausiai dvi Europos šalys, ir vis dėl to, tai tik nedidelė dalelė neribotų, visur prasismelkiančių Komiteto 300 interesų.

Čionai nebuvo paminėtas Ričardas Gardneris, kuris, nors ir labai anksti tapo Komiteto 300 nariu, buvo pasiųstas į Romą su specialia misija. Jis susituokė su vienos iš seniausių Venecijos juodosios aristokratijos šeimų atstove, šitaip užtikrinęs Venecijos aristokratijai priėjimą prie Baltųjų rūmų. Averelis Harimanas irgi buvo tiesioginis Komiteto tarpininkas tarp Kremliaus ir Vašingtono, po jo mirties ši funkcija atiteko Kisindžeriui.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą