Komitetas 300. Bendra apžvalga (8)

Kurto Levino vardas tikriausiai mažai žinomas Amerikoje. Skirtingai nei dekadentinės popžvaigždės ar naujausi apgailėtini Holivudo „atradimai“, mokslininkai arba labai retai, arba apskritai nesusilaukia publikos dėmesio. Iš šimtų JAV mokslininkų, kurie dirba Romos klubui, Levinas užsitarnauja specialų paminėjimą dėl jo vaidmens ardomojoje veikloje prieš Iraną, Filipinus, Pietų Afriką, Nikaragvą ir Pietų Korėją. Irano šacho nuvertimas vyko pagal planą, kurį sudarė Kurtas Levinas ir Ričardas Falkas, kontroliuojant Aspeno institutui, kuriam vadovauja Robertas Andersonas.

Levinas parašė darbą „Laiko perspektyvos ir moralinė dvasia“ („Time Perspective and Morale“). Ši Romos klubo publikacija – tai vadovas, kaip nuslopinti tautos ir atskirų lyderių moralinę dvasią. Štai ištrauka iš šio dokumento:

„Vienas pagrindinių moralinės dvasios slopinimo metodų, naudojant bauginimo strategiją yra toks: reikia laikyti žmogų netikrumo dėl jo dabartinės situacijos ir dėl to, kas jo gali laukti ateityje būsenoje. Be to, jei dažni svyravimai tarp rūsčių disciplinavimo priemonių ir pažadų, kad bus gerai elgiamasi, tuo pat metu platinant prieštaringas naujienas, daro kognityvią situacijos struktūrą neaiškia, tai žmogus liaujasi tikėti, kad koks nors planas atves jį į norimą tikslą ar, atvirkščiai – nutolins nuo jo. Tokiomis sąlygomis netgi tos asmenybės, kurios turi aiškius tikslus ir pasiruošusios dėl jų rizikuoti, būna paraližuojamos galingo vidinio konflikto, sprendžiant, ką reikėtų daryti.“

Ši Romos klubo programa taikoma tiek valstybėms, tiek atskiriems asmenims, ypač šalių vadovams. Mums Amerikoje nereikėtų manyti, kad „juk tai Amerika, ir tokio pobūdžio dalykai čia vykti negali“. Leiskite jus patikinti, kad tokie dalykai vyksta, ir vyksta galbūt dažniau nei bet kurioje kitoje šalyje.

Levino-Romos klubo planas turi tikslą mus visus demoralizuoti, kad mes galiausiai nemurmėdami priimtume viską, ką mums suplanavo. Mes kaip avys vykdysime Romos klubo įsakymus. Į kiekvieną lyderį, kuris daro stiprios asmenybės įspūdį ir kuris atsiranda netikėtai, kad „išgelbėtų“ naciją, reikia žvelgti itin atsargiai. Prisiminkime, kad britų žvalgyba daug metų rengė Chomeinį jo misijai, ypač, kai šis gyveno Paryžiuje, ir tik po to jis netikėtai pasirodė kaip išgelbėtojas Irane. Borisas Jelcinas – iš tos pačios MI6 „arklidės“.

Romos klubas įsitikinęs, kad įvykdė Komiteto 300 pavedimą „suskystinti“ Ameriką. Po 45 karo su šios šalies tauta, kas gali abejoti, kad klubas išties įvykdė šią užduotį? Pasižiūrėkite aplinkui, kiek mes demoralizuoti. Narkotikai, pornografija, roko „muzika“, laisvas seksas,, praktiškai visiškas šeimos pagrindų sunaikinimas, lesbietės, sodomitai ir, pagaliau, milijonų nekaltų vaikų žudynės, kurias surengė jų pačių motinos. Ar esama šlykštesnio nusikaltimo už masinius abortus?

Kas gali neigti, kad JAV atsidūrė ant kracho ribos, kad šalis pasiruošusi pilti į Pasaulinės Vyriausybės glėbį ir atsidurti Tamsybės epochoje, jeigu Amerika – dvasinis ir moralinis bankrotas, jeigu mūsų pramonė sunaikinta, jeigu šalyje yra 30 mln bedarbių, jei mūsų miestai – siaubinga visų įmanomų nusikaltimų kloaka, jei šalyje 4 mln benamių, jei korupcija vyriausybėje pasiekė neregėtą mastą, apėmusi viską iš eilės?

Romos klubas daug pasiekė suskaldydamas krikščioniškas bažnyčias, daug pasiekė, kurdamas armiją charizmatinių fundamentalistų ir evangelistų, kurie kausis už sionistinę Izraelio valstybę. Genocido Persų įlankoje metu gaudavau dešimtis laiškų su klausimais, kaip aš galiu pasisakyti prieš „teisingą krikščionišką karą su Iraku“. Kaip aš galiu abejoti, kad krikščionių fundamentalistų palaikomas karas prieš Iraką yra ne biblinis – argi Bilis Grehemas nesimeldė kartu su prezidentu Bušu prieš pradedant mūšį? Argi nekalba Biblija apie „karus ir gandus apie karus“?

Šie laiškai parodo, kaip puikiai darbuojasi Tavistoko institutas. Kaip ir planuota, krikščionių fundamentalistai taps galinga jėga, palaikančia Izraelio valstybę. Kaip liūdna, kad šie nuostabūs žmonės nesuvokia, kad Romos klubas grubiai jais manipuliuoja ir kad jų nuomonės ir įsitikinimai nėra jų nuosavi, bet sukurti specialiai jiems, ir tai padarė šimtai Komiteto 300 smegenų centrų, išbarstytų po visą Ameriką. Kitaip sakant, kaip ir visiems kitiems JAV gyventojų sluoksniams, krikščionims fundamentalistams bei evangelistams buvo kruopščiai praplautos smegenys.

Mes kaip tauta esame pasirengę susitaikyti su Amerikos ir amerikietiško gyvenimo būdo žlugimu. Nemanykite, kad tai įvyko savaime, neįpulkite į sindromą „laikai keičiasi“. Laikas nieko nekeičia, viską daro ŽMONĖS. Klaidinga manyti, kad Komitetas 300 ir Romos klubas – grynai europietiškos organizacijos. Romos klubas turi milžinišką įtaką ir galią Amerikoje, jis turi savo nuosavą kapitulą Vašingtone. Jos lyderis – senatorius Kleibornas Pelas, o vienas jos narių yra Frenkas M. Poteris, buvęs kongreso energetikos pakomitečio direktorius. Nesunku pamatyti, kaip Romos klubas kontroliuoja JAV energetikos politiką ir iš kur dygsta „žalioji“ opozicija branduolinei energetikai. Galbūt pats didžiausias Klubo pasisekimas buvo tai, kad jis sustabdė branduolinės energetikos pažangą, dėl ko Amerika negalės įžengti į XXI amžių kaip galinga industrinė valstybė. Antibranduolinės Klubo politikos efektą galima išmatuoti užgesintų aukštakrosnių, apleistų geležinkelio stočių, rūdijančių metalurgijos gamyklų, seniai uždarytų laivų statybos verfių skaičiumi, taip pat išsklaidyta po visą šalį kvalifikuota darbo jėga, kurią surinkti atgal jau nepavyks.

Kiti Romos klubo nariai Amerikoje – Volteris A. Hanas (Walter A. Hahn) iš Kongreso tyrimų grupės (Congressional Research Service), taip pat žymūs ekonomistai En Čitem (Ann Cheatham) ir Duglas Rosas (Douglas Ross). Roso uždavinys, kaip jis pats sakė, buvo „transformuoti Romos klubo perspektyvas į įstatyminius aktus, kad šalis atsikratytų gerovės iliuzijos. En Čitem dirbo organizacijos „Kongreso kliringo rūmai ateities klausimams“ (Congressional Clearing Hоusе For The Future) direktore.

Jos uždavinys buvo apdoroti tuos kongreso narius, kurie pasirodė esą imlūs astrologijai ir įvairiausiems „New Age“ kliedesiams. Vienu metu jos lekcijas lankė daugiau kaip 100 kongresmenų. Ji kasdien vedė sesijas, kuriose pateikdavo įvairiausias astrologines prognozes, paremtas jos „okultiniais pojūčiais“. Be kongresmenų šias sesijas lankė ir kiti svarbūs asmenys, tokie kaip Maiklas Volšas (Michael Walsh), Torntonas Bredšou (Thornton Bradshaw) – svarbus Komiteto 300 narys ir Deividas Sternlaitas (David Sternlight), vyresnysis draudimo kompanijos Allstate Insurance Company viceprezidentas.

Kai kurie svarbiausi Komiteto 300 nariai dirba taip pat ir NATO struktūrose – faktas, kurį mums reikėtų turėti galvoje. Šie Komiteto nariai neretai užima iškart kelis postus. NATO ir Romos klubui tuo pat metu priklauso: Harlandas Klivlendas (Harland Cleveland), buvęs JAV pasiuntinys NATO, Džozefas Sleiteris (Joseph Slater), Aspeno instituto direktorius, Donaldas Lešas (Donald Lesh), buvęs JAV Nacionalinio saugumo agentūros darbuotojas, Džordžas MakGi (George McGhee) ir Kleibornas Pelas (Claiborne Pell) – tai tik keli pavyzdžiai.

Svarbu nepamiršti šių vardų, turėti jų sąrašą, kad pasirodžius šiems vardams TV programose ir naujienų laidose visada atsimintume, kas jie tokie ir vardan ko darbuojasi. Laikydamiesi žvalgybos modus vivendi, komiteto lyderiai dažnai pasirodo televizijoje, paprastai prisidengę nekalčiausiomis kaukėmis. Tačiau reikia suprasti, kad visi jų darbai toli gražu nėra nekalti.

Komitetas 300 įnfiltravo savo agentus į pačią Amerikos širdį – Vyriausybę, kongresą, prezidento patarėjų postus, į pasiuntinių ir valstybės sekretorių postus. Karts nuo karto Romos klubas sušaukia susirinkimus ir konferencijas, kurios, nežiūrint į nekaltus pavadinimus, faktiškai paverčiamos darbo grupėmis, kurių kiekvienai pavedamas specialus uždavinys ir nustatomas jo įvykdymo terminas. Jei nėra ypatingų situacijų, Komitetas 300 dirba pagal labai tikslų grafiką.

Pirmą Romos klubo konferenciją Amerikoje Komitetas 300 sušaukė 1969 metais ir pavadino ją „Romos klubo asociacija“. Sekantis susirinkimas įvyko 1970 metais kaip „Riversaido Religinių tyrimų centras“, vadovavo jam Tomas Bernis (Thomas Burney). Paskui sękė Vudlando konferencija 1971 metais Hiustone. Nuo to laiko reguliarios konferencijos Vudlande vyksta kasmet.

Tais pačiais 1971 metais Mitchell Energy and Development Corporation organizavo Romos klubui susitikimą strateginiais klausimais energetikos srityje, jame dominavo tema: „Apriboti Amerikos augimą“. Visos šios veiklos kulminacija tapo „Pirmoji globali konferencija ateities problemų klausimais“, įvykusi 1980 liepą, joje dalyvavo 4000 socialinių klausimų specialistai ir smegenų trestų narių, kurie visi buvo arba nariai organizacijų, globojamų Romos klubo, arba glaudžiai su jais bendradarbiavo.

„Pirmoji globali konferencija ateities problemų klausimais“ buvo palaiminta Baltųjų rūmų, kurie šio susitikimo stenogramų pagrindu surengė nuosavą konferenciją, pavadintą „Baltųjų rūmų komisija 9 dešimtmečio problemoms spręsti“. Ji oficialiai rekomendavo Romos klubo politiką kaip būsimos JAV politikos kryptį ir netgi nuėjo taip toli, kad nustatė, jog Amerikos pramonė yra išeinanti iš industrinės fazės. Tai sutampa su sero Piterio Vikerso Holo ir Zbignevo Bžezinskio tema ir dar kartą įrodo, kad JAV vidaus ir užsienio politika visiškai kontroliuojama Komiteto 300.

Kaip sakiau 1981 metais, politiškai, socialiai ir ekonomiškai mes esame suspausti Romos klubo planų replėmis. Viskas veikia prieš mus. Jei norime išgyventi, turime išvaduoti savo vyriausybę iš mirtino Komiteto 300 glėbio. Komitetas sugeba įterpti savo agentus į svarbiausius vyriausybės postus po kiekvienų rinkimų nuo to laiko, kai Kelvinas Kulidžas balotiravosi į Baltuosius rūmus, taip kad nebuvo jokio skirtumo, kas užims prezidento postą. Pavyzdžiui, visi kandidatai nuo Franklino Ruzvelto laikų buvo kruopščiai atrenkami Tarptautinių santykių taryboje (TST).

1980 metų rinkimuose visi kandidatai į svarbiausius JAV postus buvo atrinkti TST. Dėl to sąmokslininkams nebuvo jokio skirtumo, kas laimės prezidento kampaniją. Dėka tokių „trojos arklių“ kaip „Paveldo fondas“ ir TST, visus svarbiausius politinius postus naujoje administracijoje užėmė TST statytiniai. Iki tol nuo 7 dešimtmečio daugumą tų postų irgi užimdavo Romos klubo ir NATO žmonės, dėl ko visi esminiai politiniai sprendimai susiję su Romos klubu ir TST, kurie veikia kaip vykdomieji Komiteto 300 organai.

1984 ir 1988 metų rinkimai vyko pagal tą patį iš anksto numatytą scenarijų. Valstybės sekretorius Džordžas Šulcas visiškai atitiko Komiteto 300 reikalavimus, jis visada buvo Kisindžerio kreatūra, o Kisindžeris buvo vienas iš TST vadovų. Dar daugiau, jo padėtis kompanijoje Bechtel, vienoje svarbiausių Komiteto 300 transnacionalinių korporacijų, suteikė jam priėjimą prie tokių šalių, kurios kitu atveju galėtų įtarti jį ryšiais su Kisindžeriu. Karterio administracija pagreitino sąmokslininkų agentų stūmimo į svarbiausius postus procesą. Prieš Karterio išrinkimą, jo pagrindinis strategas rinkimų kampanijoje Hamiltonas Džordanas pasakė, kad jeigu Sairusas Vensas ar Bžezinskis gaus Karterio kabinete postus, tai jis, Džordanas, atsistatydins. Abu veikėjai buvo paskirti ir Džordanas pasitraukė.

Kai Karteris pasirinko Polą Volkerį (faktiškai paskirti Volkerį į jo postą įsakė Deividas Rokfeleris) pradėjo JAV ekonomikos krachą pagal Romos klubo planą. Mes susidūrėme su galingomis jėgomis, siekiančiomis įkurti pasaulinę vyriausybę. Per paskutinius 45 metus prieš mus kariaujamas sekinantis karas, tik mes jo nesuvokiame kaip karo. Mums metodiškai ir sistemingai plauna smegenis, o mes net neįtariame apie tai. Tavistoko institutas sukūrė tam tikslui ištisą sistemą, o paskui paleido ją į darbą.

Vienintelis būdas priešintis – demaskuoti sąmokslininkus ir gausybę organizacijų, kuriomis jie dangstosi. Mums reikia patyrusių žmonių, kurie sugebės suformuoti mūsų neįkainuojamo paveldo gynimo strategiją. Jį praradę, mes jo jau nebeatstatysime. Mums reikia išnagrinėti sąmokslininkų metodus ir imtis kontrpriemonių. Tik pasipriešinimo programa sustabdys puvimą, kuris graužia mūsų šalį.

Daug kas sunkiai suvokia globalinio sąmokslo idėją, kadangi iš to darosi pinigus daugybė rašytojų. Kiti abejoja, kad įmanoma sėkmingai įgyvendinti tokius dalykus globaliu mastu. Jie mato siaubingą mūsų vyriausybės biurokratiją ir sako: „Kodėl mes turime tikėti, kad pavienis žmogus gali padaryti daugiau negu vyriausybė?“ Čionai neatsižvelgiama į faktą, kad vyriausybė yra sąmokslo dalis. Žmonės nori akivaizdžių įkalčių, o juos gauti labai sunku.

Atsiranda ir tokių, kurie sako: „Na ir kas? Kodėl man turi rūpėti sąmokslas, aš net balsuoti nevaikštau“. Būtent tokios reakcijos ir siekiama iš didžiosios amerikiečių dalies. Mūsų tauta užkrėsta apatija ir abejingumu – tai 45 metų trukmės karo prieš mus rezultatas. Kurto Levino knygoje aiškiai parodyta, kaip tai daroma, bet ar daug atsiras žmonių, kurie pasirinks skaityti mokslinę knygą, užuot pasičiupę detektyvą? Mes reaguojame būtent taip, kaip mus programuoja. Demoralizuoti ir apatiški žmonės visada pasirengę sveikinti pasirodymą didžio žmogaus, kuris žada išspręsti visas problemas ir garantuoja patikimą tvarką visuomenėje, kai žmonės bus visiškai aprūpinti darbu, o vidiniai prieštaravimai bus sumažinti iki minimumo. Tokį diktatorių – o tai bus būtent diktatorius – visi priims išskėstomis rankomis.

Žinoti, kas yra mūsų priešas – gyvybiškai svarbu. Neįmanoma kovoti prieš nežinomą priešą. Šią knygą galima panaudoti kaip karo lauko statutą. Išnagrinėkite ją ir įsiminkite visus vardus. Šiame skyriuje aš dažnai minėjau „profiliavimo“ techniką. Pilnai paaiškinsiu, kas tai yra, sekančiame skyriuje. Viena svarbiausių išvadų, kurią galima padaryti nagrinėjant „profiliavimą“, yra lengvumas, su kuriuo jis įgyvendinamas asmenybės, partinės grupės, politinio junginio ir panašiai, lygmenyje. Kai tik suvoksime šį lengvumą, sąmokslas nustos būti kažkuo tokiu, kas egzistuoja anapus mūsų suvokimo ribos. Mes lengviau suprasime ir Kenedžio nužudymą, ir pasikėsinimą į Reiganą.

 

Patiko straipsnis? Pasidalinkite su draugais tinkluose!

Parašykite komentarą